Julija Biliūnienė-Matjošaitienė, Meilė Lukšienė.  LAIKO PRASMĖS. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2004. – 541 p.

       Prarastas laikas, atrandamas atminties, jos vaizduotės, įprasminamas. XX amžius, pradedant M. Proustu, savičiausiomis kūrybinėmis ir kultūrinėmis aspiracijomis keičia linijinio, nuoseklaus laiko sampratas. Niekas nepasibaigia, niekas neišnyksta, gyvenimas prasitęsia gyvenimu. Amžinos yra formos, patiriančios transformacijas, reformacijas, deformacijas, išnyrančios – iškylančios, atsinaujinančios. Tokios mintys kyla ir skaitant vieną įdomiausių pastarojo laiko lietuvių knygų, priklausančią dviem autorėms – motinai Julijai Biliūnienei-Matjošaitienei ir dukteriai Meilei Lukšienei. M. Lukšienės knyga prabyla apie laiko prasmes jau pačiu pavadinimu. Sekamas lietuvių inteligentijos mentaliteto formavimosi kelias – nuo pačios XIX a. pabaigos, kai mokslo pradėjo siekti pirmosios iš valstiečių kilusios moterys, beveik iki pat XX a. pabaigos, nors ir labiau punktyriškai. Išskirtinės, savitos Janulaičių šeimos, iš jos išaugusių asmenų, jungiančių valstietiškas ir mokslo, knygos tradicijas, žmogiškosios prasmės ženklai knygoje „Laiko prasmės“ siejami su besiformuojančios lietuvių inteligentijos individualiųjų ir bendruomeninių prasmių linijomis, ryškinant tai, ką šiandien jau galima suvokti ir kaip tautos mentaliteto istorijos dalį, metonimiškai išreiškiančią to laiko poslinkius. Mentalitetas apima individo, šeimos, visuomenės santykius, vidines jausmų ir pasaulėžiūrų konfigūracijas, požiūrius į meilę, mirtį, gamtą, laiką. „Laiko prasmėse“ yra įdomių humanistinio teksto bendrėjimo ir net sąmoningo bendrinimo požymių. Pirminė medžiaga, apimanti patirtis, išgyvenimus, atsiminimus, laiškus, natūraliai, organiškai keliama į kitą lygmenį – svarstymų, įprasminimų, perėjimų į apibendrinimus, į laisvą mokslinę kalbą. Patirtis, kurią suteikia artimiausių žmonių gyvenimai ir likimai, yra patiriama – ir tiesiogiai (patirties patirtis), ir netiesiogiai – permąstant, mąstyme dalyvaujant kultūros modeliams, formoms, įsitvirtinusioms definicijoms. Prasmės klausimas yra esminis žmogaus klausimas. Atmintis gilina prasmės kanalus, atkurdama sukuria naujas jos konsteliacijas. Svarbiausia yra taškas, iš kurio žvelgiama atgal; jis teikia pamatymo, praėjusio gyvenimo perskaitymo galimybes. Praėjęs laikas išlieka prasmėmis, prasmių formomis, jei tik jos pamatomos, išgirstamos, suvokiamos. Kuo mažiau prasmių, tuo mažiau ir žmogiškojo laiko.

