O c t a v i o P a z a s (1914–1998) gimęs Meksike, mišrioje ispanų ir indėnų kilmės šeimoje, vienas garsiausių Lotynų Amerikos poetų ir eseistų. Tyrinėjo Meksikos istoriją, Ispanijoje pilietinio karo metu dalyvavo antifašistų judėjime. Studijuodamas JAV domėjosi anglų ir amerikiečių modernizmo poezija, ėmęs dirbti Meksikos diplomatinėje tarnyboje išvyko į Prancūziją, kur aktyviai įsijungė į siurrealistų sąjūdį. Tikėjo, kad poezija yra „moderniosios epochos slapta religija“, kūryboje siekė išreikšti senosios Amerikos kultūros ir indėnų pasaulėjautos bruožus, teigė žodžio, kūno ir pasaulio vienovę. Kultūrinės tapatybės klausimams skirtas veikalas „Vienatvės labirintas“ („El laberinto de la soledad“, 1950). Pirmieji poezijos rinkiniai – „Miško mėnulis“ („Luna silvestre“, 1933), „Po tavo šviesiu šešėliu ir kiti eilėraščiai“ („Bajo tu clara sombra y otros poemas“, 1937). Poetinė kūryba sutelkta rinktinėse „Poemas 1935–1975“ (1981) ir „Collested Poems, 1957–1987“ (1987). 1990 m. O. Pazas buvo apdovanotas Nobelio literatūros premija.
KANTATA
1
Tarp dienos ir nakties
Yra tam tikra erdvė.
Nei šviesa, nei šešėlis:
tik laikas.
Valanda, bevaisis laukimas,
Temstantis popieriaus lapas,
Popieriaus lapas, ant kurio aš rašau,
Lėtai, šiuos žodžius.
Vakaras
Yra žarijos, ryjančios save.
Diena sukasi ir meta lapus.
Tamsi upė
Nuplukdo daiktų ribas.
Nežinia kur link,
Atkakliai ir švelniai pagraužtas.
Tikrovė pradingsta.
Aš rašau:
Kalbu su tavimi
– kalbu su tavimi.
Norėčiau kalbėti su tavimi,
Kaip šią valandą kalba,
Šešėlių beveik ištrinti,
Mažas medelis ir oras;
Kaip srūvantis vanduo,
Somnambuliškai kalbantis su savimi;
Kaip tylus tvenkinys,
Laikinų vaizdinių veidrodis;
Kaip ugnis:
Liepsnos liežuviai, žiežirbų šokis,
Dūmų kalba.
Kalbėti su tavimi
Regimais ir paliečiamais žodžiais,
Turinčiais svorį, skonį ir kvapą
Kaip daiktai.
Kalbant
Daiktai nepastebimai
Palieka save
Ir perbėga į kitas formas,
Kitus vardus.
Man belieka
Tik šie žodžiai: jais kalbu su tavimi.
Žodžiai yra tiltai.
Taip pat ir spąstai, narvai, šuliniai.
Aš kalbu su tavimi: tu negirdi manęs.
Aš kalbu su tavimi:
aš kalbu su vienu žodžiu.
Tas žodis esi tu,
tas žodis
Veda tave iš tavęs į tave.
Jį sukūrėme mes – tu, aš, likimas.
Moteris, kuria esi tu,
Yra moteris, su kuria aš kalbu:
Šie žodžiai yra tavo veidrodis,
Tu esi savimi ir savo vardo aidu.
Aš taip pat,
kai kalbu su tavimi,
Virstu šnabždesiu,
Oru ir skiemenimis, vėjo dvelksmu
Ir šių žodžių vaizdiniu.
Žodžiai yra tiltai:
Meknès1 šešėlis
Virš statiškų saulėgrąžų lauko,
Panašaus į šviesiai violetinę įlanką.
Trečia valanda po vidudienio,
Tau devyneri ir tu snaudi
Gaiviame geltonplaukės mimozos glėby.
Įsimylėjęs geometriją,
Vanagas brėžia apskritimą.
Horizonte sudreba
Varinis kalnų masyvas.
Tarp svaiginamo aukščio uolų –
Baltos kaimelio dėžutės.
Virš slėnio kyla dūmų stulpas
Ir pamažu išsisklaido – oras ore,
Kaip muedzino2 giesmė,
Kuri perveria tylą, iškyla aukštyn ir pražysta
Kitoje tyloje.
Sustingusi saulė
Neaprėpiama išskleistų sparnų erdvė;
Virš veidrodinių tolių
Troškulys pavirsta stiklo minaretais.
Tu nei miegi, nei būdrauji:
Tu sklandai laike be valandų.
Lengvas vėjo dvelksmas priartina
Tolimas šaltinių ir mėtų šalis.
Tegul šie žodžiai neša tave
Link tavęs.
2
Žodžiai nėra aiškūs
Ir kalba neaiškius dalykus.
Tačiau, kad ir ką jie kalbėtų,
jie kalba mums.
Meilė yra dviprasmis žodis,
Kaip ir visi kiti.
Tai nėra žodis,
Tarė Kūrėjas:
Meilė yra vizija,
Pradžia ir kontempliacinės
Skalės viršūnė
– ir tas iš Florencijos:
ji yra akcidencija,
– ir kitas:
ji nėra veikiančioji jėga,
Ji gimsta iš tobulybės,
– ir kiti:
ji yra karštis, kančia,
Kova, šėlsmas, apsvaigimas,
Chimera.
Geismas ją išranda,
Kūno kančia ir badavimas kursto,
Pavydas įkvepia,
Pripratimas nužudo.
Dovana,
Bausmė.
