Egzistencijos paribyje
Kai Kristus nužengė į pragarą, Senojo Įstatymo teisuoliai – Abelis, Henochas, Nojus – nepatikėjo jo mokymu ir neatsiliepė į jo kvietimą. Jie palaikė jį Gundytojo pasiuntiniu, kurio kėslų jie bijojo. Vien Kainas ir jo padermė prisidėjo ar apsimetė prisidedą prie šio mokymo ir nusekė paskui jį iš pragaro. Toks buvo Markiono1 išpažintas mokymas.
„Piktadariai klesti“, – ši sena prieštara, neigianti gailestingojo ar bent garbingojo Dievo sąvoką, – kas geriau įtvirtino ją už šį eretiką? Kas įžvalgiau suvokė, jog ji nenugalima?
Kaip paleontologas mėgėjas aš kelis mėnesius praleidau mąstydamas apie skeletą. Rezultatas: vos keli puslapiai. Tiesa, pati tema neskatina ištęstumo.
Man visada atrodė neskoninga vienodai traktuoti poetą ir mąstytoją. Esama sričių, kurių filosofai turėtų vengti. Narstyti poemą kaip kokią nors sistemą yra nusikaltimas, netgi šventvagystė. Keista, tačiau poetai džiūgauja, kai nesupranta, kas sakoma apie juos. Žargonas juos pamalonina ir sukuria išaukštinimo iliuziją. Ši silpnybė pažemina juos iki jų aiškintojų lygio.
Nebūtis budizmui (tiesą sakant, Rytams apskritai) neturi tos gana grėsmingos reikšmės, kurią jai priskiriame. Ji suvokiama kaip ribinis šviesos potyris ar, jeigu norite, kaip amžino, švytinčio vakuumo, spindinčios tuštumos būsena: tai visas savo ypatybes įveikusi Būtis ar, tiksliau, absoliučiai teigiama Ne-būtis, kuri skleidžia palaimą, be materijos, be pamato, apskritai be atramos bet kuriame pasaulyje, kad ir koks jis būtų.
Vienatvė: ji mane pripildo tokios laimės, jog paprasčiausias pasimatymas man yra nukryžiavimas.
Indų filosofija siekia išgelbėjimo; graikų, išskyrus Pironą2, Epikūrą ir keletą nesuklasifikuojamųjų, – nuvilia: ji ieško tik... tiesos.
Nirvana lyginama su veidrodžiu, kuris neatspindi jokio objekto. Taigi su veidrodžiu, amžinai švariu, amžinai nelytėtu.
Kristus vadino Šėtoną „Pasaulio kunigaikščiu“, o šventasis Paulius, norėdamas pasakyti dar stipriau, pataikė tiesiai į vidurį: „Šio pasaulio dievas“. Kai tokie autoritetai vadina mūsų valdovą tikruoju vardu, ar turime teisę vaidinti nuskriaustuosius?
Žmogus yra laisvas, išskyrus savo gelmę. Paviršiuje jis daro, ką nori; tenai, tamsioje bedugnėje, valia yra beprasmis žodis.
Kad pavyduolius nuginkluotume, turėtume išeiti į gatvę su ramentais. Tik mūsų žlugimo vaizdas gali kažkiek humanizuoti mūsų draugus ir priešus.
Išties kiekvienas amžius pagrįstai tiki, jog mes esame paskutinių žemiškojo Rojaus pėdsakų išnykimo liudytojai.
Dar kartą apie Kristų. Pasak vieno gnostikų šaltinio, jis – nepakęsdamas fatumo – pakilo į dangų, kad suardytų sferų tvarką ir neleistų spėti likimo iš dangaus šviesulių.
Kas per tokį sąmyšį galėjo nutikti mano vargšei žvaigždei?
Tik sulaukęs gilios senatvės, Kantas suvokė tamsiąją egzistencijos pusę ir prabilo apie „kiekvienos racionalios teodicėjos krachą“.
...Kitiems pasisekė labiau: jie tuo įsitikino dar nepradėję filosofuoti.
