Iš galerijos ir į galeriją1
|
Jurgai |
Žalia lėliukė įteikia jo prostatai padvėsusią musę ir dvi gėles. Jis
duoda jai tulpę.
Saulė ima pumpuoti bičių žiedadulkes, žvaigždes ir taksi skaitiklius
į cigarečių dūmus.
Nešuosi rankoj savo batus ir akių obuolius, tad juntu, kaip stiklo pincetas
atveria mano venas sensacijai ir užgauliojimams.
Nutariu suvalgyt Dantės širdį, tačiau vietoj to mirkstu kurkumos
vonioje su audinės kailiuku ir bebrena2.
Mano stiebas blizga nuo lydyto sviesto, seilių, krekenų ir balto šokolado.
Jo utopinė kompozicija buvo peilis pušiniam karste, suvarpytam bičių.
Kadaise Kirkė, Ruso ir Ramusis vandenynas buvo mano idealiosios močios.
Greitai žindysiu paršus ir anemiškus moskitus iš bottomlandso3.
Prisipažinsiu – norėjau įkvėpt gyvybę savo seseriai.
Ar kada nors išplauksiu su Kristumi žvejot į gilius vandenis, kol benamiai
su musytėm ant genitalijų, adatų ir išdegintų kryžių angose
prausias pliaže.
Tarp galerijos ir mano būsto stovi penkios pašto dėžutės – kiekvienoje –
po moterį juodai dažytomis lūpomis, ašarom ir Abelardo skelbimu.
Kitas stalas – tai visai ne kitas stalas – tai tik grindys, kur išnyksta po
kėde mistiški raupsuotieji.
Tikriausiai pergėriau galerijos kavinėje ir vemsiu į stiklainį su konservais,
užmigsiu, ir užmiršiu to svirplelio vardą.
Aš tik troškau, kad pečiuitas žaliūkas iššluotų mus laukan su saulėtekiu,
kitais eretikais ir arachių lukštais.
Galėtų koks pastabus samarietis stabtelėt ir nusivest užkąst pas savo
žmoną.
Kada gi tuokėsi Apolonas ir karalius Dovydas?
Jei užsiverbuočiau į jų civilizaciją, ar būčiau išmokytas navajų kalbos
ir cerebrinės dinamikos paveiksle su Estijos pakrantės sala?
Dalijimasis portveino buteliu su kekše, traukiny ties Peterburgo užkarda,
priminė man, kad Gaonas, Šv. Paulius ir Jehova buvo represyvūs
silpnapročiai pedantai. Gailėkitės žalčio ir pitijos.
Dabar, kai chasidų Platonas atskyrė mane nuo respublikos, kai tapau
atitolintas nuo Aristotelio, žengiu į savo amžiną paauglystę ir kiek
įstengiu gromuliuoju Nietzsche. Pavasario naktis panaši į išnykusių
jausmų įforminimą;
ir nors Lisboa toli, aš ten nukakęs verčiau giedosiu fado4,
negu numirsiu šokdamas lenkišką Eurošlamšto disko
su Geležine Niurnbergo mergele5
ir indulgencija Popiežiui.
Buvo pasakyta, kad mano namai – tai vaiduoklių lankoma buveinė iš
Nusikaltimo ir bausmės, bet aš esu čia – šimto eskudų banknotas,
knygų žymelė, pretams6 ir dibikams7 sukant ratu, neturintis kur
pasidėt, kaip tik atgal į galeriją – kondensacijai su nauju pavadinimu:
Šitos moliūgo sėklos yra visiškai tinkamos.
Samsara8 bus kitas žingsnis.
Aš įsmeigsiu adatą į savo šešėlį
Hermio valandos
Aušrinė valanda
žvelgiu aukštyn, it besimeldžiantysis,
į gravituojančias žvaigždes,
primenančias pašos povų uodegų raštus –
perregimus, be aistros
bet, mielos žvaigždės, galbūt jūs esat
nuskenuotos kiaulės širdies paskališki perlai,
o gal kvarco dulkelės, įaudrinančios
mano amžinybės viziją;
galbūt labiausiai norėčiau užmigt –
skeveldra savęs paties – lazuritiškam jūsų neegzistavime
Rytmetinė valanda
Šėtonas laikinai pasitraukė
iš konkurso, jo beplunksnė
siela ir dvišaka plunksna –
užkonservuotos juodai dienai
tačiau šioje tamsos ir šviesos
kryžkelėje dažnai jaučiuos šunyčiu,
pririštu prie pragaro durų, besikandžiojančiu
beprotnamių pakraščiuose, išsiųsk mane iš čia
Dieninė valanda
tai valanda, kai Beatričė ir Laura
įkvėpė mano plunksną sukurti džiaugsmo sonatą
jos beveik neįžvelgiamos, ir todėl – puikios
dieninis žvaigždynas; aš – jau pusiau nemirtingas –
nesilepinu daugiau ant žvaigždžių ir rožių
imk mano ranką, bet ne plunksną, paleiski mane
iškentėt savo kalbą aiškioj dienos šviesoje, vienumoje
Popietinė valanda
sako, liepsnojantis krūmas –
tai pavyduliaujantis Dievas, Abraomo bosas,
žaibuojantis ir grūmojantis pusiaudieniais
taip, esi pavydus, Dieve,
ir jei mano genius loci patiria nesantaiką,
tai tu esi jos Viešpats ir Dzeusas;
sakyk, patėvi, kodėl Kainas
nužudė brolį, kodėl Babelio
bokštas pavirto kaulų bokštu
Pavakarinė valanda
pelkių spanguolynai ir grybai
tviska nuo toksinų,
geltonos laukinių garstyčių pievos
sunyko priešiškoj saulės migloj
nėra kam melstis,
kad vėl šitą žemę palaimintų
išties mes tušti – vyrai ir moterys
ir nesu pakankamai sąmojingas,
kad regėčiau figmedį, plaukiantį stratosfera,
su žaliu vėjeliu tarp šakų ir lapų
Vakarinė valanda
vakaras, auksinis saulės obuolys nusirito
žemyn, vakarė žvaigždė, šviesos ir ištvirkimo
prekeivė, įsižiebė horizonte,
ženklindama kelią mirusiesiems
šiandien sugrėbiau sudžiūvusį paukštį, drugį
ir nuorūką vienam sutižusiam lizde,
kartu su keliomis plaukų sruogomis;
aukoju jas tau, kad ir kas tu būtum.
Naktinė valanda
paskutinė vakarienė baigės, malonę suteiks vėliau
maldininkai prigulė pomirtinio gyvenimo kiaute
esu Hermis, kroko spalvos liepsna ties daiktų riba,
gaidys apyaušriu, Maya giesmė,
nesimeldžiu niekam, O Nieke, teprašau malonės
lyros lūpose, ir ne daugiau.
1 Galerija – ŠMC (Šiuolaikinis meno centras).
2 Bebrena – (beaver, amer. slengas) išoriniai moters lyties organai.
3 Bottomlands (angl.) – žemuma, užliejamas slėnis, aliuzija į Žemaitiją.
4 Fado – graudi, fatalistinė portugalų liaudies daina
5 Geležinė Niurnbergo mergelė – Iron Maiden of Nurenberg (angl.), G. eiserne Jungfrau (vok.) – viduramžiškas kankinimo įrankis.
6 Pretai – induizmo mitologijoje – piktosios dvasios.
7 Dibikai – pirma laiko numirusiojo dvasia (iš Europos žydų folkloro).
8 Samsara – materialaus pasaulio gimimo ir mirties ratas.
Iš anglų k. vertė SONATA PALIULYTĖ