J o s é  A u g u s t í n a s   G o y t i s o l o  gimė 1928 m. balandžio 13 d. Barselonoje. Būsimą poetą labai sukrėtė motinos, Julijos Gay, savižudybė. Jis motinos vardu pavadino savo dukterį, jausmą motinai išreiškė eilėraščiuose (garsiausias iš jų – „Žodžiai Julijai“). Knygoje „Elegijos Julijai Gay“ (1993) visus eilėraščius, susijusius su motina, sujungė į vieną ciklą. Madride poetas studijavo teisę. Ten susipažino su rašytojais José Angelu Valente, José Manueliu Caballero Bonaldu, García Hortelano, Martínu Gaite'u, Martínu Santosu. Šie menininkai, šlovinantys laisvę, pasisakė prieš diktatūrą, komunizmą, pasižymėjo bohemišku gyvenimu. J. A. Goytisolo tapo garsiausiu šios grupės poetu, parašė knygas: „Bajo tolerancia“ (1973), „Taller de Arquitectura“ (1977), „Del tiempo y del olvido“ (1980), „Como los trenes de la noche“ (1994). Paskutinę eilėraščių knygą „Cuadernos de El Escorial“ išleido 1995 m. Pagarsėjęs laisvu ir skandalingu elgesiu, gyvenimo pabaigoje poetas sirgo depresija. 1999 m. kovo 19 d. nusižudė, iššokdamas iš savo buto balkono.

VERTĖJA


Palieka dulkėse

 

Tas griausmas, tas
baisus plykstelėjimas,
kuris pasirodė prieš mano akis,
visiems laikams paliko
sumišęs su oru,
tos neapykantos dulkės, tas
liūdniausias pelenas,
kuris krenta ir krenta
į žemę, ir vis dar
krenta mano atminty,
į mano krūtinę, į lapus
popieriaus, kuriame rašau.


Žodžiai Julijai

 

Tu negali sugrįžt atgal,
nes gyvenimas tave jau stumia
kaip nesibaigiantis kauksmas,
dukra mano, geriau gyventi su žmonių džiaugsmu
nei verkti prie aklo mūro.
Tu jausies užspeista,
tu jausies sutrikusi ir vieniša,
galbūt norėsi būti negimusi,
labai gerai žinau, jog tau sakys, – gyvenimas neturi tikslo,
kad tai netikęs reikalas,
tuomet visada prisimink, ką vieną dieną tau parašiau,
galvodamas apie tave,
kaip galvoju dabar.
Vyras vienas,
moteris viena,
esantys kaip vienas ir vienas,
kaip dulkės
nesti niekas,
bet aš, kalbėdamas tau,
kai rašau tau šiuos žodžius,
taip pat mąstau ir apie kitus žmones,
tavo likimas esti kituose,
tavo ateitis – tavo pačios likimas,
tavo garbė yra visų,
tuomet visada prisimink, ką vieną dieną tau parašiau,
galvodamas apie tave,
kaip galvoju dabar.
Niekada neatsiduok ir neatsitolink
nuo kelio,
niekada nesakyk, kad daugiau nebegaliu ir lieku čia,
gyvenimas yra gražus,
tu pamatysi, kaip net slegiant naštoms
turėsi meilę,
turėsi draugų.
Kitiems nėra pasirinkimo,
ir šitas pasaulis toks, koks yra, bus visas tavo paveldas,
atleisk man, negaliu tau daugiau nieko pasakyti,
tačiau tu suprasi, nors esu kelyje,
ir visuomet visuomet prisimink, ką vieną dieną tau parašiau,
galvodamas apie tave,
kaip galvoju dabar.


Atradimas

 

Džiaugsme, aš tavęs ieškojau ir ieškojau visuose pašaliuose,
visuose keliuose, kuriais vaikščiojau ir išvaikščiojau,
kartą girdėjau tavo žingsnius miške,
kitąkart girdėjau tavo juoką,
tačiau niekada nelaikiau tavęs glėby,
kad pasakyčiau, jog mano gyvenimas ritasi žemyn kaip vandens lašas,
kad darosi šalta ir kad visuomet tavęs laukiau,
sudaužytas ir mylintis, kokį matai,
kokį mane turi priešais save, drauge.


Jeigu vėl viskas prasidės, už tolerancijos

 

Noriu pasakyti tai dabar
nes jeigu ne dabar vėliau viskas susivels.
Esu dar blogesnis nei visi galvoja.
Man patinka kaip tik tie patiekalai kuriuos valgo kiti
nusibosta visada visi mano drabužiai
man patinka laidotuvės ir nekenčiu skaitymų
miegu kaip žvėris
trokštu kad baldai būtų tose pačiose vietose daugiau nei
                                                               tūkstančius metų
ir nors pasislėpęs naudoju tavo dantų šepetėlį
nenoriu kad šukuotumeis mano šukomis.
Tau paaiškinu tuos klausimus
nes jeigu vėl viskas prasidės
atmink ir nekreipk į mane per daug dėmesio.



Prisiminimas

 

Nujausdamas baimę klausausi
balsų kurie nors ir skamba
lyg kiltų nuo žemės
šaukdami išgalvotus vardus
išdavystės vietas
kurčius nusikaltimus
ir nenorėdamas bijausi
dėl savo gyvenimo dėl savęs
spaudžiamo saitų
dėl savo namų dėl visko
ką buvau beišgelbėjantis
iš likusių griuvėsių
kuriuos palikai išeidama
iki tos niaurios jūros
kur vis tęsiasi
taip pamėkliškai
vis tylėdama.


Ta mirksnio gėlė

 

Baimė pasimesti abiem
gyventi vienam be kito:
baimė būti nutolusiems
rūko vėjuje
dienos žingsniuose
žaibo šviesoje
bet kokioje vietoje. Baimė
kad juos privers apsikabinti
susijungti tame ore
kuriuo dabar kartu kvėpuoja.
Ir ieškosi ir ieško
tos mirksnio gėlės
kai susiradus
pradingsta sopuly
ir reikia eiti ieškoti kitų
šešėlių soduose.
Baimė – palaiminta baimė
kuri užvaldo troškimus
agonija ir netikėtumu
kad numirs kartu
ir stumia toliau.

 
Versta iš: Goytisolo J. A. PALABRAS PARA JULIA Y OTROS POEMAS.
Madrid: Plaza & Janes Editores S. A., 1998

Iš ispanų k. vertė LAURA LIUBINAVIČIŪTĖ