Alfonso Nykos-Niliūno poezija išsiskiria teksto koncentruotumu. Dėl koncentruoto kalbėjimo eilėraščiai tampa elipsiški, metonimiški. Nuo vienos visumos fragmento pereinama prie kitos visumos, kuri vėlgi tik nurodoma tuo pačiu metoniminiu principu. Neaprėpiamo poezijos pasaulio įspūdį stiprina galybė nežinomų kultūrinių nuorodų bei tikriniais žodžiais pavadintų negirdėtų realijų. Tačiau ilgainiui neaprėpiamoje A. Nykos-Niliūno poezijoje galima pastebėti nuolatinį trumpučių segmentų kartojimąsi.
       Pasikartojimai šioje poezijoje aptinkami žvelgiant ne į vieną tekstą, bet į visą kūrybą. Daugybė atskirų motyvų nesiduoda aiškinami vienu eilėraščiu. Teksto visuma jų tarsi neatitinka, ir jie atrodo vieniši. Tačiau jų prasmė aiškėja per pasikartojimus, kurie atskleidžia intensyvius tarptekstinius ryšius¹.
       Viena dominuojančių kartočių – erdvės fragmentai. Visų pirma dėmesį atkreipia nuolat pasirodančių medžių ratas. Kartotės įspūdį sukelia ne tiek tų pačių vardų minėjimas (nes Lietuvoje nėra daug medžių rūšių), kiek vis taip pat įvardijamos konkrečių medžių ypatybės. Jie turi savo augimo vietas, savo garsus ir spalvas. Eilėraščiuose kartojasi kelios gėlės, kurių apskritai A. Nykos-Niliūno poezijoje tėra vos kelios. Visai nežymiai kinta paukščio ir jo balso motyvas.
       A. Nykos-Niliūno tekstuose daug upių ir mažai ežerų. Rinktinėje „Eilėraščiai“ upės motyvas penkis kartus dažnesnis nei ežero. Skirtinguose eilėraščiuose išsibarstę fragmentiški upės apibūdinimai vieni prie kitų dera ir sukuria konkretų upės vaizdinį. Tai ne Nemuno pločio upė, per ją galima pereiti lieptu, ant kurio sėdint matosi skaidrus vanduo, galima perbristi brasta. Upės krantai apaugę alksniais, karklais, purienomis. Minimos konkrečios žuvys. Viskas fitogeografiškai pagrįsta.
       Eilėraščiuose nuolat pasirodo kalnas, paprastai kaip žemės pakiluma, kuria lipama aukštyn ar leidžiamasi. Įkalnėje – namai, slėnyje teka upė arba plyti miestas.
       Įvardyti erdvės fragmentai tarpusavyje junglūs. Eilėraščiuose kartojasi jų išdėstymas: purienos paupiuose, beržas pakluonėje, gluosnis slėnyje etc. Pastovūs sąryšiai leidžia suvokti, kad pasirodantys fragmentai yra vieni nuo kitų priklausomi, kad jų padėtis yra apibrėžta. Jie jungiasi į nuoseklią erdvės visumą.
       Skaitančiojo sąmonei aiškėjanti visuma padeda suprasti elipsinius teksto segmentus. Antai eilėraščio „Himnas Mistiškajai Rožei“ eilutė – „Karaliene gluosnių ir skenduolių kūnų“² – atrodo nesuprantama. Į klausimą, kodėl jungiami du skirtingi dalykai – skenduoliai ir gluosniai, gali atsakyti eilėraščiai, kuriuose kartojasi prie upės augančio gluosnio motyvas: gluosnis auga ant upės kranto („Pažinimo raudos motinai. Antroji“), jo siluetas atsispindi upės vandeny („Vigilia nona“), gluosniai subridę vandenin („Praradimo simfonija“). Tad skenduolių motyvą paaiškina upė, kurios vanduo gali pasiglemžti gyvybes. Prie upės augantys gluosniai taptų tokių įvykių liudytojais. Tad upė kreipinyje „Karaliene gluosnių ir skenduolių kūnų“ yra elipsiškai praleista, nutylėta.
