C h r i s t o s  C h o m e n i d i s  (g. 1966 m. Atėnuose) 1990 m. baigė teisės studijas Graikijoje, lankė teisės paskaitas Maskvoje, Anglijoje studijavo komunikacijos mokslus. Tėvynėje dirbo advokatu. Rašytojas yra Graikijos valstybinės UNESCO komisijos valdybos narys, gyvena ir dirba Atėnuose.
         Ch. Chomenidis – keturių romanų ir dviejų apsakymų knygų autorius. 1993 m. išleistas pirmas romanas „Išmintingas vaikas“ buvo labai šiltai sutiktas tiek skaitytojų, tiek kritikų. Pagal jo romaną „Balsas“ pastatytas televizijos serialas. Ch. Chomenidžio romanai verčiami į užsienio kalbas, ypač jo kūryba mėgstama Prancūzijoje.


       Kalmucho viešbutis

 
      Dviaukštis praėjusio amžiaus namas, užsikoręs į Likabeto kalvos šlaitą, paskendęs tarp pušų ir laurų, pro langus matyti visa lyguma, o giedromis dienomis – net ir Eginos sala. Kalmucho viešbutis. Keturiolikoje erdvių, saulėtų ir puikiai įrengtų kambarių pastaruosius šimtą dvidešimt metų nakvojo iškiliausi Atėnų lankytojai. Žydrojoje pirmo aukšto svetainėje medžiu išmuštomis sienomis, su giliais aksominiais krėslais gėrė kavą ar aperityvą įvairiausio plauko vadovai, Holivudo aktoriai, poetai ir primadonos. O Baltoji pirmo aukšto svetainė atidaroma tik ypatingomis progomis, kai kas nors iš aukštų užsienio svečių nori pasikalbėti konfidencialiai ir priimti sprendimus, galinčius nulemti visų mūsų ateitį – o kodėl gi ne? Vienintelį Baltosios svetainės raktą laiko viešbučio direktorius, kuris turi tiesioginį ryšį su visais savo pirmtakais ir turės ryšį su visais paveldėtojais, amen. Pastaruosius keturiasdešimt metų direktorius – Marijas Kalmuchas, mano tėvas, viešbučio įkūrėjo Panajočio Kalmucho proanūkis.
       Sakoma, mūsų tėvynėje šeimos verslas gyvuoja daugių daugiausia tris kartas. Pirmoji savo kruvinu prakaitu jį sukuria, antroji vargais negalais jį išlaiko, o trečioji (kuri tik paukščių pieno neturi ir yra pamiršusi sunkų darbą) puola prie gatavo ir akies mirksniu viską iššvaisto, taip priversdama savo vaikus vėl pradėti viską nuo nulio ir dar su naujųjų skurdžių kartėliu. Tokia yra Graikija, kai kurių liaudies filosofų nuomone, be perstojo dalijama kortų kaladė. Grobuoniškumo, vienadieniškumo, skuboto pasimėgavimo šalis, juk saulė čia skaisti ir neišsenkanti, šviečia, degina, viską, kas gyva, gimdo ir prikelia.
       Taigi, jeigu Graikija yra tokia, tai mes esame ir ketiname tokie likti – iš kitos operos. Beūsis Panajotis Kalmuchas 1876 metais nusileido iš Kalavritos vienuolyno, pirma dirbo batų valytoju, paskui liokajumi rūmuose, kad būdamas dvidešimties atidarytų savo „viešbutį“ rajone, kuriame tada buvo tik akmenys, o vėliau jis tapo – ir mūsų dėka – aristokratišku ir paklausiu. Panajotį įkvėpė nenuginčijamos vertybės – ne tik darbštumas, garbinga verslininko gyslelė, garbės troškimas, bet ir saiko jausmas, – ir šias vertybes jis perdavė vaikams ir anūkams. Mes, Kalmuchai, nenorime būti pasaulio gelbėtojais, nenorime ir žibėti kaip ryškiausios jo žvaigždės. Mums pakanka valdyti gerą vardą išsikovojusį Atėnų viešbutį, gerovės simbolį, kuris skirtas ne plačiosioms masėms, bet nedaugeliui išrinktųjų, potencialiems mūsų klientams. Mūsų netrikdo prabanga, žavesys, valdžia ar talentas – kasdien tai matome susidurdami su tuštybe, todėl į tai žiūrime beveik iš aukšto. Galbūt koks indas Nobelio premijos laureatas šią akimirką užsikoręs terasoje skaito – girtas kaip šliurė – savo naujo romano ištraukas. Galbūt savo vonioje žinomiausia iš gyvųjų sopranų, kad pailsintų balso stygas, mėgaujasi dviem jaunuoliais, mūsų parūpintais jai nutrinti nugarą. Mums tas pats. Kalmucho šeima savo paprastuose kambariuose viešbučio cokoliniame aukšte vakare valgo pupienę ir leidžia lankytojams kelti orgijas, jei tik šie akiplėšiškai nedrumsčia ramybės valandų ir nepiktina visuomenės. Tegu pasidžiaugia, kol yra madingi ir turi už ką mokėti. Mes niekada nebūsime madingi. Esame klasikiniai.