Galima sakyti, jog materija, pavydėdama gyvybei, griebiasi šnipinėjimo, kad aptiktų jos silpnąsias vietas ir nubaustų už visas iniciatyvas ir išdavystes. Nes gyvybė tėra gyvybė tik būdama neištikima materijai.
Aš esu kita negu mano pojūčiai. Aš niekaip nesuprantu kaip. Aš net nesuprantu, kas patiria juos. Kita vertus, o kas yra tas Aš visų trijų sakinių pradžioje?
Ką tik perskaičiau biografiją. Mintis, jog visi joje minimi asmenys daugiau neegzistuoja, išskyrus tik šitą knygą, man pasirodė tokia nepakeliama, jog aš turėjau prigulti, kad neapalpčiau.
Kas jums davė teisę sviesti manąsias tiesas man į veidą? Jūs priskiriate sau laisvę, kurią aš neigiu. Net jeigu jūsų teiginiai tikslūs, aš nedaviau jums teisės būti nuoširdiems su manimi. (Po kiekvieno įniršio protrūkio gėdą neišvengiamai lydi pasipūtimas: „Na bent čia dar kažkas gyva“, kurį savo ruožtu lydi dar didesnė gėda.)
„Aš esu bailys, negaliu pakęsti, kad esu laimingas.“
Kad perprasčiau kitą, kad jį iš tiesų pažinčiau, man užtenka tik pamatyti jo reakciją į šią Keatso3 išpažintį. Jeigu jis iškart jos nepagauna, beprasmiška tęsti.
Klaikas – kaip gaila, kad šis žodis išnyko kartu su didžiaisiais pamokslininkais!
Kadangi žmogus yra sergantis gyvūnas, bet kuri jo ištara ar gestas yra reikšmingas kaip simptomas.
„Aš nustebęs, kad toks nuostabus žmogus galėjo mirti“, – kartą parašiau vieno filosofo našlei. Tik išsiuntęs laišką aš supratau, koks jis yra kvailas: išsiųsdamas kitą rizikuočiau dar kartą apmaudžiai suklysti. Reiškiant užuojautą visa, kas nėra klišė, svyruoja ties nepadorumo ar nenormalumo riba.
Sulaukusi septyniasdešimtmečio, ledi Montague4 prisipažino liovusi save apžiūrinėti veidrodyje nuo vienuolikos metų. Keistenybė? Galbūt, tačiau tik tiems, kurie nežino, kokia kryžiaus kančia kasdien susidurti su savo paties marmūze.
Aš galiu kalbėti tik apie tai, ką patiriu; šią akimirką aš nieko nepatiriu. Viskas man atrodo išnykę, viskas pakibę ore. Stengiausi, kad dėl to manęs neapimtų kartėlis ar tuštybė. „Kiek kartų per daugybę gyvenimų, kuriuos nugyvenome, – rašoma „Tikrojo mokymo lobyne“5, – mes gimėme veltui, mirėme veltui!“
Kuo daugiau žmogus tobulėja, tuo mažiau jis turi galimybių į ką atsiversti.
Geriausias būdas atsikratyti priešo yra visur kalbėti apie jį palankiai. Jūsų žodžiai jam bus pakartoti, ir jis daugiau neturės galios jums kenkti: jūs perlaužėte jo stuburą... Jis visada agituos prieš jus, tačiau be įkarščio, be nuoseklumo, nes nesąmoningai liovėsi jūsų nekęsti. Jis pralaimėjo, nors to ir nežino.
Visi yra girdėję Claudelio6 dekretą: „Aš visada už jupiterius, prieš prometėjus“.
Mes tikriausiai visi jau atsikratėme maišto iliuzijų, tačiau toks baisus persūdymas mumyse pažadina snaudusį teroristą.
Negrieži danties ant tų, kuriuos esi įžeidęs; priešingai, esi linkęs pripažinti jiems visas įmanomas dorybes. Deja, įžeistieji tokiu dosnumu nepasižymi.
Aš nelabai vertinu tuos, kurie išsiverčia be gimtosios Nuodėmės. Aš pats bet kuria proga griebiuosi jos, nes kitaip nesuvokiu, kaip išvengti nepaliaujamo siaubo.
Kandinskis7 mano, kad geltona yra gyvenimo spalva.
