Šiukšlininkės

       1
       Kas gi ten tokie kuičiasi it skruzdėlės ant to aukšto sąvartyno kalno? Nejaugi žmogeliai?
       O kaipgi, kas gi daugiau – žmonės ir šunys, ir varnos. Tiesa, ten gyvena ir sunkiai iš čia įžiūrima musių šiukšlininkių gentis, matyt, šį atmatų kalnagūbrį laikanti pragaro filialu žemėje, sostinės pašonėje.
       Tad prieikim arčiau, įsižiūrėkim, juk smalsu, tiek daug apie musių įvairovę pasiskaičius, dar vieną porūšį panagrinėti.
       Kodėl gi ne, einam, tik būkim atsargūs, nes šiukšlyno karaliukai dažnai būna labai agresyvūs, ypač jų moterys, retkarčiais ir jų vaikai kietesniu ar aštresniu daiktu ateivį pasitinka. Tad būkim mandagūs, kaip įteikdami akreditacinį raštą liliputijos valdovui – pasisveikinkim, geriausia rusiškai, nusilenkim ir apsimeskim, kad mums vien tik musės rūpi. Aišku, jie paklaus: Kakije ješčio muchi? Nenustebkim, kad jie musių debesėlių ir tirštų tuntų nė nepastebi, nes patys jau baigia į tas sparnuotas būtybes pavirsti, ypač vaikai, iš toliau žvelgiant jie tarsi skraido, lakioja nuo vienos ką tik atvežtos atmatų krūvos prie kitos; skrenda vaikelis, o aplink jo varganą galvelę musių spiečius zyzia, dūzgia, šurmulį kelia, muzikuoja, kad būtų linksmiau ir pasaulis rožinėmis spalvomis nušvistų bent pusdieniui.
       Musės – kaip šūdmusės – niekuo ypatingos. Bet palaukit, neskubėkit su išvadom kaip su išmatom. Įsižiūrėkit, kuo čionykštė musių gentis minta, ir išsyk aptiksite skirtumų. Matot, debesėlis mėlynsparnių velnio pasiuntinių nutūpė ant kažkokio šlapio skarmalo. Matot? Mes nežinome ir galbūt niekada nesužinosime, kokiu skysčiu tas audinys persisunkęs. Tai galėtų būti ir kraujas, ir sperma, ir skrepliai, ir šlapimas, ir vaistai, ir vynas, ir degtinė, ir brendis. Taip, netgi brendis, nes skuduras, geriau įsižiūrėjus, ne iš prastųjų. Matot tuos turkiškų ornamentų likučius? Tad kas galėtų paneigti, anot didžio mūsų tautos žmogaus žodžių, kad šis skarmalas nėra kažkada prašmatnioje svetainėje ant sienos kabėjusio ar po barokiniu stalu gulėjusio turkiško kilimo likutis? Niekas šito nepaneigs, nors ir patvirtinančiųjų neatsiras – šiukšlynas viską sumala, tarsi perdirba pirminiu perdirbimu, kad jokia ryškesnė, gražų pasiturintį gyvenimą išduodanti detalė nerėžtų akių.
       Jau vien iš šio skarmalo pavyzdžio galime padaryti kai kurias išvadas. Pirma: į šį daiktų kapinyną patenka ir kilmingą praeitį turėjusių daiktužėlių, ne vien tik žemakilmių skarmalų ir atmatų. Antra: nežinodami, – juk netempsime skurlio į laboratoriją, ar ne? – kuo sulaistytas daiktas, mes tariame, jog čionykštės musės šiukšlininkės yra v i s a ė d ė s. O visaėdis, jeigu taip išsireikšti būtų leista, yra ir žmogus, vadinasi, šis velnio sugulovių porūšis labiausiai panašus į mus pačius, tiksliau, štai į šiuos besikapstančius dvikojus su septyniomis angomis, pasak senųjų kinų išminties. O ar tik ne visa ryjantis padaras ir yra pavojingiausias?