       Esu Panas Kalmuchas, gimiau prieš trisdešimt trejus metus Marijo ir Atanasijos, stambaus prekybininko Vasilijo Petridžio dukters, šeimoje. Gražiausi vaikystės prisiminimai susiję su mūsų viešbučiu. Besimokydamas pradinėje mokykloje jau talkinau virtuvėje ir skalbykloje. Ten tarp sumestų paklodžių, būdamas keturiolikos metų, praradau nekaltybę su apetitiška kambarine. Visas įraudęs nubėgau apie tai pranešti tėčiui, o jis – amžiną jam atilsį – džiaugėsi kartu su manim ir dešimt dienų, kol aš sotinausi savo drauguže, žiūrėjo į tai pro pirštus, o vienuoliktosios rytą pasikvietė ją į kabinetą ir atleido. Mačiau ją tyliai virkaujančią, besidedančią savo varganus daiktus ir maniau, kad neteisingai pasielgta, piktinausi ir buvau pasiruošęs viską mesti ir lydėti ją į nežinomybę. Bet po poros tėvo sakinių atsipeikėjau. „Negerai, – sakė jis, – savininkams painiotis su darbuotojais. Atstumo laikymasis yra esminis pažangos veiksnys.“ Vaikiškai širdelei buvo sunku pripažinti tą amžiną tiesą, bet mano protas jau buvo pradėjęs bręsti. Susitvardžiau, atsisveikinau su pirmąja savo meile nepraradęs savigarbos, o po trijų savaičių buvau pamiršęs ją pakeitusios moters glėbyje, nors šios dienos mūsų viešbutyje taip pat buvo suskaičiuotos.
       Būdamas aštuoniolikos vos nepasukau blogu keliu. Buvau bebaigiąs mokyklą, mokytojai mane laikė matematikos šviesuliu ir bandė užliūliuoti mano protą ragindami vykti į užsienį, kad išeičiau į žmones. Buvau pamalonintas, sprendžiau lygtis net ir miegodamas, pildžiau paraiškas į Amerikos universitetus, jaučiau, kad Mokslas mane šaukia. Kūriau planus be viešbutininko žinios.
       – Niekur tu nevažiuosi, – suraukęs antakius švokštė tėvas, o jo šešėlis krito ant manęs. – Tau nereikia niekur važiuoti.
       Išsitempiau visu ūgiu.
       – O mano pašaukimas? – atrėžiau. – Mano genialumas yra Dievo dovana, negalima jo neišnaudoti.
       Tada Marijas Kalmuchas ironiškai nusišypsojo ir prasisegė kelnes. Iš jų išsivertė milžiniškas, raudonas kaip kaimiška dešrelė pimpalas.
       – O aš štai ką turiu, – tarė jis man. – Manai, turėjau tapti jo vergu? Palikti viešbutį ir pasidaryti pornografine žvaigžde? Panai, priklausai šeimai, suprask gi pagaliau. Esi mūsų tąsa. Savo genialumą pasilaikyk laisvalaikiui.
       Jeigu būtų buvus mano valia, mūsų ginčas būtų trukęs iki aušros. Bet tėvas nenorėjo daugiau nė žodžio pridurti nei klausyti. Išėjo ir paliko mane vieną savo kambaryje pamąstyti. Kad man padėtų, išeidamas užrakino duris.
       Savaitę pragyvenau griežtai izoliuotas. Gėriau vandenį iš asmeninio WC, o rūpestingos mamos rankos rytą vakarą pro durų apačią man įkišdavo kumpio griežinėlį. Iš pradžių netvėriau savo kailyje, urzgiau ir keikiausi, susikruvindavau kumščius bedaužydamas sienas ir sandariai uždarytas langines. Tačiau niekas iš esančių laisvėje nekreipė dėmesio į mano isterijos protrūkius. Kelis kartus bandžiau pabėgti, manau, tiems, kas mane matė iš savo balkonų, buvo labai juokinga. Iškenčiau ir depresiją, apie savižudybę galvojau kaip apie didvyrišką išeitį, tačiau neišdrįsau nei manikiūrinėmis žirklutėmis persipjauti venų, nei ant karnizo pasikarti. Šeštą dieną man visiškai pavažiavo stogas, ir aš dėjau į kojas. Apsivilkau sportines trumpikes ir pradėjau bėgioti pirmyn atgal po kambarį įsivaizduodamas, kad lekiu tankiais miškais, žaliuojančiais slėniais; įsibėgėjau ir pradėjau šokinėti per upeliukus, kol paslydau ant kažkokių augalų (avėdamas šlepetes) ir pargriuvau pelkėje (ant savo lovos). Gulėjau ant nugaros visiškai nejudėdamas. Kūnas pasidarė besvoris ir tuščias, džiūvo. Galiausiai po daugelio valandų Panas plyšo nuo galvos iki kojų kaip kokonas. O iš vidaus išlindo – galinga, visiškai pasitikinti savimi ir pasauliu – jaunoji Kalmuchų šeimos atžala.
