Amerikiečiai mandagūs. Paslaugūs ir kultūringi. Ir, aišku, besišypsantys. Keep smilling! – žodynai šią frazę verčia – nenusiminkite! Tai, ko gero, pirma ir pagrindinė mandagumo sąlyga. Ir apskritai amerikietiško gyvenimo stilius.
       Dar tiksliau šis keep smilling! suprantamas tiesiog kaip reikalavimas – šypsokis! Pažodžiui būtų – laikyk, saugok šypseną, šypsokis ir t. t. Taip sakoma norint išsaugoti pakilią būseną, optimistinę nuotaiką, susikurti pasitikėjimą pasauliu ir savimi. Egzistencinė būtinybė: gyvenimas juk eina, reikia už jo kabintis!

       Šypsena

       Mandagumu ir šypsenomis garsėja ne vien amerikiečiai. Šypsosi kone visa Vakarų Europa. Suprantama, ir imigrantai – prie malonių dalykų greit įprantama. Tiesa, atvykėliams iš pradžių tenka kiek atidžiau įsiklausyti į malonias frazes, kad tiksliai suprastų visų tų pasveikinimų, palinkėjimų ir šiaip gražių žodelių prasmę. Reikia ir pačiam liežuvį palaužyti, kad tiksliai ištartum tai, ko iš tavęs laukiama, ko reikalauja etiketas. Bet čia greitai prisitaikoma, o ir pasirinkimo nėra.
       Kiek sunkiau atvykėliams ištreniruoti šypsenas. Amerikiečiams bepigu – kitokio veido jie ir neturi. O mums tenka specialiai mankštintis. Treniruoti veido raumenis.
       Pamenu vieną šypseną Danijoje. Buvo toks mokytojų suėjimas – kalbos, visokie svarstymai. Pastebėjau, kaip viena mokytoja, danė, kažko susimąstė, užsimiršo, – kur esanti ir ką veikia. Šypsena iš jos veido dingo. Tačiau tik akimirkai. Staiga atsipeikėjo, atsitokėjo, ir net nesidomėdama – stebi kas nors ją ar ne, reikia ar nereikia kam nors šypsotis – atgamino standartinę išraišką: lūpų kampučiai automatiškai pakilo iki pat ausų. Tarytum atkūrė natūralią būseną, grįžo į visuomenę. Bet juk ne iš laimės tokia šypsena – tiesiog įpročio nulemtas veido raumenų įtempimas, ir tiek. Biologinė mechanika. Amerikoje tokias šypsenas vadiname plastmasinėmis, nors būna ir kitokių. Juk visokių žmonių pasitaiko...

