Mėnulis šaltai šviečia 
                                                         ant baltų kaulų 
                                                                      Tu Fu 

KINŲ PEIZAŽO
vėsuma
porcelianinis žvilgsnis
atgaivina rytą
paskandina vienintelę
šviesos srovę

net skardesnį juoką

 
JI EINA

apsirengusi mėlynų
svogūnų žieve

medžių kaulai
kranksi žalioj saulėj

akmenų žolė
raižo laiptus

jai kopiant

kalno kaulais

 
SUPLYŠĘS AITVARAS
medžio viršūnėj
stebi
apdriskusią lėlę
prie medžio kamieno

muilo burbulai
vaivorykštauja kapuose
sustingusioj gamtoj

mes sėdim ant tvoros
pakilus nerimui
jaučiam užmirštų
veidų virpulį
bijodami nežinomybės
atspaustos sapne

 
ŠIAME
be vietos teatre
užmirštame savo eiles

suklumpame
vaidmenyse
iš praeities ir dabarties

bežiūrėdami
į plojančius
dūsaujančius klausytojus

 
DEBESYS NUSILEIDŽIA
niūriam rudeny

vėjas išdraiko
knygos lapus

nejaukus klyksmas
perskėlė veidrodį

stiklo šukės
išsibarsto sienose

 
SAULĖS NUGLOSTYTOS
Kalkutos sienos

kur kaminai sukasi
ir dirbtinis juokas
raižo kūną

būčiau davusi
lietaus
ateinančiam lietui

 
PATEKAU NIŪRUMON
be žvaigždžių

oras perskrostas dalgiu
kraujuoja giliau
už mintį

 
PRO TAVO
pilkų akių
dulkes

matau panterą

 
KAI MIRŠTAME
daugelį sykių
ir gyvename
daugelį gyvenimų

lengvai užsimiršta

kuris buvo kuris
       ir
kas buvo kas

kartais
užsimiršę

prisimename

1992