       Pasikartojanti erdvė padėtų suprasti ir eilėraščio „Melancholija“ eilutes: „Slėnio karčioj vienumoj / Mirė po gluosniu žuvis“. Vienumoje po gluosniu mirštančios žuvies vaizdas skaitančiojo suvokime pagrįstai gali, anot Romano Ingardeno, realizuotis kaip simboliškas ar siurrealistinis. Žuvies „netikrumo“ įspūdis atsiranda dėl jos buvimo neįprastoje vietoje – po medžiu. Bet jis pasikeičia, kai iš junglių pasikartojimų pradedame atpažinti vientisą erdvę. Iš jau aptartų kontekstų žinome, kad šioje erdvėje po gluosniu teka vanduo. Tokiu atveju žuvis pasirodo mirštanti savo gyvenamajame pasaulyje – slėniu tekančioje upėje. Erdvės atpažinimas keičia teksto suvokimo galimybes: iš simbolinių, abstrahuotų jos tampa juslinės, kūniškos.
       Poeziją suvokiančiojo sąmonėje susiklosčiusią erdvę – namus, jų apsuptį, netoliese esantį miestelį – patvirtina ir dokumentuoja A. Nykos-Niliūno dienoraščiai. Jie leidžia atpažinti šią aplinką kaip konkrečią Nemeikščių, Utenos erdvę. Tačiau dienoraščius A. Nyka-Niliūnas rašo be istoriko ar etnografo entuziazmo. Jis nesiekia pateikti dalykiško namų erdvės aprašo. Šią erdvę poetas atskleidžia kaip savo buvimo aplinką: jis aprašo savo patirtį erdvėje. Dienoraščiai liudija, kad gimtinės erdvė kalbančiajam ypatingai svarbi, bet jos žemėlapyje lieka nemažai neužpildytų plotų. Juos užpildyti galime pabuvoję šioje vietovėje. Šiandien nuvykę į Nemeikščius ar Uteną nerasime to, kas buvo daugiau kaip prieš pusę šimtmečio. Žymius šios vietovės pakitimus padeda suvokti kraštotyrinės knygos. Vienas didžiausių pokyčių Čipkų vienkiemio aplinkoje – iškastas didžiulis tvenkinys, kuris užliejo dalį slėnio ir gerokai sumažino tiesiai nuo sodybos besileidžiančios stačios pakalnės aukštį. Pievos užlietos vandeniu „ne pavasario“³, – skaudžiai rašo dienoraštyje A. Nyka-Niliūnas, užsukęs į savo gimtinę 1998 metais (1998 vasario 9–24). Nuo sodybos besileidžiantis šlaitas buvo apsodintas medžiais, kurie, vis labiau suaugdami, baigia užstoti nuo pakriaušės atsiverdavusią vėjams atvirą erdvę.
       Čipkų sodyba įsikūrusi savitoje vietoje – į vieną pusę nuo namų leidžiasi ramiam Aukštaitijos peizažui nebūdingas skardis, nuo kurio atsiveria plati kalvotų laukų panorama ir slėnis su vinguriuojančia upele apačioje, o kitoje sodybos pusėje dar kiek kyla aukštuma. Kelias iš sodybos nuožulniai leidžiasi nuo kalno. Norint patekti į miestą, kuris yra kone ranka pasiekiamas, reikia nuolaidžia kalvos puse nusileisti į slėnį.
       Realus šios erdvės pažinimas padeda atsakyti į likusius klausimus. Antai slėnis eilėraščiuose pasirodo dviem pavidalais – kartais jame teka upė, o kartais stūkso miestas, tačiau regime, kad abiem atvejais tai susiję su gimtinės erdve. Savita namų padėtis pagrindžia tokį varijavimą, nes išties galima kalbėti apie du slėnius – į pirmąjį nusileidi stačiu šlaitu tiesiai nuo namų, antrasis su miestu tolumoje atsiveria pamažu, leidžiantis nuo aukštumos, pakeliui į Uteną pralenkiant nuokalniau esančius Nemeikščius. Atpažįstama, reali pasirodo ir eilėraščiuose minima Utenos miesto erdvė: gatvės, aikštės, bažnyčia su Mykolu Archangelu ant frontono, dvaras, sinagoga.
