Vytautas Kubilius. BIRUTĖ PŪKELEVIČIŪTĖ – AKTORĖ IR RAŠYTOJA. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004. – 156 p.
Vytautas Kubilius pusę šimtmečio brėžė toli siekiančias minties trajektorijas, plėtusias „prižemintą“, kaip pats yra sakęs, mūsų kultūros horizontą. Kai sudarinėjome Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto perspektyvinius planus keleriems būsimiems metams, V. Kubilius siūlė literatams magistralines temas: „Literatūros atvirumas ir uždarumas“, „Postmodernizmo reiškiniai“, „Literatūra ir tautinė savimonė“. Tų temų labui pats vienas daugiausia ir nuveikė. Kol jos būdavo svarstomos, o paskui užkonservuojamos kolektyvinių planų blankuose, pats ima ir parašo. Ir taip ne kartą. Šitaip atsirado straipsnių rinkinys „Tautinė literatūra globalizacijos amžiuje“ (2003). Ir kad Profesoriui rūpi Birutė Pūkelevičiūtė, mes sužinojom tik tada, kai monografija jau buvo parašyta. Radijo programos „Klasika“ žurnalistė Regina Germanavičiūtė buvo paskutinė prieš pat žūtį įrašiusi V. Kubiliaus balsą.
Šiemet vasario 17 d., minint mirties metines, kalbėjomės su ja apie Profesoriaus darbus, apie įspūdingą straipsnį „Talento mįslės“, pasirodžiusį 1972 m., ir ji paklausė: o kokia V. Kubiliaus talento mįslė? Sutrikau, nes atsakymų daug. Darbštumas, fatališkas prisirišimas prie literatūros. Labai tikslingai panaudojama kūrybinė energija. Tai buvo ne tik akademinis literatūrologas, solidus kritikas, o ir rašytojas. Tą patvirtina ir žmonos, literatūrologės Janinos Žėkaitės, išsitarimas, kad asmeniniame archyve ji rado jaunystėje sukurtų novelių ir kad jo ankstyvieji dienoraščiai alsuoja pakiliu beletrizuotu stiliumi. Bet labiausiai rašytojo pašaukimą liudija mokslinių darbų egzistencinis žmogiškasis matmuo ir ypatinga metaforizavimo galia. V. Kubiliaus mąstymo ir raiškos stiliaus nesupainiosi su jokio kito lietuvių literatūrologo. Visada pavydėtinai kruopščiai restauruojama kiekvieno aptariamo rašytojo gyventa aplinka, jos istorinis psichologinis kontekstas, pilnas unikalių detalių, o kūrybos charakteristikos trykšta neišsenkančiomis metaforų kaskadomis. Ir rašytojo biografija, ir kūryba interpretuojama taip, kad adresato sąmonėje be paliovos iškyla vizualūs pavidalai: kai tėvai nusivedė Birutę, mažą mergaitę, į „Spragtuko“ baletą, ją pakerėjo „tamsiai raudona uždanga su didele balta rūta“ (p. 5); „palikto krašto regėjimai ir tautinės vertybės keliamos aukštyn kaip ostija per pakylėjimą“ (p. 46); „Metūgėse“ ji „kalba nuo scenos, sviesdama vieną po kito supoetintų vaizdų gabalus“ (p. 34); grįžusi į Vilnių įsikūrė savo bute, „kur pro langus matyti Šv. Jonų bažnyčios varpinės bokštas“ (p. 144).
