Dėmesio, jei jūs norite perskaityti tekstą, užrašytą sanskrito kalba, savo kompiuteryje instaliuokite šriftą Indic Roman (wnrir.ttf)
OM, te globoja Jis mudu,
Tesidžiaugia Jis mumis,
Te stiprėja mūsų galia,
Te auga mudviejų pažinimas,
Te nebus nesantaikos tarp mūsų,
OM, ramybė, ramybė, ramybė!1
I dalis
Pirmas skyrius
1. AUM. Kadaise Vadžašvarasas noriai paaukojo visus savo turtus. Jis turėjo sūnų, vardu Načiketas.
2. Sykį, kai [brahmanams] buvo atnašaujamos aukos, tikėjimas įsiskverbė į jį, [dar] vaiką, ir jis pamanė:
3. „Jų vanduo išgertas, žolė suėsta, pienas išmelžtas, ir jos pačios nevaisingos. Iš tiesų nelinksma pasauliuos, į kuriuos eina šias karves aukojantys“.
4. Ir jis tarė: „Tėve, kam tu mane atiduosi?“ Antrą, trečią sykį paklaustas atsakė jam [tėvas]: „Mirčiai tave atiduosiu!“
5. Načiketas tarė: „Tarp daugelio esmi pirmasis, tarp daugelio – vidurinysis. Kokią pareigą manimi šiandien atliks Jama?
6. Pažvelki atgalios į [protėvius], pažvelki, kaip elgiasi nūnai kiti; it grūdas prinoksta mirtingasis, it grūdas jis vėl atgimsta“.
7. „Dažnai it ugnis brahmanas svečiuojasi namuose, tad jam aukojamos nuraminimo [aukos]. Atneški vandens, Vaivasvata.“
8. Viltis ir lūkesčius, bičiulystę ir džiūgesį, aukas ir dorybes, sūnus ir kaimenę – visa tai praranda gobšuolis, kurio namuose nepamaitintas svečiuojasi brahmanas.
9. [Jama tarė:] „Būki pagarbintas, o brahmane, tris naktis praleidęs be maisto mano namuose, o kilnusis svety, teneapleidžia manęs malonės. Tad pasirink sau tris dovanas“.
10. [Načiketas tarė:] „O Mirtie, pirmoji iš trijų dovanų tebūna ši: lai [mano tėvas] Gautama nurimsta, išsilaisvina iš rūpesčių, te nebesirūpina manim, tegul atpažįsta ir sutinka mane, sugrįžtantį iš tavęs“.
11. [Jama tarė:] „Man užtarus, Audalakis Arunis tave pripažins kaip ir anksčiau, miegos jis romus naktimis, išnyks jo rūstybė regint tave išvaduotą iš mirties nasrų“.
12. [Načiketa tarės:] „Danguje nėra jokios baimės, ten nėra, Mirtie, tavęs, ir niekam nebaisi senatvė. Įveikus alkį bei troškulį ir liūdėt paliovus, mėgaujamasi dausose.
13. Tu, Mirtie, žinai apie dangiškąją ugnį. Papasakoki man apie ją, esmi kupinas tikėjimo, [ir] kaip dangaus gyventojai mėgaujas nemarumu, – toks antras mano prašymas“.
14. [Jama atsakė:] „Klausyk tad, Načiketai, ką pasakysiu apie dangiškąją ugnį, ir pažinki tai. Žinoki, kad ši ugnis – tai beribio pasaulio pažinimas, [visatos] ramstis, glūdįs širdies slaptyje“.
15. Ir Mirtis papasakojo jam apie ugnį – pasaulio šaltinį, iš kokių medžiagų statomas aukuras, kiek jų reikia ir kaip jį įrengti. Načiketas pakartojo viską, kas jam buvo sakoma. Tuomet juo patenkinta Mirtis vėl kreipėsi.
16. Pamalonintas, didysis Jama tarė jam: „Dabar aš duosiu tau dar vieną dovaną – tegu ši ugnis bus [nuo šiol] žinoma tavo vardu. Ir dar, priimki šią įvairialypę grandinę.
17. [Kas] susijungęs su trimis, trissyk uždega [ugnį] načiketą ir atlieka tris darbus, [tas] įveikia gimtį ir mirtį. Pažinęs dieviškąjį garbinamą Brahmano kūrinį ir jį ištyręs, jis pasiekia visišką ramybę.
18. Kas trissyk uždega [ugnį] načiketą ir pažįsta šią triadą ir tai atmindamas aukoja načiketo [ugnies] atnašas, tas, sutraukęs mirties pančius ir įveikęs liūdesį, mėgaujasi danguje.
