W a l t e r i s  A b i s h a s  gimė 1931 m. Vienoje, 1940 m. su tėvais emigravo į Šanchajų, nuo 1957 m. gyvena JAV. Išleido romanus „Abėcėlinė Afrika“ („Alphabetical Africa“, 1974), „Užtemimo karštinė“ („Eclipse Fever“, 1993), keletą apsakymų rinkinių, vieną poezijos knygą. Pagarsėjo kaip absurdo ir kalbinių eksperimentų meistras. Apsakymas „Šveicarijos samprata“ (1980) vėliau tapo romano „Kaip tai vokiška“ („How German Is It“, 1981) dalimi. Šis romanas įvertintas PEN/Faulknerio premija.

       I

       Puiki vokiška vasara.
       O taip, kuo puikiausia.
       Tikrai gražiausia per pastaruosius trisdešimt trejus metus.
       Trisdešimt trejus? O taip, sutinku.

       Kai 1944 metais mano tėvui Ulrichui fon Hargenau buvo vykdoma mirties bausmė sušaudant, jis ištarė šiuos paskutinius žodžius: Tegyvuoja Vokietija. Bent jau taip sakoma mūsų šeimoje. Jis buvo sušaudytas 1944 metų liepos mėnesį. Kokia gi buvo 1944-ųjų vasara? Aktyvi. Tikrai aktyvi.

       Kalbėti apie orą, rašyti apie orą arba kartoti, ką kiti šia tema pasakę, yra visai arba beveik nepavojinga. Galima drąsiai teigti, kad žmonės, aptarinėjantys orą, greičiausiai tai daro vengdami polemiškesnės temos, kuri galėtų sutrikdyti, suerzinti ar net supykinti ką nors – bet ką, kas nugirs. Aš jau nebevengiu rizikos. Praėjus tik kelioms savaitėms, kaip grįžau iš Paryžiaus, tuščioje gatvėje manęs vos neužmušė geltonos „Porsche“ vairuotojas. Buvo graži vasaros diena, ir aš ketinau pradėti naują knygą iš savo paryžietiškos patirties. Esu įsitikinęs, kad „Porsche“ vairuotojas siekė užmušti mane arba padaryti invalidu visam gyvenimui. Tai neabejotina. Turėjau pasidaryti neveiklus. Tai rašydamas mažai rizikuoju. Vairuotojo nepažinau – jo veidą mačiau tik sekundės dalelę. Veidas buvo gana patrauklus. Vokiškas veidas, kaip ir mano. Ryžtingas ir nirtokas veidas, tokiu gal būtų susižavėjęs Diureris ir jį nutapęs arba nupiešęs. Jums pasisekė, tarė praeivis, padėjęs man atsistoti. Jam atrodė savaime aišku, kad aš kalbu vokiškai. Manau, jam taip pat atrodė savaime aišku, kad tai – atsitiktinė avarija, o man atrodė atvirkščiai.
       Tu tikrai turėtum būti atsargesnis, pasakė mano brolis Helmutas, kai jam prasitariau apie šį atsitikimą. Ir apskritai kodėl tu sumanei grįžti į Viurtenburgą?
       Todėl, kad man įgriso girdėti aplink save tik prancūzų kalbą, atsakiau lengvabūdiškai.
       Na, verčiau per daug nerizikuoti.
       Hargenau giminė negarsėja humoru. Tiesa, čia brolis galėtų pasakyti: Menki juokai, kai tau suknežina galvą.

       II

       Ką sako mano brolis?
       Tau jokiu būdu nereikėjo vesti Paulos.
       Aš dėl jos ėjau iš proto.
       Jeigu tavo tėvas nebūtų tapęs sumautu didvyriu ir nebūtų Hargenau, būtum sėdęs už grotų dešimčiai ar penkiolikai metų. Gal ten tau būtų leidę turėt rašomąją mašinėlę, pridūrė pamąstęs.