       Tėvas žaibiškai pastebėjo mano pergalingą džiugų pasikeitimą. Išlaisvino mane ir pastatė ant kojų pasakiškais pietumis. „Septynis kart devyniolika lygu…“ – šelmiškai paklausė pripildamas mano taurę puikaus rinktinio vyno iš mūsų rūsio. Užtrukau penkiolika minučių, kol išsprendžiau tą paprastą užduotį. O kol skaičiavau ant pirštų painiodamasis ir pradėdamas iš naujo, jo veidas švytėjo…
       Po dviejų mėnesių išvykau į Šveicariją mokytis vienoje iš geriausių turizmo mokyklų. Grįžau ją baigęs su pagyrimu. Atlikau karinę tarnybą ir iškart tapau mūsų viešbučio direktoriaus pavaduotoju.
       Po dešimties metų savo gyvenimą galėjau drąsiai apibūdinti keliais žodžiais – gerai suku šeimos verslą, gyvenu viešbučio cokoliniame aukšte, vieno kambario bute, turinčiame bendrą sieną su tėvų butu, mano kruopščios paieškos davė rezultatų praėjusią gegužę, kai radau moterį, su kuria bendradarbiausiu augindamas Kalmuchų palikuonius. Ji buvo lopšelio auklėtoja, graži, pasiturinti, kukli, ištikima ir, kiek priklauso, už mane jaunesnė. Vardu Fotinė. Spalio vidury jau paskirta vestuvių data. Nusipirkome užmiesčio sodybą Anavise, kad ateityje mūsų vaikai turėtų kur leisti vasaras. Ar ne kaip sviestu patepta? Būtent taip maniau, kol vieną dieną mane pasikvietė mamytė ir atskleidė man žiaurią tiesą.
       – Tėvas turi meilužę! – tarė ji, vos užgniauždama ašaras. – Šeima y~ra!
       Pažvelgiau į ją pritariamai. Ji apie šešiasdešimt penkerių, o jam per septyniasdešimt. Pavydas iš meilės tokiame amžiuje yra, kad ir ką sakytum, patrauklus kaip paauglystėje.
       – Ir gyvena ta kekšė čia, viešbutyje! – varė ji savo. – Dvyliktame kambaryje.
       Tikriausiai kalbėjo apie Zoją Tzelepę. Penkiasdešimtmetę blondinę, buvusią televizijos pranešėją, kuri buvo ištekėjusi už stambaus prekybininko tesalonikiečio; likusi našle mėgo gyventi tai savo viloje Panoramoje, tai Kalmucho viešbutyje. Iki šiol maniau, kad jos – draugės, ne kartą jas mačiau Žydrojoje svetainėje žaidžiančias kortomis.
       – Draugė g-gyvatė! Nusižiūrėjo tavo tėvą iš pat pradžių, palengva palenkė jį savo pusėn. Dabar, bjaurybė, kasnakt laukia, kol užmigsiu, kad galėtų išslinkti iš kambario ir vilktis į jos kamaraitę plunksnų kedenti!
       – Kasnakt?! – nusistebėjau jo pajėgumu.
       – Sakau tau, vaikeli, ji ragana, reikia ją pritvot, kol dar galime.
       – Jums nieko negresia, mama, – raminau ją. – Kad ir ką darytų senis Marijas, galiausiai pas mus sugrįš.
       – Koks tu naivus! Jis jai kaip žaisliukas, įtikino jį fiktyviai jai parduoti viešbutį! Paprašė notaro paruošti popierius! Pasirašys vėliausiai kitą savaitę. Skuba mus visus išmesti į gatvę.
       – O jūs kaip visa tai sužinojote?
       – Pasamdžiau detektyvą, tavo tėvas, žinoma, nė nesuuodė. Pabusk, sakau tau, kol dar ne vėlu!
       Motina parodė ir įrodymus – slapta padarytas nusidėjėlių nuotraukas lovoje, bet daugiausia turėjo pokalbių įrašų, kuriuose girdėti, kaip Marijas Kalmuchas, besiseilėdamas ir prisiekinėdamas amžiną meilę, tikrai siūlo savo meilužei mūsų viešbutį, kaip slaptų sužadėtuvių dovaną.
       – O kur dėsis tavo sūnelis? – vaikišku balseliu paklausė jo Tzelepė.
