Accessibility Tools


       Naujasis Romualdo Granausko romanas „Kenotafas“ anotacijoje įvardijamas kaip „žodžio paminklas“. Ši reikšmė tinka ne tik pačiai kūrinio temai (sudėtingų pokario mokytojų likimų vaizdavimas), ji atveria ir kūrinio potekstes – numanomas interpretacijas. Romanas rašytas tarsi destruktyvios ir konstruktyvios žodžio galios ir funkcijos, įtakos tekstui ir žmogaus likimui, gyvenimo ir kūrybos prasmės patikrinimas („Kokia viso tavo rašymo prasmė?.. <...> Ar žmonės taps kitokie <...> ?..“, p. 19). „Kenotafo“ tekstą kuria itin paprasti, rupūs, tarmiškosios frazeologijos veikiami žodžiai, tačiau jais aprašomos situacijos – nekasdieniškos, galima sakyti, metafizinės, atveriančios būties klausimus, į kuriuos atsakoma ne žodžiais, o pačia būtimi. Tai pabrėžia autoriaus pasitelkta žmogaus ir medžio paralelė: sunkiai sergantis rašytojas prašo beržo, kad šis nelapotų tol, kol jis neužbaigsiąs savo misijos. To prašoma ir iš supančių žmogaus būtį sferų, kurias nuo senų senovės įkūnija medis, trimis savo dimensijomis sujungiantis stichijas, pasaulius ir dievybes. Galima netgi teigti, kad 22 puslapyje kursyvu išskirtas tekstas („...Dieve, didelis Dieve dirvų, dirvonų ir akmenynų...“) – tai laiko prašymas, gyvasties pratęsimo maldavimas. Tirštas, gaivališkas teksto grožis, pirmapradžio kalbos ritmo valdoma struktūra, sakralinės reikšmės, kuriose labai ryški pagoniškosios jausenos dominantė, tačiau potekstėje (antrajame semantiniame „Kenotafo“ lauke, kurį susikurti turi pats skaitytojas) atsiskleidžia ir krikščioniškosios būties aspektai – nugrimzdusi mitiniame laike kaltė, atgaila, prisikėlimo viltis.

       Paradoksali šįsyk ir rašytojo misija – kurdamas knygą jis ne rašo, o perskaito kito žmogaus gyvenimą. Jis netgi išplėšiamas iš mirties nagų, kad tą likimą ne tik perskaitytų, bet ir suvoktų. (Galima pasakyti, kad tai aliuzija į žmogaus gyvenimo prasmės „perskaitymą“ apskritai.) O tam literatūrinės raiškos priemonių ne visada pakanka – veikiausiai reikia „už“ žodžio ribų sukuriamo lauko, kurį tikrintų ne paradigminių tiesų ir taisyklių valdomas protas, ne vaizduotė ir netgi ne meninė intuicija, o gyvenimo patirtis ir tos būties tiesos, kurios visados lieka mįslėmis. Galbūt dėl to nukenčia tai, ką vadiname teksto „faktūra“ – galima pajusti išraiškingesnių žodžio ir siužeto spalvų, reikšmių, metaforų trūkumą. Regis, šiame romane autoriui tai nebėra svarbiausia. Žodžiui, kaip vienam iš Būties medžio dvasių, prireikia savotiško poilsio. „Senatvėj ir su pačiais žodžiais kažkas atsitinka. <...> kiekvienas, pirmąsyk tavo lūpų ištartas, yra tartum iš jų išskridęs raibaspalvis nematytas paukštelis. <...> Senatvėje <...> bijai net vieno iš jų netekti, nes pro lūpas, pro tavo sukąstus plastmasinius dantis jau niekada nebeišsprūs tas nuostabusis raibaspalvis paukštelis“ (p. 19–20). 22 puslapio tekstas – malda, kontrastuojanti su kitais teksto segmentais, atrodanti netgi kaip svetimkūnis – neatsitiktinis, kaip neatsitiktinė yra beržo–rašytojo paralelė. Per paprastus, lietuvio mitinei savivokai artimus paukščio ir medžio įvaizdžius perteikiamos visuotinės būties tiesos – mįslės. Šių įvaizdžių aprėptyje telpa bene visos „Kenotafo“ prasmės ir interpretacijos. Laisvės, vergijos, beprotybės, gyvuliškumo temos priklauso ne tik erdvinei Būties medžio struktūrai (žemei ir žmogaus gyvenimui), bet ir kasdieniškajai, tai, kurią galima „pačiupinėti“. Rąsto siena su joje įkalta gembe veršiui ir beprotei Mockienės mergelei, lopšio ir karsto lentos, medžio drožlės Mockaus vaikų plaukuose ir lubos, į kurias pamėtėta mergelė susitrenkia galvą ir išprotėja – baugios ir paslaptingos Būties medžio dimensijos, iš kasdieniškos „medžiaginės“ sferos peraugančios į metafizinę erdvę, kur susipina tėvų kaltės, Dievo bausmės, aklo atsitiktinumo motyvai.