       Suvokęs eilėraščiuose pasikartojančių erdvės detalių sąsajas su dienoraščių įrašais ir pažinęs realią aplinką, skaitantysis bent iš dalies įgyja tai, ką turi kalbantysis. Turima medžiaga leidžia teigti: už A. Nykos-Niliūno eilėraščių yra pasaulis, kuris kildina atskirus teksto segmentus, struktūruoja ir nustato „teksto sintaksę“⁴. Žinant apie šią erdvę, poezija pradeda atrodyti aiškesnė. Atsirandančio aiškumo pojūtis primena vyriausio poeto brolio Petro Čipkaus recepciją. Vytautas Aleksandras Jonynas buvo artimiau susibičiuliavęs su juo Monrealyje ir yra atpasakojęs vieną pokalbį: „Sykį aš įsidrąsinau užklausti jį, ar jam nesunku suprasti giliamintišką brolio kūrybą? – „Jokių“, – tarė jis nesusvyravęs. „Tai Nemeikščiai… mūsų tėviškė“⁵. Iš V. A. Jonyno pasakojimo aišku, kad jam pačiam A. Nykos-Niliūno poezija atrodo sudėtinga. Priešingas poeto brolio, tiesa, išsilavinusio, bet ne literato, atsakymas nustebina klaususį. Poezijos suvokimas pasirodo aiškus ne dėl kultūros išmanymo, erudicijos, bet dėl egzistencinės erdvės patirties.
       A. Nykos-Niliūno poezijoje išskirtume du erdvės kartojimosi būdus: prigimtinė erdvė kartojasi kaip natūrali apsuptis ir kaip juslinio suvokimo matrica. Pirmuoju atveju erdvė pasirodo kaip įprasta poetinio vyksmo vieta, kaip kalbančiojo buvimo laukas. Ji palyginti išsamiai atsiskleidžia kaip aplinka, kurioje eilėraščio subjektas veikia (dažniausiai kur nors eina), kurią patiria, stebi, aprašo. Šiuo pirmuoju būdu pasirodanti erdvė yra ganėtinai vientisa; ji paprastai išlieka visame eilėraštyje.
       Natūralios apsupties fiksavimas yra būdingesnis ankstyviesiems A. Nykos-Niliūno tekstams. Erdvė juose yra ne tik tema, bet ir impulsas kalbėti. Ankstyvoji kūryba erdvės požiūriu pasirodo kaip uvertiūra, kurioje nuskamba daugybė vėliau pasikartosiančių motyvų.
       Gimtinės erdvė gali būti įvairiai transformuota. Joje gali veikti antropomorfizuotas pavasaris, antikinės mitologijos personažai etc.⁶. Antai „Pavasario simfonijoje“ konkrečioje upės, liepto, juodalksnių ir purienų aplinkoje pasirodo faunas:

       Tokie teksto estetizavimo principai nepakeičia erdvės suvokimo. Kad fauno pasirodymas yra tik estetinis efektas, rodo kalbančiojo santykis su juo. Nors kalbantysis „stovi“ šalia šio dioniziško sutvėrimo, ryšys tarp jų neužsimezga, jie lieka skirtingose plotmėse.
       Vėlesniuose eilėraščiuose – „Pavasario antistrofa“, „Kovas“ – erdvė, kaip natūrali apsuptis, kartais pasirodo prisiminimų pavidalu. Nepaisant nežymių transformacijų, galima lengvai atpažinti pasikartojančią geografiją. Antai eilėraštyje „Rytas Nemeikščiuose“ kalbama apie pakalnę, kuria moteris leidžiasi su kultuve ir skalbiniais, apie slėnyje tekančią upę, akmenį ir kuojas, kelią, sidabrines liepų viršūnes ant kalno ir slėnyje girdimą dalgių staccato.
       Šalia vientisos erdvės kontūrus išlaikančių tekstų paminėtini ir tie, kuriuos manytume esant šios taktikos nuotrupomis. Turime omenyje eilėraščius, kuriuose prigimtinė erdvė pasirodo tik akimirką – tiesiog įsiterpia keliomis eilutėmis. Kaip tik šiuose įterpiniuose išryškėja kalbantis asmuo. Iš tokių trumpų epizodų akivaizdžiau matosi, kad erdvė reiškiasi ne pati savaime, bet kartu su kalbančiuoju. Maurice'o Merleau-Ponty žodžiais, ji atsiskleidžia kaip „inkrustuota į kūną“.
       Ypač įdomu, kad pasirodanti erdvė gali atstoti kalbantįjį ir jo patirtis, pavyzdžiui, eilėraštyje „Susitikimai ir išsiskyrimai“.