       Kaip tik musės šiukšlininkės ir yra įvairiausių ligų nešiotojos. Pačios būdamos pragariškos prigimties, jos net pavojingiausių ligų nebijo – šios prie mėlynsparnių stiklasparnių nelimpa, atšoka nuo jų it lietaus lašai nuo surūdijusio skardos gabalo. O žmogelis taip jau sutvertas, kad ligas siurbia tarsi kempinė – kokios ligos bacila ant gubkos užkrito, tokia ir prilipo, įsisunkė, kartais per pusdienį pasiekdama širdies prieigas ar plaučių teritoriją. O ką jau bekalbėti apie mūsų smagiai skubantį kraują. Jam tik duok kokį vienaląstį mirties žvalgą – jis kaipmat jį nuneš į siauriausius kraujagyslių intakus, nuplukdys į atkampiausias kūno vietas, netgi į intymiausias, nuo mūsų pačių žvilgsnių slepiamas. Tad ir tampa aišku, su kokia pavojinga musių atmaina susiduriame šiuose atmatų kalnynuose ir ledynuose. Taip, ledynuose. Žiemą, kai visa žemė užsikloja sniegu ir ledu, šiukšlyno viršukalnės niekada neapšąla, jos rūksta tarsi neužgesinami vezuvijai. Kraupokas vaizdas, tačiau koks kosminis, koks giliai kultūrinis, nes argi ne Vezuvijaus lava prieš tūkstančius metų palaidojo du ištvirkusius miestus – Pompėją ir Herkulanumą? Prisiminkim, kokiomis nepadoriomis, doro žmogaus jausmus žeidžiančiomis freskomis – jų likučiai seniai sudėti į visas meno enciklopedijas – ištapytos buvo vilų sienos: moteris po buliumi, vyras su vyru, moteris su keliais jaunuoliais, moterų gyvačių mazgai, supinklioję pirmagalį su užpakaliu, ir kuo toliau, tuo išradingiau. Atrodo, kad romėnai, tikriau – pompėjėnai, žūtbūt stengėsi pasivyti ir pralenkti senųjų indų meilės meną. Bet palikime meną meno kritikams. Mums rūpi musės, atmatiškoji jų atmaina. Tad stebėkime.
       Štai kažkoks indas. Stiklinis. Naudojamas ligoninėse, gal netgi lavoninėse. Taigi. Kaklelis nudaužtas, tačiau kažkokio negeros spalvos skysčio dar telkšo indo dugne. Indas pilnas musių, sakytum, regime mėlynių uogienę, prarūgusią, nebetinkamą žmogui, bet labai gardžią šiukšlininkėms, jos šiame bizale įsigudrina net kiaušinėlius sudėti, kad tuntų niekada ne mažėtų, o daugėtų. Bet mes nežinome, koks nuodas ar baisi liga glūdi toje stiklinėje kolboje. Gal ten slypi mūsų amžiaus rykštė, taip nuožmiai plakanti netgi nekaltus mūsų kalėjimų pacientus, jaunus vyrus, plikagalvius tatuiruotais pimpalais ir sėdynėmis? O gal tame skystyje nematomos kruta ir veisiasi Kocho lazdelės? Žodžiu, kad ir kur žvelgtum – visur mirtini pavojai. Tačiau keisčiausia ir nuostabiausia, kad šie pavojai visiškai nepavojingi čia besikuičiančiai žmonių padermei, tarsi šie dvikojai seniai būtų persiėmę nemirtingų musių imunitetu bet kokiai, kad ir pačiai šiuolaikiškiausiai, ligai, nuo kurios vaistai dar negreit bus išrasti, o gal ir niekada nebus aptikti.
       Keista, su musėmis šiukšlininkėmis supanašėjusi žmonių gentis, vis dar dvikojė, ne šešiakojė, tačiau beveik jau sparnuota, perskrendanti nuo vienos atmatų krūvos ant kitos be garso, o jeigu ir su garsu, tai tas bezdėjimas sutampa su musių zyzimu kaip du nuodų lašai. Keista³, pavojinga, nes labai agresyvi, reikalaujanti vietos po saule ir po mėnuliu. Praktiškai nesunaikinama. Nes nesunaikinami – bent jau artimiausioje ateityje – yra sąvartynai ir šiukšlių kalnynai, Himalajai, Andai ir Vezuvijus.
       Tai ką gi daryti?