       Palyginus

       Kai pirmą kartą trumpam grįžau Lietuvon, mano veidas jau buvo išmankštintas. Su tokiu šypsotis paruoštu veidu, išsiilgęs Vilniaus vaizdų, ankstų sekmadienio rytą ir keliavau Tauro kalno link. Pirmas iš nedaugelio sutiktų pėsčiųjų buvo kažkoks vyriškis, kuris į mano švytintį pasisveikinimą tik piktai dėbtelėjo. Aš tuoj pat atsipeikėjau, susigriebiau ir susinepatoginęs pėdinau toliau neatsigręždamas. Prisiminiau, kur esu, ir daugiau jau su niekuo nesisveikinau. Suteikiau savo fizionomijai rimtą, dalykinę išraišką.
       Užtat kur kas malonesni buvo Vilniaus elgetos, kurių vos per metus čia kažkaip ypač pagausėjo. Jauni, darbingi vyrai, o kapstosi po šiukšlių konteinerius. Tiesa, tuos vaizdus mačiau prieš Lietuvai įstojant į Europos Sąjungą. Dabar jau tie vyrukai gal išsilakstė į visas keturias pasaulio puses. Tuomet jie buvo greiti ir sveikintis, ir gailiai šypsotis...
       Yra prašytojų ir Amerikoje. Jei tokiems nieko neduodi – maloniai palinki geros dienos. Tokį mandagumą gali suprasti, kaip nori. Panašiai kaip ir policininkams taikomą mandagumo frazę – God bless America! Šiais žodžiais jiems „dėkojama“ už eismo baudas, suteikiant palinkėjimui dviprasmišką potekstę. Elgetos gal tik į sąžinę apeliuoja.
       Taigi bendravimas turi būti visada malonus ir papuoštas šypsena. Tiesa, elgetai gali ir nesišypsoti, tačiau policininkui – nepatartina... Ir neduok Dieve išsprūstų bent koks žodelis piktumo. Nespėsi nė atsikvošėti, kai jau sėdėsi su antrankiais policijos automobilyje. Čia jie vadovaujasi griežtai nustatytu potvarkiu: valdžios pareigūnai – gerbtini! Kitaip – administracinė atsakomybė, išreiškiama areštu ir bauda. Beje, gan solidžia. O jei keiksmažodis solidus – tada tavęs jau laukia ir solidus kalėjimas.
       Kaip yra Lietuvoje? Kas nematė per Lietuvos televiziją vaizdų, kai sulaikomi girti vairuotojai keikia policininkus, mušasi, šunimis pjudo ir pan. O policija leidžiasi į ginčus, kažką argumentuoja, įrodinėja, net teisinasi... Tiesiog juokinga.
       Amerikoje ginčytis galima tik teismuose. Policijos darbas – tik sulaikyti prasižengėlius. Ir sulaiko. Tiesa, reikia ar nereikia, vis tiek sulaiko. Kitą sykį – tik dėl viso pikto...

       Saliamoniškai

       Taktika „dėl viso pikto“ vadovaujasi ir teismai. Ne dažnai, bet atsitinka. Štai prieš porą metų Oklahomoje, nedidelėje Sapulpa gyvenvietėje, trisdešimt penkerių metų bėdžius Johnas Marquezas (pagal pavardę turėtų būti meksikiečių kilmės) besiginčydamas su policininku teikėsi spjauti jam į veidą. Už tai buvo nubaustas kalėjimu – iki gyvos galvos! Amerika ne vien stiprios teisės šalis, bet ir pasižymi itin saliamoniškais sprendimais.
       Spjūvis teisme buvo kvalifikuotas kaip pasikėsinimas į policininko gyvybę, motyvuojant, kad šiais laikais žmonių kraujuje ir seilėse yra visokių mirtinų nuodų. O misteris Marquezas, esą padarė viską, ką galėjo, kad nužudytų žmogų – pataikė jam tiesiai į akis. Ir ne bet kokiam žmogui, o policininkui, kurį gina įstatymas, ypač – Oklahomoje.
       Nors vėliau po medicininės analizės teisiamasis pasirodė esąs sveikas, tačiau sprendimas nebuvo atšauktas. Net prokuroras teisme siūlė jam „švelnią bausmę“ – tiktai dvidešimt penkerius metus (advokatas – keturis), tačiau teismas sprendimą pakoregavo savaip. Jį nulėmė ir tai, kad teisiamasis buvo jau nebe pirmo teistumo ir blogai charakterizuojamas. Žmogiškesnė pasirodė tik spauda, patardama, kad teoriškai Marquezo gynyba gali apeliuoti aukščiau. Bet praktiškai, kuris advokatas su tokiu terliosis, jei net prokuroras nieko nelaimėjo.
       Rašydamas šias eilutes dar pasitikslinau situaciją internete: ne, byla kol kas nesikeitė.

