Užkeikimas iš pirmo žvilgsnio

Nežudyk tos ugnies, neįvardijęs.
Net jei kartais esi laimingas.
Tik atrodo stichijos artimos.
Bet jų dėsniai – negailestingi.

Tai – vien forma. Ne praregėjimai.
Atvirkščiai – tik dažnėja pulsas.
Na, o tai, ko neiškentėjome,
Ir be bandymo tu sukulsi.

Tad braidysime stiklo jūroje...
Nebe mes – tik abidvi pusės.
Kol pajusime, kaip užmūrijo
Netikrumas. Bet vėl – kaip mūsų.

Išretėjimas. Ištrupėjimas
Iš kontekso bereikšmių frazių.
Toldami prie savęs artėjame:
Pilnatis – praradimo fazė.

Kaklas tiksi tarytum laikrodis
Jau lediniuos puikybės pirštuos.
Ir apspjaudytam veiksmo veidrody
Priežastis lyg šešėlis miršta.

Jau net lenkiasi... Jau net sužiba...
O iš kontūrų – tiktai dėmės.
Viskas tikra. Bet viskas – paribe.
Netgi tai, ką neigi priėmęs.


Drugelio reinkarnacija

 

                         Danutei Paulauskaitei


Ko mane tu prispaudei
Prie suodino lango?
Gal manei, kad, pajutus alsavimą, klyksiu?..
Pelkių laumės
Seniai šių namų nebelanko!..
Greit ir aš klaustrofobijos irštvą paliksiu.

Jau meldžiau – taip nežnaibyk!..
Dar nagas nulūžęs
Perplėš dangų, aprišusį kamino gerklę...
Tavo kovas tebuvo
Tik pilkas drabužis...
Suadytas vien šalčio žeberklais.

Žvirbliai čirškė,
Bandydami šitaip gedėti...
To, kas truko tik velnišką rytmečio mirksnį.
Kas gi kaltas, kad tu
Neišmokai girdėti?!
Tik žinoti, kad miręs dar šoksi... Kol mirsi.

Tad sukies virš stogų...
Ir nukloji – lyg raidėm –
Juodą slenkstį baltais atpirkimo šešėliais.
Sušnibždėk ar suošk,
Kad gaudynių tik žaidėm...
Ir paleisk. Kad galėtum pačiupti ir vėlei.

Aš maniau, kad drugeliai –
Sparnuotos nasturtos.
Aš galvojau, kad jie amnezuojančiai kvepia...
Tik, žinai,
Niekada netikėjau aš burtais –
Vien tik prigimtį esant absurdiškai trapią.

Ir dabar dar tikiu.
Bet pasaulis pasvyra:
Apdulkėję viršeliai – tik dienos. Ne knygos.
Veidas skyla
Į tūkstantį šukių. Ir byra...
Kaip kadais pranašystės. Ar badas ir ligos.

Aš galiu nesimuistyti –
Laukti, kol raktas
Surūdys. Kaip ir tikslas kas rytą pareiti.
Aš galiu net nukirpti
Tikėjimo dagtį...
Bet vis tiek tu vis sergėsi mus... Savo kraitį.



Taškas

Naršyklė tavęs neberanda –
Ištrintas ir vardas, ir amžius...
Net keršto svetainėj – vien randas.
Širdis – lyg skara susiglamžius...

Gali ne tik šluostytis kojas –
Ir dūsauti: pėdsakai šviesūs!..
Nors, netgi išjungus rytojų,
Apakina amžinos tiesos.

Bet tyli. Tarytumei jūra.
Kai, auką prarijus, sustingsta
Jos žvilgsnis. Likimas tik žiūri,
Kol atšvaito forma pradingsta.

Galbūt neatrodo jau aršios
Net dumbliais pražydusios rankos...
Nors tol, kol sugrįžta nukaršęs
Ruduo, vėjai laiptinėj renkas

Ir skiemenis trauko kaip siūlus...
Kurių nebespėjai surišti.
Bet žodžių vis tiek nebesiūlo –
Juos verčia taškais išdavystė.


***

Rimtį – kaip kruviną putą
Rūko išaustojo kranto –
Geria dagilis: Ar būta?..
Šiandien... O gal tik gyventa?..

Įprastas, tartumei buvęs,
Murkia prie kojų laukimas.
Vakaras – tai ne lėktuvas...
Toks nerišlus sutapimas.

Rodėsi, ką tik – negyvos –
Sklendžia kaip dalgis per lauką
Proto išrengtos alyvos.
Ir lyg apsėstosios klaupias

Degančiuos sodo vitražuos:
Pila į plaukus sau kraitį –
Laiką, kuriuo atsigręžus
Reiks į paveikslą pareiti.


Negyvas žanras

Jei kada iš ryto išsitrintų
Atžarus viduržiemio peizažas
Ir ruduo apdujęs pasiimtų
Visą veidą tartum smulkią grąžą,

Ar norėtų vėjas ugnį šaukti?!
O skiemuo ar dar galėtų lyti?!
Juk ir to, kas buvo pranašauta,
Jau kadais arimuos nematyti...

Kur reikėtų eiti, jeigu kojos
Prie kelių akligatvių prikaltos?!
Ir tik tai, kas brėkštant vis kartojas,
Liudija, jog nerimas nekaltas...

Bet jei leista šitiek kartų klysti,
Ar bereikia žemintis – ar verta?!
Kas, jei ne lipšnioji išdavystė,
Tvarstys žaizdą paskutinį kartą?!