       – Suaugęs vyras, išsilavinęs, protingas, neprapuls.
       – O tavo žmona?
       – Tegu eina ir nusiskandina, kalė. Niekada jos nenorėjau. Tėvas man ją įkišo, pamanė, kad bus gera nuotaka. Aš visada tavęs laukiau, Zojica!
       Netikėjau savo ausimis. Nuleidau akis, buvo sunku pažiūrėti į motiną, viskas, kuo ji tikėjo gyvenime, buvo skaudžiai paminta. Bet ji jau buvo pasiruošusi gynybai.
       – Kai tik nudvės kalė, – tikino mane, – jos kerai išsisklaidys ir Marijas bus toks kaip ir anksčiau. Turi tai padaryti.
       – Ką?
       – Kaip ką? Nužudyti Tzelepę. O gal matai kitą išeitį? Surežisuosi nelaimingą atsitikimą, sugalvosi kaip. O kai po kurio laiko tėvui atskleisime tiesą, kertu lažybų, mums padėkos, kad jį išgelbėjome iš jos nagų. Turime tik tris dienas, paskubėk.
       Supratau, kad ginčytis su ja beprasmiška. Mama jau buvo apsisprendusi, o sūnus turėjo tiesiog įgyvendinti jos sumanymą. Prieš pradėdamas veikti vis dėlto norėjau išklausyti ir kitą pusę.
       Marijas Kalmuchas buvo pamalonintas, kai jam pasiūliau išeiti dviese vyriškai ko nors išgerti. Nusivedžiau jį į savo mėgstamą barą, išdidžiai pristačiau nuolatiniams lankytojams, o jis besipuikuodamas norėjo visus pavaišinti. Po trečios taurės viskio jo liežuvis atsirišo.
       – Žinai, Panai, aš baisiai klydau, – pradėjo truputį besipinančiu nuo alkoholio liežuviu. – Niekada neleidau nei sau, nei savo artimiesiems atsipalaiduoti… Viską norėjau kontroliuoti. Tik pasenęs suvokiau gyvenimo prasmę!
       – Ir kokia gi yra gyvenimo prasmė? – paklausiau.
       – Klausyti tik savo širdies, paklusti aistrai – ir kas bus, tas bus... Ar tai nereiškia palikti po savęs nuodėgulius ir griuvėsius? Turi joti per gyvenimą aukštai iškėlęs galvą.
       Meistriškai slėpiau šleikštulį, kurį man kėlė apgirtusio senio paistalai. Galiausiai jis kiek perlenkęs lazdą pradėjo prašyti atleidimo, kad, jo žodžiais tariant, iškastravo mano genialumą, ragino mesti viešbutį ir vėl grįžti prie matematikos, ir tada vos susilaikiau neužtalžęs jo antausiais. Gerdamas penktą taurę, atsikratė dvejonių ir pasuko tiesiai prie reikalo.
       – Sūnau, įsimylėjau! – pareiškė juokinga veido išraiška. – Ir ketinu tai išgyventi iki galo. Peržengsiu bet kokias ribas, atsiduosiu į jos rankas, parodysiu savo ištikimybę, kad ir kas nutiktų. Palaimink mane, – meldė.
       Nebuvo jokios abejonės, kad jis neišgydomas. Net jei tik Zojos Tzelepės karštas temperamentas išmušė jį iš vėžių, jos mirtis nebūtų jo grąžinusi į doros kelią. Reikėjo ryžtingesnio žingsnio. Todėl apsisprendžiau.
       – Gausi mano palaiminimą, – pirmą kartą kreipiausi į jį „tu“ pritariamai šypsodamasis. – Tik su mama turi elgtis kaip vyras. Nuvažiuosime savaitgalį visi į Anavisą ir ten pasikalbėsi su ja apie skyrybas, palengva ir švelniai. Neabejoju, kad ji tave supras. Gerai?
       – Visą savaitgalį? – paklausė manęs, nutaisęs sunkiai apibūdinamą miną. Suprask, meilužės jam trūks. Atsiduso kaip įsimylėjėlis ir galiausiai sutiko su mano sąlyga. Kauliukas jau buvo išmestas.
       Mamos norą žudyti kurstė atkeršyti trokštanti meilė. Mano prioritetas pirmiausia buvo išsaugoti Kalmuchų šeimą. Vis dėlto, kai moterį palieka vyras, manyčiau, ji ir pati iš dalies yra kalta. Gink Dieve, nesikalbėjau su ja tokiomis nemaloniomis temomis. Patikinau ją, kad vadžias laikau savo rankose, o savaitgalį Anavise pateikiau kaip vyro nuviliotojos sunaikinimo plano dalį.
