R. Tamošaičio nuotr.
Kūrinys smuikui su orkestru, kontroversišku Likimo balsu ir juodu Žudiko motyvu
Kūnas pamažu bunda... Naktis surūdijusiu rakteliu atrakina blakstienas, pirštų galuose atgyja nervai ir ima siųsti skausmingus nelaimės signalus. Vėjas pro pamatų plyšį pusto pakulas, draikosi siūlai kaip žiurkių uodegos. Va kyštelėjo pabaisos snukis – žalias, išvirtusiomis žlibėmis, visai kaip pasiutusio brigadininko. Man sarmata, kad sėdžiu jam matant ant šikpuodžio, bet gal bus bent tiek susipratęs ir nevarys šitaip užsiėmusio žmogaus į laukus.
Tylu, tik klaksi kažkas, lyg musė kanopomis į skardą.
Čiagi mano blakstienos daužosi viena į kitą – tokios sunkios, tokios griausmingos, kad sunku neužsimerkt.
Kažkur tiksi laikrodis, silpnai ir tyliai, tarsi pakištas po pagalve. Man atrodo, ten mano širdis. Kada gi suskambės varpelis ir galutinai mane pažadins?..
Neskamba.
Lauke nešvinta.
Sėdžiu ant puodo ir negaliu atsikelti. Jėgos visai mane apleido.
Tik baidyklė spokso pro plyšį ir žiburiuoja akimis. Taip smarkiai, kad net šikpuodis ima šviesti. Ko čia užsižiebei, neprotingas daikte, tuoj pat užgesk. Čia tau ne Paryžius.
Ir nedūsauk.
Ne oras į plaučius plūsta, o žalsvos prietėmių dujos. Tokių neiškvėpsi, jos nusės ant plaučių sienelių kaip tirštas drėgnas pelėsis, ir vietoj atodūsio išspjausiu sūrį.
Smegenų narveliuose pamažu bunda mintys. Dingteli, kad iš mokyklos tuoj grįš Anabelė.
Pasakys, kad Dievo nėra, o visi žmonės išsivystė iš beždžionių.
Aš manau, kad tai netiesa.
Kaip netiesa, senele!.. Kaip netiesa!.. Juk pionierių vadovė pati prisipažino, kad kilo iš makakos!.. O tas baisus bernas, kuris mokosi dešimtoje klasėje, pirmininko sūnelis, King Kongas – jo net rankų delnai plaukuoti!.. Iš vienos pusės – siaubinga, iš kitos – didinga. Tu tik pagalvok, senele, kokia beždžionė turėjo būti sąmoninga, kad pavirstų žmogumi!.. Ir netgi socializmą sukurtų!..
Bet komunizmo nesukurs. Tai – ne beždžionės jėgoms. Gal nori blynų, vaikeli?..
Kokių dar blynų!.. Tu, senele, visiškai!.. Mes juk gyvename permainų laikais, – o permainų laikais svarbiausia kovoti, degti, nenurimti!..
Nori pasakyti, kad komunistai irgi degs pragare?.. Gal geriau suvalgytum blynų?..
Tu, senele, beviltiška. Ar girdėjai ką nors apie Pavliką Morozovą?..
Ne. Ko jis pridirbo, tas Marozas?..
Įskundė tėvą, nes šis susidėjo su buožėmis.
Tavo tėvas, Anabele, ne buožė. Jis nieko nepadarė, kad jį įskųstum.
Ką jis padarys, girtuoklis toksai. Pasigeria, apsižliumbia ir eina miegoti.
Ir ačiū Dievui. Gal norėtum, kad siautėtų kaip kokia Bekevičiūčia, viską aplink griaudamas?..
Ak, senele!.. Betgi kodėl jo dvasia nėra veržli ir ugninga?.. Aš taip norėčiau didžiuotis savo tėvu!.. Kodėl gi jis negali kaip kapitonas Hateras atrasti Šiaurės ašigalio?..
