Markas Zingeris. SEZONAS SU ŠOKĖJA. – Vilnius: Baltos lankos, 2005. – 215 p.

       Šiuolaikinė lietuvių romanistika ir toliau nuosekliai bei sistemingai tampa literatūra, kuriai apibūdinti vartotinas trilerio terminas. Paskutinioji trilerio auka – G. Grajausko „Erezija“ (2005), kritusi nelygioje mulkinimo(si), dulkinimo(si) ir kažkokios fikcijos kūrimo(si) kovoje. Kaip yra naujausio Marko Zingerio romano „Sezonas su šokėja“ atveju?

       Kūrinyje plėtojama viena naratyvinė linija, kuri išsišakoja į kitas smulkesnes atšakas. Tikslingai pasirinktas subjektyvus naratorius pasakoja apie savo darbą dienraštyje „Europa-ekspres“, pažintį su šokėja Leila, dukros dalyvavimą „misių rinkimuose“, susitikimą su verslininku Borisu Grafu, viešnagę ir nuotykius Izraelyje. Greta šios naratyvinės linijos plėtojama kita, žymiai subtilesnė Liūto Drąsučio asmeninio gyvenimo istorija. Jo santykiai su žmona, dukra, skyrybų procesas turėjo romanui suteikti analitinės gelmės. Tačiau psichologinis (vietomis netgi psichoanalitinis) tinklelis tėra labai plonas ir skylėtas, nes autorius visą dėmesį sutelkia į detektyvinį siužetą, į tiesioginį šiuolaikinio gyvenimo aktualijų, bėdų ir pagundų vaizdavimą. Modernistinė žmogaus dvasios analizė, subjektyvios patirties refleksija tapo tik pavienėmis kibirkštimis, sužaižaruojančiomis trumpai ir blausiai. Priežastis yra ta, kad M. Zingeris beveik nesuteikia galimybės kalbėti kitiems personažams, kurie daugiausia bendrauja laiškais. Kita vertus, žmogaus sielai, esminiam romano objektui kūrinyje vietos trūksta, tačiau autorius daug dėmesio skiria žydų valstybei, kultūrai, kalbai, mentalitetui, papročiams, istorijai, virtuvei. Visa tai yra stiprioji romano pusė, kuri patenkina pažintinį skaitytojo interesą. Tačiau žydiškasis matmuo lieka atsietas nuo „vienos sielos“ istorijos, nors autorius antroje romano dalyje ir vaizduoja verslininką iš Tel Avivo Borisą Grafą. Pastarojo verslo partneriu netikėtai tampa žydę vedęs žurnalistas Liūtas Drąsutis, kuris įgyja galimybę apsilankyti Pažadėtojoje žemėje. Viešnagė Izraelyje herojui tampa ne proga atrasti save, apmąstyti ankštą šiandieninį pasaulį, bet nuotykių epopėja, išsamiai aprašoma ketvirtoje romano dalyje „Sezonas, kurio neužmiršiu“ (p. 65–163). Nepamirštamą sezoną garantuoja ne vyno gamybos paslaptys ar savita šalis, bet susitikimas su pažįstama šokėja Leila, dabar dirbančia prostitute. Deportacijai pasmerkta mergina tampa herojaus meiluže, o jų santykiai primena tokius, kokie vaizduojami muilo operose. Tiesa, reikia pripažinti, kad M. Zingeris apsieina be sekso scenų, o trileris be „antro galo“ plėtotės – tikras netikėtumas!

