VIENAVEIKSMIS VEIKALAS

 
       V e i k ė j a i :

       VYTAS
       VILMA
       PONIA JURGA
       KOOPERATYVO DARBUOTOJAS

 

Kuklus kambarys: sekcija, sofa, žemas 
kreivas staltiese užtiestas staliukas, ant jo – 
telefonas ir peleninė; du foteliai, 
pakampiuose – knygos, žurnalai. Foteliuose 
sėdi Vytas ir Vilma. Abu vilki chalatais. 
Jiems už nugarų – langas. Vytas sklaido 
laikraštį 

     
       VYTAS. Manau, kad kitą kartą jau reikėtų pasakyti berniukui, kad laikraščio nebepirksime.
       VILMA. Ne. Pirksime.
       VYTAS. Ką?
       VILMA. Pirksime, sakau.
       VYTAS. Nepirksime. Nebėra už ką.
       VILMA. Mes galime atsisakyti kavos.
       VYTAS. Atsisakyti?
       VILMA. Na mažiau jos gerti. Tik po vieną puodelį, rytais. Sutaupytume.
       VYTAS. Ne.
       VILMA. Be to, pats laikas mums mesti rūkyti.
       VYTAS (išsitraukia iš chalato kišenės cigarečių pakelį, degtukus, išsiima cigaretę, prisidega, pakelį padeda ant stalo). Ne.
       VILMA (išsitraukia cigaretę, Vytas pridega). Mes negalime.
       VYTAS. Negalime. Ir taip daug ko atsisakėme. Jei dar ir šito paskutinio ma…
       VILMA. Aš ne apie rūkymą. Mes negalime jam pasakyti, kad daugiau nebepirksime.
       VYTAS. Galime. Gal tu negali. Kitą kartą durų atidaryti eisiu aš. Galime.
       VILMA. Ne.
       VYTAS. Vilma, aš nesuprantu. Tu tik pažiūrėk (atkiša Vilmai laikraštį) – nieko gero. Jau kokį pusmetį. Tu net neskaitai.
       VILMA. O gal kas naujo šią savaitę? (Nori paimti laikraštį)
       VYTAS (neduoda, sklaido puslapius). Naujo? Tu vis tikiesi naujo? Naujo visada yra. Nieko naujo gero.
       VILMA. Kalbi kaip pensininkas.
       VYTAS. Pati žinai, kaip yra. Kitą savaitę aš jam pasakysiu. Tai – nebereikalingas ritualas.
       VILMA. Ne.
       VYTAS. Vilma?
       VILMA. Ar tu jį matei?
       VYTAS. Ką – jį?
       VILMA. Berniuką.
       VYTAS. Mačiau, pati žinai. Kai sirgai, juk aš atidarinėjau duris.
       VILMA. Ir kaip jis tau?
       VYTAS. Berniukas? Berniukas kaip ir dauguma.
       VILMA. Ar pastebėjai, kad jis žvairas? Ir kad jo ausys atlėpusios?
       VYTAS. Ausis pastebėjau. Na ir kas? Tavo… Aš manau, šiuo atveju tai neturi absoliučiai jokios reikšmės.
       VILMA. Norėjai pasakyti, kad ir mano ausys atlėpusios?
       VYTAS. Aš apskritai…
       VILMA. Vytai... Mielas Vytai, juk tai man nebesvarbu. Man neberūpi mano ausys. Tu žinai. Ir tai nėra tabu. Mano atlėpusios ausys. (Sukelia savo palaidus plaukus) Jų niekas nebemato. Tik tu. Mano atlėpusios ausikės man ne-be-svar-bios.
       VYTAS (bučiuoja jos ausis). Nuo-sta-bios.
       VILMA. Bet jam. Vytai, jam. Jo žvairos akys ir atlėpusios ausys. Jo amžiuje.
       VYTAS. Tai neturi nieko bendro su laikraščių žiniomis ir mūsų pajamomis. Ar tu manai, kad jis taupo ausų operacijai?
       VILMA. Žiauru. Kaip tu taip gali?
       VYTAS. Vilma, juk juokauju.
       VILMA. Bjauriai.
       VYTAS. Nepyk. Aš tik nesuprantu.
       VILMA. Ar tu įsivaizduoji, kaip iš jo šaiposi mokykloje? Kaip jį pravardžiuoja? Nemanau, kad dabar jie apsiriboja vadindami mus nulėpausiais ar drambliaausiais. Jie prigalvoja, tikrai prigalvoja ko nors žiauresnio. Gal net…
       VYTAS. Tu pasakei „mus“?