...Iškart supranti, kodėl ši spalva taip žeidžia akis.
Kai tenka iš esmės apsispręsti, pats pavojingiausias dalykas yra klausti kito patarimo, nes, išskyrus tik kelis pasiklydėlius, nėra nė vieno, kas nuoširdžiai linkėtų mums gero.
Kurti naujus žodžius, pasak ponios de Staël8, būtų „tikriausias idėjų sterilumo požymis“. Regis, pastaba šiandien dar teisingesnė negu praėjusio amžiaus pradžioje. Dar 1649 m. Vaugelas9 skelbė: „Bet kam, net ir pačiam valdovui draudžiama kurti naujus žodžius“.
O kad filosofai, neskaitant pačių rašytojų, pamąstytų apie šį draudimą prieš pradėdami samprotauti…
Viena bemiegė naktis išmoko daugiau negu metai miego. Kitaip tariant, gavęs pylos įgauni daugiau proto, negu prigulęs pokaičio.
Swiftą kamavę ausų skausmai iš dalies lėmė jo mizantropiją.
Jei aš taip domiuosi kitų negalavimais, tai tik tam, kad iškart rasčiau bendrus mūsų sąlyčio taškus. Kartais man atrodo, kad aš išgyvenau visų tų, kuriais žavėjausi, kančias.
Šį rytmetį, prisiklausęs astronomo kalbų apie milijardus saulių, aš atsižadėjau savo rytinio tualeto: kurių galų dar praustis?
Nuobodulys yra tam tikra nerimo, tačiau apvalyto nuo baimės, forma. Juk bodėdamasis iš esmės nebijai nieko, net paties nuobodulio.
Bet kuris, kas patyrė išmėginimą, iš aukšto žiūri į tuos, kuriems neteko jo patirti. Nepakenčiama išoperuotų pacientų savimana...
Mano nuostaba Paryžiaus ir Maskvos parodoje išvydus Iljos Repino tapytą jaunojo Remizovo10 portretą. Remizovas, kurį pažinojau, buvo aštuoniasdešimt šešerių11 metų amžiaus; jis gyveno beveik tuščiame bute, kurį jo durininkė nužiūrėjo savo dukrai ir rezgė pinkles jį iškraustyti ta dingstimi, kad jo butas buvo infekcijos židinys, tikras žiurkynas. Ir to sulaukė žmogus, kurį Pasternakas laikė didžiausiu rusų stilistu. Kontrastas tarp nukaršusio, vargano, visų pamiršto senio ir šaunaus jaunuolio portreto man atėmė bet kokį norą susipažinti su kita parodos dalimi.
Senovės mąstytojai niekino sėkmę bijodami ne tik dievų pavydo, bet ir dėl pavojaus pažeisti pusiausvyrą, susietą su bet kuria sėkme. Kiek jie, suvokę šį pavojų, yra pranašesni už mus!
Neįmanoma po praleistų bemiegių naktų kuo nors verstis dieną: jei mano jaunystėje tėvai nebūtų finansavę mano nemigų, aš tikrai būčiau nusižudęs.
1849 m. Sainte-Beuve'as12 rašė, kad jaunimas nusisuko nuo romantizmo ligos tam, kad lyg sensimonistai pasvajotų apie „neribotą pramonės triumfą“.
Ši išsipildžiusi svajonė diskredituoja visus mūsų sumanymus ir pačią vilties idėją.
Vaikai, kurių aš niekada nenorėjau, – jei tik jie žinotų, už kokią laimę turi būti man dėkingi!
Kol stomatologas gramdė mano žandikaulius, aš kalbėjau sau, kad vienintelis apmąstymo vertas objektas yra laikas, nes tik dėl Jo aš atsidūriau šioje lemtingoje kėdėje ir dėl Jo viskas gūra, taip pat ir mano dantys, tiksliau, kas iš jų liko.
Jei aš visada niekinau Freudą, tai dėl to kaltas mano tėvas: savo sapnus jis pasakodavo mano motinai ir taip sugadindavo man visus rytmečius.
Polinkis į blogį yra įgimtas – jam įgyti nereikia jokių pastangų. Vaikas iškart parodo savo bjaurius instinktus – kaip meistriškai, įgudusiai, nuožmiai!