19. O Načiketai, ši dangiška ugnis, ji – tavo, kurią pasirinkai kaip antrą dovaną. Nuo šiol žmonės šią ugnį vadins tavo vardu. Prašyki dabar trečios dovanos“.
20. [Načiketas tarė:] „Žmogui mirus, kitus apninka abejonės, vieni sako: Tai yra, kiti – To nebėra. Lai pažinsiu tai aš iš tavęs – toks mano trečias prašymas“.
21. [Jama atsakė:] „Net dievai lig šiol tuo abejoja, nelengvai sužinoma ši Tiesa. Pasirinki, Načiketai, kitą [dovaną], nereikalauk, atleiski mane nuo šio prašymo“.
22. [Načiketas tarė:] „Net dievai tuo abejoja, ir tu, Mirtie, sakai, jog Tai pažinti nelengva. Nėra kito, už tave geresnio, vedlio, nėra ir kitos, už šią vertesnės dovanos“.
23. [Jama:] „Prašyki sau sūnų ir vaikaičių, kurie nugyvens šimtą metų; prašyki daugybės gyvulių, dramblių, aukso, žirgų ir derlingiausių žemių. Prašyki kiek tik trokšti gyvenimo metų sau.
24. Jei tai atrodo verta dovana, pasirinki turtus ar ilgą gyvenimą. Klestėki, Načiketai, derlingiausiose žemėse. Aš suteiksiu tau viską, ko tik geidžia širdis.
25. Prašyki, ko tik nori, kad ir kaip sunkiai būtų įgyvendinami troškimai šiame mirtingųjų pasaulyje. Štai muzikos lydimos skrieja ratuotos dangiškos deivės, mirtingiesiems nepasiekiamos. Dovanoju, tetarnauja jos tau, Načiketai. Tik neklauski manęs apie mirtį.
26. [Načiketas tarė:] „Praeinantys šie mirtingųjų malonumai, o Antakai, ir išsunkia jie žmogaus syvus visus. Be to, gyvenimas juk toks trumpas. Todėl pasiliki sau vežimus, šokius, dainas.
27. Nedera žmogui džiaugtis turtais. Nejau teiks jie malonumą tave išvydus? Kiek mums gyventi, kol tu viešpatauji? Tik šią dovaną verta man pasirinkti.
28. Kas gi iš mirtingųjų ten, žemėje, pažinęs nemarumo amžinatvę, galės mėgautis ilgu gyvenimu, suvokdamas kūniškų aistrų ir pramogų laikinumą?
29. Atskleiski mums, Mirtie, Tai, kuo žmonės abejoja – didžiojo perėjimo Anapusybėn slėpinį. Tik šią dovaną, paslaptį atveriančią, renkasi Načiketas“.
Antras skyrius
1. [Jama tarė:] „Vienoks yra gėris, kitoks – malonumas“. Abu šie, nors ir skirtingais keliais, sukausto žmogų. Laimingas tas, kas laikosi gėrio, o pasirinkęs malonumą, nukryps nuo tikslo.
2. Ir gėris, ir blogis aplanko žmogų; pasvarstęs juodu atskiria išmintingasis. Juk išmintingas gėrį labiau vertina nei malonumą, o kvailys dėl žemiškos naudos pasirenka malonumus.
3. Tačiau tu, o Načiketai, pamąstęs, atmetei malonius arba maloniai atrodančius troškimus. Tu nepasirinkai šio turtų kelio, kuriame daugelis užklimpo.
4. Plačiai išsiskiria į skirtingas puses vedantys šiedu keliai, žinomi kaip neišmanymas ir pažinimas. Matau, Načiketai, tu atsidavęs pažinimui, ir įvairūs troškimai tavęs neišblaško.
5. Paskendę neišmanymo tamsoj, manydami esą išmintingi žinovai, blaškosi, klajoja šie kvailiai kaip aklieji aklo vedami.
6. Nepažins perėjimo [į Anapusybę] neišmanėlis, nerūpestingas, suklaidintas turto apžavų. Manydamas, „tėra vien šis pasaulis, kito nėra“, jis vėl ir vėl pateks man į rankas.
7. Nuostabos vertas [žmogus] aiškinantis [apie tai], kurio netgi klausa daugelis negali suvokti, apie kurį girdėdami daugelis [Jo] net nemato; įgudęs tas, kas Jį aptinka, nuostabos vertas Jį pažinęs.
8. Negali būti Jis lengvai pažintas neišmanėlio apibūdinamas, įvairiai apmąstomas, jei žinojimo neperteiks kitas, suvokęs Jį kaip sau patį, nes Jis yra mažiausias iš mažiausių.
9. Protavimu šito suprasti neįmanoma, o mielasis, tik kitam paaiškinus tai lengvai bus suprasta. Tu tai atradai būdamas ištikimas tiesai! O kad galėtume rasti kitą tokį kaip tu, Načiketai, prašytoją!