       VILMA. O jis juk dar ir žvairas, vargšas vaikas. Ar bent įsivaizduoji, kaip jam sunku?
       VYTAS. Kodėl tu taip iš karto – pravardžiuoja, sunku. O gal jis klasės siela? Be to, visgi tai neturi nieko bendro…
       VILMA. Klasės siela? Ar tu tikrai jį matei? Jo suplyšusią striukę, nuskalbtą kepurę?
       VYTAS. Tuomet buvo ankstyvas ruduo. Nei striukės, nei kepurės…
       VILMA. Nagi pagaliau ne tai svarbu.
       VYTAS. Vilma, kur link tu suki?
       VILMA. Nesusipratėli tu mano, jis juk vargšas vaikas. Skurdžiai apsirengęs, žvairas, su tom ausytėm. O dar šeima. Juk jis turi šeimą – tėvus, gal brolių, seserų. Arba neturi. Kažin iš ko jis gyvena?
       VYTAS. Gal tu vis dėlto klysti.
       VILMA. Aš tai jaučiu. Jam svarbu tai, kad mes perkame laikraštį. Ir aš negaliu. Negaliu ir niekada nepasakysiu jam, kad mes nebepirksime. Ir tau neleisiu. Nebegersiu kavos. Ne. Nebegersiu balintos kavos. Tu juk geri be pieno. Ir tau skanu.
       VYTAS. Vilma, Vilma... Tu juk ne kavą su pienu geri, o pieną su kava.
       VILMA. Argi?
       VYTAS. Velniava. Laikraštį pirksim. Pažadu. Išsisuksim.
       VILMA. Išlaidos. Juk visa tai dėl manęs. Aš – kaip nors. Ką nors. Kai tik visai atšils, taip.
       VYTAS. Žinoma.
       VILMA. Ot tu. Netiki manim. Na duokš, rasiu ką nors gero šitame (ima laikraštį).
       VYTAS. Tai... kavos?
       VILMA. Hm. (Vytas išeina. Vilma verčia laikraščio lapus. Akimirkai sustoja, atsisuka į už nugaros esantį langą. Vėl pasilenkia prie laikraščio)
       VYTAS (grįžta su dviem puodeliais). Jūsų pienas, mem.
       VILMA. Merci. Va, paklausyk. Parduoda didelį, 1,5x0,5 m, senovišką veidrodį.
       VYTAS. Nesupratau.
       VILMA. Skelbimas. Parduoda didelį…
       VYTAS (sėdasi). Na apie veidrodį supratau. Bet kas iš to?
       VILMA. Mes neturim veidrodžio.
       VYTAS. Kaip neturim? O vonioje?
       VILMA. Vonios veidrodyje aš matau tik savo ausis.
       VYTAS. Vilma, aš tik pajuokavau, na.
       VILMA. Suprantu. Tik taip pasakiau. Na tu tik pagalvok – o jeigu mes turėtume didelį, tokį, kaip čia rašo, senovišką veidrodį, kuriame galėtume save matyti visu ūgiu.
       VYTAS. Aš tave kasdien, kiekvieną minutę matau visu ūgiu. Ir tu mane – taip pat.
       VILMA. Taip, bet įsivaizduok: stoviu aš prie tokio va didelio veidrodžio ir šukuoju savo plaukus. Na?
       VYTAS. Gražu turėtų būti.
       VILMA. Ir aš taip pat manau. Gražu turėtų būti.
       VYTAS (prisitraukia arčiau telefoną). Koks numeris?
       VILMA. Ne, palauk, dar pamąstom.
       VYTAS (po pauzės). Tai, manai, kabintumėm miegamajame?
       VILMA. Kodėl miegamajame?
       VYTAS. Na kad matyčiau, kaip šukuojiesi prieš miegą. Ir rytais. Gulėčiau lovoje ir žiūrėčiau.
       VILMA. Ir man nebereikėtų klausti tavęs, ar dera mano drabužiai. Išvengčiau situacijų, panašių į tą, kai važiavom į vestuves, o mano marškiniai visai nederėjo prie sijono. Pameni?
       VYTAS. Vilma, Vilma... Ar tu pati pameni? Kaip seniai tai buvo. O jei mes įsigytume tą veidrodį, ar vėl vyktume į vestuves? Į visas, nesvarbu, į kieno. (Vilma tyli) Na nebūtinai į vestuves.
       VILMA. Vytai.
       VYTAS. Atleisk. (Pauzė) Beje, tądien man tu atrodei įstabiai.
       VILMA. O man kartais atrodo, kad tu neturi skonio.