       Pakylėtas

       Bet čia kalbame tik apie malonius dalykus – keep smilling! – apie gerą nuotaiką, mandagumą ir gerą orą! Kiek kartų reikia sveikintis su žmogumi per dieną? Amerikoje tiek, kiek su juo susitinki. Tik susidūrė akys, taip ir – šypsena, labas!..
       Sveikinimosi frazių yra kelios, standartinės: Hi!, Hello!, How are you!, ir dar toks vienas universalus – sorry!, atsiprašau. Šis tai labai dažnas, nes su žmonėmis parduotuvėse tenka prasilenkti. Ne susidurti – o! tada tai jau tektų paberti virtinę visokių malonybinių žodžių, – bet tik prasilenkti. Vien už tai – sorry!.. Taigi sorry ir sorry. Tasai sorry dažnai ir šiaip sau kartojamas – vienumoje. Tiesiog iš įpročio.
       Tekdavo padirbėti šeimose, kur knibžda mažų vaikų. Jie smalsūs, kalbėti nelabai moka, bet jau domisi, ką čia tas dėdė veikia. Pirmiausia jie gerai žino, kad su dėdėmis ir tetomis reikia sveikintis. Hi! – vos įžengus pro duris maloniai mane sveikina toks visai dar mažylis. Hi! – atsakau, tačiau vieno karto neužtenka, atsakinėti reikia ir toliau, nes vaikų ten keletas, savi ir kaimynų. O po kokios minutės jie visi – tarsi kokį žaidimą žaistų – vėl užgieda: hi ir hi. Ir kai smalsaudami į remontuojamą vonios kambarį žvilgteli – kiekvieną kartą pasigirsta tas pats hi!..
       Bet tai ne žaidimas, tai mandagumas, tokia kultūra. Ir vaikščiojant per kambarius į lauko koridorių, kur buvo sudėti mano darbo įrankiai, prietaisai, dažai, sveikinomės kas kartą vis iš naujo. Greitai patyriau, kad jie nieko kito beveik ir nekalba. Dar tėvelis dėl kažko subarė vieną vaikutį (švelniai, nepiktai), tai tas jam tuoj pat atsakė, žaismingai, ištęsdamas: I am s o o r r r y! Ir toliau visą laiką ta pati giesmelė: I am sorry (tėvui), hi (man), I am sorry, hi, I am sorry... Jau kalbama ne vien tėvui ar man, o bet kam, bet kur – lėlei, vieni kitiems. Tarsi užsikirtusi plokštelė, tarsi papūgos. Ir nieko kito daugiau tie vaikai tarp savęs lyg ir nekalbėjo...
       Tai, žinoma, pavadintume kultūra, bet man pasirodė, kad esu ne visai sveikuose namuose. Vėliau įpratau – tas pats buvo visur, kur tik sutikdavau mažų vaikų. Auga nauja amerikiečių karta. Lygiai taip pat bendrauja suaugusieji: gatvėse, parduotuvėse, įstaigose. Reikia ar nereikia – hi!, sorry!..
       Atsakymai į pasveikinimus, palinkėjimus taip pat keli – standartiniai, ir būtinai su optimistine gaida. Visiem žinomas Thank you!, na ir kiti – viskas OK!, jokių problemų – saulė šviečia! Jautiesi tiesiog dangun pakylėtas.


