Ar begyva šiandien grožinės literatūros vertimų kritika? Kokios ji būklės, kokios sveikatos? Ar turi kur pasireikšti natūralus vertimų vertinimo refleksas, jei niekas neabejoja tokį esant ir visąlaik buvus? Kokios kritikų pajėgos ir kaip jos galėtų prisidėti prie vertimų kokybės? Šie ir panašūs klausimai sklandė ore spalio 18 d. Mokytojų namuose vykstant Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos (LLVS) seminarui-diskusijai „Vertimų kritikos situacija ir perspektyva“. Seminare dalyvavo ir idėjomis dalijosi vertėjai, literatūros kritikai Laimantas Jonušys, Rasa Drazdauskienė, „Kultūros barų“ vyr. redaktorius Bronys Savukynas, kalbininkė Rita Urnėžiūtė ir kt. Centrine renginio ašimi tapo didelę patirtį turinčios vertėjos iš anglų kalbos Irenos Balčiūnienės pranešimas „Verstinės literatūros kritikos apžvalga“. Nemažą vertimų kritikos archyvą (beje, jis žadamas publikuoti LLVS tinklapyje: http://www.llvs.lt/) sukaupusi vertėja pamėgino glaustai aprėpti vertimų į lietuvių kalbą kritikos istoriją nuo XVI a. iki šių dienų bei įvertinti dabartinę jos situaciją.

       Po pranešimo itin karšta diskusija neužvirė. Matyt, todėl, kad, anot B. Savukyno, šiaip jau puikiai parengtame pranešime dauguma išdėstytų faktų lituanistui yra žinoma, o pranešimo uždavinys nebuvo akcentuoti kokius nors esmingesnius laikotarpius arba bandyti patyrinėti kokias nors tendencijas ir jų įtaką dabartinei vertimų kritikai. Kita, tikriausiai svarbiausia diskusijos santūrumo priežastis buvo ta, jog visi dalyviai sutarė dėl esminių dalykų: vertimų kritikos stoką lemia menkos potencialių tos kritikos atramų – kultūrinės spaudos – galimybės. Profesionaliai parašyti kritinį straipsnį ir daug laiko užima, ir nemažų pastangų reikalauja, o „juodais“, palyginti su auksine senosios „Vagos“ epocha, dabarties laikais ir viena, ir kita turi būti motyvuota – deja, materialiai. Kitas dalykas, dėl kurio nesiginčyta, tai per menka vertėjų „kritinė masė“. Mat Lietuvoje vertėjai ir kritikai sudaro gana nedidelį glaudų būrelį, tad retas kuris iš jo norės kritikuoti savo kolegą, be to, gali paaiškėti, kad vertėjai neskaito savo kolegų išverstų knygų.

       Pasak L. Jonušio, esama dviejų tipų kritikos: rimta analitinė recenzija – jau beveik išmirusi, – ir mažiau analitinė, bet nurodanti pagrindinius vertimo trūkumus ir klaidas. Galbūt bent jau tokią kritiką spausdintų mūsų kultūriniai leidiniai. Apie vertimų įvertinimo galimybes populiariojoje spaudoje svarstė R. Drazdauskienė, „Lietuvos žinioms“ rengianti naujausių knygų apžvalgas. Ypač aktuali tokio apžvalgininko pozicija tampa dviem kraštutiniais atvejais: kai knyga išversta puikiai ir skandalingai. Tuomet būna sunku neatkreipti būsimųjų knygos skaitytojų dėmesio į vertimą, tik ar verta tai daryti, jei kai kurie leidinių redaktoriai pristatydami knygą net nesusivokia paminėti vertėjo pavardės. Galbūt derėtų įvesti sutartinį vertimo kokybės ženklą, kaip pasiūlė Irena Aleksaitė, – žvaigždutes ar kryžiukus? Arba užuot rašius recenzijas tiesiog rašyti humoreskas?