       VYTAS. Man tu visokia skani. Ar jau galiu skambinti?
       VILMA. Gerai, va žiūrėk (padeda prieš jį laikraštį, jis renka numerį. Abu užsirūko).
       VYTAS (po pauzės). Laba diena. (Vilma jį kumšteli) Labą rytą. Ar jūs parduodate senovišką veidrodį? Hm. Kaip? Tik atrodo senoviškas? Naujas? Hm. Taip. Atleiskite, gerbiamoji, o kodėl jūs tuomet jį parduodate? Hm!.. Aišku. Aaaišku. Taip. Ką gi, dėkui už informaciją. Viso ge…
       VILMA (kumšteli, šnabžda). Kokios spalvos rėmai?
       VYTAS. Ką?
       VILMA. Paklausk, kokios spalvos...
       VYTAS. Ne, ponia, čia šalia žmona. Taip, mano. Ne, nevedęs. Aišku, kad įmanoma. Senokai. Puikiai. Taip. Ji klausia, kokios spalvos veidrodžio rėmai. O kokia gi tai spalva? Bet juk sakėt, kad veidrodis naujas. Aaa... Aišku. Dėkui, gerbiamoji. Jūs gal kavos išsivirkite ar ką ir nusiraminsite. Kaip? Jau geriat? Na bet kokiu atveju – ramybės jums. Viso ge... Kaina? Ne, ji mūsų nedomina. Tiesiog taip. Mes pagalvosim. Taip, su žmona pagalvosim. Ne, nevedę. Na nešniurkščiokit. Ramybės jums. Viso geriausio. (Skubiai padeda ragelį)
       VILMA. Ji ką – verkė?
       VYTAS. Nagi taip.
       VILMA. Tu ne itin mandagiai baigei pokalbį.
       VYTAS. Neturiu jokio noro tokį rytą priverstinai klausyti apie svetimus apatinius.
       VILMA. Tai jūs ne apie veidrodį šnekėjotės?
       VYTAS. Apie veidrodį. Apie itin daug mačiusį veidrodį. Beje, jis net ne senoviškas, tik taip atrodo.
       VILMA. Gaila. Kodėl tuomet parduoda?
       VYTAS. Nes veidrodis per daug matė. Ir gerbiamai poniai apie tai nuolat primena.
       VILMA. Įdomu.
       VYTAS. Graudu. Jis, pasirodo, kabo kaip tik jos ir jos vyro miegamajame, šalia lovos, priešais duris. Įėjęs matai neva labai didelį miegamąjį, kur visų daiktų yra po porą.
       VILMA. Šauniai sugalvota, ar ne?
       VYTAS. Turiu prisipažinti, mintis man irgi patiko.
       VILMA. Na o toliau?
       VYTAS. Na o toliau... Vieną dieną ji, grįžusi po darbo, įžengė į miegamąjį ir pamatė didelį kambarį, kur visų daiktų buvo po du, taip pat ir dvi dvigulės lovos bei du nuogi jos vyrai bei dvi nuogos ir jaunos jos vyro pavaldinės.
       VILMA. Mat kaip. Gaila moters.
       VYTAS. Jeigu ji atrodo taip, kaip skamba...
       VILMA. Kaip?
       VYTAS. Kaip gigantiškas nuskriaustas ir piktas begemotas.
       VILMA. Ji turi teisę būti pikta, nemanai?
       VYTAS. Nežinau. Ant manęs ji neturėtų pykti. Ypač dėl to, kad nesu vedęs, o mudu puikiai sutariam.
       VILMA. Skaudu jai, matyt.
       VYTAS. Matyt.
       VILMA. Ir dėl to ji nori atsikratyti to veidrodžio?
       VYTAS. Dėl to. Patalynę sako išmetusi, vyrą išvariusi, o kaskart pažiūrėjusi į veidrodį vis mato tą „nuodėmės akto“ vaizdą. Ir – žinai, įdomu – sako, net šukuotis nebegalinti prieš veidrodį, nes vis tiek savęs ten nemato.
       VILMA. Mat kaip.
       VYTAS. Taip.
       VILMA. O rėmai?
       VYTAS. Rėmai?
       VILMA. Veidrodžio rėmai.
       VYTAS. Seno aukso spalvos. Veidrodis naujas, o senoviškas tik todėl, kad rėmai nudažyti taip, jog atrodo, kad kažkada buvo paauksuoti, o dabar „skoningai apsitrynę“. Įsivaizduoji?
       VILMA. Nenorėčiau tokio veidrodžio apsimetėlio.