Dienoraštyje V. Kubilius rašė: „Teorija – tai pilstymas iš tuščio į kiaurą. Monografija – rimtas studijinis darbas“ (1979 sausio 20). Ir toliau samprotauja, kad bet kuriai monografijai reikia „asmenybės – maištaujančios, besikeičiančios, legendinės. Tik apie tokią norėtųsi rašyti. O šiaip iš akademinio intereso neįdomu“. V. Kubiliaus plunksnai priklauso monografinės studijos apie Salomėją Nėrį, Julių Janonį, Kazį Borutą, Ievą Simonaitytę, Antaną Vaičiulaitį, Joną Aistį, Kazį Puidą ir Oną Pleirytę-Puidienę. Ir štai paskutinė monografija – Birutė Pūkelevičiūtė. Kaip naują knygą pradėtų raštininkas, kurio talento mįslė aiškesnė ar tos mįslės išvis nėra? Pradėtų nuo sureikšmintų frazių apie pasirinkto objekto išskirtinumą, ilgų giminės genealogijų, datų perviršio. V. Kubiliaus tekste nėra jokių panašių nuobodžių įsibėgėjimų. Monografijos pradžia efektinga, kubiliška. Pirmas sakinys – pačios B. Pūkelevičiūtės žodžiai, citata iš romano „Devintas lapas“: „Teatras yra liga. O, baisi nepagydoma liga“ – taip nusakomas aktorės pašaukimas, kuriam V. Kubiliaus knygoje skirti du skyriai iš septynių. Sakinys kitas – ir visa tarpukario Kauno situacija kaip ant delno. Mečiau skaitomą lietuvių prozą šalin, nes V. Kubiliaus rašymas sugestyvumu man pranoko bet kurį romaną; tai ne tik meniškas, bet ir kultūriškai labai informatyvus tekstas. Stulbina visada turtinga V. Kubiliaus knygų dokumentinė faktūra – kada spėdavo išnaršyti fondus, archyvus, perversti daugybę empirinės medžiagos? Šioji monografija irgi supinta citatomis iš periodikos, laiškų, atsiminimų, asmeninių pokalbių, tuometinės literatūros ir teatro kritikos ir t. t.
Paprasta knygos struktūra ir dėstymo stilius, bet tokio paprastumo, išmintingo skaidrumo pasiekia tik aukštos kvalifikacijos meistras. Turinio antraštės vos vieno dviejų žodžių, sakiniai sklandūs, ir nelengva suvokti, kaip į juos sutalpinama taip daug informacijos. Mokslininkas paskutines knygas rašė nespecializuota bei neformalia kalba ir nebuvo linkęs smulkintis – metaforiškas laisvumas ekspresyviai subloškia į vieną sakinį ir mokslininko frazę, ir citatą iš erudito lobyno, ir interpretatoriaus eseistinę saviraišką. Tokia individualaus mąstymo maniera vis retesnė mūsų viešajame diskurse, nes angažuotą asmenybinę laikyseną yra pakeitęs žongliravimas gerai įvaldyta madingų metodologijų retorika.
Viename sovietmečio dienoraščio įrašų V. Kubilius samprotauja, kaip neišvengiamas kompromisinis kelias žlugdo savarankišką laikyseną ir mąstymą, todėl ir nėra asmenybių. Man pasirodė, kad šioje monografijoje kaip tik stebimas ir atskleidžiamas asmenybės formavimosi kelias. B. Pūkelevičiūtė regima kaip užsispyrusi, turinti charakterį, stuburą, įsitikinimus, savo nuomonę, metanti iššūkius, drąsi ir vieniša moteris. Ji ryškinama kaip nekompromisinė esybė nuo pat vaikystės – troško teatro, nuėjo į dramos studiją prieš tėvų valią (šie norėjo ją matyti pianiste, blogiausiu atveju – poete), nutraukė ryšius su „Literatūros lankais“, negalėdama paaukoti „savo intelektualinės nepriklausomybės“ ryžtingai išsiskyrė su A. Škėma, parašė pirmą erotinės poezijos knygą lietuvių literatūroje „Metūgės“, atsisakė bet kokių kontaktų su okupuota Lietuva, oponavo konservatyviai literatų bendruomenei ir t. t. Nesigriebdamas kokių nors feministiniam diskursui būdingų nuostatų, V. Kubilius tiksliai apibūdina moters poezijos kitoniškumą, jos pasaulio skirtingumą, moters jausenos, jutimų specifiką ir lakoniškai apibendrina: „Pirmą kartą pokario sumaišties ir netekties literatūroje prabilo moteris, gyvenanti visavertį gyvenimą čia ir dabar, nenugrimzdusi praeityje ir nesužeista likimo“ (p. 35). Tokia ori ji matoma ir kaip romanų autorė, nors juose vaizduojama jauna mergina žiauriai lamdoma ir grūdinama karo ir egzilio išbandymų žaizdre. „Gintis, apsispręsti ir veikti“ – tik tokia galimybė išlikti, raiškiai įkūnyta romanų dilogijoje. Gana netikėta, kad santūriai vertinamas romanas „Aštuoni lapai“, o „Devintas lapas“, tarytum „pavėlavęs dvynys“, giriamas už brandą ir atsiradusią „kandžią ironiją“. Šios knygos atvėrė naują patyrimo klodą mūsų literatūroje, sako V. Kubilius. Kiti du romanai ir apsakymų rinkinys aptariami striukiau ir sausiau, kadangi, literatūrologo manymu, jie nebuvo kaip nors lemtingi lietuvių literatūros istorijai.