       Suprasti, suvokti, pagrįsti neretai beprasmiškus ir žiaurius likimo poelgius įmanoma galbūt žvelgiant tik iš ten, kur baugiosios žemės (medžio) dimensijos nebeturi galios – iš Didžiosios šviesos. Bet pagrindinis romano personažas rašytojas grąžinamas į žemiškąją dimensiją – suprasti kančios prigimtį turime ten, kur kenčiame. Šviesa – erdvė, kurioje nebeveiksmingas žodis, vienas iš destruktyvių žmogaus įrankių. „Ar aš pajėgsiu suprasti daugiau negu tada supratau?..“ (p. 11) – klausia rašytojas, ironiškai žvelgdamas į savo „reinkarnaciją“. Vienas esmingųjų „Kenotafo“ klausimų – ar reikia gimti antrą (trečią etc.) kartą, jog suvoktumei, kad tobulo gyvenimo, gyvenimo be klaidų, nebūna?.. Matyt, ne – reikia tik suvokti, koks vienintelis buvo tavasis likimas šalia kitų. Ir ne tik žmonių. Bene įspūdingiausios romane – veršio gyvenimo peripetijos. Jau ankstesniame romane „Duburyje“ autorius pateikė kraupokų, zoomorfiškais virtusių likimų pavyzdžių (šunų ėdikas), kurie liudija veikiau ne žmogaus degradaciją, o iniciaciją į baugiąsias mitines gelmes, tapimą ne žmogumi, o veikiau mitine būtybe, kuriai artimesnė ne žmogaus sąmonė, bet gyvulio instinktai. Tokia „iniciacija“, nulemta aklo atsitiktinumo, atitenka Mockienės mergelei. Tik dar šiurpesnė, kadangi iš mergelės atimamas bene pagrindinis žmogaus sąmoningumo lygmuo – kalba. (Beprotė tegali staugti kaip žvėris.)

       Todėl paradoksaliai nuskamba mokytojos D. žodžiai apie laisvę („Žmogus be laisvės irgi tampa gyvuliu“, p. 123). Jie iliustruoja ne tik to laikotarpio politinę sistemą (be sistemų neįsivaizduojama jokia santvarka jokiais laikais) – veikiau pabrėžia, koks svarbus žmogui yra šviesus protas, etinė laikysena, humaniškumas. Šie dalykai ir sudaro laisvės esmę. Mockienės mergelė, prikaustyta grandine prie sienos, ir veršelis kitame trobos gale – dvi kraupios laisvės – vergijos, žmogaus–gyvulio paralelės, o reikėtų, kad tai būtų ryškios, nesutaikomos opozicijos. Nelaisvė atima ne tik protą – ji paralyžiuoja jausmus, juoką keičia baime, dėsningumus – paradoksais („Visos grindys stalinais nuklotos!.. Jeigu kas pamatys, kad jūsų veršis ant Stalino šika – baisu ir pamislyt, kas gali būti!..“, p. 122). Minėtas pavyzdys liudija, kad nutrinama riba tarp gyvuliškosios ir žmogiškosios sąmonės: protu nebesuvokiami tabu virsta viena iš tamsiųjų ir pačių giliausių būties dimensijų, kur valdo ne sąmonės, o pats stipriausias – baimės instinktas.

       „Kenotafas“ – tai ir romanas apie meilę. Čia tiktų žodžiai iš vieno kino filmo, irgi pasakojančio apie šį taurų jausmą: „Jeigu meilė būtų pasirinkimas, kas rinktųsi tokį nepaprastą skausmą?..“ Meilė „Kenotafe“ – ne pasirinkimas ir ne atsitiktinumas, o tiesiog būties duotybė, tokia pat natūrali kaip ir kančia. Galima tik nuspėti, koks tragiškas mokytojos D. ir mokytojo Č. meilės grožis slepiasi už šykščių pasakotojo žodžių. Skaitytojui duodama užduotis ne peržvelgti tekstą, o įžvelgti tai, kas neparašyta. Šiuo atžvilgiu verta paminėti vieną sceną – šokį mėnesienoje ant ledo ir dviejų akių „dvikovą“: spindintį mokytojos D. žvilgsnį ir piktą – mokytojo Č. žmonos. Akių motyvas romane „neša“ visą kūniškumo naštą. Žmogaus akys, kuriose „nebešvietė nė menka proto švieselė“( Mockienės mergelė, p. 110) ir slyvų spalvos veršio akys, kuriomis jis lydėdavo savo „mamą“ mokytoją D. pro langą. Meilė, kuriai užtenka akių žvilgsnio („Nejaugi mylėti žmogų galima tiktai atsigulus šalia?.. <...> Į akis vienas kitam pasižiūrėdavo. Mylimo žmogaus akys tau pasako viską“, p. 148–149). Laikais, kai žmogaus kūnas yra tik organinė medžiaga, tik gabalas mėsos, tik pigus (ar brangus) daiktas, akių žvilgsnyje kaip niekad skausmingai atsispindi paniekinta siela. Paralelė su nūdiena: kokios – veršio ar žmogaus akys – šiandien žvelgia pro kūno langą? Kaip laisvas žmogus suvokia savo laisvę? Ką šiandien jam reikštų vienam trobos gale už „lenciūgo“ pririštas žmogus, kitame – gyvulys? Perfrazuojant autorių, – ar mes šiandien suprasime daugiau, nei anąsyk žmonės suprato? Juk visa tai, kas vyko, „gali pasirodyti kai kam ir lėkšta, ir sentimentalu, tačiau tada, kai viskas tas vyko, kas būtų drįsęs taip pasakyti?“ (p. 97). Lėkšti sentimentai, banalybės, žiaurumas, protu suvokiami ir nesuvokiami dalykai yra gyvenimo kasdiena, jo autentika. Perteikti tai (ir nepasiduoti tam) rašytojui visada kainuoja daug jėgų. „Kenotafe“ daug kas palikta geranoriško skaitytojo interpretacijoms. Bet jei skaitytojas toks nėra?.. Romanui teks susidurti su kritiškomis intencijomis. Ir nieko čia nepadarysi. Rašytojas – žmogus, kuriam jokiame amžiuje netaikomos nuolaidos. Kai žodžių paukščiai vis rečiau palieka Būties medžio šakas, skrydis išlieka amžinas, jokioms madoms nepasiduodantis instinktas. Ir nors sparnai nebe kelia, o sveria, – vis vien reikia skristi...