       VYTAS. Ir aš nenorėčiau. Tik pagalvok: tu sėdi, šukuojiesi, o savęs nematai, matai tik svetimą kambarį su svetima lova ir svetimu nuogu vyru ir nuoga moterimi. O aš, aš žiūriu, kaip tu šukuojiesi, bet – velniava! – matau tik tavo nugarą ir svetimą kambarį su svetima lova ir dviem svetimais nuogaliais joje (abu kikena).
       VILMA. Ne. Negražu taip.
       VYTAS. Graudžiai verkė begemotas. (Po pauzės) Na ką skaitom toliau?
       VILMA. Toliau? Žiūrim... O. Va. Parduoda naujus... Netinka...
       VYTAS. Netinka?
       VILMA. Visai netinka. Toliau... O! Šitas tinka. Parduoda tris gerai išsilaikiusias naudotas knygų lentynas.
       VYTAS. Knygų lentynas? O mūsų stalas?
       VILMA. Nežinau. Pameni, kaip paskutinįsyk turėjom visą jį išardyt dėl Selindžerio? Ir kaip papylėm kavą. Dar gerai, kad ant kilimo išsipylė, ne ant knygų.
       VYTAS. Iki šiol negaliu suprasti, kaip tu taip šventai buvai įsitikinusi, kad knyga vadinasi „Rugiuose ties bedugne“. Nieko nebūtumėm papylę, jei ne tavo užsispyrimas.
       VILMA. Klausyk, ne veltui ji pačioj apačioj gulėjo. Ir tada tau sakiau, ir dabar kartoju: aš buvau nuoširdžiai tuo įsitikinusi. Pavadinimai man niekad nebuvo pernelyg svarbūs.
       VYTAS. Beje, tu man dar neatsimokėjai už praloštas lažybas.
       VILMA. O iš ko mes?.. A, taip taip. Barščiai. Taip. Šiandien pat išvirsiu tau barščių.
       VYTAS. Manau, namuose neturim nė nusususio buroko.
       VILMA. Mat kaip. Na bus tokie beburokiniai barščiai. Gerai?
       VYTAS. Puiku. Beburokiniai barščiai. Hm. Net seilė tįsta.
       VILMA. Nesišaipyk, Vytai. Aš pasistengsiu. Bus skanu.
       VYTAS. Tai, sakai, knygų lentynos?
       VILMA. Na, manau, būtų šaunu. Sudėtumėm į jas viską nuo savo stalo ir visas šitas našlaitėles iš pakampių. Ir kitąkart, kilus ginčui, mes tik žvilgt – ir matom tiesą prieš akis.
       VYTAS. Ir nebereikėtų kitąkart tau laukti mano užgaidingo vakarinio skaitymo…
       VILMA. Kai prieš miegą tu užsimanai garsiai paskaityt kažkokias…
       VYTAS. Ezopo…
       VILMA. …pasakėčias, kurių dvi valandas ieškai pakampiais.
       VYTAS. O tu tuo metu užmiegi teisuolės miegu.
       VILMA. Nes aš buvau teisi. Mes jų neturime.
       VYTAS. Taip. Buvau įsitikinęs, kad turime jas čia. Tėviškėj, matyt, palikau.
       VILMA. Tai kaip?
       VYTAS. Dėl lentynų? Su viena sąlyga.
       VILMA. Nagi?
       VYTAS. Mes nesudėsime į jas knygų abėcėlės tvarka.
       VILMA. Brrrr. Ne.
       VYTAS. Žinai, galėtume sudėti jas pagal spalvas.
       VILMA. Arba autorių mirties datų seka.
       VYTAS. O gal geriau – pagal susidėvėjimą? Labiausiai nučiupinėtos, mažiau nučiupinėtos, visai naujos.
       VILMA. O geriausia – be jokios sekos ir tvarkos.
       VYTAS. Taip. Nagi kur tas telefonas... (Ji pakiša jam laikraštį) Aha...
       VILMA (stojasi). Kavos?
       VYTAS. Hm...
       VILMA. Niekas nekelia?
       VYTAS. Niekas.
       VILMA. Gaila.
       VYTAS. Pabandysiu dar kartą. Maža ką.
       VILMA. Bandyk.
       VYTAS (bando). Klausyk, o tu tikrai išvirsi barščių? Šiandien?
       VILMA. Jei prisiskambinsi lentynoms.
       VYTAS. Hm, gudruolė. Jeigu aš prisiskambinsiu, tai tu jau dukart būsi man pralaimė... O. Taip. Hm. Taip, laba diena.