       Kūnas

       Iš tokios pakylėtos dvasios aukštumų jokios žemiškos bėdos tavęs jau nenutrenks. Net jei turi rimtų rūpesčių ar tiesiog nelaimių. Net jei būtum tėvą motiną palaidojęs – į draugo, pažįstamo, kolegos, o tuo labiau viršininko ar nepažįstamo žmogaus standartinę frazę: How are you?, atsakymas gali būti tik vienas: I am OK! Dar galima sakyti Good!, galima ir Excellent!, bet niekada – blogai! Tokio atsakymo varianto nėra. Nebent prasitartum kokiam artimam draugui, bet artimiausi draugai čia yra bendradarbiai, o tu jiems ir terūpi tik kaip bendradarbis.
       Taigi bendravimas turi būti lengvas ir paviršutiniškas. Nė nebandyk su amerikiečiu kalbėtis rimtesnėmis temoms – apie filosofiją, politiką. Kalbantis tau turi rūpėti oras, sveikata, kainos – viskas, kuo jie yra gyvi! O jei bandysi ką nors įdomesnio sužinoti, išgirsi tokių istorinių ir geografinių naujovių, kad net išsižiosi...
       Suprantama, čia man galima prikišti – su kokiais žmonėmis bendrauji? Visur visokių yra, ir čia spėjau su visokiausiais sluoksniais susidurti. Keistuolių (taip pavadinkim kai kuriuos) vidurkiu Amerika, manau, neabejotinai pirmauja pasaulyje (ir kur tik ji nepirmauja).
       Tarp artimiau bendraujančių amerikiečių kolegų į pasveikimą – kaip laikaisi?, teko girdėti ir kitokių atsakymų: So so arba Not too bad, – šiaip ne taip, ne per blogiausiai. Bet taip pasakoma daugiau juokais, kai „bėda“ yra bendra, pavyzdžiui, kai dangus apsiniaukęs. Ir tai patys tragiškiausi galimi atsakymai.
       O su rimtais rūpesčiais – asmeninės bėdos, netektys ir pan. – niekam čia nekvaršink galvos. Tai būtų kone asmens įžeidimas, savų problemų primetimas kitam, blogos nuotaikos skleidimas. Toks etiketas: neužkrėsk žmonių, kosėdamas prisidenk nosine. Nuo ligonių bėgama, o ir jie patys privalo susiprasti.
       Kartą darbininkų valgykloje (šiaip tokių čia nėra, bet tai buvo prabangiame viešbutyje, kur aptarnaujantis personalas ir darbininkai valgo atskirai nuo viešbučio gyventojų) stebėjau, kaip prisėdęs amerikietis pasiteiravo kolegos: kaip laikaisi? Blogai! – pasigirdo nusiskundimas. Tas neabejotinas imigrantas amerikiečiui aiškino dar kažkokius savo asmeniškumus, bet šis klausėsi jau tik viena ausim ir susirūpinęs dairėsi kitos vietos.
       Vienintelis atvejis, kai čia gali sulaukti atsakomojo dėmesio – tavo sveikata. Gal tau bloga? Gal sergi? Tada tikrai sulauksi dėmesio. Ir iš karto bičiuliško patarimo – kreipkis į daktarą! O jei dar ir pajudėti negalėtum, tuoj kone pusė miesto pultų tavęs gelbėti. Tai juk ne juokas – tavo kūnui yra blogai...
       Kūnas dar turi dvasią, bet ji niekam neįdomi ir nereikalinga. Čia naudingas tik tavo kūnas! Jis dirba ir uždirba, gausina bendrą nacionalinį produktą ir kiekvieno individo kišenę. Jei to kūno kartais nekamuotų dvasia – būtų dar geriau. Todėl apie ją ir nekalbama. Kaip ir apie mirusiuosius. Tad gerbkime ir tausokime savo artimo kūną! Jei žvelgtume plačiau – mano artimo kūnas yra ir mano dolerio garantas. Juk čia viskas susiję – gyvename labai išsivysčiusioje civilizacijoje.