       Penktadienį, vidurdienį, kaip ir buvo sutarta, sutuoktiniai išvažiavo iš Likabeto. Motina spaudė mašinos vairą kaip peilio kotą, o tėvas persikreipęs vogčiomis mėtė meilės kupinus žvilgsnius į uždarytą Zojos Tzelepės langą. Po dvylikos valandų laikinai perdaviau verslo vadžias sužadėtinei, apžergiau motociklą ir patraukiau ta pačia kryptim.
       Palikuonims skirta vila, kuri dabar turėjo būti paaukota jų pačių labui, buvo gana atokioje vietoje, kalno šlaite. Palikau motociklą ant vieškelio ir nupėdinau lengvu žingsniu. Pro svetainės balkono duris pamačiau knarkiantį ant kanapos išsidrėbusį tėvą, liūdną karikatūrą žmogaus, kuriuo kadaise žavėjausi ir kurio bijojau. Motinos niekur nesimatė, maniau, ji galbūt laukia tėvo miegamajame tarp nėrinių išsitepusi kremais ir išsikvėpinusi, tikėdama, kad sugebės paskutinę akimirką išsaugoti santuoką. Buvo beveik antra valanda nakties.
       Nusileidau į garažą ir iš ten atvilkau didelį plastmasinį kanistrą benzino. Kaip džentelmenas atrakinau laukujes virtuvės duris. Atidžiai apšlaksčiau visus pašalius, jaučiausi lyg dezinfekuodamas namus nuo mikrobų. Numečiau uždegtą degtuką. Tuo metu, kai sėdau ant motociklo, pasigirdo pirmieji sprogimai. Man išvažiavus į plentą, namai jau buvo ugnies gniaužtuose. Gaisrinė turėjo vėluoti tiek, kiek reikia, – juk gyvename Graikijoje, velniai rautų!
       Aštuntą ryte paskambinęs Anaviso policijos nuovados viršininkas oficialiai man pranešė apie tragišką nelaimę. Trumpas sujungimas namo elektros sistemoje mano tėvus pavertęs pelenais. Griežtas auklėjimas neleido man laisvai išreikšti tikrų jausmų.
       Fotinė ištikimai mane palaikė skausmingo gedulo metu. Gedulas baigėsi iškilmingai paskelbus apie jos nėštumą ir mūsų vestuves. Į jas buvo pakviesti visi nuolatiniai mūsų klientai.
       Viešbutininkų Kalmuchų šeimai, kuri netrukus sulauks jau šeštos kartos, anas nemalonus įvykis jau praeityje. Aušta šviesus rytojus. Verslas, kuris dabar yra mano geležiniame kumštyje, sparčiai atnaujinamas, kad atitiktų naujo tūkstantmečio reikalavimus.
       Zoja Tzelepė tebegyvena vienuoliktame kambaryje. Juodais drabužiais apsivilkusi kiekvieną pavakarę nusileidžia į Žydrąją svetainę ir žiūrėdama į tėvo nuotrauką vis geria konjaką. Užvakar, kai ėjau pro šalį, neįprastai stipriai sugriebė man už rankos. „Geriau būtum nužudęs mane!“ – sušnabždėjo ji. Nusišypsojau mandagia profesine šypsena ir pripyliau jos taurę. Gerbiu ponias net ir tada, kai jos tampa vaizdingais praeities šešėliais.


       Ne visi pirštai lygūs

       Kai būdamas trisdešimt penkerių tapau „Balzac International“ bendrovės kūrybos direktoriumi, nedžiūgavau nei dėl padvigubėjusio atlyginimo, nei dėl man skirto didžiulio kabineto su baldais, šiuolaikinio meno kūriniais bei panoraminiu Atėnų vaizdu. Džiaugiausi pagaliau galėdamas rinktis bendradarbius. Priimdamas penkis naujus žmones, turėjau suburti savo grupę, valstybę valstybėje, kuri įleistų šviežio oro (vyliausi) ne tik į mūsų bendrovę, bet ir į visą reklamos rinką. Kai tik užėmiau šias pareigas, rinktiniuose laikraščiuose ir žurnaluose pasirodė skelbimai, turintys privilioti mane dominančią jaunimėlio dalį. Jau kitą dieną pradėjo plaukti gyvenimų aprašymai, pradėjau priiminėti kandidatus pokalbio.
       Per savaitę priėmiau daugiau negu šimtą žmonių, buvau persisotinęs perdėtomis daugumos kandidatų pastangomis, kuriomis jie norėjo mane priblokšti, sužavėti rodydami savaime suprantamus dalykus – išsimokslinimą, dvasią, darbingumą, talentą. Neabejoju, kad kai kurie šių savybių turėjo pakankamai. Tačiau niekas neturėjo to „kažko“, ko ieškojau, ko – net pats konkrečiai negalėjau įvardyti. „Ieškai bendradarbių, ne mylimosios, – patarinėjo „Balzac“ viceprezidentas, senas reklamos vilkas. – Pirmyn, įvertink visus už ir prieš ir apsispręsk blaivia galva.“
       Po pusvalandžio sekretorė atnešė lapą, kuriame ranka buvo parašyti tik devyni žodžiai: „Aš esu jūsų alfa ir omega. Išdrįskite pabandyti“. Ir visiškai neįskaitomai pasirašyta raudonu žymekliu.