Pamišimas, palaima.
Ji yra raizginys: gyvenimas ir mirtis.
Atvira žaizda,
Prisikėlimo rožė.
Ji yra žodis:
kai mes jį tariame, jis taria mus.
Meilė prasideda kūne,
Bet kurgi ji baigiasi?
Jeigu ji yra šmėkla,
Tai ji gyvena kūne;
jeigu ji yra kūnas,
Tai tuomet toks, kuris palytėtas išnyksta.
Lemties veidrodis:
Trokštamas paveikslas dingsta,
Ir tu skęsti savam atspindy.
Tikras šmėklų pokylis.
Regėjimas:
akimirka turi akis ir kūną,
Ji žvelgia į mane.
Gyvenimas juk turi ir veidą, ir vardą.
Mylėti:
sielą paversti kūnu,
Kūną paversti siela,
Paprastą buvimą paversti tavim.
Mylėti:
Praverti draudžiamas duris,
kurios mus
Veda į kitą laiko pusę.
Akimirka:
atvirkščioji mirties pusė,
Laikinoji mūsų amžinybė.
Mylėti reiškia pasiklysti laike,
Būti veidrodžiu tarp veidrodžių.
Tai stabmeldystė:
Dievinti vieną sutvėrimą
Ir tai, kas yra laikina, vadinti amžina.
Visos kūniškos formos
Yra laiko vaikai,
vaizdiniai.
Laikas yra blogis,
akimirka
Yra kritimas;
mylėti reiškia kristi:
Nepaliaujamai kristi,
mūsų pora
Yra mūsų bedugnė.
Apkabinimas:
Griovimo hieroglifas.
Geismas: mirties kaukė.
Mylėti: tik viena variacija,
trunkanti vos akimirką
Pirminės ląstelės istorijoje
Ir jos begaliniame dalijimesi.
Kartų~
Sukimosi ašis.
Išradimas, pavertimas:
Mergaitė, pavirtusi versme,
Plaukai – žvaigždynu,
Sala – miegančia moterim.
Kraujas:
Muzika gyslų šakose;
lytėjimas:
Šviesa kūnų naktyje.
Prigimtosios
Lemties įveikimas,
lanksta,
Jungianti likimą ir laisvę,
klausimas,
Įrėžtas geismo kaktoje:
Atsitiktinumas ar lemtis?
Atmintis, randas:
– iš kur mes buvome išvaryti?
Randas,
Atmintis: buvimo troškulys,
prarastosios
Pusės ilgesys.
Likęs vienas
Yra įkalintas savyje,
jis yra,
Jis tik yra,
be atminties,
Be rando:
mylėti reiškia būti dviese,
Visados dviese,
apkabinimas ir kivirčas,
Būti dviese reiškia norą būti savimi
Ir kitu, kita;
niekados nepailsti,
Niekados nebūti tobulais,
suktis
Kiekvienam apie savo šešėlį,
ieškoti
To, ką prarandame gimdami;
Randas atsiveria:
regėjimų šaltinis;
Dviese: arka virš tuštumos,
Kabantis tiltas;
dviese:
Kitimų veidrodis.
3
Meilė, sala be valandų,
Sala, apsupta laiko,
šviesa,
Apgulta nakties.
Kristi
Reiškia grįžti atgal,
kristi reiškia kilti.
Mylėti reiškia matyti pirštų galiukais,
Lytėti mazgą, kuriuo surišti
Ramybė ir judėjimas.
Argi menas mylėti
Nėra menas numirti?
Mylėti
Reiškia numirti, atgimti ir vėl numirti:
Meilė yra gyvybingumas.
Aš myliu tave,
Nes esu mirtingas.
Ir tu esi mirtinga.
Malonumas sužeidžia,
Žaizda pražysta.
Glamonių sode
Nuskyniau kraujo žiedą,
Kad papuoščiau tavo plaukus.
Žiedas pavirto žodžiu.
Žodis dega mano atmintyje.
Meilė:
susitaikymas su Didžiąja Visuma
Ir su kitais,
visais nesuskaičiuojamais
Mažaisiais.
Grįžimas į pradžios dieną.
Į šiandien.
Nuskendo vakaras.
Žibintai ir lempos
Perveria naktį.
Aš rašau:
Kalbu su tavimi:
kalbu su savimi.
Iš vandens ir ugnies, oro ir žemės žodžių
Mes kuriame žvilgsnių sodą.
Miranda ir Ferdinandas žvelgia vienas
Kitam į akis, nepaliaujamai
– kol suakmenėja.
Vienas iš daugelio
Būdų numirti.
Aukštybėse
Rašo žvaigždės
Vis tą patį žodį;
mes,
Čia apačioje, rašome
Savo mirtingus vardus.
Pora
Yra pora, nes ji neturi Edeno.
Mes esame išvaryti iš Sodo
Ir nuteisti jį kurti,
Prižiūrėti jo kerinčias gėles,
Gyvas brangenybes, kurias mes skiname,
Kad papuoštume kieno nors kaklą.
Mes esame nuteisti
Išsiskyrimui su Sodu:
prieš mus
Plyti visas pasaulis.
KODA
Galbūt mylėti reiškia mokytis
Eiti per šį pasaulį.
Mokytis būti tyliais
Kaip ąžuolas ir liepa pasakėčioje.
Mokytis matyti.
Tavo žvilgsnis beria grūdus.
Jis pasodino medį.
Aš kalbu,
Nes tu sūpuoji lapiją.
1 Miestas šiaurės Maroke.
2 Musulmonų dvasininkas, nuo minareto kviečiantis tikinčiuosius melstis. (Vert. past.)