       Amžinybė

       Amerika tikrai rojus, nes joje šypsomasi ir žmogui mirus. Ne kartą teko buvoti amerikietiškose laidotuvėse. Tiksliau – daugiau ar mažiau suamerikonėjusių lietuvių dipukų. Mirusieji, aišku, dar lietuviai, bet jų atžalėlės jau ne visada.
       Mirusiuosius šiek tiek pažinodavau. Tik karste juos ne visada pavykdavo atpažinti. Grimas! Dažų, kvepalų sluoksnis, ir svarbiausia – šypsena. Ištempta, aiškiai dirbtina, bet amerikiečiams tinka. Svarbu, kad per laidotuves tvyrotų ne tokia jau tragiška ir gedulinga nuotaika, kad šios apeigos neslėgtų žmogaus.
       Gedulingos nuotaikos ir nebūna, jos kažkaip nesijaučia. Ji užglostoma įvairiais būdais. Pradedant laidojimo biuro interjero ir kapinių koplyčios ypatingu apipavidalinimu, baigiant kunigo pamokslu. Jis būna tik šviesus, tik nuotaikingas. Kad publika nepasiduotų melancholiškiems jausmams.
       Apie gyvenimo džiaugsmą, būsimą prisikėlimą ir liūdesio beprasmybę skelbia ir pamokslas, ir žmonių laikysena, ir visos sienos aplinkui. Nudažytos vien šviesiais, lengvais tonais: rausvai, gelsvai. Laidotuvėse skamba vien gyvenimo džiaugsmas. Gyvenimas – šventė, mielieji! Ji neturi pabaigos, net mirtis jos nepertraukia. Tad ko čia liūdėti...
       Gėlių būna nedaug, bet jos skoningai, meniškai sudėtos. Tai aptarnaujančių darbuotojų pareigos. O lankytojai jokių gėlių neneša. Neša kur kas didesnę vertybę – pinigus. Jie įteikiami vokeliuose mirusiojo artimam žmogui. Pirmą kartą susirūpinęs prakaitavau – kaip čia reiks angliškai tinkamus paguodos žodžius parinkti? Jokių problemų! Pasirodo, žodžiai tinka visiškai tie patys kaip visur: kaip laikaisi? Viskas OK? Ir, žinoma, tos pačios malonios šypsenos. Kaipgi kitaip – gyvenimas tęsiasi!
       Per ceremoniją mirusįjį ne visada nuleidžia į duobę. Žinoma, jį ten užkasa, bet tik publikai jau išsiskirsčius. Tai – duobkasių reikalas, o žmonėms nėra ko gadinti nuotaikos. Velionį jie palieka išpuoštoje koplyčioje. Jei duobėje, tai neužkastoje (naktį duobkasiai užkas), kuri išklota dirbtinės žalumos kilimu, dirbtinėmis gėlytėmis, kad niekada nenuvystų. Na, viskas nelyg pačiame danguje, tarytum rojuje.
       Tad rytoj vėl gali keliauti į darbą su gera, gal net pakilia nuotaika. Ir bosas turi būti patenkintas laidotuvių įspūdžiais. Čia visi pirmiausia privalo dirbti savo darbą, ir dirbti tik gerai – bendram visuomenės labui. Šio švento darbo niekas negali sutrikdyti – net pati mirtis.

       Kaimynai

       Kaimynai aplink visi taip pat šypsosi. Maloniai, mandagiai pasisveikina. Tik Good morning! retai kada išgirsi. Pernelyg oficialus. Ir jau daug energijos reikalaujantis pasisveikinimas. Net du žodžiai, ir dar reikalaujantys konkrečios artikuliacijos – liežuvį gali nusilaužti, pavargsti bestenėdamas. Nebent koks naujai atvykęs skrupulingas emigrantas stengtųsi, dar gerai amerikietiškai nepersilaužęs. O jei taip bus priverstas sveikintis amerikietis, jis išstenės tik trumpą morning!, ir to pakaks. Kad jo intencijos geros – ir taip turi būti aišku, Amerikoje kitaip nebūna...
       Bet tai nereiškia, kad sutrumpinti familiarūs pasisveikinimai jau veda link artimo bendravimo. Savo kaimynų nepažįstu. Skiriu tik iš matymo, o vardų nežinau. Ir jie manęs nepažįsta. Visi pokalbiai stoviniuojant kieme ar prasilenkiant gatvėje daugių daugiausia – pora žodžių apie orą... Nors tarp jų gyvenu jau kelerius metus, kitaip bendrauti nepriimta. Šiltai, tačiau formaliai ir per atstumą.
       Pasitaiko ir europietiškų bei azijietiškų išimčių. Pavyzdžiui, netoliese gyvena mongolų šeima. Moka net šiek tiek rusiškai, nors bendraujame angliškai (taip lengviau). Taigi su ta šeima bandėme ir daugiau bendrauti – bent jau kieme kartais pasikalbėti. Deja, gyvenimo tempai neleidžia pakeisti nusistovėjusio amerikietiško ritmo. Kai dirbi po dvylika šešiolika valandų per parą (įskaitant ir kelionę darban), tai po formalaus pasilabinimo norisi greičiau namo, lovon. Ir su tais mongolais labai greit nusistovėjo lygiai tokie patys santykiai kaip ir su kitais kaimynais amerikiečiais. Tik tiek, kad bent vardais pasisveikiname.