       Didžioji M. Lukšienės, įžymios lietuvių filologės, pedagogės ir pedagogikos istorikės, kultūrinių interesų dalis susijusi su lituanistika, su darbu Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedroje (1951–1958 m. buvo jos vedėja), iš kurios (kartu su artimais bendradarbiais) 1959 m. buvo pašalinta. Vienu iš įkalčių buvo ir monografija „Jono Biliūno kūryba“ (1956) – dėl „buržuazinio humanizmo“. Iš motinos – Julijos Biliūnienės-Matjošaitienės, Jono Biliūno našlės, vienos pirmųjų lietuvių moterų gydytojų, turėjusios įgimtų gabumų stebėti gyvenimą ir reikšti jį kalba, M. Lukšienė gavo paskatą tyrinėti J. Biliūno gyvenimą ir kūrybą, paramą ir didžiausią savo darbų įvertinimą, koks yra įmanomas: „Tu moki, supranti, nes Jo siela Tavyje glūdi...“ (p. 174). Vincas Mykolaitis-Putinas dvasiniu sunkmečiu išsaugojo lietuviams Adomą Mickevičių. Vanda Zaborskaitė į kitą krantą perkėlė Maironį. M. Lukšienė – Joną Biliūną. Šis rašytojas knygoje „Laiko prasmės“ lieka vienas svarbiausių veikėjų. Pateikiama ir naujų, neskelbtų dalykų. Knygą užbaigiantis „Jono Biliūno 1907 m. prieš pat mirtį užsakytų knygų sąrašas“ iš Juozapo Zavadzkio knygyno katalogo gali būti perskaitytas kaip įstabus sunkiai, nepagydomai sergančio žmogaus sąmonės intensyvumo, sielos rūpesčio dokumentas. Daukantas, Valančius, Maironis, Vydūnas, Vaižgantas, Šatrijos Ragana, istoriniai, religiniai, kalbiniai darbai. Iš to, kad užsisakė visas tuo metu leidžiamas Šatrijos Raganos knygas, galima spręsti, kad juto šios rašytojos artimumą. Julija papildo – iki gyvenimo pabaigos jį domino Egipto religiniai himnai, didžiųjų pranašų kalbos, indų Vedos, Šventasis Raštas. „Šviesioji, gražioji mintis jį visur vedžiojo“ (p. 104).

       J. Biliūno moralinio jautrumo, įsijaučiančios vaizduotės lygmuo itin aukštas – prustiškas, galėtume sakyti. Julija daug ką perima iš jo – pirmiausia moralinius įsipareigojimus, neleidusius peržengti ir savižudybės slenksčio. Ką daryti, kai ištinka tai, kas vadinama lemtim, neatšaukiamu dalyku? Ko imtis, kaip išsilaikyti, į ką remtis? Kaip, remiantis savo supratimu, suprasti kitus? J. Biliūnienės-Matjošaitienės atsiminimai, straipsniai, laiškai, dienoraščio fragmentai į knygą įtraukiami ir kaip savarankiški tekstai, galintys dominti kultūros bei literatūros istorikus, etnografus, etnologus, psichologus, ir kaip pačios M. Lukšienės svarstymų, interpretavimų objektai. Motinos ir dukters psichologiniai ir kultūriniai ryšiai knygoje iškyla kaip esminis žmogiškųjų prasmių formavimosi bei buvimo būdas, kaip būties ir jos prasmių atributas, suprantant šią sąvoką pirmine reikšme: lotyniškai attributum – tai, kas skirta, duota. Be šios pirminės ir esminės duotybės būtis yra nepilna, stokojanti. Motinos ir dukters, taip pat ir išskirtinės seserystės (Julijos ir Veronikos) emocinio ir kultūrinio ryšio akcentavimas ir jo akceptavimas galės duoti impulsų kultūriniam feminizmui, tai jo atšakai, kuri telkiasi į moters pasaulėvoką, į kūrybingumą, į moteriškų kultūrinių tradicijų, mentalinių pozicijų bei laikysenų sąryšingumą, perimamumą. Knygoje vienu ar kitu būdu pasirodo daug kūrybingų, stiprių, likimiškų moterų, pakėlusių nemažų išbandymų, iki XX a. vidurio gyvenusių (daugiausia Kaune, bet ir Vilniuje) ir privatų, savitos miesto kasdienybės gyvenimą. Sofija Čiurlionienė, 1951-aisiais užbaigusi likiminę poemą „Giria žalioji“, seserys Jadvyga ir Valerija Čiurlionytės, Veronika Alseikienė, Marija Urbšienė, jaunesnės – Danutė Čiurlionytė, Aldona Liobytė. Ryškėjanti perduodamos – perimamos moterų kultūros linija, kuri jau galėtų būti ir didesnio humanistinio intereso objektas. Tai siauresnis kultūros takas negu M. Lukšienės projektuojama besiformuojančios lietuvių inteligentijos mentaliteto istorija ar iš jos atsišakojanti kultūrinė antropologija. Bet nemažiau reikšmingas.