       Iškilus klausimui apie leidyklų atsakomybę už vertimų kokybę, „Vagos“ leidyklos vyriausioji redaktorė Janina Riškutė pasiguodė, kad tendencija neberašyti bent kiek rimtesnių recenzijų komplikuoja ir leidyklų darbą. Štai vertimus remiantys užsienio fondai paprastai prašo atsiųsti kritikos straipsnių apie išverstus ir išleistus kūrinius, o jų dažniausiai nėra. Jauni vertėjai taip pat neturi iš ko mokytis ir negali objektyviai įvertinti savo darbo. Dėl pašėlusiai besisukančio leidybos konvejerio leidyklų redaktoriai, jei, žinoma, jų esama, neįstengia užtikrinti tokios griežtos filologinės kontrolės, kokia, pavyzdžiui, yra Vokietijos leidyklose. Tenka išgirsti, jog kai kurios mūsų leidyklos vertimų išvis neredaguoja, – vertėjo atneštą tekstą neša tiesiai į spaustuvę. Taigi tenka tik nostalgiškai prisiminti jau beveik dviejų dešimtmečių praeitį, kai tokios leidyklos kaip „Vaga“ arba „Mintis“ buvo vertėjų ir redaktorių kalvė, atsakomybės už kokybę ugdykla, kai į kritiką buvo reaguojama rimtais darbuotojų posėdžiais ir susirinkimais. Išeitų, kad ir kritika čia neką tepadės, nebent tiesiai šviesiai rekomenduotų skaitytojams pirkti arba nepirkti vienos ar kitos knygos.

       Šiek tiek geresnė padėtis „Gimtosios kalbos“ puslapiuose, kuriuose beveik kiekviename numeryje spausdinamos kalbinės vertimų recenzijos. Vis dėlto vertinti vertimo santykį su bendrinės kalbos normomis yra šiek tiek kas kita nei išanalizuoti vertimo adekvatumą originalui. Tai, pasak R. Urnėžiūtės, įkandama ne kiekvienam recenzentui, o juk recenzentas ir vertėjas šiuo atveju turėtų būti lygiaverčiai partneriai. Žurnale daugiausia publikuojamos kalbininkų recenzijos, tačiau mielai sveikintini būtų ir vertimų analizės tekstai. Kita vertus, recenzuoti reikėtų vertingas, visai mūsų kultūrai svarbias knygas, kurios taptų literatūrinio gyvenimo įvykiu. Pagaliau apie tokių knygų pasirodymą visuomenei galėtų pranešti ir patys vertėjai.

       Su viltimi norėtųsi žvelgti į akademinę literatų stovyklą, – kas labiau už literatūros specialistus galėtų išmanyti vertimų problemas? Padėtis tikrai gerėtų, jei aukštosios mokyklos aktyviau imtųsi ugdyti literatūros kritikus, skatintų studentus nagrinėti literatūros vertimus, rašyti ir publikuoti recenzijas. Vertėjai būtų dėkingi, jei galėtų pasinaudoti bakalaurų ar magistrų diplominiais darbais. Deja, diskusijų dalyviams nestigo pesimizmo ir nusivylimo. Paaimanuota, pavyzdžiui, kad VU Vertimų studijų katedrą papirko Briuselis ir „poezijos vertimas virto ES direktyvų vertimu“…

       Galiausiai veiklioji vertėjų sąjungos pirmininkė Jurgita Mikutytė pažadėjo išplėsti LLVS tinklapį įsteigiant jame vertimų kritikos puslapį bei kritikuotojų forumą, ieškoti galimybių recenzijų autoriams mokėti deramus honorarus. Vertėjai rengtų uždarus savo kolegų darbų aptarimus, į juos būtų kviečiami universitetų specialistai, kalbininkai. Nuskambėjo pasiūlymas sukurti vertimo nesąmonių kampelį, pavadinant jį, tarkim, „Mozės ragais“. Pirmąjį pavyzdį šiam kampeliui kaip tik buvo parinkusi R. Drazdauskienė: „<…> jo rūstūs skruostai skleidė nusivylimą“.