       Variantai

       Bet turiu ir kaimyną amerikietį, su kuriuo pabendrauju dažniau ir artimiau. Tiesiog jį seniau pažįstu. Gyvena gretimoje laiptinėje, jau ganėtinai įmitęs, pilvotas, linksmo, optimistiško būdo. Laiko stoka jis nesiskundžia, nes niekur nedirba (švaisto tėvų paliktą turtą, ir tiek – tai irgi amerikietiškas bruožas). Be to, yra vienišas – tenka jam ir panuobodžiauti, nors televizorių vos ne per pusę sienos įsirengęs. Kaip ir fotelį – dramblys jame tilptų...
       Namas, kuriame gyvename, kiek aukštesnis už kitus aplinkinius. Keturių aukštų, plytinis (blokinių čia kažkaip dar nepastebėjau). Tai daugiabučiai, nuomojamų arba ir išpirktų butų namai. Laiptinės paprastai tvarkingos, gražios, tačiau dažniau naudojamasi vidaus laiptais, kuriais iš virtuvės nusileidžiama tiesiai į kiemą. Jie mediniai, prie pastato prikonstruoti iš lauko. Kartais net susidaro tokia savotiška aikštelė – lietuviai ją vadina porčiumi. Ten gali jau ir kėdę išsinešti, stalą pasistatyti. Tuomet jau – rojus. Galima net piknikus kelti tarsi nuosavame name. Tokie namai buvo statomi praėjusiojo šimtmečio pradžioje, ir Amerikoje jų yra daug. Bet kad piknikus tuose porčiuose kas nors keltų – neteko matyti. Tik galimybė tokia yra.
       Tais kiemo laiptais žmonės ir šunis dažnai vedžioja. O tie, kol nulipa, kartais ir padaro savo. Kaimynas, tas mano pažįstamas amerikietis, kartą ir teptelėjo į vieną tokį „dešrigalį“. Vėliau papriekaištavo šuns savininkams (nors iš kur čia tiksliai žinosi, kieno tas šuo buvo).
       Bet taip elgtis čia negalima. Nors amerikietis, bet ir jis ne viską suvokia teisingai. Kaimynų galima klausti – kaip laikaisi?, linkėti gerų dienų, bet jokiu būdu negalima pamokslauti, patarinėti ar ypač priekaištauti. Todėl atsakymą tas mano kaimynas gavo ne visai malonų. Yra čia ir tokia populiari frazė – Fuck you!
       Tai irgi tam tikra žmonių bendravimo forma. Galima versti maždaug taip – eik po velnių! Nemačiau tik, ar tas verdiktas buvo ištartas su šypsena. Greičiausiai, ne. Būna ir čia, kai bendraujama be šypsenos.

       Šviesa
      
       Amerikiečiai garsėja užsispyrimu. Mano kaimynas amerikietis – ne išimtis. Ir toliau vis pastebi namuose, ko nereikia, – nes slampinėja aplinkui per dienas be jokio darbo. Antai nusprendė lemputes lauko koridoriuose įsukinėti – tose pačiose lauko laiptinėse. Vienur ir kitur – tai lemputė perdegusi, tai jos visai nėra. Namo šeimininkas tuo nesirūpina, tad kaimynas iš kažkur prisipirko brangių tokių – ilgai degančių. Tikriausiai kaip tik dėl to jos visos, vos tik įsuktos, beveik iškart ir dingo. Pirk pigesnes – patariau jam. Mano patarimo nesikišti visai neklausė, o tėvų paliktų pinigų irgi negaili.
       Tuomet nupirko pigesnių lempučių – paprastų, standartinių. Visur jų prisukinėjo, kur tik galėjo – ir laiptinėse, viduj ir lauke, ir prie paradinių durų. Šiaip čia sutemus iš tiesų yra tamsoka, išskyrus pagrindines gatves, kur ne gyvenama, bet prekiaujama: tai parduotuvių, įstaigų neoninių reklamų skydai. Beje, Lietuva, norėdama būti panaši į Vakarų pasaulį, nelabai teisingai viską supranta – eikvoja elektrą ne vien komercinėse gatvėse, bet ir šiaip – gyvenamuosiuose rajonuose. Amerikoje taip nėra: naktį lemputės šviečia tik būtiniausiose vietose – laiptinėse, koridoriuose ir pan.
       Taigi kaimynas atseit gerą darbą padarė. Betgi iš kur gali žinoti – gal tas namo savininkas tokiu būdu taupo, laikydamas savo gyventojus patamsiuose? Gal jam toks entuziazmas visai nepatinka? O ir gyventojai – ar jie tikrai nori šviesos prie savo durų? Vienas gal žole prekiauja (populiarūs silpni narkotikai, kuriuos uosto, rūko bei ryja gal devyni dešimtadaliai amerikiečių, kuriems jie daugeliu atvejų atstoja alkoholį), kitas gal kokios moteriškės naktimis slapta laukia?
       Kišasi, kur nereikia, – pagalvojau sau, bet kaimynui nieko nesakiau. Kad ir kas ką darytų, čia reikia tik pritariamai šypsotis, o ne ginčytis, patarinėti ar nurodinėti.
       Praėjo nedaug laiko, vos kelios dienos. Ankstų sekmadienio rytą pažvelgiau pro langą saule pasigrožėti. Ir išvydau nemalonų vaizdelį: visi mano kaimyno automobilio langai buvo išdaužyti.

