Šokanti ramunė
Šok, šaknys žemėje. Šok, nebijok, tavo veidas baltas. Šok šok. Šok, tavo rankos šakelės. Šok, nebijok, tavo pirštai – lapeliai dygūs. Šok šok. Trek trekšt. Šok, neužmiršk, tu esi ramunė. Empatijos šaly šok, tu esi ramunė.
Šok šok.
Prie Didžiojo Kelio tu esi atkakli ramunė
.
Suvienodėjęs vyriškis
Lemties lemenimai kaip aureolė apie galvą skraido, tavęs gyvenimas dar laisvo neatleido, balti raudoni obuoliai sode ir ašara ant tavo veido.
Tų sakinių jinai nematė
Kaip viskas daros atvirkščia gimimui.
Uždžiūna viskas… netgi akys…
Esu užmigęs, vaikščioju užmigęs, benaudis, daugiavardis, vienaprotis. Regėjimas užleidžia vietą kliedesiui, ūmai ištinka plento vidury
isterika. Tokia čia lašinių amerika.
Ne liepa kelio pakrašty, o nupjauti kelmai, gal obelų, gal gudobelių… galas žino.
Vienintelės nebėr.
Skruzdėlyno atostogos žiemą
Ką ten trupinys… tai skruzdėlės akis, epsilonas ilgame kelyje link jūros. Elektrinis Vilniaus–Kauno traukinys. O kas toliau?
Tu namie – kaip Kretingos stoty. Ar jau? Ar jau pravažiavom Telšių mūrus? Mes abu – dvi akys skruzdėlės. Tais laikais, kai vaikščiojo puškorius… Buvo toks lėtas lėtas garo garo traukinys–kinys. Kinis. Traukiny mes buvome jauni… Meni? Kad tujen čia ne tą mini… Mini? A, tarsi Puškinui ant kaklo pasikorus… papadėj pilies senolio Gedimino.
Samlandijos bajorai
Pasamdysiu daug šunų ir jaunų kalaičių, iš miškų ir iš kalnų, iš visų pašlaičių. Pakinkysiu daug šunų įprasta vėduokle, pamatysit – bus šaunu, rausim rinkti duoklę. Iš valdžios, iš valdžios, iš pirmos antros trečios… o kas mane pabučiuos? Apsidirbęs, atmylėjęs, gausi bajorystę. Bajorėliai vaivorai, tengi ir girtuoklės, o jų akys kaip šulniai, amžinos kvatoklės! Iš valdžios, katra valdžioj, iš visų staratelių, iš kadencijos pradžios ir samoizdatelių. Atsiklausę ketvirtos, tau rašysim ant kaktos:
– Ei tu, Lietuvos pilieti, eik tu dirbti ir mylėti!
Wiegelieder du blaireau. Barsuko lopšinė
Kai ateis Didysis Nieko nedarymas. Kai tau ateis. Kai ateis lapkritys. Stovės ant drėgmės ir vėjo: kas bus kitąmet? Nuo briedžio lig grybo briedžiuko? Kas lapais sau kaldrą paklojo, sniegu užsiklojo, kas spaliais mintis užsiklojo, blakstienom akis?
Gražu negražu, kas taip daro…
Bet tai dar ne tai, bet tai dar ne Tas…
Krištolupės luotas
Atgauk jėgas!
Užmerk akis: matai kaitrumo žiedą? Ugnis atgis, tolybei pažadėta. Angies anga: tavųjų raštų nuodas, lengva ranka visiems padovanotas. Užmerk akis: nėra nė kibirkštėlės! Vėl atplaukia tavęs iščiulpti dėlės… Angos angis… Sustok, dėkok Kūrėjui. Ugnis atgis, padvelkus saulės vėjui. Užmerk akis: tavųjų raštų nuodas… Angos angis: – Neniekinki Kūrėjo.
Praamžiaus luotas vis dėlto smaluotas. Smaluotas vakar, bet gal taip reikėjo.
Berniukas ir mirtis
Labai baisu, kad saulė leidžias, aš šitiek pavargau, kad neužmigsiu. Dangus apšalo žvaigždžių gėlėmis ir akys atsimerkė, didžiavos jūra gelmėmis, kalnai, atrodo, verkė – šarmotom ašarom sušalusių sustingusių vaikų: aš pats didžiausias tavo Niekas su savo gėlėmis ir šuniuku.
Kokia gūdi snūdi aušra.
Kokia juokinga saulė.
Plentai ir geležinkeliai
1. Tai ką tu dabar pasakysi, paklydėle,
2. manei, kad visi tavimi tik nusivilia,
3. ką dabar pasakysi apie mano savivalę –
4. kad viską, kas mano, padarė kiti?
5. Kas girdis vidunaktį, girdis vidudienį,
6. sustoji, nuslopsti, save vėl pabudini,
7. mane pamatai – paskutinį galudienį…
– – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –
– – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –
8. Stovėsi stotelėj, stovėsi stoty,
9. per daug nesijaudink – visi ten stati, –
10. ir vienišas Aš paryčiais vos atsikelia…
11. Štai jie – pasišiaušę, pikti o rimti –
12. tos vapsvos nemarios – atskridusios įgelia…
13. …o jie pasišiaušę, rimti o pikti…
– – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –
14. Supančiotas arklys nušokuoja į kitą šalikelę.
Padavimas apie mirtį nešlovingą,
kurios nebuvo
Gegutė dūšią iškukuos
alsiuos vasarvidžio miškuos –
pilkam žemam paežerių alksnyne:
– Kukū tarp šlamančių beržų
ir saulė leidžias pamažu…
Vaivai, kur atsidūrei tu, tėvyne
…
Nesang gyvenam Lietuvoj,
o tarsi žemėj nesavoj –
čia saugo obelį, nokina liną…
Kiekvienas laikos atokiai
ir kaip smurgainiški lokiai
jau vien tik savo nuosavus vaikus mokina.
Ir šankina tie padarai,
ir švankina, kad negerai,
kad to geriau nereikia nė daryti…
…kad gero tu nepadarai,
kad vemia turtą aitvarai,
maži maži maži kaip skruzdėlytė.
Kokie orai, kokie orai,
kaip čia gyventi negerai…
…tokioj šaly, kur vynuogėms per liesa…
O gal jau, tamsta, pamišai,
kad tokius niekniekius maišai…
Bent atsisėstum, pasitiesęs tiesą…
Ką tie paukšteliai, ką menki…
Pati tu negerai šneki
be galo lyg ant stalo atsistojus…
Ataušk, nes nieko panašaus…
O pagalvotum, koks išauš,
be abejo, be abejo, rytojus.
Gal duona daros per kieta,
o gal ir košė per minkšta…
ir miesto bomžams, ir ferentes duonam…
Tu po alyvom nekvepėk,
o tik sėdėk ir pavydėk
visoms lengvesnio turinio madonoms.