       Mano brolis dar neturėjo progos suprojektuoti įkalinimo įstaigos, kaip dabar eufemistiškai sakoma, nors yra suprojektavęs didelę montavimo gamyklą „Druck Electronics“ firmai, oro uostą Miunchene, biblioteką ir administracinį kvartalą Heilbrone, vieną fabriką „Stiupeno“ santechnikos įrangos firmai ir bent pustuzinį daugiabučių namų bei tris ar keturis pastatus įstaigoms, be to, naują policijos būstinę ir paštą Viurtenburge. Jis taip pat suprojektavo namą kaime, kur pats su šeima praleidžia daugelį savaitgalių ir atostogas kiekvieną vasarą. Aš pripažįstu, kad jis darbštesnis už mane. Jis pluša be atvangos, bent ketvirtadalį darbo dienos sugaišdamas prie telefono. Niekad nepasiduoda emocijoms, nepraranda kantrybės. Nusidavė į mano tėvą.

       Kai, praleidęs savaitgalį su broliu ir jo šeima, rengiausi atsisveikinti, jis tarė: mudviem reikia rimčiau pabendrauti. Tikrai reikia susėsti ir viską aptarti. Aš nesiryžau pasakyti jam, kad nebėra ką aptarinėti. Kadaise mudu nesutardavom; dabar tai nelabai svarbu. Net neprisimenu, dėl ko nesutardavom. Galbūt pavydėdavau jam sėkmės, kuri jam atrodė savaime suprantama. Jis jos ir tikėjosi, juk buvo Hargenau. Išsitarė man, kad jeigu mūsų tėvas nebūtų buvęs toks pasipūtęs ir savim pasitikintis aristokratas, gal būtų buvęs geresnis konspiratorius. Gerai, kad jį nors sušaudė, o ne paliko karoti ant mėsinės kablio priešais įvykį fiksuojančią filmavimo grupę.

       Helmutas kiekvieną rytą keliasi pusę septynių. Dešimt po septynių visa šeima jau sėdi prie pusryčių stalo. Niekas niekada nevėluoja. Vaikai įdėmiai stebi mano brolį. Jie laukia iš jo ženklų, kokia nusimato diena. Jis žvilgteli į laikrodį ir sučiaupia lūpas. Iš pat ryto jis turi du svarbius darbinius posėdžius. Viską pasisako Marijai. Ji šviesiaplaukė ir mėlynakė, kaip ir jis. Ji sėdi kitapus stalo tiesiai prieš jį. Informuoja, ką pati ketina veikti per dieną. Svarbi kiekviena smulkmena. Vaikai atidžiai klausosi. Jie savo akimis mato, kaip funkcionuoja suaugusiųjų pasaulis. Tai – realus pasaulis. Jų tėvas pasaulį kasdien papildo kuo nors apčiuopiamu. Kasdien visoj Vokietijoj keletas pastatų išauga dar keliom pėdom ir priartėja prie baigtumo, kuris, taip sakant, subrendo jo smegenyse. Dabar jau visa Hargenau šeima pažįsta savo architektūrinę istoriją kaip penkis pirštus. Jie žino, kaip architektas turi stumti savo darbą meilikaudamas, įrodinėdamas bei ramindamas nepatiklius ir nervingus klientus. Vaikai spokso į mėlynas Helmuto akis ir jaučiasi nuraminti. Angliškas kostiumas šį tą liudija. Be penkiolikos aštuntą jis jau prie savo automobilio vairo. Vaikai juo žavisi. Žavisi ir žmona. Žavisi ir jo sekretorė. Kolegos žavisi nenorom. Žavisi jo braižytojai. Jo klientai ne tik žavisi juo, bet ir stengiasi perimti jo ramų požiūrį į visus iškylančius netikėtumus. Jie mato aukštą, šviesiaplaukį, mėlynakį vyriškį, vilkintį gerai sukirptą anglišką kostiumą, dažniausiai languotą, ir vienspalvį kaklaraištį, kuris keliais pustoniais tamsesnis už marškinius su prisegama apykakle. Jis spaudžia ranką tvirta sausa plaštaka. Niekada neprakaituoja. Netgi televizijoje, kai į jį sutelkta prožektorių šviesa. Visai laisvai jausdamasis jis kreipiasi į televizijos žiūrovus, didžiulę Vokietijos auditoriją, kalbėdamas apie savo mėgstamą dalyką – architektūrą. Apie didingą architektūros istoriją. Graikija, Roma, Bizantija – lėtas architektūros laimėjimų paradas, kurio apogėjus – nauja policijos nuovada Viurtenburge. Dauguma viurtenburgiečių įsijungia televizorių ir klausosi mano brolio, apstulbę nuo jiems pateikiamų lobių, architektūros lobių, esančių jiems pašonėje, genijaus lobių. Helmutas Hargenau, negali jo atpažinti, sako jie, kraipydami galvas.
       O jo brolis Ulrichas?
       Verčiau nekalbėt apie jį. Negali žinot, kas klausosi.