       Good!, arba Dar kartą apie mandagumą

       Atsiranda čia ir naujas pasisveikinimų tirados elementas – good! Toks priedas prie kasdienių pasisveikinimų paketo. Bet ne kaip formali ir būtina frazė, o kaip paketo tikrumą tvirtinantis antspaudas. Visos mandagumo matricos išklotinė yra tokia: How are you? (kaip laikaisi?); atsakoma: I am OK! (puikiai!). Atsakymai gali būti įvairūs: OK!, I am fine! Fine!, I am good! ir pan.
       Ir štai tada pirmasis pasisveikinimo dalyvis užtvirtina visus tuos tavo fine! svariu žodeliu Good! Užtvirtina reikšmingai, pritardamas, pasitvirtindamas. T. y. gerai, kad tu gerai laikaisi. Dažnai dar ir galvą linkteli. Lyg ir tradicinio pasisveikinimo tąsa, bet iš intonacijos – kažkas kita. Sustabarėjusiai mandagumo formulei tas antspaudas suteikia kažkokio tikrumo.
       Iš kur tas Good atsirado? Anksčiau jo nebuvo – svarsčiau sau ir, progai pasitaikius, atlikau eksperimentą. Po pirmo pasitaikiusio Good! (kuriuo buvo patvirtintas mano atsakytas OK!) ir tolesnio pasilinksėjimo – Have a good weekend! (linkiu gero savaitgalio!) – mėginau atkreipti į save dėmesį: girdi, labai malonu už palinkėjimą, tik, žinai, koks čia man tas weekendas – štai turiu daug dirbti ir gyvenu be savaitgalių. Žodžiu, pasakiau kažką panašaus iš asmeninių problemų (amerikiečiui tai tiesiog nesąmonė – kalbėti ar klausyti to, kas jam tik atima laiką). Eksperimento rezultatas: mano „pašnekovas“ ėmė dairytis šen bei ten, nebegirdėjo, ką jam sakau. Kai nutilau (kur nenutilsi – traukiasi atatupstas, nelyg kas jį temptų), dar žvilgtelėjo į mane tokia kvaila neišlavinta šypsenėle, kai nežinoma, ką atsakyti – „taip“ ar „ne“, nes susidūrė su per daug sudėtingu bendravimu, – ir galop draugiškai pamojavo rankele. Aš, žinoma, likau kvailio vietoje. Nes elgiausi ne pagal taisykles.
       Na, taisyklės čia – elementarios. Kas gi nežino formalių mandagumo manierų: trumpai ką nors pasakyti apie gerą orą, ir viskas. Tai – gero tono, išsiauklėjimo ženklas, pakeliantis žmogui nuotaiką.
       Bet tas Good... Jis išeina iš mandagumo matricos ribų. Žmogus visai rimtai, net nuoširdžiai išreiškia džiaugsmą, pasitenkinimą, pritarimą, kad tau viskas gerai. Nepaisant to, kad tas tavo OK! tėra formalus ir kad blogo atsakymo negali būti (ypač svetimam žmogui – tai jį tiesiog įžeistų). Jei į How are you? atsakysi ką nors iš savo problemų repertuaro, šito Good!, aišku, neišgirsi ir apskritai jokio atsakymo nesulauksi. Nuo tavęs pabėgs kaip nuo nesveiko, gal net iš darbo pirma proga išlėksi kaip kamštis iš butelio. Net tavo geros žinios niekam neįdomios, ką jau kalbėti apie bėdas. Todėl ir tas Good! yra atsakas ne į gyvą žmogaus situaciją (kad ir kokia ji būtų), o tik į formalųjį OK! Tokiu bendravimo tikrumu čia tarsi pridengiama tai, kas iš tikrųjų yra negyva.
       Amerikietiško optimizmo esmė – užsimerkti prieš nesėkmes, rūpesčius ir – pirmyn į šviesią ateitį, į visuotinę palaimą, ir tegul niekas tam netrukdo. Žodelis Good! kaip tik tai ir parodo: gerai, kad neturi ir nepripažįsti jokių būties problemų, kad jų nematai nei savyje, nei savo artime! Kad tau švyti tik kelrodiškas OK! Nesvarbu, kaip tau sekasi iš tikrųjų, svarbiausia, kad moki atsakyti taip kaip reikia, ko iš tavęs laukiama. Tai ir yra gerai, kad esi formalus ir nerodai jokių asmeniškumų.
       Nebloga gyvenimo strategija, bet man, buvusiam sovietikui, ji primena senus laikus: „Kaip laikaisi, drauge! Tarnauji Partijai, Tėvynei?“ – „Tikrai taip! Ir su džiaugsmu!“ – „Good!“...
       Šioje tikrovėje sovietines vertybes keičia dolerio terminas, o visa kita – kaip ir seniau: tarnauti... Kitaip negalima – nebus Good!
       Eksperimentą pasitaikius progai kartodavau. Su amerikiečiais vyrais ir moterimis. Čia daug imigrantų, niekas jais nesistebi – nesusitupėjusiais, pokvailiais subjektais. Tad aš čia – be kompleksų. Rezultatai būdavo tie patys. Good! – kad gyveni matricomis! Ir dar labiau Good! – kad tuo esi patenkintas ir niekam nekvaršini galvos. Nei sau, nei kitiems...
       Tad laikas ir man surimtėti. Toliau jau visai solidžiai išlaikau reikiamą atstumą, kasdien įtvirtindamas ją –Good! Ir siųsdamas velniop viską, kas yra už visų tų bendravimo matricų.
       Tiesa, kartais atrodo, kad už jų – tikras gyvenimas. Tiesa, niekam nereikalingas.
       Po galais, visai rimtai amerikonėju!..