Savo vardo verta pedagogika turėtų skirti tramdomųjų marškinių seansą. Galbūt, išaugę iš vaikystės, mes galėtume pritaikyti šią priemonę visiems amžiams, visų bendram labui.
Nelaimingas tas rašytojas, kuris nepuoselėja savo megalomanijos, kuris mato ją bliūkštant ir nereaguoja. Jis netrukus sužinos, kad negali tapti normalus nebaudžiamas.
Mane kamavo nerimas, kurio aš niekaip negalėjau atsikratyti. Skambutis į duris. Atidarau: už durų – tam tikro amžiaus dama, kurios tikrai nelaukiau. Tris valandas ji pliauškė tokius niekus, kad mano nerimas virto pykčiu. Aš buvau išgelbėtas.
Tironija palaužia ar užgrūdina individą; laisvė jį išlepina ir paverčia marionete. Pragaras žmogui sukuria daugiau progų išsigelbėti negu rojus.
Dvi draugės, abi aktorės vienoje Rytų šalyje. Viena išvyksta į Vakarus, praturtėja ir išgarsėja; kita lieka ten pat, nežinoma ir vargana. Po penkiasdešimties metų antroji moteriškė išsirengia į kelionę ir aplanko savo laimingąją draugę. „Ji buvo visa galva aukštesnė už mane, o dabar – susimetusi į kuprą ir paralyžiuota.“ Ji mesteli dar kelias detales, paskui pabaigoje man sako: „Aš nebijau mirties, bijau tik mirti dar gyva“.
Nėra nieko geriau už filosofinę refleksiją pavėluotam kerštui užmaskuoti.
Nuotrupos, lakios mintys, pasakysite. Ar galima vadinti jas lakiomis, kai kalbama apie manijas, taigi apie mintis, kurioms būdinga įkyrėti, o ne lėkti?
Aš ką tik parašiau labai santūrų, labai padorų raštelį tam, kuris tikrai jo nebuvo vertas. Prieš jį išsiųsdamas aš pridėjau kelias miglotas aliuzijas, mažumėlę apšlakstytas tulžimi. Galiausiai, kai rengiausi laišką įmesti į pašto dėžutę, pajutau, kaip mane užvaldė įniršis, o kartu ir panieka savo kilniam gestui, savo apgailėtinam rafinuotumo priepuoliui.
Pikpiuso (Picpus) kapinės. Jaunuolis ir suvytusi ponia. Sargas aiškina, kad kapinės rezervuotos giljotinuotųjų palikuonims. Ponia tarsteli: „Betgi mes tokie ir esame!“
Su kokia išraiška! Šiaip ar taip, gal ji sako tiesą. Tačiau toks provokuojantis tonas mane iškart pastūmėjo į budelio pusę.
Bibliotekoje atsivertęs Mokytojo Eckharto „Pamokslus“ perskaičiau, kad kančia nepakeliama tam, kas kenčia už save patį, bet lengva tam, kas kenčia dėl Dievo, nes tada Dievas neša jo naštą, nors ir kokia ji būtų apsunkusi nuo visų žmonių kančių.
Joks atsitiktinumas, kad mano akis užkliuvo už šios vietos, nes ji puikiausiai tinka tam, kas niekada negalės atsikratyti viso to, kas jį slegia.
Pasak Kabalos, Dievas sušvelnina savo švytėjimą, kad angelai ir žmonės galėtų jį ištverti. Tai reiškia, kad Kūrimas sutapo su dieviškojo ryškio susilpnėjimu Kūrėjui sutikus pritemti. Savanoriško Dievo patamsėjimo hipotezė mums atveria akis į savąsias juodumas, kurios paaiškina mūsų aklumą tam tikrai šviesai.
Idealu būtų mokėti taip kartotis kaip... Bachas.
Grandiozinis, antgamtinis nevaisingumas: tarsi aš pradėčiau antrąjį gyvenimą kitoje planetoje, kur žodis būtų nežinomas, visatoje, kuri atspari kalbai ir netinkama jai sukurti.