       Ne toks nelauktas yra faktas, kad rašytojas, orientuodamasis į trilerį, nekuria sudėtingų pasakojimo struktūrų. Romanas realistiškai tiksliai ir paprastai skirstomas į aštuonias dalis, jos dar skaidomos į smulkesnius skyrius, dažniausiai turinčius pavadinimus. Tekstas neretai skyla į fragmentiškas atkarpas, išlaikančias bendrą vienijančią ašį. Tokiu būdu gyvenimas rodomas kaip besikeičiantis, nutrūkstantis ir vėl besitęsiantis vaizdas. Jį sukurti padeda romane nuosekliai plėtojamas elektros, šviesos, energijos įvaizdis (žibintai, degantys skruostai, žiburiai). Nuolatinis degimas, mirguliavimas, kibirkščiavimas, tekėjimas sukuria kintančio šiuolaikinio pasaulio vaizdinį. Atsvara – lėtas pasakojimas, tačiau jis naudojamas ne žmogaus dvasiai vaizduoti, o detektyvinei intrigai išlaikyti. Vis dėlto M. Zingerio personažų veiksmai pernelyg lengvai dekoduojami, todėl iš skaitytojo atimamas „įtampos malonumas“. Detektyvinis siužetas pernelyg išplečiamas politiniais, ekonominiais, socialiniais svarstymais, kurie yra tarsi savarankišką gyvenimą galinti gyventi teksto dalis. Nemažiau specifiškas yra autoriaus sprendimas herojų patiriamus nuotykius pagrįsti stebuklinei pasakai būdinga logika. Veikėjai dažnai dėl stebuklingo atsitiktinumo įgyja vieną ar kitą daiktą (senovinių pinigų lobį, raštelį butelyje), kuris inspiruoja naujų minčių, įvykių ir galimybių atsiradimą. Štai čia susiduriame su paradoksu, nes, akcentuojant stebuklą, iš gyvenimiškosios tikrovės atimamas jos pagrindas, t. y. realumas, kuris nuolat pabrėžiamas visame kūrinyje.

       Pasakojimo architektonikos požiūriu romane labiausiai išryškinta komplikacijos fazė (herojaus dukros išprievartavimas, susipažinimas su Grafu, susitikimas su šokėja, oro uosto tarnautojų streikas, rastas lobis, Aronovičiaus dukters vestuvės, įrašas grandinėlėje ir kt.), kuri leidžia plėtoti naratyvą. Visiems šiems įvykiams yra būdinga viena savybė – atsitiktinumas. Kaip tik tai išreiškia kūrinyje slypinčią gyvenimo kaip atsitiktinumų žaismo koncepciją. Problema ta, kad pastarajai realizuoti trileris nėra pats tinkamiausias pasirinkimas. A. Döblinas romane „Berlynas. Aleksandro aikštė“ (1929) reflektavo gyvenimo kaip nuolatinės kovos koncepciją. Jai įkūnyti autorius pasirinko ne nuotykius, o žmogaus nuopuolio ir kilimo, kovos už kasdieninį oro gurkšnį istoriją. Biberkopfui gyvenimas siunčia vieną smūgį po kito, o Drąsučiui jis kaskart išmeta stebuklingąjį gelbėjimosi ratą. Todėl lietuviškasis herojus negali adekvačiai įvertinti tikrovės, pažinti savęs ir artimiausių žmonių.

       Naujausiame kūrinyje M. Zingeris ir toliau kuria mitologinį Kauno vaizdinį. Ankstesniuose romanuose vyravusias Kauno–Paryžiaus, Kauno–Niujorko kryptis dabar keičia Kauno–Tel Avivo dienovidinis. Tokia erdvės kūrimo strategija leidžia autoriui ne tik plėtoti siužetą, bet ir veikėjų lūpomis išdėstyti savąjį naujausių laikų istorijos, apimančios tris pirmuosius XXI a. metus, variantą. Kriminalinis pasaulis, galinga žiniasklaida, tarptautinė mafija, emigracija, gyvenimas ir mirtis užsienyje – tokios temos rutuliojamos kūrinyje. M. Zingeris vaizduoja tikrovišką gyvenimą: itin tiksliai atskleidžia merginų tapimo modeliais (p. 183), prostitutėmis mechanizmą, moterų perpardavinėjimo būdą (p. 85). Tačiau tiesioginis tikrovės pažinimo perteikimas dar nėra menas. Štai romane aprašoma, kaip Drąsutis ir Barzdukas su žmonomis pirmąsyk žiūri striptizą (p. 23–26). Koncentracija ties fiziniu, bet ne dvasiniu pasauliu neleidžia sukurti tos įtampos, kuri vyrauja, pavyzdžiui, keletą kartą trumpesniame Valančiaus „Palangos Juzės“ epizode, vaizduojančiame, kaip Domicelė pirmą kartą išvysta jūrą. M. Zingeris ne tik neperteikia susižavėjimo apimtų personažų vidinių reakcijų (nusako tik spėjamas jų mintis), bet ir beprasmiškai nukrypsta į politinius svarstymus (p. 26).