       Ogi nieko. Mokslas tegu triūsia. Mokslininkai tegu kraustosi iš proto, nes to yra verti vien už atomo išlaisvinimą, už Hirosimos ir Nagasakio aukas, šiukšlininkės tegu sau dauginasi – juk jos, kad ir ką sakytum, atlieka ir sanitarių vaidmenį, taip kaip varnai atlieka girios valytojų pareigas, – sąvartynų gentis tegu sau vegetuoja, kol dvi kojos nepavirs į šešias plaukuotas kojytes, o tuomet visa ši gentis pakils ir išskris toliau į Rytus, kur šiukšlynų dar daugiau, nes dabar svarbiausias uždavinys – kiek tik telpa prisivogti ir sulaukti dienos, kai ims tuštintis auksiniais pinigėliais, kaip tas pasakos asilas…
       Vadinasi, šiame liūdname, graudžiame paveiksle jau blykčioja šviesesnės properšos? O kaipgi, aišku. Iš tikrųjų mums beveik aišku, tik musėms vienas ir tas pats, kas mums aišku, o ko suprasti ligi šiol taip ir nesugebam. Nesugebam pagaliau suvokti, kad musių nuo potvaninių laikų nei padaugėjo, nei sumažėjo kaip ir blogio – kiek jo buvo Nerono sukelto Romos gaisro metu, tiek jo liko ir Pasaulinio Prekybos Centro griūties valandą. Svarstyklės sūpaujas, tačiau nė viena lėkštelė nenusveria. Ir kaip tik tos sūpynės mus klaidina. Tačiau tai tik miražas, kaip pasakytų XIX a. jūrininkas piratas ar kolonistas, tai tik fata Morgana.
       Sąvartynai – galingi būsimų nelaimių židiniai. Tačiau yra ir labai smulkių židinukų – privačių, saugomų, privačią nuosavybę ginančių įstatymų. Štai apie juos ir pakalbėsime kitame trečiojo knygos skyriaus poskyryje. Tik nepraraskim kantrybės, kad ir kokios įkyrios, nuožmios, reiklios it prostitutės nakties tarpuvartėje, būtų musės. Nepasiduokime. Neleiskime, kad tas svaigus zyzimas mus užliūliuotų. Ir su Belzebubo padėjimu pasieksime knygelės pabaigą…

       2
       Sakykit, ką ten tos dvi skarmalais prisidengusios moterys veikia? Kažką tarsi tvarko, nors tvarkos jokios nematyti, tad gal jos, priešingai, tvarką verčia į netvarką? Panašios į valkatas, nuo kurių keliamos smarvės žmonės sprunka iš viešojo transporto priemonių ir geriau eina pėsti į darbą ar turgų. Kas jos yra iš tikrųjų?
       Atsakyti nesunku. Tai dvi – motina ir duktė – privačiós v a l d o s   savininkės. Toks kažkada išnykęs ir prieš kelerius metus vėl prisikėlęs žmonių porūšis, prieškariniais laikais labai gerbtas, žinojęs savąją žmogiškąją vertę, su elgetomis benamiais nerasdavęs jokios kalbos, nes abi šios gentys kalbėjo skirtingomis kalbomis.
       Valda nedidelė, tiesą sakant, vos penkiolika arų. O vienas aras, žinoma, tik 100 kvadratinių metrų. Taigi – mažytė neseniai mūsų aplankyto kalnagūbrinio sąvartyno dalelė. Tačiau saugoma tūkstančius kartų labiau už Vindzoro rūmus ar Luvro muziejų. Nes šiame nedideliame žemės plote kaip Kairo muziejuje slepiami tokie neaprėpiami, nesuskaičiuojami turtai, kad raibsta akys, jei retkarčiais kokiam žmogui pavyksta peržengt šios tvirtovės vartų slenkstį. O vartai – iš tikros geležies. Nerūdijantys. Amžini, kaip amžinas yra ir šių lobių savininkių gyvenimas, bent jau joms pačioms taip atrodo, o su jomis nepasiginčysi – stambus kuolas tau į galvą, ir akimirksniu tampi šio lobyno dalimi…
       Na gerai, sutinku, kad čia – mažas privatus šiukšlynas, bet kuo čia dėtos musės?
       Nejuokinkit. Išgirstų tokį klausimą šios privačios valdos karalienės, tai pirštais jus užbadytų, palaikiusios nevispročiu arba dar kuo blogiau…
       Juk musės šiukšlininkės kaip tik ir išsiveisė tokiuose privačiuose, pasakytume, miniatiūriniuose sąvartynų inkubatoriuose. Skirtumas tik tas, kad didieji sąvartynai patys savaime yra tarsi kokie didmiesčiai, o štai čia nuo seno stovi vienaaukštis medinis, skarda ir popieriumi, ir fanera užkaltais langais tikras žmogaus namas, ir tik a p l i n k   j į    kaupiami atmatų lobiai. Pastaruoju metu jau ir pats žmonių būstas tapo lobyno dalimi – jau nebeatskirtum, kur išorė, o kur vidus. Prasčiokiškai kalbant, kur lobyno šikna, o kur galva.