Vilma pridega cigaretes, išeina

       VYTAS. Ką? A, suprat... Tfu, velniava. Hm. Taip? Jau galiu? Žodžiu, taip. Laba diena, sveiki. Jums skambina... skambinu, t. y. skambinam dėl lentynų. Radom laikraštyje jūsų – na tikriausiai jūsų, nes nežinau, – aš nepratęs šnekėti su nežinia kuo, taigi... radom laikraštyje skelbimą, kad jūs parduodate knygų lentynas. O mes – aš ir žmona – taigi mes pagalvojom, kad mums reikėtų, ne, kad mes norėtume, na... Hm. Ne, žinot, visgi nieko nebus. Aš taip nemoku. Jūs nesupykit. Tikiuosi, nepridariau jums rūpesčių. Tai... lyg ir viskas. Geros dienos.
       VILMA (grįžta su dviem kavos puodeliais). Sir.
       VYTAS. Merci.
       VILMA. Taip trumpai kalbėjotės? Ar jau parduotos buvo?
       VYTAS. Nežinau. Atsiliepė atsakiklis.
       VILMA. Betgi tu šnekėjai, aš girdėjau.
       VYTAS. Na bandžiau.
       VILMA. Palikai pranešimą?
       VYTAS. Bandžiau. Nežinau, sutrikau. Kalbėti į tuštumą, niekam…
       VILMA. Lyg žaidžiant neveikiančiu telefonu.
       VYTAS. Kuo?
       VILMA. Neveikiančiu telefonu.
       VYTAS. Nežinau, mes neturėjome telefono. Bet taip, ta elektroninė tuštuma, turėtų būti panašu. O tu taip žaisdavai?
       VILMA. Hm.
       VYTAS. Neveikiančiu?
       VILMA. Na žaisliniu. Pripučiamu. (Po pauzės) Tu jiems palikai mūsų telefono numerį?
       VYTAS. Ne. Nesugebėjau.
       VILMA. Nieko. Tik gaila truputį. Bet gal dar rasim ką.
       VYTAS. Tau smagu?
       VILMA. Hm.
       VYTAS. Tai paieškok.
       VILMA. Taip... Kūdikio love... Netinka... Rašomasis stalas... Torše…
       VYTAS. Rašomasis stalas? Manai, netinka?
       VILMA. Nežinau.
       VYTAS. Man atrodo, reikėtų paskambinti.
       VILMA. Gal. Nebent jis be stalčių.
       VYTAS. Todėl ir reikia paskambinti. Kad sužinotume.
       VILMA. Tu teisus. Skambink.
       VYTAS (ji pakiša jam laikraštį, jis renka numerį. Ji pridega cigaretes). Labą… Klausau? Labą rytą. Prašau? Aaa... Atleiskit, čia ne... Atsiprašau, čia ne Vytas. Tai yra... Ne. Nieko, nieko. Suprantu. Tikrai ne Vytas. Bent ne tas Vytas, su kuriuo jūs... Velnias, atsiprašau, visai susipainiojau. Hm. Jums skambinu pagal skelbimą, rastą laikraštyje. Dėl rašomojo stalo. Matot, mano vardas taip pat Vy... Kaip? Jau pardavėt? Gaila. Aš suprantu, suprantu...
       VILMA (pašnibždomis). Apie stalčius paklausk.
       VYTAS. Aha, nieko nepadarysi. Bet pasakykit, prašau... Klausykit, nieko baisaus. Tiesiog norėčiau sužinot, ar tas stalas buvo su stalčiais? Svarbu. Aš suprantu, kad jau pardavėt, tai neturi... Su stalčiais. Aišku. Puiku. Ką gi, dėkui už informaciją. O, patikėkit, tai neturi jokios reikšmės. Buvo malonu. Viso. (Padeda ragelį)
       VILMA. Su stalčiais.
       VYTAS. Su stalčiais.
       VILMA. Nemėgstu stalčių. Juose visada kaupiasi šiukšlės. Visa, ko reikia, žmogus laiko ant stalo.
       VYTAS. Hm, iš tiesų. Nors kartais visai smagu tose šiukšlėse pasikuisti.
       VILMA. Tavo stalas darbe – su stalčiais?