       „Laiko prasmės“ – lituanistikos veikalas, reikšmingas ir literatūrologijai, jei tik nesusiaurinsime jos, kaip humanistikos šakos, rėmų. Lemtingasis veikėjas – Jonas Biliūnas – paženklina abiejų autorių gyvenimus, pasirinkimus, kolizijas. Ir tai, kas tarsi ir žinoma, netikėtai atsinaujina, kelia minčių, skatina pažvelgti kitais būdais, kitais teoriniais rakursais. Vyravusios literatūros mokslo pozicijos išryškino tekstą, bet pritemdė biografijos ir asmens reikšmę, tai, kas labiausiai (tiesiogiai ir netiesiogiai) patiriama. Literatūros fenomenologija įgalina prasmės požiūriu perskaityti tai, kas kitu atveju ir gali neatrodyti reikšminga, pavyzdžiui, J. Biliūno veido, balso įspūdį, Julijos sąmonėje išlikusį ir po daugelio metų: „Jonas ypatingai gražiai juokdavos. Balso tembras švelnus, muzikalus. Kiekvieną Jis galėjo patraukti. Veidas įdvasintas, maloni šypsena“ (p. 97); „Kaip prisimenu, buvo giliai muzikalus. Ar švilpauja, ar niūniuoja muzikalias melodijas. Jo balsas švelnus, su malonumu žmogus klausaisi“ (p. 101). Pasikartojantis prisiminimas yra gilaus pėdsako sąmonėje paliudijimas. Pėdsaką sąmonėje palieka tas, kursai pats intensyviai reaguoja į kitus. Intensyvių susitikimų poetika J. Biliūno kūryboje yra esminė. Jos šaknys glūdi kuriančiojo asmens prigimtinėje programoje, pertekančioje į tekstą – kūrinį. „Liūdnos pasakos“ suvokimą papildo Julijos sakinys: „Biliūno „Liūdna pasaka“ tiesiog iš mirties nagų išplėšta...“ (p. 118). Julijos pasaulio percepcijose yra kažko labai biliūniško: gražaus rudeniškumo, liūdno šypsnio iš supratimo, net ironijos.

       „Laiko prasmių“ savitumą stiprina jos tekstų dvilypumas: motina tarsi teikia pirminę patirties medžiagą, kurią duktė, mokslininkė humanistė, plečia savosios patirties galimybėmis, ją svarsto, reflektuoja, sieja su teoriniais, metodologiniais konstruktais – su mentaliteto istorija, su antropologija, su tarpdisciplininiais požiūriais į literatūrą bei kultūrą. Svarstymai apgaubiami istorijos jausmo – fiksuojamas lietuviškos gyvensenos ir kultūros virsmas iš agrarinės fazės į industrinę ir urbanistinę, punktyriškai nužymimos ir tos sunkios komplikacijos, kurios kilo Lietuvai praradus Nepriklausomybę. Viena yra faktologija, kuria remiasi istorijos darbai, kita – emociniai tų faktų vertinimai, reakcijos į juos, laikysenos. Lyg ir žinoma Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedros byla, pateikta tiesioginių jos liudytojų. „Laiko prasmėse“ pasirodo ir kitas, labai suinteresuotas balsas – J. Biliūnienės-Matjošaitienės (baiminantis dėl dukters, ją ištiko insultas): „Kuomet baigsis ta inkvizicija? Dar tiems posėdžiams galo nėra. Rodos, kartą užbaigtų, bent žinotumei, žmogus, ką su tavim padarys. Tąso tuos nervus kiek įmanydami. Tikiu, tas kūrybingas darbas Tau padės, jeigu tik įsitrauksi“ (p. 192). Neišvengiamai subjektyvūs vertinimai, bet tiksli moralinės inkvizicijos sąvoka. Dukros paguoda – teįmanoma tik aukštų kultūrinių interesų zonose: „kūrybingas darbas Tau padės...“ Bet kuriomis aplinkybėmis padėti gali kūrybingas darbas.