       Nesivaržykit, šiandien gautas leidimas peržengti muziejaus po atviru dangumi slenkstį. Tad negaiškim, kad moterys nepakeistų sprendimo ir neužsimotų, kas po ranka pakliuvo.
       O dabar mėginkim įvesti bent šiokią tokią tvarką, mėginkim suskirstyti lobį į sudedamąsias dalis:
       skarda (arba geležis); surūdiję skardos lapai; juostos; skardinės; tuščios dažų dėžės; seni, neveikiantys vartų ir durų, ir narvų vyriai; seni išdaužtais ašmenimis dalgiai ir kirviai; sulankstytų, perrūdijusių vinių dėžės; traktorių, automobilių detalės, sulankstytos durelės, motorų dangčiai, dėmėti, su kažkada tvaskėjusių dažų likučiais; vielinio tinklo ritiniai, taip pat surūdiję; geležiniai vamzdžiai, strypai; seni be rankenų kaltai, kalteliai, grąžtai, medgrąžčiai, replės ir kalvės žnyplės; keletas kalvės kūjų; seni bevairiai dviračiai ir vaikiški triračiai be ratų; motociklų rėmai; ratlankiai; dviračių ratlankiai su persuktais stipinais; ketaus puodai be dugnų; prakiurę dubenys ir aliumininiai puodeliai, ir lėkštės nuo karo laikų, ir gertuvės su nudriskusios vokiškos odos likučiais; vienas kitas peršautas rusiškas, vokiškas ar lenkiškai lietuviškas šalmas – taip pat karų palikimas.
       Tai vis – geležis. Dabar kibkim į tekstilę:
       didelio formato su skylėmis vidury kilimai – turkiški, arabiški, rusiškai totoriški, lietuviški, lenkiški; staltiesės – dėmėtos, perplėštos, susuktos į ritinius; vyriškų kelnių kalnelis, surištas surūdijusia viela, kad neišsimėtytų, vis dėlto vyrų garderobas, ne kurvų; moteriškų kaproninių, šilkinių, vilnonių kojinių ir puskojinių ryšuliai; apatiniai didžiai šūdini ir dėmėti vyriški drabužiai – staiga ištiktos baimės įrodymas; naktiniai, taip pat dėmėti ir perplėštomis apačiomis marškiniai – audringų naktų liudytojai; palaikiai švarkai, dėl tvarkos pakarti ant vielinių savadarbių pakabų; kaklaraiščių gniužulai, tarsi angių, pasiruošusių artėjančiai žiemai, mazgai; nebaigti išardyti megztiniai, vyriški ir moteriški, ir vaikiški; įvairiaspalvė, daugiaformė išklišintų batų stirta, kaip aukuras, ant kurio tarsi būtų aukojamos svajonės apie svečias šalis; moteriškų skarelių liekanos, sumestos į kartoninę bedugnę dėžę; milžiniškos, panašios į suvyniotą kabelį ritės su pelijančiais siūlais, mazgų ir mazgelių tinklas; žvejybinio tinklo skutai, taupiai panaudoti dar gyvų triušių ir vištų narvų apsaugai; paklodžių ir antklodžių tumulai, varnų ir vištų apšikti, musių nutupėti; užuolaidų likučiai, džiūstantys vėsioj drėgno vakaro saulėj; pagalvių su pūkų liekanomis impilai, tinkantys vištoms dėti kiaušinius; virvės, virvelės, virvelytės – visos susuktos į vieną gaublio didumo kamuolį, tinkančios ir pasikarti, ir arkliams pančioti, ir dėžėms perrišti.
       Tai vis, galima tarti, bekvapė lobių dalis. Tačiau yra ir k v a p n i o j i. Su ja ir surištos, sumegztos mūsų šiukšlininkės musės.