Tenka stebėtis, kaip V. Kubilius natūraliai pina biografijos ir kūrybos naratyvus į vieną darnią pynę. Tikrai virtuoziškas teksto struktūravimas monografiją paverčia ne tik įdomiu tekstu, bet ir sukuria papildomus argumentacijos mechanizmus – kūrybą grindžia moters likimas, natūros vitališkumas, asmenybės aikštingumas ir savarankiškumas, pasaulėžiūros dalykai. Svarbiausia, kad visi papildomi motyvai atsiranda laiku ir vietoje. Tai ypač ryšku analizuojant idėjiškai angažuotą B. Pūkelevičiūtės kūrinį – poemą „Atradimo ruduo“, kuri apibūdinama kaip „šermenų giesmė mirusiam partizanui ir mišios už išdaviko žmoną“ (p. 119). Kaip tik šiame skyriuje apžvelgiamos rašytojos politinės pažiūros – orientacija į radikalųjį sparną, jos santykiai su išeivijos literatūrine spauda, įvairiomis organizacijomis. B. Pūkelevičiūtė traktuojama kaip menininkė, kuriai buvo svetima bėgti į „išgrynintų formų ramybę“, į „susiliteratūrinimą“ nepaskelbus „savo tiesų, savo tikėjimo, savo idėjų“ (p. 120). Toks aktyvus kūrėjo santykis su kultūra ir savo tautos lemtimi pačiam V. Kubiliui buvo pats patraukliausias. Gal tai vienas iš motyvų, kodėl monografijos objektu pasirinkta ši rašytoja.
Skaitydami šią lakonišką studiją, sužinosite viską, kas svarbiausia apie B. Pūkelevičiūtę, kuri, dviejų didžiųjų gyvenimo pasijų – teatro ir literatūros – vedama, buvo „ne politikė, ne mistikė, ne rafinuota individualistė, o tik „paprasta moteris“, kuri tik nujaučia, kad joje glūdi šis tas svarbaus“ (p. 121). Knygoje gausu ne vien taiklių interpretacijų ir turtingų kontekstų, bet esama ir ypatingos atjautos, žmogiško supratimo, korektiškumo ir takto, susidūrus su dramatiškais svetimos biografijos momentais (meilė, liga); tai visada labai svarbu, rašant apie gyvą rašytoją amžininką. Be autorinės priežiūros spaudai rengtoje knygoje, deja, liko kelios klaidos: ne 1944-aisiais, o pora metų anksčiau B. Pūkelevičiūtė pradėjo artistės karjerą Kauno jaunojo žiūrovo teatre (p. 17), miuziklas „Meilė ir mirtis Veronoje“ yra sukurtas ne K. Borutos romano, o W. Shakespeare'o dramos motyvais (p. 81), nurodyta klaidinga aktoriaus pavardė prie nuotraukos (p. 131).
V. Kubiliaus žodžiai apie B. Pūkelevičiūtę, pasiekusią vidukelės pusiausvyrą, peradresuotini jo paties paskutinio dešimtmečio darbams: „Stebėk ūžiantį pasaulį ir žmonių karnavalą iš ramybės pusiasalio, stebėk su lyrine užuojauta ir humoru, nesuveldama to stebėjimo su savo likimu. Tada pasakojimas bus laisvas. Tokia laisvė – kiekvienos meno rūšies siekis“ (p. 113).