       Pirmoji M. Lukšienės studijos dalis, apimanti laiką iki 1918-ųjų, yra labiau faktologinė, istorinė. Antroji artėja prie individualios patirties, minkštėja, emocionalėja, pereina į intymiojo rašto tonaciją, intensyviai komunikuoja su motinos tekstais – atsimenami ir atsiminimai, į juos reaguojama, atvirai kalbama apie emocinius, jausminius niuansus. Gražiausias etiudas – „Vienatvė“; jis pradedamas epigrafu iš laiško dukraitei: „Ne viena važiavau. Šalia manęs sėdėjo iš vienos pusės Tyla, iš kitos – Vienatvė“. Šį etiudą galima interpretuoti kaip motinos ir dukters dialogo prasmės dvasinį išsipildymą: priartėjama prie intymiausių ir svarbiausių žmogaus problemų, ryžtamasi jas atvirai svarstyti, kelti klausimus dabarčiai. Išsukdama iš įprasto mokslinio diskurso tako, keisdama kalbėjimo modusą (ryškus pirmasis asmuo), M. Lukšienė neišeina iš humanistikos; atvirkščiai, suteikia jai naujų impulsų, savaip drąsina ieškoti kitų galimybių. Galbūt pirmiausia – iš atvirumo būčiai kylančio ramaus mąstymo, pasitikėjimo su gyvenimo patirtim susietu mąstymu, o ne tik jo modeliais.

       Mentaliteto istorijai, o iš esmės ir humanistikai, reikia iš emocijų, psichologinių patyrimų susiformuojančios minkštosios, puriosios, elastingosios mąstymo medžiagos. Purumu, minkštumu humanistika ir kaip teorinio mąstymo būdas esmingai skiriasi (ar gali skirtis) nuo gamtamokslinių tekstų, prisilaikančių kieto formulės būtinumo. Forma nėra tik formulė; forma išlieka, išsaugodama savo gyvybingą lankstumą. Tokia yra kiekvieno kūrinio forma, kintanti ir suvokimo linijomis. Forma yra būtis. Būtis yra forma.

       Iš kur ir kaip formuojasi humanistinio mąstymo elastingumas? Pirmiausia iš santykio su pirmine medžiaga; santykis nėra sunaikinamas, o rūpestingai išsaugojamas. Gal net išpuoselėjamas, kas ir pastebima M. Lukšienės knygoje. Į jos svarstymus – pasvarstymus, ypač į antrą dalį, žvelgdami kaip į purų, elastingą humanistinį tekstą, galime matyti prasmės konsteliacijų esmingumą, susidarantį iš kalbančiojo–rašančiojo asmens ryškumo, bet kartu ir iš jo pasitraukimo iš centro, iš mąstymo nuolankumo, kurį signalizuoja ir tai, kad autorė prisistato kaip duktė – „Dukters pasvarstymai“. Dukters vaidmuo, iš jo kylanti pareiga perimti ir perduoti giminės – genties – šeimos kurtos prasmės galimybes. J. Biliūnienės-Matjošaitienės sentencija – „Intelektualinis, dvasinis kapitalas kaupiasi pamažu, iš kartos į kartą“ (p. 264) – knygoje tvirtinama keleriopai: ir laukimu, kad gentyje turi pasirodyti menininko galiomis apdovanotas asmuo, kuris sublimuos, iškels to dvasinio kapitalo grožį ir prasmę. Promotė Agota Janulaitienė matoma kaip pirminė gentį gaubiančių prasmių versmė. Beveik beraštė ūkininkė, atkakli žemdirbė, jauna našlė, išauginusi devynis vaikus, penkis išmokslinusi, mylėjusi A. Strazdą ir jo giesmę „Pulkim ant kelių“, akiratyje kaip idealą turėjusi vyskupą M. Valančių, griežta, mylinti ir atlaidi, gali būti suvokta kaip lietuvių kultūros persona; kaip tas asmuo, kuriam mirštantis Jonas Biliūnas, žentas, gali parašyti vieną iš paskutinių, išpažintinių, savo laiškų kreipdamasis – „Mamyt...“ Ką humanistika gali, ką turi daryti su tokiu tekstu? Matyti jį tik kaip įžymaus rašytojo biografijos faktą? Jį suabsoliutinti? Ar bandyti prasiskverbti iki dvasinės būsenos, iki egzistencialo, iki labai aukšto būties taško, kuris jau nebeaiškina biografijos nei kūrybos, o į ją įeina, ja tampa? Kalba, kaip paslankus dvasios instrumentas, gali į tokius tekstus adekvačiai reaguoti, mąstymo elastingumui išsaugant visapusį santykį. Mąstymą maitina ir turtina gyvos teorijos, struktūrinančios mąstymo būdus ir galimybes. Teorija – mąstymas mąstymu – turi mąstymo užvaldymo galią.