       – Ką dar išgirsime! – atsidusau.
       – Ką dar pamatysite! – beveik pagrasė sekretorė. – Išsidrėbė ant laukiamojo sofos ir jaučiasi lyg namie. Lakuojasi nagus, netrukus dar ir nusiaus, kad pedikiūrą pasidarytų.
       – Gerai, įleisk ją.
       Iš pirmo žvilgsnio niekuo nenustebino, tik jaunu amžiumi. Tai buvo aukšta, laiba mergiotė ant pakaušio surištais plaukais, didelėmis akimis, tik atrodė, kad jos ne aplinkinį pasaulį tyrinėja, o žiūri į vidų. Atrodė ne vyresnė kaip šešiolikos.
       – Ksenja Doganė, – padavė man ranką pirma ją papūtusi, kad nudžiūtų nagų lakas.
       – Mokyklą baigei?
       – Ką tik.
       – Gerai, papasakok apie save.
       – Mane traukia ne žodžiai, o piešimas, – paaiškino.
       – Ką gi, parodyk savo darbą.
       Ji atsinešė didžiulę išsipūtusią, beveik plyštančią, jūreivišką kuprinę. Pasilenkusi pradėjo joje raustis. Nusiteikiau išvysti šimtus mergiotės piešinių ir eskizų nuo pradinės mokyklos laikų iki šių dienų. Bet ji išsitraukė visiškai naują piešimo bloknotą ir spalvotų kreidelių dėžutę.
       – Pasakykite, kokį gaminį reikia reklamuoti, ir aš viens du padarysiu eskizą.
       – Kol surūkysiu cigarą? – kreivai į ją dėbtelėjau.
       – Gal dar greičiau.
       Jai nė į galvą nešovė, kad aš šaipausi, keista, bet tai mane žavėjo.
       – Dabar ruošiame projektą „Wonderbra“ produkcijai. Stebuklingos liemenėlės, – pranešiau jai nepasiduodamas pagundai pažiūrėti į jos krūtinę.
       – Puiku, – atsakė ir maniškai ėmė piešti. Pastebėjau, kad pradėjo nuo dešinio balto lapo kampo ir naudojo tik dvi ar tris spalvas.
       Po kokių penkiolikos minučių padėjo kreidelę, pasigrožėjo savo kūriniu ir padavė man. Mačiau tik žalsvai melsvų langų derinį be logikos ir prasmės.
       – Ką čia pavaizdavai? – paklausiau.
       – Reikia vaizduoti ką nors konkretaus ar skatinti prekybą? Prisiekiu, moterys, tai pamačiusios, bėgs į apatinio trikotažo parduotuves. Nagi išbandykite su kolegėmis.
       Žinoma, neketinau klausyti kažkokios Ksenjos Doganės reikalavimų, ypač kai ji taip įžūliai šnekėjo.
       – Gana eksperimentuoti, – tariau tėvišku tonu. – Be to, esi dar per jauna, kad pradėtum dirbti. Eik pasimokyk piešimo ar dar ko nors, ką mėgsti, ir po kokių penkerių metų vėl ateik, pasišnekėsime.
       – Ką – manęs nepriimsite? – pakėlė balsą, ir jos nuostaba atrodė didesnė už nepasitenkinimą.
       – Ne.
       – Man jūsų gaila, – sausai atšovė ir išėjo iš kabineto.
       Tą patį vakarą išsitiesęs gulėjau ant sofos ir žiūrėjau per televizorių prieškarinį siaubo filmą. Milena teatre vaidino vakarinį ir vidurnakčio spektaklius, paskui ruošėsi eiti pasilinksminti su kitais pižonais avangardistais aktoriais, ketino grįžti tik švintant. Kitą rytą devintą manęs laukė susitikimas su stambiu klientu (jogurto gamintoju), taigi turėjau anksti kristi į lovą. Tačiau tuščiuose namuose viešpatavo tokia ramybė, kad buvo gaila ja nepasinaudoti. Po dvylikos dvidešimt ją sudrumstė pašėlęs skambutis į duris. Atidariau ir prieš akis išvydau Ksenją Doganę. Ji nebuvo persirengusi, atsinešė ir jau pažįstamą jūreivišką kuprinę. „Padariau kai ką naujo ir atnešiau jums parodyti. Manau, esu verta antros progos…“ – tarė beveik maldaudama.