       III

       Ant mano rašomojo stalo maža įrėminta nuotrauka: tėvas savo kabinete. Fone kabo Diurerio piešinys. Tėvo švarko atlape – mažytė svastika. Fotografuota 1941-ųjų vasarą, gerą vasarą Vokietijai. Šalia tėvo nuotraukos yra Paulos, mano buvusios žmonos, nuotrauka, Paulos, kuri ramiai man pranešė, kad kai kurie mūsų draugai į rūsį sukišo porą dėžių su Antrojo pasaulinio karo rankinėmis granatomis. Pasakė taip atsainiai, lyg būtų kalbėjusi apie šampano dėžes. Man beliko žavėtis jos neįtikėtina ramybe ir drąsa. Kaip ir mano tėvas, 1942-aisiais nusiėmęs svastiką, ji tikėjo idealais ir laikinais sprendimais.
       Kodėl dabar, sužinojęs, kur ji yra, nepasistengiau su ja susisiekti?
       Atsakyk.
       Atsakyk tuoj pat.

       IV

       Puiki vasara. Puiki vokiška vasara.
       Pakartok.
       Kartais rodos, kad mano smegenis apsėdo manija kartoti, poreikis išgirsti viską pakartotą, ir dar kartą pakartotą, kad būčiau tikras, jog teiginys neklaidingas ir neiškreiptas. Nejučia imu kartoti savo artimiausius ketinimus, nors pirmas pripažinčiau, kad kartojimas kliudo pasiekti tobulybę arba, pasak amerikiečių filosofo Vaithedo, tobulybei nereikia kartojimo.
       Mano smegenys sako: pakartok.
       Vasara šiemet tikrai ypatinga. Beveik (pabrėžiu beveik) tobula. Dieną ne per karšta, naktį ne per daug atvėsta. Gal aš tik įsivaizduoju, bet manau, jog patenkintos minos, kurias kasdien matau žmonių veiduose, atspindi jų pasitenkinimą oru ir taip pat malonia bei harmoninga aplinka, ir taip pat jų daugmaž mielais draugais bei giminėmis, taip pat intymiais romaniukais, kurie retkarčiais neišvengiami, ypač jeigu žmogui perdėm nekliudo nepasitenkinimas ar kokia emocinė sumaištis – tai, kas galėtų sutrikdyti jo ar jos gebėjimą įvertinti žmones ir, be kita ko, teisingai reaguoti į pareikštą intymų pasiūlymą.

       Su Paula susipažinau Anglų sode Miunchene. Gavęs nuo policininko į veidą mitinge, kuriame dalyvavau su būreliu draugų, truputį kraujavau. Ar tau niekad nebuvo pagundos susprogdinti policijos būstinę, paklausė ji. Aš tada tik nusijuokiau.
       Tu išsikraustei iš proto, tarė Helmutas savo pompastiška, globėjiška maniera, kai prasitariau ketinąs vesti Paulą. Tėvą būtų sužavėjusi jos drąsa, pasakiau aš. Tik drąsos jis ir turėjo pakankamai, tarė Helmutas, kitaip būtų išmovęs į Šveicariją. Helmutas tik kelias valandas buvo bendravęs su Paula. Ką jis galėjo įžvelgti joje tokio, ko aš nepastebėjau?
       Atsakyk.
       Atsakyk tuoj pat.