       M. Lukšienės knygoje rodosi įdomi asmenybės fenomenologijos prasminė linija. Ji prasideda iš asmenybės svarbos pripažinimo – ir čia susieina abiejų autorių pozicijos. J. Biliūnienės-Matjošaitienės mintis: „Kūryboje turi būti didžiausia laisvė individualybei“ (p. 216); M. Lukšienės pozicija: „Vargu ar kuri gyvenimo sritis gali daugiau pasakyti apie laiko pasaulėjautą bei pasaulėvoką, kaip menas ir jų kūrėjų asmenybės“ (p. 9). Bet kur yra riba tarp meno asmenybių ir asmenybių, kuriančių gyvenimą? A. Janulaitienė, jos dukterys J. Biliūnienė-Matjošaitienė, V. Alseikienė, dukraitė Marija Gimbutienė (taip pat ir rašanti, apie jas kalbanti M. Lukšienė) knygoje iškyla kaip apskritai kūrybingos asmenybės, turinčios prigimtinės energijos – „šarmo“.

       Ar ta prigimtinė energija, prigimties šviesa (lumen naturale) gali būti kuriuo nors būdu pripažįstama humanistikos? Turėtų – iš kur tada dar imtųsi nuostaba, iš kur atsirastų ta versmė, kuri atsiverdama ir atveria. Ji pasirodo tik minkšto audimo tekstuose; teorija, kaip mentalinė prasmės projekcija, švyti virš jų; metodologija veikia kaip mąstymo instrumentas, ne iškeltas parodymui, o prigludęs prie jį laikančios rankos, su ja kone sutapęs.

       Tekstualus žmogus, tekstualus ir laikas, taip pat skaitomas. M. Lukšienė sąmoningai suvokia tokios struktūros, kurią pati ir formuoja, iškalbingumą: „Tai tarsi dviejų laiko atkarpų, vadinkime jas tekstais, perskaitymai. Vienas žvilgsnis daugiau krypsta į žmogaus pasaulėjautą, antrasis bando papildyti pirmojo pasaulėžiūros momentus, todėl plečiasi ir į pasaulėjautos sritį. Laiko teksto skaitymas iš patirčių, susidarytų skirtinguose, bet ir nenutrūkstamai (iš šeimos tradicijų) perduodamo, perimamo, jaučiamo laiko kontekstuose.