       Mėginkim:
       dvokiančių žarnigalių kibirai (musių perykla, velnių paplūdimys); džiūstančių, drėgnų, dar kruvinų su mėsos likučiais kaulų krūvos; arklinių, kiaulinių šonkaulių, avienos, ožkienos, šunienos ir gyvatienos rinkiniai, kaip puotoj maro metu Edgaro Po novelėj; užmuštų rupūžių, varlių, driežų ir žalčių saugyklos; mėšlo ir išmatų kibirai – daržui, kuriame taip puikiai želia ir dera kanapės, aguonos ir dilgėlės su sidabriniais pelynais, Černobylą arba apokaliptinę Mėtelę menantys augalėliai, patys savaime niekam nelinkintys nei blogo, nei gero, tiesiog augantys, žydintys ir vystantys; duonos kriaukšlių ir plutų klodai, padengti pelėsiu, ta išganingąja organine medžiaga, iš kurios per stebuklą, per klaidą, per atsitiktinumą buvo išskirtas penicilinas, iš mirties nagų ištraukęs ne vieną žemės kurmių kartą; žmogaus ir kačių šlapimo, ir išmatų kokteiliai, supilti į surūdijusias skardines nuo alaus, gal kada nors pateks ant šėtono vestuvių su ragana stalo; perrūgusių uogienių, obuolienių, kriaušienių stiklainiai, įskilę, išleidę cukraus likučius, apaugę puviniu ir kerpėm netoli namo slenksčio, matyt, kažkam vis tikintis juos prikelti gyvenimui; namo viduje, palėpėje, – žiurkių apgraužtos dešros ir skilandžiai, ir taukinės; pelių apdoroti lašiniai, kaip pakaruokliai kabalduojantys ant geležinių surūdijusių kablių; vyno talpos su vašku aplietais mediniais kamščiais ir su neaiškiais keliais į vidų patekusiais vorais, kinivarpom ir viena kita drąsesne pele; virtuvėje ir kambariuose – išklerusios spintelės, jose dūla maišeliai su gydomosiomis žolelėmis, su nuodingais augalėliais žiurkėms nuodyti; pipirų saikai, pridergti pelių; miltų maišai, paskaninti kačių mėšlu ir jo kvapu, bjauresniu už pragaro smarvę; prakiurę kruopų kapšai; druskos klodai, pavirtę tarsi į aisbergus Barenco jūroj; bananų, citrinų, apelsinų žievės, bulvių lupenos, svogūnų ir česnakų skiltelės, pajuodusios, apipelijusios, skleidžiančios anaiptol ne dangiškų migdolų aromatą…
       Tai negyvoji gamta. O štai ir gyva, pasakytume, laukinė: šeškai, kiaunės, ežiai, rupūžės, šunys ir šunyčiai (ne visi pasiutę), katės su besiriejančių katinų donžuanų palyda, su gauruotąja pompa; mėšlinos vištos, mėšlini gaideliai, mėšlinos putpelės, keli mėšlini fazanai ir kelios mėšlinos antys su viena žąsimi, taip pat labai mėšlina, kad nesiskirtų nuo geros kompanijos ir nuo privačios valdos savininkų – motinos, panašios į Jonuką ir Elenytę norėjusią atšerti ir suryti raganą, ir dukters, senokai išvytos iš tarpuvarčių, kad nenubaidytų kitų kekšių klientų.
       Štai toks neįtikėtinas, tačiau r e a l u s    lobynas, privatus, įstatymo ginamas šiukšlynas, kaip skerdykla ar lavoninė, ar geležių supirktuvė, ar nuodų vaistinė, veterinarijos aptiekėlė pačiame sostinės paširdyje, vos kelios valandėlės kelio nuo Stuokos-Gucevičiaus šedevro baltasparnės Arkikatedros, nuo niekaip nesurandamos Barboros Radvilaitės karūnos ir nuo būsimųjų Valdovų rūmų – rūmai stovės, o valdovas ir toliau miegos ramiu amžinu miegu Maironio žodžiuose…
       O dabar pamėginkim ištraukti šaknį, kaip sakydavom mokykloj.
