Gėlės miršta, jos numiršta, o aš ne, – lengvai rimavo jaunasis Bernardas Brazdžionis. Ir, atrodo, buvo teisus, kaip kiekvienas išminčius provincijoje. Gyvenimas smagus, nes greitai baigiasi. Nespėji net mirktelėti, sugalvoti ką nors protingo, sutverti ką nors nepaprasto ar įsiamžinti kokioje Gineso rekordų knygoje. Bet vilniečiai to nesupras, jie reikšmingiausi pasaulio žmonės, susirūpinę tautos reikalais ir gerove, galvoja ir sprendžia už mus visus, žino net, kada asfaltuoti gatvę Balbieriškyje ar išvežti iš kiemo šiukšlių konteinerį. O provincijos žmonės žaidžia – užsišaldo lede, pina ilgiausią virvę, rengia samanės lakimo varžybas arba burlentėmis ruošiasi plaukti per Baltiją. Rekordų vaikosi ne tik sportininkai, ūkininkai ar kiti fiziniai asmenys, muša rekordus ir Klaipėdos valstybinis jūros uostas, kur prie keleivių terminalo krantinės švartuojasi vienas už kitą didesni laivai.
Bene pats didžiausias buvo Havajų vėliava pasipuošęs amerikiečių laineris „Constellation“, kuris savo deniuose atplukdė beveik du tūkstančius keleivių, neskaitant tūkstantinės laivo įgulos ir aptarnaujančio personalo. Devyniolikos aukštų namo didumo, 294 metrų ilgio laivas (didesnis už legendinį „Titaniką“) traukė visų miestelėnų akis. Garbė Dievui, keleivių terminalo krantinė jau neužgriozdinta aukštomis tvoromis, ir minios žioplių galėjo ne tik skaičiuoti laivo iliuminatorius, bet ir stebėti, kaip trapais leidžiasi marga ir puošni turistų minia. Klaipėdiečiai juos pasitiko trankia dūdų orkestro muzika, „Kepurine“ ir kitais tautiniais šokiais... Turistai šypsojosi, priėmimas patiko, o labiausiai juos stebino drėgnam, žvarbiam vėjyje besisukančios plonais drabužiais apsivilkusios mūsų šokėjos. Bet nieko, lietuvaitės užgrūdintos. Jeigu reikia, sušoks ir ant sniego, kol turistai trypia kojomis, kalena dirbtiniais dantimis ir bando šypsotis reporteriams.
– Ir vis tiek man jų gaila, – droviai į televizijos kamerą sako viena senutė.
Operatorius gūžteli pečiais ir tikriausiai galvoja – kvaila boba, jos už pinigą šoka. Nesušals...
Lietuva tampa patrauklia jūrine valstybe. Turime savo Jūros muziejų-akvariumą, Jūros šventę, Valstybinį jūros uostą ir garsiausią pasaulyje „Švyturio“ alų. Menka smulkmena, kad neturime savo laivyno, baltarusiai taip pat neturi. Ir mongolai neturi, ir net šveicarai – turtingiausia pasaulio šalis.
Ir, ko gero, jie gali tik pasvajoti apie savo marinistinę literatūrą. O mes turime – Joną Kantautą, Oną Dovidavičiūtę-Pučenią, Aloyzą Každailį ir Vytautą P. Bložę. Per Poezijos pavasario šventę, kuri jau trečią kartą vyko paieškos ir gelbėjimo laive „Šakiai“, Vytautas P. Bložė pelnė Lietuvos kapitonų klubo prizą už savo seną daina tapusį eilėraštį „Senas jūrininkas“, nes daugiau kandidatų į marinistus ant katerio denio neatsirado. Negi duosi marinistinį prizą Ričardui Šileikai, kuris skaitė eilėraštį (o gal ataskaitą žmonai?), kaip gimtinėje su pusbroliu gėrė alų? Ir paskambino jam į mobilųjį prozininkas Algis Kuklys, visai ne marinistas, nors gyvena prie jūros. Alus, kuriuo pusbrolis jį vaišino, taip pat ne „Švyturio“, o kažkoks aukštaičių darytas...
Prabėgs metai, vėl nutiks Poezijos pavasaris ir poetai vėl susirinks „Šakių“ laive. Kam tada atiteks Lietuvos kapitonų klubo prizas?