Girdėti beldimas į duris

       VYTAS. Beldžiasi kažkas.
       VILMA. (pašnibždomis). Neatidarykim. Ten vėl Ponia Jurga.
       VYTAS (pašnibždomis). Manai, ji nematė, kaip pirkai iš berniuko laikraštį? Tsss...

Vėl beldimas

       PONIA JURGA (iš už durų). Vaikai, kas gi čia dabar? Vytai, kad tave kur devynios, nu mačiau gi, kaip Vilmutė pirko laikraštį.
       VYTAS (vis dar pašnibždomis). Vien dėl šito reikėtų atsisakyti spaudos.
       PONIA JURGA. Tik druskelės, vaikai, noriu.

Ilga tyla. Paklebenama durų rankena

       VYTAS. Šito tai jau per daug. (Garsiai) Einu, tik durų neišlaužkit!

Vytas grįžta su pagyvenusia stambia moterimi

       PONIA JURGA. Nu ir prisirūkę jūs, vaikai, kad jus kur devynios!..
       VILMA (pakyla). Laba diena. Prisėsit ar iškart druskos atnešti? Beje, mes tos druskos, atrodo, ir neturim.
       PONIA JURGA. Prisėsiu, jei jau taip siūlot, prisėsiu. (Sėdasi ant sofos, Vytas su Vilma – į fotelius) Ir iš kur jūs tos druskos turėsit? Pažiūrėkit į save, nelaimingieji. Vis, mįslyju, ateisiu kada, o jūs pasipuošę, Vilmutė iš virtuvės bliūdą garuojantį benešanti, Vytukas stalą bedengiąs, kambariai išvėdinti... Ale kur tu, rupūže, sulauksi. Vis tas pats per tą patį, nu...
       VYTAS. O ko mums, Ponia Jurga, puoštis? Man Vilma su šiuo chalatu gražiausia.
       VILMA. O man…
       PONIA JURGA. Nu jau, Vytuk. Tai jau ir visai tu jokio grožio supratimo neturi. Kaip Vilma išvis graži gali būti? Nu tu tik pažiūrėk – paliegus, išgeltonijus, vien skūra belikusi. Kaži kiek laiko saulės šviesos nemačius? Vis ne kaip normali merga, kur kraujas ir mėsa. O čia ir akių nėr kur paganyt, nu. Kaip tu ir šonų į ją nenusidaužai, a?
       VYTAS. Kaip matot, nenusidaužau. Be to…
       PONIA JURGA. Kad ir pats ne kietesnis, kad tave kur. Žiūrėkit, vaikai, buvau anksti rytą turguj, nupirkau didelį bryzą lašinių, rinktinių. Balti kaip porselianas, standūs. Sakau, gal atnešiu jum kokį bryzą atpjovus, nu? Atsidarysit langus, pavalgysit kaip žmonės, o tai…
       VILMA. Ačiū, nereikia.
       VYTAS. Tikrai. Nereikia. Mes nemėgstam lašinių. Be to, patys valgyt puikiai pasidarom.
       PONIA JURGA. Nu jau! Matau aš, kaip jūs pasidarot. Melagiai, kad jus kur devynios. Paklausytumėt senos bobos, nu.
       VILMA (pakyla). Aš gal nueisiu druskos paieškoti. Atrodo, turėtų vis dėlto būti.
       PONIA JURGA. Bus tau! Aišku kaip dieną, kad nebus. Ale eik jau. Imsi dar ir nustebinsi.