       Galima sakyti, kad mano knygų personažai yra laisvi nuo emocinės sumaišties, nuo emocinių sutrikimų. Jie susipažįsta šen ar ten, parkuose ir mitinguose, ir, negaišdami per daug laiko savo poreikiams nagrinėti, suteikia smegenims truputėlį atvangos apsikabindami vienas kitą lovoje. Tu visai neprastai myliesi, bet ar sugebėtum susprogdinti policijos būstinę, paklausė Paula.

       Kas yra emocinis sutrikimas?

       Vidinis sąmyšis, prarasta ramybė, neišnarpliota painiava, abejojimas savimi, neapykanta sau – gal vien dėl nesugebėjimo mėgautis idilišku oru.

       Šį kartą Viurtenburge ir jo apylinkėse oras kaip tik nuostabus. Štai šią akimirką drauge su visais Viurtenburgo gyventojais (apie 125 968 pagal paskutinį surašymą) aš jaučiu tą puikų orą. Esu visai atsipalaidavęs ir galvoju tik apie orą. Nebesitikiu kada nors gauti žinią iš Mari-Žanos Filebra arba savo buvusios žmonos Paulos Hargenau – pirmoji dar, matyt, Paryžiuje, o antroji gali dangintis kur tik nori.
       Pakartok.
       Smegenys nuolat tvirtina, kad gali išgyventi vien vaizdiniais.

       Helmutas, kai mane pasitiko oro uoste grįžusį iš Paryžiaus, tuoj pasakė, kad Paula apsigyveno Ženevoje. Atrodė sumišęs, kai aš ėmiau nesuvaldomai kvatotis. Ženevoje? Ką ji veikia Ženevoje? Jis nejaukiai šyptelėjo, patraukė pečiais. Gal jai ten patinka.
       Paula. Ženevoje. Neįmanoma.

       Regis, aš klydau. Tiesa, vis dar nežinau, ką ji sumanė toje Ženevoje ir neketinu klausinėti. Nenorėčiau jos trikdyti savo klausinėjimais, dėmesiu, savo buvimu. Džiaugiuosi, kad ji laisvėje.

       Viurtenburge aš nesislapstau. Esu miesto telefonų sąraše. Ankstesnieji draugai panorėję mane lengvai surastų. Kas rytą einu laikraščio. Po pietų, apie ketvirtą, einu pasivaikščioti. Ir taip kas rytą, kas popietę, maždaug tuo pačiu metu. Taigi jei kas panorėtų mane nužudyti, problemų neiškiltų. Tas vyras su „Porsche“ galėtų dar kartą pabandyti.

       Gana dažnai, du tris kartus per savaitę, gaunu laišką iš kažkokio anonimo, kuris, regis, manęs neapkenčia taip aistringai ir smarkiai, kaip aš pats lig šiol dar niekad nesugebėjau neapkęsti. Bene visus tuos laiškus rašo pamišėliai? Turbūt galėčiau atiduoti juos policijai, tačiau tik įmetu į savo stalčių, ir tiek.
       Kas tris ar keturias dienas mane aplanko brolienė Marija. Ji paklausia, kaip man sekasi dirbti. Bando išpešti iš manęs, ką rašau. Tai autobiografinis kūrinys? – klausia.
       Būties vieta ne odoje, atsakau cituodamas Kludę.
       Niekai.
       Tik Marija gali priversti mane gintis sakydama: niekai.
       Tai tiesa.
       Pakartok.
       Aš sakau gryną tiesą.

       V

       Į tuščią butą virš manęs atsikraustė jauna rimto veido moteris. Padėjau jai nunešti iki lifto kelias sunkias kartonines dėžes su knygomis, nes durininkas buvo išėjęs pietauti. Viurtenburgas palengva išnyra iš savo viduramžiškos praeities, prie kurios mes dar taip prisirišę… – tos viduramžių praeities, įsispaudusios daugelio čia gyvenančių žmonių veiduose. Mudu su broliu ne išimtis. Aš oriai žvelgiu į savo veidą veidrodyje ir regiu visą Vokietijos praeitį.