       „Tikras gyvenimas – tikra kalba“ – toks galėtų būti šio romano credo. Slengas, žargonizmai, barbarizmai, šnekamosios kalbos žodžiai (mikriukas, bukietas, motka, fanera) padeda sukurti tą romano faktūrą, kuri labai artima tikrovei. Kitaip sakant, kalba atitinka vaizduojamą objektą. Tačiau keiksmažodžiai kūrinyje yra vartojami taupiai ir tikslingai. Nors retkarčiais nukrypstamą į publicistinį stilių (p. 31), tačiau šio trilerio kalba yra pakankamai meniška. Rašytojas neatsisako sukurti metaforiško aprašymo (p. 109) ar originalaus palyginimo: „Striukė buvo nerūpestinga kaip vasaros ledų porcija“ (p. 138). Ypač išsiskiria M. Zingerio mokėjimas parinkti emociškai konotuotą veiksmažodį (numataruoja, nuspūdina, patapnoja), kuris charakterizuoja veikėjus geriau nei jų išvaizdos ar reakcijų aprašymas. Tiesa, kai kada kartojamos tos pačios metaforos: reklamos ar žibintų padeginėjami plaukai (p. 18), palyginimai (tarsi vasario kruša dardėtų per stogą (p. 26–27, 99, 102, 135), žodžiai (supermarketas). Nors autorius nekuria parulskiškų ar papieviškų metaforų, tačiau jis geba paveikiai skaudžiai konstatuoti tam tikrą faktą, jauseną, būvį. Tai padaryti padeda ironija, demaskuojanti ir seną (Margučių žydų likimas), ir dar gyvą („pargrįžtantys“ žydai) istorinę praeitį. Istorinių pervartų ištremtų žmonių fragmentiškas ar ilgalaikis sugrįžimas į Lietuvą, jų dvasinės patirtys – nereflektuota lietuvių romanistų tema. Tačiau giliau neapmąstoma ji ir šiame kūrinyje, nors jame ironiškai aprašomas geradario Grafo apsilankymas Margučiuose. Ironijos pulsas M. Zingerio meniniame tekste yra vertingas kūrybos bruožas, tačiau jis netenka visos galios, kai yra panaudojamas nuotykiams vaizduoti.

       „Sezono su šokėja“ meninį lygį itin sumažina idėjinis autoriaus angažuotumas, nuolatinis šiandienos ir sovietmečio realijų lyginimas, fragmentiškas šalutinių veikėjų vaizdavimas, netikslingas naratoriaus statuso pakeitimas penktoje kūrinio dalyje (p. 163–168). Visažinio naratoriaus vaidmuo atima iš romano dar W. Faulknerio įtvirtintą galimybę kiekvienam personažui išdėstyti savąjį požiūrį į tuos pačius įvykius. Visa tai verčia skaitytoją suabejoti herojaus mintimi, kad gyvenime, religijoje, „<...> mene viskas kyla iš prieštaravimų ir kontrastų“ (p. 35). Pastarųjų kaip tik ir pritrūksta šiam kūriniui, kuriame vidiniai veikėjų konfliktai yra išsprendžiami pernelyg lengvai ir sklandžiai. Dirbtinis atrodo ir Beatos mėginimas sutaikyti tėvus, ir jų ištuokos nutraukimas, ir herojaus nerimas, ir rašytojo siekis suvesti visas kūrinio gijas. Nors ir užtikrinti, bet pernelyg lengvi ir paprasti literatūriniai sprendimai rodo autoriaus orientaciją į tokį skaitytoją, kuriam galima vos ne tiesiogiai cituoti A. de Saint-Exupéry teiginius (p. 113).

       Taigi verta iškelti klausimą: ar „psichologinis trileris“ buvo adekvatus žanras pasirinktai medžiagai? Kur ta knygos pradžioje deklaruota „meninė išmonė“? M. Zingeriui šįkart kaip tik ir pritrūko to fiktyvumo liepsnos, kuri skaisčiau ar blausiau degė ankstesniuose jo romanuose. Galbūt jam reikėjo rinktis nonfiction žanrą ir prisijungti prie Irenos Mačiulytės-Guilford „Glėbio“ (2003). Neabejoju, kad kažkur kūrinyje ir slypi noras apmąstyti nefikcinį kaltės fenomeną, atsakomybės būtinybę, žmonių ir tautų likimus, naujosios Europos situaciją. Tačiau visa tai paliko tarytum stebuklingoje skrynelėje, kurios autorius nesugebėjo atrakinti. Todėl man belieka konstatuoti, kad trečias M. Zingerio romanas „Sezonas su šokėja“ liudija besitęsiantį trilerių sezoną. Kas ir kada jį užbaigs?