V i l m a  išeina, Ponia Jurga persėda į Vilmos fotelį

       PONIA JURGA. Nu pasakok, kaip sveikata Vilmutės?
       VYTAS. Mes…
       PONIA JURGA. Ale ką tu man naujo pasakysi? Viskas ir taip kaip ant delno, nu.
       VYTAS. Jai daug geriau, ponia Jurga, tikrai. O kaip jū…
       PONIA JURGA. Gėdos, Vytuk, turėtum, kad tave kur devynios. Kai tik ana pas tave pirmąsyk atėjo, iškart pasakiau Staseliui, – tebūna jam lengva žemelė, – kad gero iš tokios nelauk. Matės gi, kad ligota, nu. O ir išsimandryjimas čiūdiškas – nosies lauk iš šitos skylės niekur nekišt. Nu kam tau tokia, Vytuk, rupūžėle?
       VYTAS. Mums viskas puikiai sekasi, Ponia Jurga, tikrai. Ačiū, kad rūpinatės, bet to visai nerei…
       PONIA JURGA. O kaip nesirūpinsi, nu kaip tu žmogus nesirūpinsi? Kol neženoti, dar apsigalvok, Vytuk, dar ne vėlu. Susirask sau strainą paną, kad vaikų susilauktumėt, nu, nes matai, kaip sopulinga bevaikei bobai likt, kai vyras po žemele amžinojo poilsio atgula.
       VYTAS. Hm.
       PONIA JURGA. Nu ką tu hm, kad tave kur devynios. Graudu man žiūrėti, kaip jūs gyvenat, kai tik…
       VYTAS. Tai nežiūrėkit.
       PONIA JURGA. A?
       VYTAS. Sakau, gerai gyvenam, nesirūpinkit.
       PONIA JURGA. Nu argi? Tai ar pas daktarus bent buvot?

Grįžta  V i l m a  su indeliu rankoje

       VILMA. Radau. Prašau. (Atkiša indelį Poniai Jurgai)
       PONIA JURGA (mojuoja rankomis). Nereik man tos druskos, vaikel, paslaikykit sau. Mažu ir pati turiu kur stalčiuj. Žinot gi, kaip būna – prisirenka juose visko tiek, kad nieko paskui surast negali, nu. Tikrai turiu, nereikia, vaikel.

Ilgoka tyla. Ponia Jurga susipranta, persėda 
ant sofos, Vilma sėdasi į savo vietą 

       PONIA JURGA. Nu tai kavutę geriat?
       VYTAS. Geriam.
       PONIA JURGA. O laikraštis naujas, Vilmut?
       VILMA. Jūs matėt, kai pirkau.
       PONIA JURGA. Pasisaugočiau aš jūsų vietoj to benkartėlio, kuris pardavinėja. Apdriskęs, mažas, ausim atlėpusiom.
       VILMA. Kodėl mes turėtume jo saugotis?
       PONIA JURGA. Nu, vaikel, vaikel... Jauna dar esi, patikli. Tokie driskiai didžiausių zbitkų pridaro, kad juos kur devynios. Paprotyk ją bent tu, Vytuk.
       VYTAS. Jūs pernelyg įtari, ponia Jurga.
       PONIA JURGA. Gyvenimas išmokė. Gaila man į jus žiūrėti. Tokie dar liauni, nu, tokie patiklūs, kad…
       VILMA. Tai nežiūrėkit.
       PONIA JURGA. A?
       VILMA. Sakau, ir mes savo pamoką išmoksim. (Stojasi) O dabar, jei jūs neprieštarausit, aš norėčiau išsiurbti dulkes.
       PONIA JURGA. Žinoma, žinoma, Vilmut. (Pauzė) A matgi, taipgi. Man ir eiti jau laikas. (Pauzė) Tai aš ir einu. Gal atnešiu bryzelį lašinių? Dar ir raugtų agurkų tu…
       VYTAS. Ačiū, tikrai nereikia.
       PONIA JURGA. Žiūrėkitės. (Stojasi) Ir tuos kaulus kad laužo, kad laužo, kad juos kur devynios. Tai senatvė, tai koronė... Lieki vienas kaip pirštas, nėr kas ir vaistais užteptų, pamasažuotų...
       VYTAS. Aš jus iki durų palydėsiu.

V y t a s  su  P o n i a  J u r g a   išeina. 
Vilma susmunka kėdėje, užsirūko, 
viena ranka vis pakratydama druskos indelį. 
Netrukus grįžta  V y t a s