Petras Dirgėla, „Joldijos jūroje“ plačiai aprašęs latvių ir vokiečių gyvenimą Latvijoje, kol kas mažai pažįstamas kaimynams, nes latvių leidėjų tai nedomina. Išskyrus literatūros mėnraštį „Karogs“. Prieš kelerius metus šis žurnalas išspausdino brolių Dirgėlų „Dvylika novelių vaikams apie Teodorą Milkų“. Pasak šios publikacijos vertėjo Talrido Rullio, vertimas stalčiuje išgulėjo penkiolika metų. Prisiminkime ir „Metuose“ skelbtą T. Rullio prisipažinimą, kad jis turįs ir daugiau išverstų, bet neišleistų autorių („Kas iš to, jei minėsiu A. Vaičiulaitį, S. T. Kondrotą, P. Dirgėlos trilogiją, J. Ivanauskaitės paskutinį romaną arba K. Puidą, jei rankraščiai pelėja namuose“).
Šių metų birželį „Karogs“ vėl grįžo prie Lietuvos nacionalinės premijos laureato P. Dirgėlos kūrybos. Lauros Laurušaitės pokalbyje su P. Dirgėla „Interviu ypatingomis aplinkybėmis“ prisimenamas du dešimtmečius ant vertėjo stalo tebegulintis romano vertimas apie meilę–nemeilę, gyvenimą–negyvenimą, kurio „gražiausias personažas – lyvis, išnykęs kaip lotynas“. Šį žaismingą pokalbį lydi T. Rullio išversti „Joldijos jūros“ fragmentai.
Kad kūrybinis gyvenimas ir kūrėjų bendradarbiavimas yra aktyvesnis nei leidybinis darbas, tame pačiame numeryje primena Indra Brūverė, aprašydama jau tradicinėmis tapusias lietuvių ir latvių poezijos dienas Jelgavoje.
Jeigu birželio „Karogs“ buvo pristatoma lietuviškoji proza, tai liepą gausu lietuvių poetų kūrinių vertimų, kuriuos latviškai atkūrė poetas Pėteris Brūveris. Jo darbo stalas apkrautas lietuvių, vokiečių, rusų, tuvų, azerbaidžaniečių, oguzų, turkų ir kitų literatūrų tekstais bei jų vertimais.
Pokalbyje su Gunčiu Bereliu ir Arviu Kolmaniu atsiveria šio pačio universaliausio latvių vertėjo, verčiančio iš šešiolikos kalbų, kūrybinio darbo amplitudė. Pašnekesiui pakrypus apie latviškąsias lietuvių poezijos rinktines, P. Brūveris teigia: „Radauskas, didžiausias formos meistras, visi jo eilėraščiai geri, nežinau, kurį pasirinkti... Apskritai neišverčiama poezija. Pažiūrėkit, kokia jų šeštojo dešimtmečio poezija! <...> Radauskas neparašė nė vieno eilėraščio apie politiką. Ką mes tada turėjome? <...>
Lietuviai – man jie visi nepaprastai patinka. Štai kompiuteryje – dešimties metų darbas, 24 000 išverstų eilučių, tik maža dalis jų publikuota. Dvylika autorių – šeši iš Lietuvos, šeši tremtiniai“.
Pasiteiravus, kaip Pėteris išmoko lietuviškai, atsakymas buvo konkretus: „Lietuvių kalbą išmokau iš principo. Toks panbaltizmas – tik dvi esame, dargi šalia – gali nuvažiuoti pasikalbėti arba alaus išgerti. Prūsų kalba atėjo su mano paties tekstais. Norėdamas sukurti senovės įspūdį, bandžiau prūsiškai rašyti eilėraščius“.
P. Brūveris primena, kad mokėti kalbą negana, būtina išmanyti poezijos techniką, kontekstus, suvokti patį autorių, žinoti literatūros istoriją, iš kur ji kilusi – iš tautosakos, mitologijos ar religijos, kada sukurtas tekstas, kaip jis priimamas dabar ir t. t. Vadovaujantis šiais principais, kartais net nedidelis poezijos kūrinys talentingam vertėjui suskamba po ilgų kūrybinių paieškų – P. Brūveris vieną eilėraštį vertęs net... dvidešimt metų.
„Karogs“ šią poeto ir vertėjo P. Brūverio kūrybinę išpažintį palydi H. Radausko, A. Nykos-Niliūno, H. Nagio, J. Meko, A. Mackaus, T. Venclovos, K. Platelio, A. A. Jonyno, D. Kajoko eilėraščių vertimai.
Šios birželio ir liepos mėnesių „Karogs“ publikacijos patvirtina faktą, kad T. Rullis ir P. Brūveris yra talentingiausi ir kūrybingiausiai šiuo metu dirbantys lietuvių prozos ir poezijos vertėjai į latvių kalbą. Prie šių vertėjų išverstų lietuvių rašytojų kūrinių vertimų leidybos turėtų rimtai prisidėti ir mūsų valstybės institucijos, atsakingos už nacionalinio meninio žodžio sklaidą užsienyje.