Nori, kad tavo tėvas būtų toks kaip senis Šeškus?.. Vaikščiotų, atkišęs strampus vietoj kojų?.. Nušalo pusny begulėdamas. Netgi rajoninis jo nelaimes aprašė, dar pavadinimą atsimenu – „Alkogolizmas – tarybinės visuomenės gėda“.
Tu nemoki skaityti, senele.
Kaip nemoku?.. Jei nemokėčiau, nebūčiau iškarpų iš rajoninio surinkusi. Ir ne tik apie Šeškų, bet ir apie tavo tėvą. Va paklausyk... „Rapolui V. pareikštas papeikimas, nes, įvažiavęs su traktoriumi į tvenkinį, sugadino šlaitą ir kolūkio inventorių...“ Arba dar: „Rapolas V. apsvarstytas draugiškame teisme už naminės varymą. Kolūkio pirmininko nuomone...“ Gaila, nuomonę kažkas nuplėšė. Ar ne pats Rapolas. Užpakalį nusišluostęs bus...
Ne, senele, ne. Tu esi tamsios praeities liekana. Piemenaitė, šviežiam karvašūdy šildanti kojas. Tu ne tik skaityti, tu šiuolaikinio meno suvokti negali. Neprieštarauk – geriau atsisėsk ir paklausyk, kaip aš dainuosiu. Tėvai, ko svirduliuoji? Ir tu atsisėsk. Ir neplok kaip išprotėjęs po kiekvieno stulpelio, nes aš tave užmušiu. Nustok, sakau!.. Gal proto netekai!.. „Rodina slyšit, rodina znajet“ – graži daina, bet bisui jos nevalia prašyti. Nevalia!.. Tai – tarybinio meno įžeidimas.
Ko tu nervinies, vaikeli. Nusiramink. Jeigu jau viską, net ir meną, makakas sukūrė, tai ko čia ploti?.. Geriau paklausyk, kaip naktipuodis Brežnevo balsu šneka. Va čia tai tikras menas. Ir plojimai pritinka. Kuo daugiau, tuo geriau. Ar girdi?.. Jau krenkščia, jau ryja skreplius... „Dorogije tovarišči...“
Aš išeinu, senele.
Eik, vaikeli, eik. Ką tu veiksi su sena boba ant šikpuodžio. Neįdomios tau mano kalbos, ir aplinka nuobodi. Sienos anava apsilaupiusios, pečius aprūkęs... o tėvas visąlaik miega. Susivėlęs kaip pakulų kuodas. Paimsiu plastmasines šukas, kurių viena pusė skirta utėlėms iššukuoti, ir perbrauksiu jam per plaukus. Pabirs ne utėlės – kombikormas ir avižos, turbūt, užuot dirbęs, miegojo kolūkio sandėly. O kai šukos bus pilnos plaukų, mesiu jas ant kelio, pirmininkui po kojom – gal miškas užaugs.
Neužaugo. Keista. Matyt, šukas reikia mesti iš medžio. Įsikart aukštai, kad matyčiau vilnijančias avižas – auksines kaip Antano plaukai. Anava ir jis pats ateina, gražus kaip cherubinas, kaip blaivus brigadininkas... Antanai!.. Antanai!.. Padėk man išlipti!..
O ko ten užsikorei?.. Kaimynų juokinti?..
Ne, brangiausias mano, ne!.. Galvą labai skauda. Daktaras sakė – pjaus...
Čiobrelių išsivirk, ir praeis!.. Jeigu aš eigulys, tai manai, kad dar ir tave turiu iš medžių kilnoti?.. Medžių man jau gana. Miške kažkas uosiukus vagia. Girininkas piktas kaip velnias, ponas Pšibilskis nepatenkintas, tik žydui juokas...
Antanėli mielas... aš gi visai negeidžiau, kad taip išeitų...
O ko tu geidei?.. Ar tu apskritai gali ko geisti, šikšna šitokia?..
Antanėli... aš gi šitaip tave myliu...
Myliu, myliu... Gulėt su tavim negera!.. Kojos kaip varlės!.. O dar į medžius laipioji... papjūtis!..
Nevok uosiukų, Antanėli... pasodins tave į belangę... ką aš, nelaiminga, darysiu?..