       Finalas! – bet gyvenimas eina...

       Tai atsitiko Floridoje, Osceolos apygardoje, 2005 m. balandžio mėnesį. Įvykis buvo skelbiamas spaudoje, per televiziją, radiją. Nes visus šiek tiek sutrikdė įvykio motyvacija. Bet tik trumpam. Kitą dieną jau kiti įvykiai, kitos motyvacijos... O gal ir tos pačios.
       Tūlas Toddas Zommeris – trisdešimt ketverių metų vyrukas, turėjo nuosavą namą, taip pat šalia, gretimam name, ir kaimynę – vienišą senutę, pensininkę. Be kaimynų gyvenimo nebūna, tik Amerikoje priimta jų nepažinoti. O čia buvo priešingai. Moterėlė buvo nepaprastai linkusi bendrauti ir tiek pat smalsi – jai vis buvo įdomu, kaip tas jaunuolis gyvena, ką veikia, koks oras šiandien ir ką jis valgo.
       Baigėsi tuo, kad tas Toddas pats apsilankė pas ją, o vėliau teisme aiškino, kad nė kiek nesigaili ir mielai pakartotų, ką padarė, – nudobtų ją peiliu...
       Tai tik mažytė iliustracija ir pamoka: šypsokis, bet per atstumą. Kad ir gyvenimas tau šypsotųsi...