       Pirmas sakinys yra apibendrinimas: susitikimai ir išsiskyrimai suvokiami kaip mirtis ir gyvenimas. Trečiąja ir ketvirtąja eilute pasirodo konkreti erdvė – traukinių stotis ir Kauno vardu pavadinta gatvė, kuria prasideda plentas iš Utenos į Kauną. Asmuo lieka nebylus iki eilėraščio pabaigos. Jo išgyventus susitikimo ir išsiskyrimo įvykius yra sugėrusi stoties erdvė, iš kurios išvažiuojama, į kurią sugrįžtama, ir kelias – Kauno gatvė. Kalbantysis skaitančiojo sąmonei pasirodo per jo patirtį įėmusią erdvę.
       Erdvė ir kalbantysis atsiskleidžia vienu ypu. Asmuo tekste suaugęs su pastovia savo erdve lyg namus besinešiojanti sraigė. Panašių vietos vaidmens atvejų Marcelio Prousto romanuose yra pastebėjęs Georges'as Poulet⁷. M. Prousto tekstuose, anot jo, esama erdvių, kurios yra susijusios su veikėjais ir puslapis iš puslapio seka paskui juos. A. Nykos-Niliūno tekstų analizės leidžia teigti, kad erdvė suauga su veikiančiuoju asmeniu per jo patirtį. Atsiskleidžianti erdvės ir asmens sąauga neleidžia vienprasmiškai pasakyti, kad sava erdvė yra asmeniui išoriška. Tai atveda prie antrojo erdvės kartojimosi būdo – kai prigimtinė erdvė veikia kaip juslinio suvokimo matrica (M. Merleau-Ponty sąvoka).
       Erdvė, kaip natūrali apsuptis, rodosi atvirai ir yra lengvai įvardijama. Antruoju atveju erdvė rodosi imanentiniu būdu. Ją sunkiau pastebėti, nes tiesiogiai nekalbama nei apie ją pačią, nei apie buvimą joje. Ji prasiveržia į teksto paviršių kalbančiojo suvokimais ir įsivaizdavimais. Šitaip pasirodanti prigimtinė erdvė supa kultūros tekstų personažus.
       Mitų ar literatūros kūrinių siužetai juos suvokiančioje sąmonėje gali įgyti įvairias įvietinimo formas. Dažnai sunku pasakyti, kodėl mūsų vaizduotė pasiūlo vieną ar kitą „geografiją“ įvykiams, kurių vieta mums nenurodyta. A. Nykos-Niliūno tekstai į šį klausimą siūlytų savo atsakymą. Prigimtinė erdvė juose tampa pasaulio įvairovės suvokimo schema. Teikdama tam tikras jutimines ir kinestetines galimybes, ji kuria mūsų kūniškąją patirtį. Tai, ką patiriame, ypač gyvenimo pradžioje, formuoja mūsų jutimines galimybes. Kaip polaidžio vanduo išgraužia vagas, kuriomis ima tekėti, taip ir patirta patirtis jutimo struktūrose išgraužia takus, kuriais po to srūva.
       Grįžkime prie slėnio vaizdinio ir aiškinkimės, kaip kalbančiajam sava slėnio geografija kartojasi A. Nykos-Niliūno pasitelkiamuose mitologiniuose, literatūriniuose, istoriniuose siužetuose, kurie niekuo nėra susiję su sava egzistencine erdve. Skirtingų kultūros tekstų įvietinimas nuolat pasikartojančioje erdvėje lyg neigia pasaulio reljefų įvairovę ir neribotas vaizduotės galimybes.
       Eilėraštis „Emmaus keleiviai“ parašytas pagal Evangelijos pasakojimą. Pasak Kęstučio Nastopkos, analizavusio šio siužeto atgarsius pokarinėje lietuvių poezijoje ir dailėje, A. Nykos-Niliūno eilėraštis laikosi itin arti Evangelijos⁸. Literatūrologas pabrėžia tiksliai atkuriamą pasakojimo sandarą: eilėraštis, kaip ir Evangelijos siužetas, susideda iš dviejų sekvencijų – kelionės ir valgymo. Poetas, nenukrypdamas nuo Evangelijos istorijos, priima ir jos siūlomą erdvę. Tačiau evangelistas veiksmo vietą apibūdina itin taupiai: iš jo tesužinome, kad keliautojų kelias driekiasi nuo Jeruzalės iki Emausu vadinamo kaimo ir kad vietoves skiria šešiasdešimt stadijų⁹. Ši spraga eilėraštyje užpildoma tapybišku slėnio vaizdiniu, kurį atveria keliaujančiųjų erdvę nusakančios pirmosios A. Nykos-Niliūno eilėraščio eilutės:

       Nors eilėraštis atitinka Evangelijos pasakojimo segmentaciją, išlaiko parabolės pobūdį, jo siužetas, kaip pažymi K. Nastopka, yra lokalizuojamas „valstietiškos kultūros kontekste“¹⁰. Mūsų analizė leistų patikslinti, kad A. Nykos-Niliūno atveju lietuviškas kontekstas yra itin individualus – prigimtinis.