       Koks nors atvykėlis, pavyzdžiui, jauna rimtaveidė amerikietė Viurtenburge, norom nenorom, mato atgyjantį Albrechto Diurerio pasaulį. Jam arba jai Diureris tampa atsparos tašku arba net vedliu, kai jis arba ji kulniuoja centrine gatve pro Miuzės-Hafto Tolio suprojektuotą katedrą su Alfredo Iglorijos Grobarto freskomis ir Naklevico Jano vitražais ir pro kairėje stūksantį Pirmojo pasaulinio karo monumentą su piestu stovinčiu bronziniu žirgu be raitelio ir keturiomis metalo plokštėmis ant granito pagrindo su žuvusių karių vardais. Tarp jų bent šeši Hargenau, visi karininkai, žuvę Pirmajame kare, o dar pustuzinio vardai (be mano tėvo) išraižyti dideliame marmuro luite, kuris po viešų karštų diskusijų buvo pastatytas už Šotendorfo bažnyčios, atokesnėje miesto dalyje, kuri tuomet daugeliui atrodė tinkamesnė Antrojo pasaulinio karo paminklui. Pasukęs į dešinę ties viešąja biblioteka, greitu žingsniu per penkias minutes prieini universitetą, kur senasis Kludė tebedėsto filosofiją. Arba veikiau vėl dėsto filosofiją po priverstinio poilsio, į kurį teko išeiti dėl daugybės neapdairių kalbų, pasakytų ketvirtajame dešimtmetyje ir penktojo pradžioje – kalbų, aiškinančių piliečių atsakomybę Naujajai tvarkai. Vargšas Kludė. Liovęsis nagrinėti abstrakčias teorijas ir sugebėjęs tapti suprantamas sausakimšoms studentų auditorijoms, reiškiamas idėjas grįsdavo štai tokiomis tezėmis: Mes galutinai atsisakėme netautiško ir bejėgio mąstymo. Bet dabar tos banalios Kludės kalbos jau užmirštos. Studentai prisiekinėja jo vardu ir gausiai lanko jo paskaitas. Būna, kad didelėje, skersvėjų perpučiamoje auditorijoje sėdi keturi šimtai studentų, atidžiai klausydamiesi, kaip Kludė aiškina apie daikto prasmę. Kas yra daiktas? – klausia jis retoriškai. Kludė neturi minty konkretaus daikto. Jis kalba ne apie, tarkim, modernų daugiabutį namą arba langą metaliniais rėmais, arba anglų kalbos pamoką, o apie patį daiktiškumą, esmingą visiems daiktams, nepriklausomai nuo jų vertės, naudingumo ir tobulumo. Šį miniu tik todėl, kad sąmonė iš prigimties linkusi viskam iškelti tobulumo standartą: santuokai ir automobilio vairavimui, meilės romanams ir sodo baldams, stalo tenisui ir dujų krosnims, veidams ir netgi tokiam menkam dalykui kaip orai, o tada, iškėlusi šiuos standartus, ji iškelia lyginimo kriterijus, kurių nauda bene tik ta, kad jie mūsų sąmonei patvirtina, jog daugybė dalykų anaiptol netobuli.

       VI

       Mano smegenys pasikliauja žodžiais, nusakančiais daug žadančią ateitį. Ateitį, kupiną vilčių. Ateitį, grindžiamą žodžiais, kuriuos aš gebu užrašyti ant popieriaus. Patys žodžiai gal ir nesuglumintų durininko, kuris kasdien su manimi taip sveikinasi: Atrodo, dar viena graži dienelė.
       Pakartok.

       Ką aš žinau – gal durininkas buvo toje komandoje, kuri sušaudė mano tėvą? Tikriausiai ne. O jeigu ir taip, tai jis vykdė įsakymą. Juk būdamas egzekucijos komandoje negali pasirinkti, ką sušaudyti. O gal gali?

       Puiki diena, ir aš niekur kitur pasaulyje nenorėčiau būti.

       Esu tikras, kad tą patį jaučia ir žmonės, dabar vaikštinėjantys Didžiąja gatve, kartkartėmis sustodami dirstelėti į parduotuvių vitrinas, apžvelgdami išdėstytus daiktus, kartais įsižiūrėdami į krautuvės vidų, ar nepamatys kokio pažįstamo veido, būtinai vokiško, diureriško veido.
       Dafnę, rimto veido amerikietę, sutikau grįžtančią į šį daugiabutį namą, rankomis apglėbusią didelį krepšį, prigrūstą maisto produktų. Pasisiūliau padėti, bet ji to nė girdėt nenorėjo. Tada pakviečiau drauge papietauti. Padelsusi kelias sekundes, ji ištarė neigiamą atsakymą. Turinti daug darbo, paaiškino. Norinti bent kiek aptvarkyti savo butą.
       O, taip, užjausdamas linktelėjau. Gal pavakare pasivaikščioti galėtumėm. Bijojau, kad būsiu užkrovęs jai atsakomybės naštą atmesti ir šį antrąjį kvietimą. Bet ji sutiko.

       Iš kurgi tas noras praleisti valandą ar dvi su šia jauna rimtaveide moterimi. Galbūt iš to, kad man žūtbūt reikia su kuo nors šnekėtis, su kuo nors, kas iš karto neatpažįsta Hargenau pavardės. Ulricho fon Hargenau vyresniojo, nubausto mirti po nesėkmingo bandymo nužudyti Fiurerį, ir Ulricho fon Hargenau jaunesniojo, gynybos liudytojo neseniai pasibaigusiame „Einzig“ grupės sąmokslo procese. Kodėl niekas manęs nepaklausia, ką manau apie „Einzig“ grupę.
       Šikniai. Gauja šiknių su rankinėmis granatomis, kurios buvo sukrautos rūsyje, tame name, kur gyvenome mudu su Paula, kol dar nebuvom nuėję savais keliais.

       Ko tu iš tikrųjų nori? – kartą paklausė manęs Paula.
       Turtų perskirstymo, bematant atsakiau.
       Ne. Ko tu iš tikrųjų nori?
       Sėkmės, pratariau atsargiai.
       Ne. Ne sėkmės. Ko tu iš tikrųjų nori?
       Kodėl ne sėkmės?
       Tu baisus slapukas. Nežinojai?
       Ne.
       Jei tik žinočiau, ko tu iš tikrųjų nori, galėčiau pasitikėti tavim, tarė ji.
       Gali pasitikėti.
       Ne.

       VII

       Dabar jau esu linkęs manyti, kad dauguma Viurtenburgo žmonių manimi nebesidomi. Laimė, mano gana nevykusį lemenimą teisme, plačiai nušviestą spaudoje ir per televiziją bei radiją, užgožė naujesni įvykiai. Žemės drebėjimas Čilėje, badas Etiopijoje, perversmas Tanzanijoje, nuolatiniai kankinimai Lotynų Amerikoje ir Graikijoje. Vienas buvęs mano žmonos draugas ir bendrininkas, dabar atliekantis bausmę – nuo dešimties iki dvidešimties, o gal nuo penkiolikos iki trisdešimties metų kalėjimo – už ilgą nusikaltimų sąrašą: padegimas, smurtavimas, žmonių grobimas, ginkluotas apiplėšimas ir prisidėjimas prie žmogžudystės, – kartais imasi bado streiko ir patenka į laikraščių puslapius. Bet niekas rimtai nesidomi, kur aš esu apsistojęs. Niekam negalėtų rūpėti, ką aš ketinu dabar rašyti. Ko gero, kai kurie žmonės, skaitę mano kūrybą, būsimoj knygoj tikisi rasti kokį nors mano (jiems) nenormalaus elgesio paaiškinimą… kuris, man atrodo, visiškai nereikalingas. Man susidarė įspūdis, kad daugelis mano pažįstamųjų įsitikinę, jog aš melavau policijai ir teisme, kad ištraukčiau Paulą ir save iš tos košės, kurios prisivirėme. Aš nemelavau. Tiesiog pasakiau tiesą, kad išgelbėčiau mūsų kailius. Nebuvo būtina ką nors prasimanyti. Man nereikėjo nerimauti, kad būsiu pagautas meluojant. Nereikėjo nerimauti, kad imsiu sau prieštarauti. Ir vis tiek išeina tas pats. Tai, ką pasakiau, suteikė teisę Teisingumo ministerijai nubausti aštuonis žmones, kurie dažnai valgydavo prie mano stalo ir dėl man iki šiol neaiškių priežasčių patikėjo man savo idiotiškus planus. Juk Ulrichas fon Hargenau vyresnysis mirė neatskleidęs Sicherheitsdiensto kvotėjams kitų sąmokslininkų pavardžių. Tai kodėl nebūtų galima to paties tikėtis ir iš Ulricho Hargenau jaunesniojo? Policija žinojo, kad Paula buvo svarbiausia strategė, planuotoja, daugelio „Einzig“ „karo žaidimų“ sumanytoja, kaip kad ji tikriausiai žinojo, kad aš arba veikiau išgarbinta mūsų Hargenau pavardė ištrauks ją iš tos košės.
       Ir ištraukė. Keletas skubių telefono skambučių, pasitarimų, nubrauktų ašarų, derybų bei pažadų, ir Teisingumo ministerija buvo pasirengusi šį kartą dovanoti mums už mūsų neprotingus darbus. Kitą dieną po teismo laikraščiai citavo Paulą, pabrėžusią, kad ji ir jos grupė buvo išduota. Ne, sakė ji. Pavardžių verčiau neminėsianti. Ką gi, tarė ji išdidžiu tonu mums trumpai susitikus mūsų namuose, šis skandalas nesumažino tavo knygų paklausos – ar sumažino?

       VIII

       Ką jūs dabar rašote, paklausė mano leidėjas, kai mudu netrukus po mano grįžimo į Vokietiją susitikom. Gana intriguojantį dalyką, atsakiau. Apie vieną meilės istoriją Paryžiuje. Jis, regis, atlėgo. Jau tiek prirašyta apie jūsų ankstesnį politinį įsipainiojimą, taktiškai paaiškino jis. Vis dėlto man susidarė įspūdis, kad jūs gal norėsit pridurti savo… prisiminimus.
       Ar jis buvo besakąs: „Savo versiją“?
       Aš vis dar gaunu nemažai piktų laiškų, pasakiau po mums įprastos ilgos pauzės.
       Mes kada nors netrukus pakviesime jus pietų, mandagiai tarė jis. Mano tėvą jis gana gerai pažinojo. Padėtis buvo nepakenčiama, kalbėdamas apie tėvą, kartą man pasakė. Būdamas garbingas žmogus, jis neturėjo kito pasirinkimo.

       IX

       Jaunai amerikietei, įsikrausčiusiai į butą virš manęs, pasakiau, kad iš motinos pusės esu tolimas Albrechto Diurerio giminaitis. Tai sakiau visiškai neturėdamas noro padaryti jai įspūdį. Nebūčiau apie tai kalbėjęs, jei nebūčiau sutikęs jos universiteto knygyne su knyga apie Diurerį rankose. Mano teiginį ji įvertino prideramai skeptiškai, stebeilydama mane, tarsi bandydama nuspėti mano ketinimus. Mano motinos mergautinė pavardė yra Diurer, paaiškinau jai. Jos šeima apsigyveno Viurtenburge 1803 metais. Vienu metu mano šeima turėjo šešis Diurerio piešinius, bet dabar beliko vienas. Nesumodamas, ką kita sakyti, toliau kalbėjau apie Diurerį. Nupasakojau vieną piešinį, kuris anksčiau priklausė mano šeimai. Tai buvo vienas paskutinių jo piešinių, „Dviguba taurė“. Jau iš pavadinimo aišku, kad jame stebėtojui pateikiamas dviejų išpuoštų taurių vaizdas – viena ant kitos, trapioj pusiausvyroj, be to, geriau įsižiūrėjus, atsiskleidžia visai kitas paveikslas, aiškaus seksualinio turinio.
       Jums tai patinka, ar ne, tarė ji, mesdama man iššūkį.
       Kas? Seksualinis turinys?
       Ne, paveikslo dvilypumas. Tai, kad matot ką nors, ko kiti galėjo nepastebėti.
       Ji, regis, nusigando, kai pasakiau: Kodėl jūs puolat mane?