       Kiek laiko apima žmogaus atmintis, esminis sąmonės mechanizmas, sublimuojantis prasmes bei jų galimybes? Tiek, kiek apima gyvi, nepertraukiami žmonių ryšiai; ne tik bendravimo, bet ir pasakojimo, žodinio patirties perteikimo. Yra patirties patirtis ir atminties atmintis. Tik meno kūrinyje atsimenama ir tai, ko realiai neatsimenama. Gyvenime tai, kas yra pasakojama kaip patirta, klausančiojo sąmonėje palieka patirties pėdsaką. Paprastai patirtis jungia tris kartas. „Laiko prasmės“ apima penkias; punktyriškai – šešias: J. Biliūnienė-Matjošaitienė pasakoja vaikaičiams apie savo senelius ir sulaukia provaikaičių (laiškas dukrai, 1973, kovas). Patirto laiko linija apima gana ilgą tarpsnį; nuo dūminės pirkios iki miestiško, modernaus gyvenimo būdo. Patirtis yra svarbiausia puriosios mąstymo medžiagos tiekėja. Tai, kas patirta, turi emocinių spalvų bei atspalvių. Patirties emocijų kalbinė išraiška yra ir daiktiška, ir metaforiška. Daiktai, daiktybės liudija atsiminimo tikrumą, perkeltinės reikšmės – pėdsako, patirties palikto sąmonėje, restauravimą. Kriaušė – J. Biliūnienės-Matjošaitienės atsiminimuose iškyla kaip galingas („Rodos, keturi vyrai sunkiai apkabindavo“) mitinis medis, daug kartų liudijamas lietuvių kultūros tekstuose – iki Vinco Krėvės liepos, Romualdo Granausko klevo. Kriaušė – lyg kokia gamtinė globėja (drevėje tilpo keturi vaikai), motina maitintoja: „Buvo tai mūsų didžioji geroji kriaušė. Visam sode nieko nėra, pas ją vis dar randi“ (p. 40). Tokią patirtį įgyja tik kaimo vaikai, bet pasakojimu patirtis pratęsiama – perimama: „Aš pati augau tų pasakojimų pakerėta, nuolatos prašydama dar ir dar. Nejučiomis man nežinomas Lietuvos kaimas su savo buitimi, kultūra tapo artimas, savas. Su tais pačiais vaizdais augo ir visi trys mano vaikai“ (p. 15). Pasakojimu perduodama patirtis ir konsoliduojamos prasmės, formuojančios žmonių pozicijas, laikysenas, kurios galiausiai daro įtaką ir istorinėms laiko formoms. Be pasakojimų, kuriuos struktūruoja istorija, filosofija, veikia ir intymiojo pasakojimo galios, išlaikančios patirties šilumą, darančios įtaką kultūrai ir kūrybai. Intymiojo pasakojimo erdvė – šeima; tik saviesiems pasakojama suinteresuotai, intymiai, atsiveriant ir atveriant. Tik intymusis pasakojimas perneša patirtį į kitą krantą, į kitą kartą. Senelių ir vaikaičių kultūrinis ryšys remiasi ir intymiuoju pasakojimu – pasipasakojimu. Literatūra pasakojimo intymumą stilizuoja ir savo būdais autentizuoja; taip yra stiprinama patirties pėdsako galimybė skaitančiojo – suvokiančiojo sąmonėje.

       M. Lukšienė pasirenka jos darbams ir intelektualinėms laikysenoms apskritai būdingas svarstymo–pasvarstymo pozicijas; jomis pažymimas ir žanras – plataus spektro humanistinė studija, kuriai moksliškumas ar pretenzijų į jį atsisakymas („Šis leidinys ne mokslinė studija...“) yra tik konvencijų (kas humanistikoje moksliška ir kas ne), bet ne esmės ženklas. Esame stipriai įsukti į humanistikos moksliškumo ratus, turime nuolat teisintis prieš neabejotinai mokslui priklausančius. Šiandien nebeturėtume kliautis priešpriešomis. Humanistika mokslo horizontuose ir klasifikacinėse sistemose išlieka kaip savitas žmogaus tiesų ir prasmių ieškojimo būdas, bet kaip būdas, kuris negali būti griežtai atskirtas nuo tiesų ir prasmių kūrimo ar bent jų pagavų patiriamojo mąstymo galimybėmis. Būtis sumišusi ir sumaišyta; tik ypatingos sutelkties (nušvitimo, atsitokėjimo, greimiškojo esthesis) momentais ji akimirksniui praskaidrėja. Ir yra stipriai įsimenama – pėdsakas sąmonėje. Atsiminimai galėtų būti itin reikšmingi literatūros fenomenologijai. Šis žanras teikia daugiausia galimybių autentiškiems patirties pavidalams ar bent jų pėdsakams sąmonėje.