       Negyvoji gamta musėms netinka, nors kalvės žnyplės ir kūjai turi akivaizdų ryšį su pačiu pragaru, taigi ir su Belzebubu, kurio antras vardas, kaip anksčiau minėta, Musių Valdovas, nuo hebrajiško Ba'al-Zebub. Vadinasi, ir prie šios lobyno dalies mūsų šiukšlininkės netgi labai pritinka. Be to, kai kurios mėlynsparnės seniai įsigudrino padėti kiaušinėlius ne tik ant žarnigalių ar dvokiančių jaučio inkstų, bet ir tarp tyliai, saugiai rūdijančių gelžgalių. Beje, čia tektų įterpti mūsų praleistą pakankamai svarbią lobyno dalį – guminius daiktus. Nesiplėsdami pasakysime, kad muziejuje po atviru dangumi sukaupta daug senų padangų, kaliošų, guminių batų, botų, balionų, prezervatyvų (sudūlėjusių ir dar visiškai naujų, su gyvybės atsargomis pilkšvų maišelių dugne), kažkokių nežinia kam naudotų – tarytum kosminių – spiralių, žarnų, vamzdžių ar šiaip gumos gabalų, matyt, atplėštų nuo guminės valties ar nuo palapinės dugno. Žodžiu, gumos skyrius taip pat beveik sukomplektuotas. Skirtingai nuo kitų negyvosios gamtos eksponatų, guminiai daiktai skleidžia kvapą ir tuo jie panašūs į gyvąją, pūvančią, yrančią, smengančią gamtos dalį, vadinasi, tinkami ir musėms veistis.
       Būtų vieta ir laikas apibūdinti motinos ir dukters karingumą, su kokiu jos stoja į kovą nekalčiausiam praeiviui bent dirstelėjus už vielinio tinklo tvoros. Keiksmai, kuokos, dratgaliai, virvės, net tos, storosios, pakaruokliškos, eina į darbą – skersai išilgai žegnojamas praeivis, suglaudęs asilo ausis, sprunka po aukštų varnalėšų lapija ir išnyksta, išgaruoja kaip kamparas, tad jį besivijusių šiukšlininkių debesis apsuka pergalės ratą, aršiu zvimbimu sukeldamos kaimynų nuostabą ir baimę, ir sugrįžta į privačią valdą. Sunku netgi pasakyti, kam iš tikrųjų ši valda priklauso – moterims ar musėms. Kad šėtonui – tai jau be jokios abejonės.
       Ir vis dėlto nereikėtų manyti, kad šėtono karalystėje taip jau ramu, gera ir viskas sutvarkyta. Atvirkščiai. Už vielinės tvoros vyksta įnirtingi mūšiai, mat abi moteriškės labai įgudusios vogti, tad ir vagia. Motina, ieškodama rakto nuo jai vienai priklausančios sandėlio pusės, tik valandėlei pasideda ant kulbės kokį atsitemptą brangų eksponatą, o atsigręžusi jo jau neberanda – dukra žaibiškai jį pagrobė ir paslėpė, kad nė pati iki amžiaus pabaigos neberastų. Plyksteli ugnis. Įsiliepsnoja keiksmai ir prakeiksmai, kokių pasigėdytų netgi didžiųjų sąvartynų genties vadai ir smulkesni karaliukai. Triaukščiai kaip rusiškos komunalkos su bendromis virtuvėmis, kuriose kaimynas nežino, kieno moterį, rytą ties dubeniu pasilenkusią, kruša – savą ar svetimą, dar nekruštą, bet patrauklią, su stambia subine ir nukarusiais papais, o tuo metu jo sugyventinę pasiguldęs ant stalo tvarko jaunasis šlėktelė, net pasišokėdamas tratina kraliko metodu, tik puodai ir šakutės skamba…
       Vidinė kova. Tos pačios pliuškinų partijos vidiniai nesutarimai, ne kartą ir ne du vos nesukėlę kraujo praliejimo, motinžudystės – kirviai jau buvo iškelti, šakės atkištos, ir tik m u s ė s    malonybiniu švelniu zyzimu atkalbėjo dukrą nuo mirtinos nuodėmės.