Sovietų laikais būdavo paprasčiau – marinistus augindavo kaip ruonius ar jūros vėplius. Tam reikalui sukimšdavo rašytojus į žvejybos laivus ir paleisdavo pusei metų šlifuoti tralerio denį po plačiausias pasaulio jūras. Tokios jūreivio dalios paragavo Romas Sadauskas, Rimantas Šavelis, Antanas Drilinga, Feliksas Jokubauskas... Tik kur šiandien pradingo marinistinė jų literatūra, naujos knygos ir patirtis? O gal jos nė nebuvo? Kokią patirtį įgysi per pusę metų nieko rimto nedirbdamas, tik stebėdamas įgulos darbą? Tos kelionės į jūrą daugeliui rašytojų tebuvo nuotykis, noras pasiblaškyti po užsienio uostus, naujos pažintys, įspūdžiai, gal kažkiek gilesni nei kruizinio laivo keleivių. Ne gyvenimas, ne lemtis. Lietuvis nuo seno į jūrą žiūri įtariai, su nepaaiškinama baime ir pagarba. Tolimesnėms kelionėms jis geriau pasikinko arklį, o ne laivo bures ar variklį. Nieko keisto, kad iki šiol neturime tikros, praktikoje ir literatūroje vartojamos jūrinės terminijos. Žodynas, tiesa, jau išspausdintas, bet jį daugiau varto kalbininkai nei jūros žmonės. Be to, senam jūros vilkui tik šypseną kelia bandymai svarbias, dar piratų laikus menančias laivo dalis – trapą, kubriką, denį ar triumą – keisti lietuviškomis kopėčiomis, miegamuoju, grindimis arba sandėliu... Taip iš laivo padaromas fermerio tvartas ar miesčionio sodyba, kuri net mintyse neina į jūrą, o plaukioja, kaip koks lentgalis, lapas ar š... gabalas. Paminėjau populiarias, labiau žinomas laivo dalis, o ką kalbėti apie specifinius įrenginius ar detales, tokias kaip lėjeris, krancas, forštvenis ar knechtas, kurie skirti konkrečioms operacijoms ir darbams laivuose. Bandymai juos vadinti lietuviškais terminais reikalauja daug išradingumo ir kūrybinių pastangų. Su tokia užduotimi susidūriau ir aš, versdamas gero rusų rašytojo marinisto Olego Gluškino apsakymų rinkinį „Laiškas Dievui“. Panašios savo tematika ir gelme knygos lietuviai, deja, dar neparašė. Ir, atrodo, greitai neparašys, nes neliko ir to mažyčio tautinio laivyno, kuris tarnaudavo jūriniu poligonu mūsų plunksnos meistrams. Nebent atsiras jaunas talentas iš jūreivių, šturmanų ar kapitonų, kuris turės noro ir kūrybinių ambicijų aprašyti savo dalią ir nuotykius, žvelgdamas į krantą iš jūros, o ne atbulai, kaip daugelis mūsų garsių rašytojų.
Galvoju apie jauną, dar nežinomą talentą, nes senųjų jūros vilkų jau nebėra, jie varu išvaryti į krantą ir, neturėdami kitos profesijos, trinasi Žvejybos uosto rajono (taip vadinasi senoji Klaipėdos miesto dalis) kiemuose ir tarpuvartėse, renka butelius, metalo laužą ar rausiasi po šiukšlių konteinerius. Tarp jų matau ir buvusį garsų Klaipėdos žurnalistą. O vienas eksmarinistas, kai susėdom pasikalbėti tamsiam kavinės kampe ir susivertėm po stikliuką baltos, pasigyrė šventęs draugo gimtadienį, valgęs kotletą, dešrą, bananus, sulesiotus iš atmatų, ir jam buvę skanu. Jis reikšmingai nurijo seilę ir pridūrė – beveik šviežia...
Po tų žodžių praėjo menkiausias noras sėdėti su juo prie stikliuko. Juo labiau skaityti jo straipsnius ar eilėraščius. Kūryba iš atmatų? Žmogus gali prarasti butą, šeimą, tarnybą, sveikatą, bet kada jis praranda savigarbą, jau niekas jam nepadės. Tokių piliečių mes nerasime didingose valdininkų ataskaitose, į kriminalines suvestines jie įrašomi tarp asmenų be tapatybės arba tarp neatpažintų lavonų. Dvokiantys, murzini, su kuprine ant peties ir dviem krepšiais rankose jie būriais klajoja nuo vieno konteinerio prie kito kaip palaidi šunys, žiurkės ar lapės Londone. Mūsų valdžia jų nemato ir nenori matyti, bet juos pastebi margaspalvė kruizinio laivo turistų minia, kai, praėjusi Aukštosios gatve, sustoja prie senojo miesto pašto ir iš tolo užuodžia, pamato konteinerių žmones skverelyje prieš seimūno Vytauto Čepo langus. Ir tada garsiai suzirzia filmavimo kameros, fiksuodamos dar vieną pikantišką Lietuvos gyvenimo detalę.