       M. Lukšienės knygoje iš laiko ir iš laikų iškylančios prasmės susijusios su atsiminimais, dargi su atsiminimų atsiminimais, su patirties patyrimais. Patiriame patirtą pasaulį. Kalbame – rašome kalba, kuri yra patirtas, įžodintas pasaulis. Kas nepatirta, neįimta ir kalbos; patyrimas eina kartu su kalba, santykis yra abipusis. Kalba zonduoja patyrimo galimybes, galimybės kristalizuojasi kalboje. Žmogus susiduria ne tik su nuogais faktais, bet ir su jų patyrimais. Gal tiksliau mąstyti, kad nėra nieko, nieko neatsitinka, kas galėtų būti aplenkdamas žmogų, kas nebūtų kieno nors, kuriuo nors būdu – tiesioginiu ir netiesioginiu – patirta. Atsimenama tai, kas patirčiai buvo reikšminga, kaip nors įstrigo. Įstrigimas yra išlikimo būdas. Turi būti įbrėžta, įskelta, kad užkliūtų; lygus paviršius tik konvejeriui, čia niekas neturi ir negali įstrigti.

       Kas labiausiai įstringa į J. Biliūnienės-Matjošaitienės sąmonę? Ką ji nuolat atsimena kaip įvykį, pakeitusį gyvenimą? Jono Biliūno mirtį . „Šiandien gruodžio septinta. Tai buvo prieš 44 metus. Kiek daug jau metų, net baisu pagalvoti. Gruodžio septintą 1907. Diena buvo baisiai paniurus. Atsimenu kaip šiandien: juodi debesys slankioja per Gievontą. Tas kalnas, atrodo, koks tai milžinas guli palaidais plaukais, laukdamas tos valandos, kuomet galės atsikelti. – Visuomet man darė įspūdį liūdną, o tą dieną 7, kiekvienas pažvelgimas spausdavo ašaras“ (p. 172). Sąmonė jau išgyvena tai, kas dar tik įvyks. Išgyvenimas įsikūnija kalno – milžino juodais plaukais – metafora. Meniniame tekste tokia metafora tikriausiai neįstrigtų. Atsiminimuose metafora turi kitą statusą – tiesiogiai liudija patirtą būseną. Perkeltinė reikšmė yra imanentiška. Ir susitinkama pirma negu susitinkama iš tikrųjų – Julija patiria regėjimą, kurį vidaus balsas įprasmina: „Vidaus balsas man kartoja: tai Jis“ (p. 77). Klausytis vidaus balso – šita mintis „Laiko prasmėse“ ne kartą pasigirsta. Negalima stabdyti to, kuris eina ar net rizikingai išeina vedamas savo vidinio balso. A. Janulaitienė nestabdo savo dukters Julijos, pasiryžusios mokytis, nors jokios perspektyvos mergaitei ir nematyti. Kas tai yra? Kuriai humanistikos sričiai priklauso tai apmąstyti? Kiekvienai, kuri pajėgtų, jausdama ribą, problemindama psichologiją, juolab pedagogiką, palikdama vietos didžiajam nežinau. Jam artimas M. Lukšienės dabarčiai taikomas atsargusis kažin: „Formos keičiasi ir turi keistis, bet jų prasmes, ypač giliąsias, kažin ar dera nubraukti, t. y. nubraukti didžiųjų naratyvų – sąryšingumo ir prasmės ieškojimą?“ (p. 461).

       Pirmoji M. Lukšienės studijos dalis yra baigtinė. Antroji, artėjanti prie intymiojo rašto galimybių, – atvira; laukianti atsiliepimo, reagavimo, pratęsimo. Gal ir paradoksalu, bet pirmoji dalis, daugiau ar mažiau užbaigta, gali būti kitais darbais pratęsiama, cituojama; mąstymo ji neprovokuoja. Labiau provokuoja antros dalies klausiančiosios intonacijos, net pačios intymiausios.

       Pirminiai tekstai, tiesiogiai susiję su patirtim, su tuo, ką vadiname žmogaus likimu, humanistikai yra itin svarbūs; jų horizontuose susitinkame su tuo, kas mąsto už mus be mūsų, padeda orientuotis būtyje, jos labirintuose, paslėptyse ir atvertyse. Rodo ženklus, kuriuos reikia suprasti, neužmirštant abejonės: kažin. Santykis su pirminiais tekstais turi būti abipusis susitikimas: perimant – pratęsiant, kai susidaro sąlyčio taškai, arba kritiškai pervertinant, kai pozicijos nesutampa.

       Meilės Lukšienės „Laiko prasmės“ yra įdomus, daugeliu požiūrių vertingas lietuvių humanistikos veikalas.