       Bizantiškai ištaiginga eilėraščio „L'offrande à Vénus“ aplinka neprimena lietuviško gamtovaizdžio. „Puošni bizantiškos nakties tyla / Kaip milžiniška amarilio kekė / Jau skleidėsi virš kiparisų girios…“ Kiparisų giria, uolų urvai, liaunų mimozų žiedai – tai aplinka, deranti eilėraštyje pasirodančiai Venerai ir ypatingoms mergaitėms skambančiomis koralo rankomis, kurios nori „viską iki dugno jai [Venerai] atverti“.
       Tik prasiskverbę pro cinquecento kultūros blizgesį (eilėraštis priklauso diptikui „Cinquecento“), kuris svaigina ne tik eilėraščio mergaites, bet ir skaitantįjį, atpažįstame tas pačias topografinio reljefo linijas. Laimingos mergaitės sustoja po liepomis ir klausosi slėnyje skambančio juoko. „…Tąsyk jos / Skubėdamos be garso ėmė leistis / Stačiu šlaitu žemyn.“ Iš paminėto smėlio su sraigėmis galima numanyti slėnyje esant upę. Liepų pasirodymas kiparisų bei uolų kaimynystėje kiek netikėtas, tačiau jų buvimas ant kalno tiksliai atitinka vietą, kurioje jos auga kalbančiojo gimtinėje.
       Egzotiška aplinka supa mergaites iš tolo, glėbia ar stebi jas. Priešingai, prigimtinė aplinka yra arti jų kūno. Kaip tik su ja yra susijęs judantis (besileidžiantis šlaitu) ir juntantis (girdintis garsus slėny) mergaičių kūnas. Mergaitės kartoja veiksmus, kuriuos kalbantysis ne kartą matė atliekamus jo prigimtinės aplinkos žmonių (einančių skalbti moterų, besileidžiančios Uršulės) ir kuriuos pats yra atlikęs. Slėnis susijęs su jutimine (šlaitu besileidžiančiųjų regėjimo) ir kinestetine (savo leidimosi šlaitu judesio) patirtimi. Reljefas iškyla iš patirties, kūno vidaus. Tad analizė atveria kūniškąjį pasikartojimo poetikos pagrindą.
       Eilėraščiuose „L'offrande à Vénus“ ir „Emmaus keleiviai“ slėnis iškyla vaizduojant kultūros personažus. Kalbantysis šiuose tekstuose tiesiogiai nepasirodo, ir mes jį „matome“ tik per jam savą, jo vaizduotę struktūruojančią erdvę. Kituose eilėraščiuose prabilęs apie kultūros tekstus kalbantysis prisijungia prie veikėjų. Tokiais atvejais prigimtinės erdvės sąsaja su jutimine patirtimi yra dar aiškesnė. Antai eilėraštyje „Barbarai“ kalbantysis veikia kartu su tais, kurie, „nuo klyksmo ir žirgų žvengimo aižėjant dangaus kristalui“, puola miestą, o vėliau, apimti aistros „įforminti ir pavadinti savo būtį“, ima jį statyti. Miestą, kurio nuniokoti atklysta, barbarai (o kartu ir su jais esantis kalbantysis) pamato vėlgi slėnyje. Susiduriame su antruoju slėnio, kuriame plyti miestas, pavidalu – jis taip pat atitinka konkrečią Nemeikščių, Utenos erdvę:

       Prie besileidžiančio į slėnį kolektyvinio subjekto („mes“) kalbantysis prisideda ir eilėraštyje „Euridikės kapas“. Šį sykį slėnyje driekiasi renesansinis miestas „su varpinėm, piliastrais ir donžonais“. Mieste vykstančio karnavalinio veiksmo centras, dinamiška jėga yra upė, kuri svarbi ir gimtojo miesto erdvėje. Nusileidimo į slėnį judesys ir miesto klegesio aprašymas pateikiamas kaip sapnas. Tai pasakoma pirmąja eilėraščio eilute – „Nubudęs aš atsiminiau tik tiek…“. Kalbantysis sapnuoja prigimtinės erdvės kontūrus, su ja susijusius judesius – tai dar labiau išryškina erdvės įsiskverbimo į sąmonę fenomeną.