Gyvenama ne šalyje, o kalboje. Tik ji yra tėvynė, ir nieko daugiau.
Perskaitęs psichoanalizės inspiruotame darbe, kad jaunasis Aristotelis pavydėjo Pilypui, Aleksandro, jo būsimo mokinio, tėvui, negali atsikratyti minties, jog yra įtartina tokia terapeutinė sistema, kuri šitaip spėlioja, nes ji sugalvoja paslaptis vien iš malonumo sugalvoti paaiškinimus ir gydymą.
Kiekvienas, kuris triumfuoja tam tikroje srityje, turi kruopelytę šarlataniškumo.
1 Markionas (apie 110 m.– ?) – II a. krikščionybės veikėjas, artimas gnosticizmui. Jis pasisakė už visišką krikščionybės atskyrimą nuo judaizmo, mokė, kad Jėzus Kristus yra gerojo Dievo, kurį skyrė nuo Senojo Testamento Dievo, sūnus, tačiau nepripažino žmogiškosios Kristaus prigimties. 144 m. buvo pašalintas iš Romos krikščionių bendruomenės, todėl įkūrė sektą, vėliau pavadintą jo vardu, kuri gyvavo kelis šimtmečius.
2 Pironas iš Elidės (apie 365 m. – apie 275 m. pr. Kr.) – graikų filosofas, skepticizmo pradininkas.
3 Johnas Keatsas (1795–1821) – anglų poetas romantikas.
4 Tikriausiai turima omenyje Mary Wortly Montague (1689–1762) – anglų aristokratė, rašytoja, kurios daug laiškų buvo išleista tik po jos mirties. Viena pirmųjų Europoje pradėjo diegti raupų skiepijimo metodą, perimtą iš Turkijos, ten ji kurį laiką gyveno ir keliavo.
5 „Pagrindinis tikrojo mokymo lobynas“ („Shobogenzo“) – pamatinis japonų zen mokytojo, poeto ir filosofo Dogeno (1200–1253) veikalas.
6 Paulis Claudelis (1868–1955) – prancūzų poetas, dramaturgas, prozininkas. Jo kūrybai būdingi krikščionybės motyvai, simbolizmo estetika.
7 Vasilijus Vasiljevičius Kandinskis (1866–1944) – rusų tapytojas ir grafikas, abstrakcionizmo pradininkas.
8 Anne Louise Germaine, Baronne de Staël-Holstein (1766–1817) – prancūzų rašytoja, literatūrologė, garsaus bankininko ir Liudviko XVI finansų ministro J. Neckerio duktė. Pagrindiniai veikalai „Apie literatūrą ryšium su socialinėmis institucijomis“ („De la littérature considerée dans ses rapports avec les institutions sociales“, 1800) ir „Apie Vokietiją“ („De l'Allemagne“, 1810) davė pradžią lyginamajai literatūrai tyrinėti ir parengė dirvą romantizmui.
9 Claude'as Favre'as de Vaugelas (1585–1650) – garsus prancūzų gramatikas, savo veikalu „Prancūzų kalbos komentarai“ („Remarques sur la langue française“, 1647) įtvirtino norminę prancūzų kalbą.
10 Aleksejus Michailovičius Remizovas (1877–1957) – rusų rašytojas, grafikas. 1921 m. emigravo iš Sovietų Rusijos. Kūrybai būdinga archajizuota, stilizuota kalba, įnoringa realybės ir fantastikos kaita. Parašė padavimų bei apokrifų atpasakojimų, romanų, autobiografinių knygų, tarp kurių paminėtinos „Sūkuringa Rusia“ („Взвихренная Русь“, 1927), „Apkirptomis akimis“ („Подстриженными глазами“, 1951) ir kt.
11 E. M. Ciorano klaida: Remizovas mirė tesulaukęs aštuoniasdešimties metų.
12 Charles-Augustinas Sainte-Beuve'as (1804–1869) – prancūzų rašytojas, literatūrologas, kritikas.
Iš prancūzų k. vertė LINAS RYBELIS
Versta iš:
Cioran E. M. OEUVRES. Paris: Éditions Gallimard,
1995. P. 1409–1416, 1574–1580, 1643–1658.Versta iš: