Kodėl negelbsti Dievas?

       S. Parulskio rinkinio „Nuogi drabužiai“ eseistikos pasakotojas apie Dievą mąstė nors ir netradiciškai, bet gana pasitikinčiai: „Mano asmeninis Dievas šiandien milžiniška sraigė, bejėgiškai velkanti visatą su visomis jos būtimis ant kupros“15. Jis nesuko galvos dėl Dievo kelių: „Man niekad neužteks nei jėgų, nei kantrybės, nei paprasčiausiai laiko sužinoti, koks jo kelionės tikslas“16. Kristus, prikaltas prie kryžiaus, bet jam atsukęs nugarą – taip eseistikos pasakotojas yra apibūdinęs savo tikėjimo simbolį. Ar Jėzus taip ir neatsisuko? Ar romanų pasakotojams yra pavykę pamatyti „jo šviesųjį veidą“? „Trijų sekundžių dangaus“ pasakotojas nors ir monologu, bet vis dėlto su Dievu kalbėjosi. „Doriforės“ pasakotojas su juo jau nesikalba. Abu S. Parulskio romanai – ir „Trys sekundės dangaus“, ir „Doriforė“ – prasideda nuo aliuzijos į Dievą. „Trijose sekundėse dangaus“ cituojama Conrado Aikeno mintis: „Viešpats yra ertmė tarp puslapio ir teksto“17. Čia pasakotojas, eidamas pajūrio smėliu, nesimėgauja palankiais meteorologiniais įspūdžiais, o kažkodėl pagalvoja: „Bažnyčia šiuo metu tuščia“. Ta mintis nuolatos jį persekioja. Galima sakyti, jog tuščia bažnyčia rodo tarpą, atsirandantį tarp Dievo ir tikinčiųjų. Pasakotojo pokalbis su Dievu visada pagarbus. Jis labai savikritiškas, nepatogiai jaučiasi: jam gėda, kad paprastai prisimena Dievą tik tada, kai yra blogai. Net senelė jį vadinusi „prastu kataliku“. Tačiau dažnai nubudęs aptinka save užmigusį ant maldaknygės. Pasakotojas praneša Dievui apie aptiktą tuštumą: „Tuščia šiame pasaulyje, Viešpatie, kaip bažnyčioje naktį“18. „Doriforės“ pasakotojas, romano pradžioje kliedėdamas po nepavykusios savižudybės, taip pat mini Dievo vardą, tačiau autorius, tarsi paklusdamas draudimui neminėti jo vardo be reikalo, jį užkoduoja raide D. Kitaip nei „Trijų sekundžių danguje“, „Doriforės“ pasakotojas darosi agresyviai ironiškas. Dievas jam primena kažkada jį palikusį tėvą – muzikantą, nuolat girtą estrados artistą, kurio niekada nebūna namie ir kuris dingsta visam laikui palikdamas skylę vaikų galvose. „D. – pats neatsakingiausias šunsnukis Visatoje, likimo valiai palikęs savo vienintelį sūnų Adomą ir dukrą Ievą – kruškitės, jauskite kaltę“19. Toks sukilimas prieš „D.“ tampa galimas gal ir dėl to, kad pasakotojas jaučiasi apleistas kaip ir milijardai kitų palikuonių. Be to, jis kliedi, todėl – nepakaltinamas. Dar ir „susidėjęs su prastais katalikais“, prisiskaitęs Jameso Joyce'o, kuris, regis, kaip tik ir pasufleravo tą maištingą iššūkį. Juk šis autorius arogantiškai išsižadėjo katalikiško ugdymo ir net atsisakė pasimelsti su mirštančia motina. Reikia konstatuoti, kad romane „Doriforė“ Dievas jau yra miręs, pasakotojas net sunkesniais gyvenimo momentais nebesikreipia į jį kaip į gyvą dialogo partnerį, apskritai vargu ar jį beprisimena. Ir tik romano pabaigoje, suvokęs, kad viskas jo gyvenime pamažu dingsta be žinios, be atsakymo, jis taip pat apmąsto ir savo pradingusį Dievą. Apmąsto su ironija, vadina Bibliją anekdotų rinkiniu, tačiau kartu ir su ilgesiu. Pasakotojas bando jį reabilituoti: „Dievas neturi balso teisės, jo vardu kalba kiti“20. Dievas tarsi norįs kažką jam pasakyti kaip koks kurčnebylis, tačiau, pasakotojo nelaimei, tų ženklų neįmanoma suprasti. Ir šioje vietoje S. Parulskio romano pasakotojas sukuria dar vieną naują Dievo buvimo įrodymą, išvesdamas jį iš garsiosios frazės, Friedricho Nietzsche's konstatuotos „Dievo mirties“. „Jeigu miręs, vadinasi, buvo gyvas, vadinasi, jis apkritai buvo“21, – logiškai dedukuoja pasakotojas. Jo nuomone, Dievo ženklų – pilnas pasaulis. Tačiau jis, kaip ir F. Nietzsche, nepasitiki visais tais, kurie nurodinėja Dievo ženklus. Jis apmąsto ir ironiškai atmeta visus Katalikų bažnyčios skelbiamus savižudybės draudimus.
      
Kai „Trijose sekundėse dangaus“ pasakotojo bendrabučio kaimynas dėl neaiškios priežasties išprotėja, klausimas „kodėl“ atrodo beprasmis: „Gyvenimas ganėtinai mėšlina vieta, kad bent sykį nenorėtum į jį pažvelgti bepročio ar savižudžio akimis“22, – konstatuoja pasakotojas. Tačiau jis pats savižudžiu šiame romane dar netampa. O „Doriforėje“ – tampa. Netgi šiek tiek arogantišku savižudžiu. Kodėl Katalikų bažnyčia draudžia savižudybę? Pasakotojas nenukrypsta į Aurelijaus Augustino argumentus, išsakytus jo veikale „Dievo miestas“, kuriame įsakymas „Nežudyk“ interpretuojamas kaip draudimas žudyti ne tik kitą, bet ir save. Jis turi savo svarių argumentų. Savižudis, pasirodo, esąs labai kenksmingas elementas struktūrai, kurią nuo seniausių laikų „klijavo“ Katalikų bažnyčia. Mat savižudis savavališkai sumažina Kristaus kareivių armiją, neaukoja bažnyčiai ir, atsisakęs paskutinio patepimo, neleidžia ligonį numarinusiam kunigui „sočiai paėsti“ ir gauti už triūsą šiek tiek pinigų. „Doriforės“ pasakotojas, kitaip nei romane „Trys sekundės dangaus“, nebemąsto, ką veikia Dievas, kai bažnyčia tuščia. Jeigu šių dviejų romanų pasakotojams netikėtai tektų susitikti kokiame nors įsivaizduojamame pasaulyje, pasikalbėti apie dvasios dalykus jiems jau būtų kebloka. Manau, kad „Doriforės“ pasakotojas jau šaipytųsi iš „Trijų sekundžių dangaus“ pasakotojo, prisnūdusio ant savo maldaknygės. Tačiau galbūt vienu atveju jie dar suprastų vienas kitą: „Doriforės“ pasakotojui mintis, kad Dievas vis dėlto buvo, atgaivina viltį: „O jeigu buvo, tai gali ir vėl atsirasti, prisikelti, juk jis visagalis“23. Miręs Dievas dar gali prisikelti, – kur kas baisiau, jeigu jo apskritai nebuvo. Bet „Doriforės“ herojus nusprendžia to prisikėlimo nebelaukti.


       Žmogus – gyvūnas, laukiantis mirties

 
      Mirties motyvas – nuolatinis S. Parulskio tekstų „pėdsakas“. Jis nepasibaimino net savo poezijos knygų pavadinti kiek gąsdinančiais pavadinimais: „Mirusiųjų“ (1994), „Mortui sepulti sint“ (1998). Eseistikos rinkinio „Nuogi drabužiai“ pasakotojas mąsto heidegeriškoje sąmonės atverties nuolatinei mirties galimybei perspektyvoje. Jis mirties įsisąmoninimo nedramatizuoja ir nesislapsto. Nebijo užklysti į kapines. Mirusieji jam nėra išstumti iš gyvųjų pasaulio, tiksliau – iš jo paties prisiminimų. Pasakotojas prisimena savo mirusį bendrakursį Albiną ir iš, atrodo, nereikšmingų prisiminimų nuotrupų rašo jam requiem. Rašo iš pagarbos žmogui, kurį kažkada teko susitikti. Gana ironiškai medituoja žiūrėdamas į karstus: „Lyginu automobilius ir karstus – pirmieji kupini tuštybės ir butaforijos, antrieji – rimties ir svorio“24. Jau esu rašiusi apie tai, kad Jono Strielkūno eilėraščio „Einu namo“ lyrinio herojaus įžvelgta mirties perspektyva mus ruošia namo, o S. Parulskio eseistikos pasakotojo numatytoji – į amžinąją kelionę. „Tarsi mirtis būtų ne mirtis, o tiesiog jauno energingo vyriškio gyvenimo proveržis“25.
       Ryškiausia meditacija apie mirtį vyksta pasakotojui sėdint prie tėvo karsto. S. Parulskio esė „Šiaurinė kronika“ prasideda beaistriu sakiniu „Vakar mirė tėvas“, tarsi atliepiančiu Albero Camus romano „Svetimas“ pirmam sakiniui „Šiandien mirė mama“. Toliau abu autoriai tekstą konstruoja fenomenologiškai: deskriptyviai aprašo grynąjį sąmonės turinį – ką pasakotojas tuo metu mąsto ir jaučia, o ne tai, ką jis privalėtų ar turėtų mąstyti pagal susiklosčiusias tradicijas. Nenoriu tuo pasakyti, kad S. Parulskis mėgdžioja A. Camus. Visos paralelės dažniausiai užgimsta kritiko sąmonėje, nebūtinai rašytojo realybėje. Visiškai įmanoma, kad vienas autorius būtų paprasčiausiai neskaitęs kito arba skaitęs seniai ir pamiršęs. Ir netgi jeigu jau pamirštas vaizdinys ar rašymo strategija kažkuriuo būdu sugrįžtų į naujai konstruojamo teksto audinį, jis jau bus kitos kokybės ir kitos paskirties, pažymėtas kito autoriaus „pėdsakais“. Antai Jurga Ivanauskaitė „Placebe“ peržaidžia Ričardo Gavelio pamėgtą žaidimą – pasakotoją įkurdina mirusiųjų pasaulyje. Ir netgi daugiau: jos pasakotoja, kaip ir R. Gavelio herojai, ieško slaptos metafizinės galios šaltinių. Tačiau „Placebas“ – tai ne „Sun-tzu gyvenimas šventame Vilniaus mieste“ ir ne „Jauno žmogaus memuarai“. Tai jau kitas pasaulis. Taip pat nėra neįmanoma, kad koks nors sumanymas, atėjęs į galvą prancūzų ar airių rašytojui, savarankiškai neatklys ir į lietuvių autoriaus tekstą, ypač jei vieni ir kiti svarsto panašius dalykus. Priešingu atveju jaunesnė, dar neįsitvirtinusi literatūra turėtų priimti tylos įžadus, nes viskas pasaulyje tarsi jau yra išrašyta ir išsakyta.
       S. Parulskio esė herojus tiesiog atviras artimo žmogaus mirties faktui. Per šią netikėtą patirtį jis bando suvokti mirties esmę.
Vėliau, jau „Doriforės“ romane, skaitome: „Jis mėgino prisijaukinti mirtį“26. Todėl ilgesniam laikui apsistojo laidotuvių rūmuose: jis čia darbuojasi. Tačiau neįvyksta jokio priartėjimo, jokio susilietimo su mirtimi kaip kad ir esė „Šiaurinė kronika“. Miręs, sustingęs, susvetimėjęs kito žmogaus kūnas neatveria mirties paslapties. Jos neatveria net mūsų pačių diena iš dienos mirštantis kūnas. „Prie mirties priprasti neįmanoma, – mąsto pasakotojas. – Susitaikyti su tuo lavonu, kurį nešiojiesi savyje ir kuris kaip laikrodinė bomba visuomet yra pasirengęs užgožti tave, atimti iš tavęs visus malonumus, už kurių slypi nežinomybės skylė“27. Kelias į mirtį akivaizdesnis ir aiškesnis per savo paties artėjimo į mirtį patirties įsisąmoninimą. Kiekvienas mūsų gyvename mirčiai, suvokdami, kad artėjame link mirties (Leben zum Tode), sakė galbūt giliausiai iš visų filosofų mirties fenomeną apmąstęs vokiečių filosofas Martinas Heideggeris. Šio atvirumo įsisąmoninimas mums kelia pamatinį siaubą (Angst). Atsivėrimas siaubui reikalauja ryžto. Neautentiškai mąstantis ir buvojantis žmogus siekia išvengti siaubo, nori pakeisti jį arba tiesiog baugštumu, arba formule: „Miršta tik kiti, su manimi taip negali nutikti. Nesu pratęs prie tokių nuotykių“28. Taip Levo Tolstojaus apsakyme „Ivano Iljičiaus mirtis“ svarstė Piotras Ivanovičius, aplankęs pašarvotą vaikystės draugą. O kitas jo draugas, Švarcas, čia pat koridoriuje, gerai nusiteikęs, organizavo vakare lošimą kortomis. Kasdienis pasaulis įprastas, saugus ir patikimas. Jame nėra vietos mirčiai. Kitų mirtis suardo kasdienio pasaulio tvarką. Kitų mirtis – tiesiog nepadorumas. Tai tiesiog blogas kvapas, paskleistas svetainėje, – demaskuoja tokią, Heideggerio požiūriu, neautentišką mąstyseną L. Tolstojus.
       S. Parulskio romano „Doriforė“ pasakotojas taip pat ironizuoja tokių „neautentiškų“ artimųjų gebėjimą piktintis juos netikėtai ištikusiu faktu. Tarsi ir mirusio brolio Ernesto (ar iš tikrųjų jis nusižudė, taip ir nesužinome iki romano pabaigos) našlė Dora, grąžydama rankas, piktinosi: „Niekšas, <…> kiaulė, jis tyčia, tyčia taip padarė“.
„Iš tiesų, mirtis – didžiausia niekšybė, kokią gali iškrėsti žmogus“29, – ne be ironijos pritaria pats pasakotojas. Jis taip pat demaskuoja našlės apsimetimą – ji jau pasirengusi gedėti, žiūri į veidrodį ir matuojasi „našlės veidą“. Brolis tarsi nusižudydamas, bet ir lyg nenusižudydamas tiesiog pasufleruoja pasakotojui galimą išeitį. Išeitį iš ko? Juk nieko tokio stulbinamai blogo kaip ir nenutiko. Kodėl žudosi pagrindinis romano „Doriforė“ pasakotojas? Kodėl nekovoja su smulkiomis gyvenimo negandomis, nepakeičia leidyklos ir leidėjo? Neieško naujos žmonos ar naujų erotinių patirčių? Neišvyksta į sanatoriją ar slidinėti į kalnus, kur galėtų viską pamiršti ir įgautų naujų kūrybinių impulsų? Pasakotojo pasiryžimas savižudybei neatrodo pakankamai motyvuotas. Tačiau, regis, jam jau nusibodo laukti. Jis jau yra susiformulavęs netgi antropologinę, žmogaus esmę nusakančią formulę: „Žmogus – gyvūnas laukiantis“. Ko laukiantis? Jis laukia visur: laukia užsidegančio šviesoforo, išsivadavimo iš automobilių kamščio, laukia skambučio, tarsi jam paskambinti turėtų pats Dievas. O paskambina tiktai jį vėliau nuvylusi ironikė mergina. Įstrigęs automobilių kamštyje pasakotojas panyra į labai gilius metafizinius laukimo fenomeno apmąstymus: „Sėdžiu su tais, kurie apimti laukimo isterijos, dabar mes negyvenam, mes laukiam, mūsų automobilių salonuose groja muzika, mūsų galvose garuoja smegenys, krūtinėse plaka širdys, tačiau mes nenorim gyventi, nenorim mąstyti, svajoti, pagaliau – masturbuotis, ne, mes užkimšę sau galvas ir krūtines laukimu, keliančiu pyktį, neviltį, isteriją“30.
       Žmogus taip pat nuliūsta, jeigu nebėra ko laukti, ir maisto prekių perpildyta parduotuvė jam nostalgiškai primena praėjusį laukimą – kažkada buvusiose parduotuvių eilėse. Atėmus iš žmogaus laukimą – kas iš jo liktų? Ypač jei nesi išminčius ar zeno meditacijų meistras, gebantis retkarčiais pagyventi dabartyje? Netekti laukimo galimybės tiesiog pavojinga. Nelaukti reikia mokytis po truputį. Ypač jei suvoki, kad Dievas mirė ir tarsi nebėra ko laukti. Vienoje iš filosofiškiausių romano vietų pasakotojas išsako savo naujojo laukimo hipotezę: „Lauki, nes tau reikia ne ontologinio Dievo buvimo įrodymo, ne penkių kelių redukcijos, atveriančios grynąją būtį, o vienintelio kelio, tik savo paties buvimo patvirtinimo. Įrodymo, didesnio už tavo paties sąmonės sugebėjimus.
Lauki, žinodamas, kad tai – bergždžia, iš savo paties sukauptos ar iš kitų, iš knygų surinktos patirties nujausdamas, kad iš esmės nieko taip ir nesulauksi, šiame pasaulyje negausi jokių konkretesnių savo buvimo patvirtinimų, išskyrus patį laukimą“31. Pasakotojas suvokia, kad iš esmės jis laukia Nieko. „Gali tik sėdėti ir masturbuotis vienintele, menkai guodžiančia mintimi, kad tavo vienatvės erdvėje Nieko laukimas yra labai intymus ir asmeniškas, vienkartinis kaip ir tu pats“32.
       Tačiau taip giliai filosofiškai gebantis mąstyti pasakotojas iki galo neišsaugo šio stiprybę liudijančio gebėjimo, atleidžia vadžias ir, pasidavęs nuovargiui nuo beprasmio įvykių srauto, suplanuoja nutraukti laukimą. Rašytojas nevargina skaitytojo platesniais psichologiniais herojaus išgyvenimais prieš savižudybę. Skaitytojui darosi kiek sunkoka tapatintis su pasakotoju ir jį užjausti. Jam gali pasirodyti, kad herojus tiesiog degraduoja. Kaip jau buvo minėta, mąstymas jo negelbsti – nei ironiškasis, nei filosofinis.
       Panašiai degraduoja ir Renatos Šerelytės romano „Vardas tamsoje“ pagrindinė veikėja prokurorė. Ji, kaip ir S. Parulskio romano pasakotojas, yra priversta daug mąstyti apie mirtį jau vien dėl savo profesinių ypatumų. Ir mąsto apie ją taip pat kiek ironiškai.
Kadangi ši veikėja turi ir aiškiai nerealizuotų rašytojos sugebėjimų bei didesnių įgimtų empatinių savybių, ji kartais mąsto labai poetiškai, rizikuodama peržengti gero skonio ribas: „Pagalvojau apie mirusią merginą, gulinčią šaldytuvo stalčiuje ir besiklausančią vos teprasidėjusių, tykių kaip blakstienos virptelėjimas irimo procesų savo sunkaus ir gilaus kūno gelmėse“33. Prokurorei, kaip ir S. Parulskio pasakotojui, nerūpi tokių amžinų metafizinių problemų apmąstymai kaip Dievo būties įrodymai, jo mirtis ar atsivėręs Niekas. Bet ir ji stengiasi mąstyti pakankamai filosofiškai, nors, kitaip nei S. Parulskio pasakotojas, su tam tikru moterišku žaismingu lengvabūdiškumu. Paklausta, ko nuliūdo, grakščiai atsako: „Turbūt priešmenstruacinis sindromas, Atali. O gal – egzistencinis siaubas. Vienas būdingas visiems žmonėms, o kitas – tik moterims. O moterys, kaip žinai, ne žmonės“34. Prokurorė skaito Gustave'ą Flaubert'ą. Vyrai, norėdami ją išprievartauti, vilioja pokalbiais apie Janą Wermeerį, Pieterį Bruegelį ir Gustave'ą Caravaggio. Nešienautos pievos jai primena „Stalkerio“ „zoną“. Ant atversto filosofinio traktato įsitaiso katė. Visi ženklai liudija, kad nusikaltėlis, klastingas jaunos mergaitės žudikas, bus neišvengiamai pagautas, nes prokurorė labai tikslinga, racionali ir intelektualiai brandi. Ir staiga palaipsniui romano veiksmas ima lietis: pasakotojos racionalumas išblanksta. Iš pradžių ji kartais gurkšnoja ne itin stiprų Merlo vyną, o romanui persiritus į antrą pusę persimeta prie stipresnio gėrimo – brendžio. Regis, vien tik tą ir daro: nustoja eiti į darbą. Skaitytojas ima susivokti, kad ji nebeišsiaiškins jokio žudiko, nes nieko negali susivokti net savyje. Kažkada jaunystėje patirtas erotinis išgyvenimas apgaubia ja degradacija ir mirtimi. Reikia pažymėti, kad S. Parulskio romano pasakotojas beveik negeria alkoholio. O jei ir geria, tai tiek nedaug, kad nemato reikalo skaitytojui nuolatos priminti apie tai. Jo neviltis kiek įtaigesnė nei R. Šerelytės pasakotojos, nes blaivi. Tačiau nei R. Šerelytės, nei S. Parulskio pasakotojai tarsi nebeturi kuo gyventi, nes nebėra ko laukti. Jie jaučiasi taip, tarsi patys reikšmingiausi dalykai jau būtų atsitikę, ir nieko naujo nutikti nebegali. Visa kita – tik beviltiškas blaškymasis. Tai būtų galima pavadinti metafizinėmis susinaikinimo priežastimis. Moteriškas ir vyriškas nuosmukio scenarijai skiriasi lytiškumo niuansais ir gelmės išmatavimais. Gal vyriškasis matymas griebia giliau, moteriškasis – šiek tiek žaismingiau? Bet pralaiminti erotika ir vienu, ir kitu atveju tiksi mirtimi kaip koks Sigmundo Freudo laikrodis.
       Kodėl tiek daug mirties šiuolaikinėje lietuvių literatūroje? Reiktų dar prisiminti ir J. Ivanauskaitės savižudes, ir R. Gavelio pasakojimus „iš anapus“, ir B. Radzevičiaus – ne vien tekstus, bet ir patirtį. Ar čia mirties daugiau nei pasaulinėje literatūroje? Kol niekas to neištyrinėjo, sunkoka daryti išvadą. Ko gero, mirties leitmotyvas kūrybai yra absoliučiai imanentiškas. Ne tik literatūrinei, bet ir filosofinei. „Aš galvoju vien tik apie mirtį“, – prisipažino prancūzų filosofas Jacquesas Derrida.
„Aš galvoju apie ją visą laiką“35. Mirtis nepalieka sąmonės nė dešimčiai sekundžių. Kaip tik todėl filosofą nuolatos domina išgyvenimo fenomenas. Paulis Ricoeuras yra rašęs, kad literatūra – tai vaizduotės laboratorija. Viena svarbiausių jos paskirčių – paruošti mus pasitikti mirtį. Artėjant mirčiai, grožinės literatūros naratyvai, teigia P. Ricoueras, padeda susilpninti siaubą nežinomybės ir niekio akivaizdoje, mūsų vaizduotėje suteikdami mirčiai tam tikrą formą. „Todėl grožinė literatūra, – konstatuoja P. Ricoeuras, – atlieka tam tikrą vaidmenį mokymesi mirti“36. Ji moko prijaukinti mirtį, sutaikyti su mirtimi. To moko ir S. Parulskio naujasis romanas. Moko įveikti pamatinį siaubą ne tik mirties, bet – dar svarbiau – gyvenimo akivaizdoje. Įspėja ir apie savižudybės komišką beprasmybę. Ji gali baigtis fantasmagoriškai: arkliašūdės surasti apsijuoksime ir turėsime vėl viską pradėti nuo pat pradžių. Tai dar viena ironiška, mano galva, šio romano potekstė.

       15 P a r u l s k i s  S.  Nuogi drabužiai. – Vilnius: Baltos lankos, 2004. – P. 209.
       16 Ten pat. – P. 209.
       17 P a r u l s k i s  S.  Trys sekundės dangaus. – P. 5.
       18 Ten pat. – P. 106.
       19 P a r u l s k i s  S.  Doriforė. – P. 7.
       20 Ten pat. – P. 248.
       21 Ten pat.
       22 P a r u l s k i s  S.  Trys sekundės dangaus. – P. 126.
       23 Ten pat. – P. 248.
       24 P a r u l s k i s  S.  Nuogi drabužiai. – P. 106.
       25 B a r a n o v a  J.  Metafizinis Sigito Parulskio eksperimentas  //  B a r a n o v a  J.  Etika: Filosofija kaip praktika. – Vilnius: Tyto alba, 2002. – P. 369.
       26 P a r u l s k i s  S.  Doriforė. – P. 52.
       27 P a r u l s k i s  S.  Doriforė. – P. 62–63.
       28 Т о л с т о й  Л.  Смерть Ивана Ильича   //   Т о л с т о й  Л.  Собрание сочинений.  – Москва: Художественная литература, 1975. – P. 128.
       29 P a r u l s k i s  S.  Doriforė. – P. 206.
       30 Ten pat. – P. 30.
       31 Ten pat. – P. 18–19.
       32 Ten pat. – P. 19.
       33 Š e r e l y t ė  R.  Vardas tamsoje. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004. – P. 46.
       34 Ten pat. – P. 59.
       35 D e r r i d a  J.,  F e r r a r i s  M.  A Taste for the Secret. – Cambridge, Oxford, Malden: Polity Press, 2001. – P. 88.
       36 Ricoeur P. Soi-meme comme un autre. – Paris: Editions du Seuil, 1990. – P. 192.