       Skaitomos knygos slėnio peizažas ir skaitančiojo patirties erdvė susijungia eilėraštyje „Naktį skaitant La Chanson de Roland“. Visame tekste išlieka pavadinime pasirodantis ir juo motyvuojamas nakties ir švintančių paryčių laikas.
       Eilėraštis yra dvigubos struktūros. Pirmu asmeniu pasirodo kalbantysis, kuris kartoja transformuotus „Rolando giesmės“ veiksmus; šiuos teksto segmentus interpretuotume kaip „Giesmę“ suvokiančios vaizduotės tekstą. Trečiu asmeniu, jau nesitapatinant, kalbama apie Rolandą kiekvienos strofos pabaigoje, skliausteliuose; eilėraščio tekstas čia pasirodo tarsi „Rolando giesmės“ fragmentai. Suvokianti sąmonė ir skaitoma „Giesmė“ atsiskleidžia kaip atskiros, bet lygiagrečios tikrovės.
       Erdvė tampa viena teksto ir gyvenimo jungčių. Slėnis minimas paskutiniame menamame giesmės fragmente: „<…> (Rolandui Plyšo smilkinys) <…> (Gedėkite! Rolandas miršta po Roncevaux pušim!) <…> (Imperatorius joja į slėnį; liekni prancūzai / Nusėda nuo žirgų. Bet per vėlai <…>)“. Rolandas kaunasi ir miršta toje pačioje vietoje, į kurią vėluodamas atjoja Karolis Didysis. Tad „Rolando giesmę“ skaitančio eilėraščio subjekto vaizduotėje slėnis pasirodo dar anksčiau, nei paminimas eilėraštyje.
       Pagrindiniame tekste ant Rolando žirgo jojantis kalbantysis prašo nunešti jį po alksniais, į lomą.

       Jei prisiminsime prigimtinę geografiją, lomą (kitas slėnio ar slėnios vietos pavadinimas) ir alksnius galėsime suvokti kaip vieną erdvę (alksniai A. Nykos-Niliūno gimtinėje auga slėnyje prie upės).
       Erdvių analizė kelia klausimą, kas yra lomoje gulintys mes. „Rolando giesmėje“ imperatoriui atjojus į slėnį, jis buvo nuklotas žuvusių riterių kūnais. Nepaisant to, vargu ar kalbantysis, kuris čia pasirodo daugiskaitiniu subjektu mes, prisijungė prie nukautųjų. Jau pirmoje strofoje yra moters kūno metaforų: naktis kruvinomis krūtimis, mergaitė palaidais plaukais. Lomoje gulima balandžio naktį. Pavasaris, o ypač balandis – tai eilėraščiuose pasikartojantis meilės laikas. Interpretaciją, kad kalbantysis guli ne tarp nukautų riterių, bet su moterimi, patvirtintų eilėraščio pabaigoje atsirandantis Tu. „Rolando giesmės“ tekste randama galimybė sutapatinti viduramžių kūrinio erdvę su prigimtine ir taip sulieti visiškai skirtingas Rolando ir savo istorijas. Prigimtinės erdvės raišką, matyt, intensyvina ir kartu su herojumi išgyvenama mirties akivaizda. Tokiomis akimirkomis iškyla tai, kas brangiausia: prigimtinės erdvės ilgesys išsiveržia šauksmu: „Nešk, mane, Veillantif, nesustok!“
       Skaitant, sapnuojant, įsivaizduojant A. Nykos-Niliūno poezijoje vis grįžtama į prigimtinę erdvę, iš kurios šiame straipsnyje išsamiau buvo atskleistas slėnio vaizdinys. Jis pasirodė kaip bendrasis kontūras, turintis savitos pamatinės struktūros, substrato statusą.