O kam man durna pati?..
Ne durna, Antanėli, ne durna. Durna nesugalvotų šito – į medį įlipti. O žinai, kodėl lipau?..
Nežinau.
Ogi medyje yra pagalbos teleponas. Pačioj viršūnėj. Juk jį tik ponas Pšibilskis ir nuovados viršininkas teturi!.. Niekam neleidžia skambinti. Aišku, kur jau ten leis, juk kitam laido gale ponas Dievas atsiliepia!..
Jėzau Jėzau.
Aš ir sakau!.. Jėzus!.. Tai kaip nelipsi medin, kaip nesikarsi viršūnėn?.. A?..
Palauk. Atnešiu kopėčias. Bet žinok... jeigu dar kartą rasiu medyje...
Nebepadėsi išlipti?.. Eisi pas kitą?.. Pas Jadzę?..
Eisiu lošti.
Lošti tu visada eini.
Bet šįkart lošiu rimtai.
Antanėli, saulele, taigi iš ko?.. Pinigų nebeturim, žiedo vestuvinio – irgi, nedaviau jo iš pradžių, tai kasas man tarpdury privėrei... Yra dar uosiukų miške, bet ir jie baigsis...
Užtat nelipk į medį!..
Mielasis, aš gi iš meilės šitai darau. Pasveikti noriu. Kad galvelė šviesi būtų. Kad durna manęs žmonių akyse nebevadintum, o už akių nebsakytum, kad ženijaisi tik dėl pinigų... Žinai, Antanėl, neseniai sapnavau pranašingą sapną. Dievą su baltu kalatu. Jis siūlėsi mane gydyti, bet kai sužinojo, kad nemoku skambinti teleponu, atsisakė – kaipgi aš, kalbėjo jis, palaikysiu su jumis ryšius ir kontroliuosiu jūsų sveikatą, jeigu tamsta nesugebat paskambinti teleponu...
O tu dar sakai – ko lipi į medį!.. Jeigu nelipsiu – nepasveiksiu!..
Jėzusmarija, nutilk. Renkis. Važiuosim ligoninėn. Gal ten ką padarys.
Padarys, padarys!.. Galvą man nupjaus!..
Gyvensi ir be galvos.
Aha, o tu – su Jadze?.. Aniuole šilkaplauki, jeigu nemyli, kam mane vedei?.. Kam?..
Man patiko ilgais rudens vakarais tau nugarą kasyti. Įsivaizduodavau, kad groju arfa...
O dabar, vadinasi, nebepatinka?..
Atsibodo. Be to, aš nelabai ir mėgstu muziką. Klausos neturiu.
Kaip neturi?.. Aniuole mano, juk avižose – kaip danguj, negi neatsimeni, kaip ten mums buvo gera?.. Gulėjom sau, o aplink visokie orkestrantai tik čirpia, tik groja, ir galvelės man nedaužei, o švelniai glostei... sakei, kad esu graži kaip smuiko meliodija... negi negirdi, Antanėli, mieliausias?.. Klausyk!.. Kaip garsiai groja muzika!.. Vis garsiau ir garsiau!..
Čia tavo šikpuodis. Įsivaizduoja esąs orkestras. Tfu.
O ką jam, vargšui, daryt, kai kalbama apie meilę ir muziką?.. Gal ir puodas turi svajonę?..
ŽINOMA, KAD TURIU!..
Aš išeinu.
Jau eini?.. Palieki mane vieną?.. Kaip tada avižose?.. Tu toks jaunas ir gražus, kad net širdį man gelia. Iš pavydo, iš ko daugiau. Žinau, kad iš avižų lauko lėksi tiesiai pas Jadzę, apsivyniojusią liemenį vogtomis dešrelėmis...
Ir tokį mėsos kalną tu, Antanėli, pamilai!.. Nukankino tave pokario badmetis, ne kitaip... nukamavo gyvenimo sunkumai... juk atsimeni – ateidavo žiaurus brigadininkas, popierių ant stalo, naganą nugaron – rašykis, bo nudėsiu! Atlaužia gaiduką, spiria stalan... Kai sakau, jogei rašyti nemoku, jis surinka, kad ir jis nemoka. Dėk kryželį, liepia. Kam jam to mano kryželio bereikia – jo popieriai ir taip panašūs į kapines. Turbūt jau visi pasirašė... Tylėk, vėl aršiai surinka, čia ne kapinės, čia – šviesi ateitis.