       Gyvenime nesu išvijęs lankytojo, net gatvės prekiautojo. Įsileidau ją vidun, įpyliau tekilos ir paėmiau iš jos rankų bloknotą. „Stengiausi būti aiškesnė“, – pasakė prieš man jį atverčiant. Iš tikrųjų buvo jį išmarginusi šimtais lytinio akto pozų, pačių įprasčiausių ir neįtikinamiausių. Viena bendra detalė, pasikartojanti visuose lapuose, buvo veikėjų veidai – jos ir mano. Viename iš paskutinių mūsų sueičių eskizų aš buvau pavaizduotas stačias apgriautos pilies sienos šaudymo angoje, o ji – burlaivyje, skrodžiančiame bangas. Mus jungė mano milžiniškas penis, apkabinėtas kiniškais žibintais, ką tik išskalbtomis liemenėlėmis ir net šikšnosparniais. Bet vis dėlto tai nebuvo šaržas.
       Pakėliau galvą ir pamačiau ją, čiulpiančią tuščiavidurį ledo gabaliuką ir laukiančią mano reakcijos.
       – Ar žinai, kad gyvenimas kopijuoja meną? – iškošiau.
       – Jei išdrįsta, – pabaigė sakinį ir atsisėdo ant sofos.
       Kai vėl pakėliau galvą, buvo jau pusė keturių, ir Milena galėjo įgriūti bet kurią minutę.
       – Laikas grįžti į namučius, – pasakiau Ksenjai, švelniai ją paglostęs.
       – Tai neįmanoma, – ji pertraukė mane. – Iš ryto nugalabijau savo tėvus, senelę ir jos seserį. Kaip galiu sudėti bluostą, kai gretimame kambaryje tiek daug lavonų?
       – Tada eik į viešbutį.
       – Aš nepilnametė, registratūroje reikalauja asmens dokumento.
       – Bet ar nesakei, kad baigei mokyklą?
       – Metais anksčiau pradėjau ir sutaupiau metus. Vasarį man sukaks aštuoniolika.
       – Tačiau netrukus grįš mano žmona.
       – Jei manęs nepriimsi, miegosiu greta esančiame parke per tokį šaltį. Spręsk tu, – nukirto visiškai ramiai.
       Žodis po žodžio, nesuvokdamas, ką darau, pasidaviau jos absurdiškiems prašymams. Liepiau susirinkti visus daiktus ir nuvedžiau ją į rūsį, kurį buvau praminęs asmenine poilsio vieta, kad ir vedęs išlaikyčiau bent kiek autonomijos, – tai buvo paaugliškas kaprizas, kurį Milena gerbė. Daviau jai seną miegmaišį ir ąsotį vietoj naktipuodžio. Paėmė dėkingai šypsodamasi. Uždraudžiau net cyptelėti, išeidamas išjungiau šviesą ir uždariau duris. Po keturių valandų, kai jau buvau pradėjęs abejoti jos egzistavimu, atrakinęs duris radau ją gulinčią ta pačia poza, tik iš po prasegtų marškinėlių kyšojo kairysis spenelis. „Kelkis ir apsirenk, keliausime“, – liepiau. „Eikš trupučiuką ant manęs“, – pasirąžė ji šelmiškai.
       Paleidau ją prie vienos kavinės važiuodamas į „Balzac“. Pusę pirmos nakties ji vėl mindžikavo prie mano durų slenksčio. Milenos namie nebuvo, šį kartą ji filmavosi.
       Trumpai tariant, slapta priglaudžiau Ksenją dviem savaitėms. Nuo antro ryto jos nebežadinau ir iš namų nebevariau, nunešdavau jai termosą kavos, maisto, kurį sugebėdavau iš šaldytuvo, Milenos neužkluptas, nugvelbti. Mergina besąlygiškai gerbė tylėjimo įžadus. Praleisdavo dvylika ar net šešiolika valandų nepraverdama burnos. Aš ją lankydavau kaip galėdamas dažniau, ir mums pasimylėjus ji rodydavo savo naujausius darbus. Piešė karštligiškai, dažniausiai tai, ką matydavo priešais save. Ir turiu pripažinti, nors ir iškart atpažinau baldus, knygas ir banglenčių sporto įrangą, jos piešiniuose buvo naujos erdvės, nepažįstamų pažįstamo pasaulio atspindžių. Ar tik ne tai ji turėjo galvoje kalbėdama apie dovaną?
       Ksenja, regis, buvo labai laiminga savanoriškai įkalinta, lyg tų dvidešimties kvadratinių metrų pakaktų jai visam likusiam gyvenimui. Jai kėlė nerimą tik nužudytų giminaičių likimas.
       – Turiu nuvažiuoti ir užkasti juos kieme, – kasdien nervingai kartodavo.
       – Bijai, kad nerastų policija?
       – Ne, bet yra gi etikos normos. Ar Antigonė ne tai padarė dėl brolio?
       – Bet ji jo nenužudė.