       Prigimtinė erdvė prasimuša į poetinio teksto paviršių patirties rakursais; slėnis nepasirodo kaip suvokiamas ar apdainuojamas objektas, jis iškyla per buvimo jame patirtį ir jo jutimo konkretiką. Erdvė pasirodo glūdinti pačiuose kalbančiojo asmens jutimuose, ji lemia, formuoja potyrių galimybes. Pavyzdžiui, slėnio patirtis persmelkia moters kūno regėjimą. Eilėraštyje „Madona su žuvimi“ kalbama apie moters „kūno slėnį“; „Aštuntojoj vienatvėj“ – apie „mergaitės slėnį“; „Cinquecento“ – „pirštai – / Lyg kurtai begalinių sodų slėniu – / Nervingai slydo karšta pilvo bronza“. Matant moterį, dalyvauja kalbančiojo akiai gerai pažįstamos slėnio linijos.
       Asmenį supanti erdvė formuoja jo kūno galimybes. Jis, sakytume, įgyja buvimo slėnyje kūną – slėnį juntantį kūną, slėnyje judantį kūną etc. Kūniška patirtis pasirodo kaip persmelkianti visas asmens veiklas – jutimus, suvokimus, įsivaizdavimus, sapnus. Ji kyla iš pačios pažemės, bet pasirodo kaip sutvirtinanti, sukabinanti ir išlaikanti poezijos vaizdus. Ji teikia įsivaizduojamiems dalykams tikrumo pojūtį. Kaip galėtume vaizduotėje matyti keliaujančius į Emausą, jei neturėtume kūniškos kelių ir kelionės patirties?
       Eilėraščiuose erdvė pasirodo kaip turinti galią kartotis. Kartodamasi ji veikia kaip vienas A. Nykos-Niliūno poetikos principų. Poetinė vaizduotė juda pagal kūno užduotas galimybes, ji nukreipiama juslinės patirties. Jos judesiai, dažniausiai niekam to nepastebint, yra kūno motyvuoti.

 
       ¹ Atkreiptinas dėmesys į A. Nykos-Niliūno rinkinių struktūras: eilėraščių seka juose yra aiškiai motyvuota. Sauliaus Žuko įžvalga, kad „Metmenyse“ išspausdintą poeto eilėraščių pluoštą galima skaityti kaip ciklą, yra tiksli ir galiojanti platesnei kūrybos visumai.  Ž u k a s  S.  Žmogaus vaizdavimas lietuvių literatūroje. – Vilnius: Baltos lankos, 1995. – P. 332–348.
       ² N y k a - N i l i ū n a s  A.  Eilėraščiai, 1937–1996. – Vilnius: Baltos lankos, 1996. Toliau cituojant iš šio rinkinio nurodomas tik eilėraščio pavadinimas.
       ³ N y k a - N i l i ū n a s  A.  Dienoraščio fragmentai 1976–2000. – Vilnius: Baltos lankos, 2003. Toliau cituojant nurodoma tik dienoraščio įrašo data.
       ⁴ „Teksto sintaksė“ – Viktorijos Daujotytės formuluotė, vartota R. Granausko apsakymų analizėje. Autorė atskleidžia, kaip tekste veikia rašytojui prigimtinis žemaitiškas reljefas. Sintaksė, galime sakyti, nėra pats tekstas, jo pagrindas, bet kartu yra tai, kas tekstui suteikia galimybę būti. R. Granausko apsakymuose pasirodantis peizažo reljefas nėra kūrinio pagrindas, daug galima suprasti į jį nekreipiant dėmesio. Tačiau reljefas yra tai, kas pasakojimui leidžia įsikūnyti.  D a u j o t y t ė  V.  Literatūros fenomenologija. – Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2003. – P. 157–164.
       ⁵ J o n y n a s  V.   A.  Varnikės Nykos dienoraščio paraštėj // Metmenys. – 1998. – Nr. 75. – P. 156.
       ⁶ Žr. „Vasaros simfonija“, „Pavasario simfonija“, „Vasara“.
       ⁷ P o u l e t  G.   Proustian space / Transl. by Elliott Coleman. – Baltimore, London: The Johns Hopkins University Press, 1977.
       ⁸ N a s t o p k a  K.   Lietuviškasis Emaus: Keletas Evangelijos parafrazių  //  N a s t o p k a  K.  Reikšmių poetika, semiotikos bandymai. – Vilnius: Baltos lankos, 2002. – P 171.
       ⁹ Šventasis Raštas / Vertė A. Rubšys. – Vilnius: Katalikų pasaulis, 1998. – Lk 24.
       ¹⁰ N a s t o p k a  K.   Min. veik. – P. 173.