Šviesi ateitis... Žinot, pons brigadininke, aš sėdžiu dabar ant puodo ir laukiu, kada gi prašvis. Jau visa amžinybė praėjo, o nešvinta. Tik puodas žiburiuoja. Vienintelė mano paguoda tamsybėse. Gal tamsta jį turėjot galvoj?..
Pasižiūrėkit, ką jūs su savo kryželiais pridirbot. Prie sugriautos karvių fermos stovi Anabelė ir verkia juodom ašarom, nors paakiai nudažyti ryškiai mėlynai. Šlapia cigaretė iš burnelės iškritus... Ko gi tu raudi, vaikeli?.. Ko, Anabele?..
Ne Anabelė, senele. Anabel Li. Anabel Li.
Jėzau. Ištekėjai už kino?..
Ne.
Tai kam tas Li?.. Ko dabar raudi?..
Mane išprievartavo.
Kas?.. Kinas?..
Senele, tu visiškai visiškai... rasistė kažkokia!.. Kinai čia niekuo dėti. Dėl visko kaltas King Kongas. Jis mane krūmuose užklupo. Čia, prie fermos. Kur baltas kaulų alebastras miškeliuos mėtos...
O ko ten ėjai?..
Išklausyk tu pagaliau mane!.. Kur alebastras mėtos, kur juodas varnas sako Nevermore, kur romantizmo sklando vėlės... ten demono aistringo laukiau, gal jis mane paims ir paskraidins... deja, sulaukiau tik plaukuotais rankų delnais orangutango. Paskui, bjaurybė, dar nusišlapino į kaukolę!.. Čiurkšlė skambėjo kaip fleita...
Neverk, vaikeli, neverk. Ką dabar bepadarysi. Gaila man tavęs, ir puodui gaila – jis ragais ir valtornom prabilo, sukrėstas iki gelmių. Girdi, kaip trimituoja. Ausys plyšta. O dėl to Kim Koko – ir ko tu su tais užsieniečiais prasidedi, savų negana – nesijaudink. Geruoju jis nebaigs. Tėvas – toks šulas, o sūnui, va, šulo aiškiai trūksta.
Todėl tėvas ir metė sūnų, ir išsikėlė į miestą, ir savo meilužę vedė!.. Ak, senele, jis persekioja mane sapnuose...
Kas?.. Pirmininkas?..
Ne!.. King Kongas!.. Ir sidabrinė fleitos melodija. Romantizmas. Sidabras, varvantis pro kaukolės akis.
Nesijaudink, vaikeli, tai ne žmogaus, o veršio kaukolė. Puode, liaukis grojęs Preslį. „Love me tender...“ čia visai nepritinka. O tau, vaikeli, duosiu gerą patarimą. Jeigu tas pametęs šulą vaikigalis vėl tave persekios...
Sapnuose.
Nesvarbu, sapnuose ar ne, – pasidėk šalia plaktuką. Arba kirvelį.
Plaktukas nepadės. Reiks kreiptis į psichiatrą. Arba Jungą paskaityti. Ar tu, senele, skaitei Jungą?..
Ir Jungą, ir Froidą, bet nieko nesupratau. Plaktukas geriau.
Matyt, senele, mes viena kitos niekada nesuprasime.
O ką tu siūlai?..
Geriausias dalykas, jei nori pamiršti smurtą, – ieškoti parduotuvėse išpardavimų. Ir turėti pinigų. Daug. Tada kentėti lengviau. Nes jei piniginėj teturi saujelę centų, lieka vienintelė išeitis – šokti nuo tilto.
Tikrai?.. Man, kvailei, nė į galvą neateitų... Ką gi, vaikeli, eik. Eik, išsiparduok. Tik neraudok paskui, jei patykos kas su kirveliu.