       Čia ūmai ir iškyla sunkiai suvokiamas ir nepaaiškinamas paradoksas. Musės, priklausančios šėtonui ir vykdančios jo nurodymus, turėtų tik džiaugtis, kad dvi moterys po mirksnio stačia galva nugarmės į pragarą. Bet jos elgiasi gana, pasakytume, neapdairiai – sušvelnina kovos įniršį, užliūliuoja mūšio bangas, kad nurimtų. Tad mums belieka spėlioti, ar tik per tuos septynis ar dar daugiau tūkstančių metų šiukšlynų musės netapo bent kiek savarankiškesnės, ne taip jau aklai paklūstančios Musių Valdovo įsakymams? Vadinasi, ir pragare nėra tvarkos. Ir ten, matyt, bręsta kažkas panašaus į Prancūzų revoliuciją, o gal net į Didžiojo Kraugerio Spalio sąmokslą. Mums sunku net įsivaizduoti tą pasaulio sumaištį, jeigu prasidėtų velnių ir musių karas, skaičiuojant iš eilės išeitų, jog prasidėtų Trečiasis Pasaulinis, tik be atominių bombikių ir lazerio kulkų. Tiesiog šikšniniai sparnai susikautų su stikliniais musių sparnužėliais. Ir tikrai neaišku, kieno būtų viršus. Nes stiklas, ypač pažeistas, pažiręs šukėmis, sminga skaudžiau už šikšnosparnių nagus. Be to, stiklas – nedegus, o šikšna, ypač riebesnė, plyksteli nuo mažiausios kibirkštėlės. O kad ši įsivaizduojama dvikova galėtų vykti be liepsnų – tiesiog visiškai nerealu. Nes kur pragaras – ten ir liepsnų liežuviai kaip mitinės gyvatės. O kur maitmusės – ten žvakės, laužai, ryškios lagerių lempos ir dar ryškesnės, vilkolakiškesnės vilkšunių akys…
       Bet nepaleiskim fantazijos vadelių – reali aplinka ir personažai pakankamai vaizdingi ir fantasmagoriški, kad dar reikėtų juos fantazijomis turtinti.
       Žodžiu, motina ir dukra vis dar gyvos. Ir, anot kaimynų, kasmet vis gyvybingesnės, vis daugiau tulžies išliejančios, vis stipresniais keiksmais žmones ir negyvąją gamtą keikiančios, valdžią į pasiutusio šunies dienas dedančios, teismus šikt už tvartelio varančios, prokurorus su velnių išmatom maišančios, o įkyriąsias kaimynes į pūvančius žarnokus šakėmis grūdančios. Tai bent gyvybės galia. Smarviaspalvė. Dvokiakvapė. Nemirtinga hidrė. Ir nėra tokio Herkulio arba Heraklio, kuris stotų į nelygią kovą su devintą dešimtį bebaigiančia ragana ir jos septyniasdešimtmete raganiuke dukra. Ir bejėgė yra valdžia, merija, savivaldybė, rajonas ir apskrities kapitonas.
       Tad ir mes likime nuošalėje. Nesikiškim, nes bematant galime būti sukišti į prie geležinės būdos prirakinto vilko šikinę, kur būsime užraukti amžiams – tik pasigirs antuko spragtelėjimas, ir nebėr mūsų…
       Ir vis dėlto turime konstitucinę teisę žmogaus teisių gynimo laikais pasvarstyti, kokia yra šio lobyno, šio ypatingo muziejaus po atviru Lietuvos dangumi, kuriam prilygti galėtų nebent Egipto mumijų muziejus, prasmė? Nustebinti jau niekuo nebesistebintį pasaulį? Išgąsdinti jį? O gal moterys slapčia tikisi, kad, užėjus karui, marui ir badui, visa apylinkė šliaužte šliauš prie jų vielinės tvoros ir maldaus bent kokio pūvančio žarnigalio ar dvokiančio arklio blauzdikaulio su prilipusiais mikroskopiniais, tąsiais arklienos kąsniais? Juk nėra tokio žynio nei burtininko, nei parapsichologo, kuris sugebėtų pažvelgti į veikiausiai labai pajuodusias, suodinas, negerą kvapą skleidžiančias šių moterų širdis. Net sielos ligonių daktaras mažai čia tesugebėtų nuveikti – jau pirmą dieną būtų paslėptas po gelžgalių krūva, o po savaitėlės į jo suminkštėjusią esybę jau dėtų kiaušinėlius maitmusės šiukšlininkės.
