Pokalbyje dalyvavo Elena BUKELIENĖ, Laimantas JONUŠYS, Valdemaras
       KUKULAS, Jūratė SPRINDYTĖ, Jūratė BARANOVA, Juozas APUTIS,
       Regimantas TAMOŠAITIS.

 
       Regimantas Tamošaitis. Kultūrinės žmonijos atminties pagrindas – didžiuliai tekstų masyvai. Juose užfiksuotas žinojimas ir patirtis tarytum kyla iš dviejų šaltinių – iš dieviškojo ir žmogiškojo. Religijai artimi tekstai rodo žmonijos idealus, žmogiškieji ieško tų idealų. Tai – meninė literatūra, žmonijos savarankiško dvasinio augimo ir tobulėjimo dokumentas. Literatūroje išreikštos pastangos pažinti pasaulį ir ieškoti žmogaus tiesos susijusios su nepasitenkinimu esama tikrove ir pasižymi maištingumu. Žmogaus kūryba išreiškia nepasitenkinimą dėl skirtumo, kuris matomas tarp įsivaizduojamos idealios tvarkos ir pasaulio tikrovės. Literatūra maištauja jau nuo pat jos atsiradimo, jai atsiskyrus nuo mitologinių ir religinių tekstų. Ji teigia žmogaus savarankišką valią, gina asmens vertes ir teises prieš pasaulio galias. Antikos literatūra maištavo prieš dievus ir likimą, vėliau atsirado despotijos, neteisingos santvarkos kritika, vis labiau ryškėjo humanizmo idealai – sekuliarizuotos religinės vertybės. Literatūra visuomet gina žmogų, remdamasi jo dvasinio gyvenimo, jo sielos verte. Ši retorika išlieka net moderniausiuose tekstuose. Antai Julija Kristeva knygoje „Maišto prasmė ir beprasmybė“ teigia: „Nematau jokio kito vaidmens literatūros kritikai ir teorijai, kaip tik aiškinti vertę maišto patirties, formalios ir filosofinės, kuriai galbūt pavyks išsaugoti mūsų vidinio gyvenimo gyvybingumą: psichikos erdvę, kuri vadinama siela, kuri, be abejo, yra paslėptas Grožio veidas, jo nematomas ir būtinas šaltinis“. Galbūt ši slapta ar atvira sielos sąvoka visais laikais ir yra literatūros tvirtumo ir pasitikėjimo savimi pagrindas.

       Kūrybos impulsas, regis, kyla iš kažkokio dvasinio žmogaus nepasitenkinimo, o literatūros kritika yra nukreipta prieš visa tai, kas trukdo išsiskleisti žmogui kaip visavertei asmenybei. Jos akiratyje vienaip ar kitaip išnyra socialinės problemos, istorinės peripetijos, institucijų ir santvarkos ypatybės. Apskritai literatūros maištas yra nukreiptas prieš žmogumi manipuliuojančių galių pasaulį, ir tikra literatūra visuomet yra kažkiek politiška – net kartais savo deklaruojamu apolitiškumu. Be šio aspekto ji tampa vartojimo preke, tenkinančiu elementariausius juslinius žmogaus poreikius. Rašymas, nukreiptas į jusliškumą, ignoruoja žmogų kaip asmenybę ir neturi išliekamosios vertės.

       Dėl šio žmogaus individualias ir kolektyvines vertybes ginančio literatūros vaidmens rašytojas visuomenėje įgyja ypatingų bruožų: tampa moraliniu autoritetu, savotišku mokytoju ar net charizmatine asmenybe. Ypač toks rašytojo vaidmuo darosi svarbus nelaisvės sąlygomis: prisiminkime kai kuriuos mūsų klasikus, kuriems ypatingo monumentalumo suteikė sovietinės sistemos aplinkybės. Nepaisant visų painių samprotavimų apie kolaboravimo problemas, lietuvių literatūra sovietiniais laikais buvo tautinės kultūros, demokratiškos visuomenės ir asmenybės teisių gynėja. Pereinamuoju laikotarpiu, po Nepriklausomybės atkūrimo, kurį laiką rašytojų maištas netikėtai pasuko kita kryptimi: prieš patriotinę ideologiją ir tradicinę moralinę sistemą. Jurgio Kunčino, Ričardo Gavelio, Jurgos Ivanauskaitės karta ėmė skelbti ne tik individualistinę asmens, bet ir kūno laisvę. Personažo saviraiška buvo paremta pirmiausia kūniškosios tapatybės principu.

       Šiandien maištas prieš totalitarizmą ir prieš konservatyviąją moralę atrodo praeities dalykas, o maištingųjų kūryba vis labiau skaitoma remiantis estetiniais kriterijais. Jos buvusį revoliucingumą vis dažniau norisi vertinti psichopatologiniu aspektu. Ko vertas maištingasis personažas, kuris prieš sistemą ir konformistinę visuomenę sukyla pasirinkdamas susinaikinimo kelią (intoksikacijų, savižudybės romantizuota patetika)? Žmogus išsilaisvina nuo ideologijos, bet įsikalina psichologiškai ir kūniškai. Beviltiško mazochistinio maišto principas, rodos, išryškėja jau Broniaus Radzevičiaus prozoje: keršydamas nežmogiškoms šeimos ir visuomenės institucijoms, personažas naikina savo kūrinius (vaikas sukapoja slides), profesinę karjerą (patetiškai atsisako instituto) ir pagaliau iš blogo pasaulio išbraukia pats save. Ir ką tuo pasieksi, ką įrodysi? – skamba kontrapunktinis klausimas, taikytinas visai negatyviosios, anarchistinės laisvės retorikai, kuri buvo tokia populiari antrojo tūkstantmečio pabaigoje.

       Pasikeitusioje visuomenėje praėjusio laiko dramatizmas tampa neįdomus, o naujoji karta susiduria su naujomis problemomis, literatūrai iškyla kitokie gyvenimo iššūkiai.

       Kur šiandien slypi tas galių laukas, prieš kurį turėtų maištauti šiuolaikinė literatūra? Jis, matyt, susijęs su globalizacijos procesais ir kapitalizmo atėjimu į Lietuvą (juk mūsų žmonės visgi nostalgiškai puoselėja vienokias ar kitokias socializmo – lygios ir teisingos visuomenės – idėjas). O pasaulis šiandien darosi vis prabangesnis, bet taip pat vis plėšresnis, negailestingesnis, agresyvesnis. Ir kūrybos pasaulyje tampa svarbus stimulas – komercinis veiksnys. Naujasis rašytojas sieks, kad jo knygos būtų pirmiausia perkamos (na, taip pat ir skaitomos), todėl orientuosis į masinį skaitytoją. Nusileis iki jo su visais savo sugebėjimais ir idėjomis.

       Anksčiau maištingoji literatūra pasižymėjo elitiškumu: autoriui buvo svarbi jo paties pozicija ir nedidelio išrinktųjų rato pripažinimas. Maišto literatūra buvo bendraminčių literatūra – kaip tam tikras socialinės komunikacijos reiškinys, telkęs žmones pagal bendrus interesus ir vertybes. Šiandien situacija tokia: draugai lieka draugais, bet autorius patyliukais savo knygą kreipia ten, kur ganosi pirkėjai. Auto