       – Vadinasi, mano pareiga dar didesnė.
       Iš pokalbių apie žmogžudystę, nors ir tikroviškų, mažai ką galėjau suprasti. Ksenja apibūdino tariamąsias aukas kaip visiškai beviltiškus žmones, vis labiau klimpstančius į kasdienybės liūną ir nesąmoningai ieškančius išsigelbėjimo.
       – Suprask, – kalbėjo ji, – tėvas buvo korumpuotas policininkas. Iš kyšių pastatė namą, o motiną su senele išsiųsdavo į egzotiškas keliones, kad galėtų leisti laiką su kekšėmis. Jos viską žinojo ir su tuo taikstėsi.
       – Ir tu juos nubaudei.
       – Ne, aš juos išgelbėjau.
       Maniau, kad galiu tiksliai nubrėžti ribą tarp tiesos ir melo. Ksenja iš tikrųjų bjaurėjosi saviškiais ir vieną rytą pabėgo iš namų. Kita vertus, aš nesibaiminau, kad ją suras ir mane apkaltins nepilnametės pagrobimu. Būgštavau, kad diena po dienos ji man vis labiau patinka. Lyg būčiau bepradedąs įsimylėti. Mano santuokos prieigose ėmė tiksėti galingas sprogstamasis užtaisas. Jei būtų sprogęs, būtų sudraskęs į gabalus mus visus. Baigiantis pirmai savaitei, nusprendžiau Ksenja atsikratyti...
       Esu bailus ir intravertiškas vyras, manau, kaip ir kiekvienas tipiškas graikas, kaip ir išsivadavimo kovų didvyriai ar pokario rezistencijos herojai. Net nesvarsčiau galimybės jos paprašyti, kad išeitų. Tikėjausi iš jos bet ko, ji galėjo prisistatyti net Milenai, jog išsiaiškintų kaip lygi su lygia. Taigi reikėjo gudriai ją išvilioti iš mano gūžtos.
       – Važiuojam, – pasakiau jai vieną popietę, kai mano žmonos vėl nebuvo namie. Ji lankė mamą Tesalonikuose.
       – Važiuojam, užkasime tavo šeimos narius.
       Įgrūdau ją į mašiną, į bagažinę įmečiau porą kastuvų duobėms kasti ir jai rodant kelią atsidūriau prie naujųjų graikų namo Ano Glifadoje. Pirmo aukšto langai švietė, regis, viduje girdėjau balsus.
       – Čia praleidau sušiktą paauglystę, – tarė Ksenja, lyg pasiruošusi spjauti kam nors į veidą. Dideliame ryšulyje surado kiemo ir laukujų durų raktus. „Doganių namai“ – skelbė blizganti lentelė ant tvoros. „Kur mane veda ta kvailutė? Supažindinti su tėvu policininku?“ – pagalvojau, kai ėjome per kiemą. Leidau jai nutolti kelis žingsnius, staiga apsisukau ir bėgte pasileidau mašinos link. Šokau vidun, įjungiau variklį ir nurūkau.
       Grįžtant namo po mašinos ratais pasimaišė šuo. Prieš jį suvažinėdamas akimirką pamačiau jo akis. Jose nebuvo baimės, tik panieka. Įėjęs į kambarį, vos spėjau pribėgti prie telefono. „Idiote, esi vertas savo banalaus gyvenimo“, – pasakė Ksenja ir padėjo ragelį.
       Po trejų metų šį įvykį buvau visiškai ištrynęs iš atminties. Mano sūnui jau prasikalė dantys, darbas „Balzac“ bendrovėje sekėsi kuo puikiausiai (ypač kai atsisakiau savo ambicingų tikslų ir nusileidau ant žemės), o Milena ėmė reikštis kaip jauna scenaristė. Gal jau niekada nebebūčiau pagalvojęs apie Ksenją Doganę, jei prieš kelias dienas nebūčiau jos sutikęs per vakarienę, surengtą Janio Pardalio garbei, – mano nuomone, jis yra vienintelis šiuolaikinis graikų dailininkas, pripažintas užsienyje ir sugebantis deramai atrodyti. Jį lydėjo Ksenja. Jis žiūrėjo jai į akis įsimylėjėlio žvilgsniu. Laimei, sėdėjau beveik priešais juos, todėl iš smalsumo ir susižavėjimo galėjau stebėti juos valgančius. Tikriausiai nebuvau pakankamai diskretiškas. Prieš atnešant desertą jis atkišo ir parodė man ranką, kuriai trūko didžiojo piršto.
       – Nesuprantu, kur jį nusilaužiau? Kur kitur – bekasdamas.
       Ksenja vos nepaspringo juoku ir iki pat vakarėlio pabaigos vengė pažvelgti man į akis.


   
  Iš naujosios graikų k. vertė KRISTINA SVAREVIČIŪTĖ