Jau eini?.. Palauk, palauk. Nenoriu, kad šoktum nuo tilto. Duosiu kokį rublį iš pensijos!..
Nebėra vaiko. Išlėkė. Užtat nuo riksmo atsibudo Rapolas. Žiovauja ir atrodo labai susirūpinęs. Panosė šlapia. Še skudurą, nusišluostyk. Ko toks susimąstęs?..
Sutikau, moč, elektriką. Už trifazio įvedimą reikia sumokėti penkis rublius. Paskolink, paskui atiduosiu.
Ar tikrai?.. Palauk, paieškosiu... radau kelis. Imk. Tik nepragerk.
Tu ką, moč?.. Sakiau gi aiškiai, trifazis, elektrikas niurgzlys, nori pinigų tuoj pat. Supykęs dar laidus nutrauks!..
Ak, vaikeli, vaikeli... Žiūriu aš į tave ir galvoju, gal ne tą vardą tau davėm. Koks gi tu Rapolas arkangelas – tu už rublį visus velnius į rojų suleistum... Ir dabar – eisi pas našlę, prisirysi ir su traktorium įlėksi pirmininko kūdron. Būtum koks Feliksas, ir tiek.
Ne!.. Nemenkink manęs, motin. Aš – komunistas, aš – žmogus, mano kojos remias į žemės rutulį!..
Ko čia dabar plyšauji?.. Būk tu nors ir liuciperis, tik nelėk iš namų ir nedaužyk durų!..
Ar aš nežinau – pareisi visas šlapias, nusmurgęs, vilkdamas tinklą... Ar aš to nežinau?..
Nelašink vandenio, mesk tą tinklą, imk antklodę ir susisupk. Ir nebandyk sakytis žmogumi esąs. Ir taip matau – žmogus parėjo. Vadinasi, įlėkei kūdron?
Įlėkiau.
Nereikėjo eit pas tą našlę. Sena, bjauri, denatūratą laka.
Aš ne tik komunistas ir žmogus, bet ir vyras, motin.
Žinau, vaikeli. Žinau.
O mano žmona nežinojo. Pabėgo. Su zootechniku.
Ir ačiū Dievui. Ji visąlaik ant tavęs rėkė. Daryk taip, daryk anaip, peilį kreivai laikai, barščius sriaubi kaip karvė vandenį, tualetinio popieriaus nenaudoji!..
Ji sakė, kad laikraščiais šluostytis nesveika.
Nesąmonė. Brežnevo nuotrauka dar nė vienam šiknos neišdraskė. Gal valgysi sriubos?..
Tai kad... šliurpsiu kaip veršis...
Šliurpk į sveikatą. Kvaila ta tavo žmona. Ir gerai, kad pabėgo. Tegu zootechniką gerų manierų moko – žiūrėsiu, ar negaus tik karvės lenciūgu į kaktą... Valgyk, mažiuli, greičiau užaugsi. O tai dabar nosis tau bėga, kaimynų gaidžio bijai, apsimyži, mokytoją pamatęs... Kaip aš tave myliu!..
Taip, mama, taip. Man dar tik keturiasdešimt.
Tai sėdėk, pienburni, ir valgyk!.. Anksti tau dar apie moteris galvoti.
Mama!.. Tu neteisi... „Sižu ja v temnice, oriol molodoj!.. I piščiu terzaju krovavym kliuvom!..“
Ko dabar rėkauji!.. Ko valgį mėtai!.. „Piščiu terzaju...“ Aš tau paterzosiu!.. Susivyniok į antklodę, nes peršalsi!.. Oriol molodoj... Tu apie motiną geriau galvok, ne apie Puškiną.
Mama!... Aš dūstu... aš trokštu laisvės!.. Dėl jos aš pasiryžęs daug kam... Matai, net tavo puodas mane palaiko. Jis irgi trokšta laisvės!.. Tu mus abu užspaudei, tu mus sugniuždei...
Į LAISVĘ!.. Į TIESĄ!.. PASAULIS JAU TIESIA!.. IR LYGINA AUKŠTĮ KALNŲ!