       Vėliau tą pavakarę bare, lankomame daugiausia studentų, ji pasakė man gyvenanti Viurtenburge truputį ilgiau kaip šešis mėnesius. Jai pabodę gyventi kartu su kita amerikiete studente ir ji, pasidairiusi kokio buto, susiradusi jį tame pastate, kur ir aš apsistojęs. Ji vertėsi anglų kalbos pamokomis jauniems vokiečiams verslo vadybininkams, kurių daugelis tikėjosi savo firmų būti siunčiami metams kitiems į Ameriką.
       Turbūt nuobodu mokyti pradedančiuosius, pasakiau su užuojauta.
       O ne, tarė ji. Man patinka. Jie visi nepaprastai trokšta išmokti anglų kalbą, be to, jie labai… Čia ji stabtelėjo, aišku, ieškodama tinkamo žodžio.
       Supratingi.
       Supratingi?
       Mane šis žodis suglumino. Ką ji norėjo pasakyti. Kodėl jos studentai vokiečiai turėtų rodyti supratingumą kam nors kitkam, o ne vien jos teikiamai informacijai. Supratingi. Manding, šis žodis labiau už viską, ką ji galėjo pasakyti, sužadino mano smalsumą. Visai galimas daiktas, kad jeigu nebūčiau taip įnikęs rašyti apie savo buvusią žmoną Paulą Hargenau ir savo buvusią meilužę (tariant senamadišku žodžiu) Mari-Žaną Filebra, būčiau labiau susidomėjęs Dafne. Iš jos išvaizdos ir pavardės spėjau, kad ji vokiečių kilmės. Neneigiu, kad jos rimtas veidas, jos apgalvota ir dažnai pernelyg rimta reakcija į mano sakomus žodžius mane traukė. Nežinau kodėl. Galbūt todėl, kad ji man atrodė kaip žmogus, kuriam reikia globos, nors jaučiausi tikras, jog ji nesileistų globojama, jeigu jai tai būtų pasiūlyta. Nekalbėjau jai apie savo darbą ir neturėjau pagrindo manyti, kad ji žino, ką aš darau, arba apskritai, kas toks esu. Ji neklausinėjo, o aš nepuoliau aiškinti. Seksualiai ji manęs nė kiek netraukė, ir aš, pats nežinau kodėl, norėjau perteikti jai šį faktą, tarsi jausdamas poreikį nuraminti ją dėl savo ketinimų, tarsi siekdamas parodyti, kad bendraudama su manimi ji gali atsipalaiduoti. Ne, tai nė kiek nepanašu į tiesą. Tuo metu dar vieno intymaus ryšio našta man būtų buvusi per sunki. Žodžiu, daviau suprasti, kad esu neprieinamas.
       Buvo puiki vasaros diena. Mudu su Dafne sėdėjome gatvėje prie stalo gerdami alų ir stebėdami praeivius. Ji prasitarė studijuojanti filosofiją pas Kludę. Amerikietė, studijuojanti Kludę ir matanti mus taip, kaip tik svetimšaliai gali matyti,– šiek tiek pavydžiai, šiek tiek niekinamai.

       Mes, vokiečiai, mėgstame patraukti dėmesį į savo akivaizdžiausius trūkumus, nes netikrumas ir abejonės, kurias sukeliame svetimšaliams, gelbsti mus nuo nekritiško žavėjimosi potvynio.
       Ar aš taip sakiau? Jeigu sakiau, tuoj pat atsiimu savo žodžius.
       Ką Dafnė galvoja apie mane?

         Iš anglų k. vertė LAIMANTAS JONUŠYS