       Tad mums belieka pripažinti, kad smulkusis šiukšlių ir atmatų verslas kelia žmonijai daug didesnį pavojų nei tie supergigantiški sąvartynai, priklausantys visai tautai ir jos išsirinktai valdžiai. Dėl to ir esame tikri, kad jeigu rytoj tektų balsuoti, tai dauguma pasirinktų šiukšlių ir atliekų globalizaciją, o ne privatų atmatų sektorių. Deja, deja, dėl tokių smulkmenų referendumai nerengiami – gaila popieriaus ir pinigų. Tad viskas taip ir liks iki naujų geresnių laikų, kai pasaulis pagimdys naują Marksą ar Leniną, ar pagaliau kokį dučę, ir šis viską apvers aukštyn kojomis ir žemyn ragais. Tuomet pragaras bus aukštai, o dangus – žemai po žeme. Velniai valdys žvaigždynus, o angelai – šluos požeminių labirintų šaligatvius ir laistys juos ašaromis.
       Būtų gerai panašaus kūliavirsčio išvengti, tiesiog prasčiokiškai, neliteratūriškai kalbant, n u s i p l a u t i , kol dar ne vėlu, kol klesti privatus miniatiūrinis motinos ir dukros pragarėlis, o angelai užsiėmę tuo, kuo jiems ir skirta užsiimti – neša sieleles į rojų…
       Ir vis dėlto tikėkimės, jog vieną apokaliptinę naktį, kai kris žvaigždės ir ledynai patrauks į pietus, ir skraidančios žuvys nebegrįš į jūrą, iš aukšto devinto dangaus nusileis tas aukštas baltais drabužiais vyras ir praeis pro šį skurdų nelaimingų moterų pasaulėlį. Praeis ir numes Paukščių Tako šviesa liepsnojantį deglą. Ir sutrikus, aptemus motinos ir dukros sąmonė staiga atgaus tikrovišką regėjimą, kad pačios paprašytų ugnies būti joms negailestinga. Ir ugnis įvykdys jų prašymą – atmatų lobynas per kelias minutes pavirs pelenais, o didžiulis, neperžvelgiamas kaip varno sparnai musių debesis pakels išvargusias moteris ir nusineš už devynių jūrų, už devynių kalnų, kur jau nebebus d a i k t ų   ir nebereikės jų kaupti, nebus ir atliekų, žarnokų, dvokiančios mėsos ir kaulų, ir smarvę skleidžiančių sudėvėtų skarmalų, ir žmogaus mėšlo kibirų, raugintų nuo pasaulio pradžios, nuo pirmo žmogaus mėginimo patręšti dykumą.
       Iš tiek daug metų kaimynus engusio atmatų lobyno liks tik plati, gili, išdegus duobė, kaip anga į pragarą. Ir po kelerių metų žmonės užmirš tuos bjauriuosius žodžius, kuriais kas rytą vakarą dukra prakeikdavo motiną, o motina – dukrą. Oras bus švarus. Nuskaistintas, apvalytas nuo pykčio ir nepaaiškinamo keršto troškimo nuosėdų.
       Ir dar po metų kitų gailestingoji žolė pamažu, labai delikačiai, šnabždamai, kaip Antano Miškinio poezija, priartės, apsups tą žiojėjančią prarają, tą tamsią lyg anglis kiaurymę ir žingsnis po žingsnelio, šaknis prie šaknelės, lapas prie lapelio, pumpuras prie žiedelio ims dengti, slėpti nuo žmonių ir Dievo akių šią anapusinio nuosprendžio vietą, tą bevardę nežemiško teismo salę. Ir dar po tūkstantmečio niekas jau neberas nė užuominos apie čia kažkada klestėjusį atmatų ir dvėselienos vagių verslą, pavertusį dvi nekalčiausias būtybes monstrais, užmiršusiais, jog tarp Tigro ir Eufrato prasidėjo žmonijos civilizacija, buvo įkurti kabantys Semiramidžių sodai, dangų remiantys zikuratai pamėgino prilygti Dievo kūriniams, bet jau tuomet žmogui nepasisekė – jis pralaimėjo. Ir šis pirmas pralaimėjimas nulėmė ateitį.
       Ateis tokia diena. Tik niekas jos nepaskubins ir neatitolins – ji išauš be mūsų žinios, be mūsų įstatymų ir konstitucijų, be prievartos. Ji išauš, ir visos septynios spalvos atgaus pirminį spindesį. O gailestingoji žolė paslėps beprotiško gyvenimo ženklus, kaip paslėpė majų, actekų, tolmekų piramides, stelas, aukso ežerus ir išplėštas dar spurdančias jaunuolių širdis, taip beprasmiškai paaukotas bevardžiam, beveidžiam kosmoso molochui…

(Bus daugiau)