10. Žinau – turtai nepastovūs, neįmanoma amžinybės pasiekti laikinais dalykais. Štai uždegiau Načiketo ugnį ir laikinomis priemonėmis pasiekiau amžinybę.
11. Išvydęs troškimų išsipildymą, pasaulio ramstį, pastangų beribiškumą, aukščiausią bebaimiškumą, garsiausią, garbingiausią šlovę, [būties] pagrindus, tu, išmintingasai Načiketai, atmetei viską [kas nevertinga].
12. Savęs pažinimu atradęs šį sunkiai regimą, giliai paslėptą, širdies slaptyje glūdintį, pirmapradį Dievą, išminčius išsivaduoja iš džiaugsmo ir liūdesio.
13. Išgirdęs ir supratęs tai, išsunkęs esmę ir apčiuopęs pagrindą, mirtingasis džiūgauja, nes atrado džiaugsmo šaltinį. Manau, jog ši buveinė plačiai atsivėrė tau, Načiketai.
14. [Načiketas tarė:] „Papasakoki man tai, ką tu regi, kas pranoksta tiesą ir netiesą, pranoksta sukurtą ir nesukurtą, pranoksta tai, kas buvo ir dar bus“.
15. [Jama atsakė:] „Garsmuo, kurį visos Vedos skelbia, apie kurį visos dvasinės pratybos kalba, kurio siekdami [visi] stengiasi tyrai gyventi, apie šį garsmenį tau glaustai pasakysiu, tai – AUM“.
16. Iš tiesų, šis garsmuo – Brahmanas, iš tiesų, šis garsmuo – aukščiausias [tikslas]; iš tiesų, ko tik betrokštų šį garsmenį pažinęs, viskas [bus jo].
17. Šis pagrindas yra geriausias, šis pagrindas – aukščiausias; šį pagrindą pažinęs Brahmano pasaulyje yra šlovingas.
18. Įžvalgusis nei gimsta, nei miršta, nei atsiranda iš ko nors, nei kas nors iš jo. Nesukurtasis, amžinas, pastovus, pirmapradis, nežūna jis nužudžius kūną.
19. Jei žudikas mano, jog nužudo, o žudomas – kad yra nužudytas, abu jie nepažino [tiesos], – nėra nei žudiko, nei nužudyto!
20. Mažesnis už patį mažiausią, didesnis už patį didžiausią slypi Atmanas kiekvieno širdyje. Nebekamuojamas troškimų ir sielvarto netrikdomas regi žmogus nuskaidrintomis juslėmis Atmano šlovę.
21. Sėdėdamas jis toli nukeliauja, gulėdamas – klajoja visur. Kas dar, išskyrus mane, yra vertas pažinti šį, džiūgaujantį ir nesidžiaugiantį, Dievą!
22. Apleidžia liūdesys išminčių, pažinusį didį, visa persmelkiantį Atmaną, bekūnį tarp kūningų, pastovų tarp permainingų.
23. Šio Atmano neįmanoma pasiekti nei knygomis, nei samprotavimais, nei kalbomis. Ką jis pasirenka, tas jį ir pasiekia – tik tam jis atskleidžia savo veidą.
24. Iš tiesų net pažinimu apsiginklavęs neaptiks jo tas, kas nesipriešina blogiui, netramdo savo juslių, kas nesusitelkęs ir proto nenuraminęs.
25. Brahmanystė ir kšatra, abu jam it maistas, o mirtis – jo padažas; kas iš tikrųjų žino, kur jis?
Trečias skyrius
1. Dviese minta atlygio [vaisiais] dorų darbų pasaulyje, įžengę į [širdies] slėpinį, į Aukščiausią Prieglobstį. „Šešėlis ir šviesa“ – taip šiuodu vadina Brahmano žinovai, penkių ugnių garbintojai ir triskart [uždegę ugnį] načiketą.
2. Lai sugebėsime mes pažinti ugnį načiketą, šį atnašautojų tiltą, aukščiausiąjį, nenykstantį Brahmaną, narsumo ribą siekiantiems kito [kranto].
3. Žinoki, jog Atmanas – vežimo valdovas, o kūnas iš tiesų – vežimas. Žinoki, jog aumuo – važnyčiotojas, o protas – vadelės.
4. Juslės vadinamos žirgais, o juslių daiktai – jų takai. Atmaną, susijusį su kūnu, juslėmis ir protu, išminčiai vadina besimėgaujančiuoju.
5. Kas neįžvalgus ir kieno protas nesutelktas, o jausmai nesutramdyti, tas it nesuvaldomas žirgas ratuose.
6. Kas įžvalgus ir kieno protas visada sutelktas, o jausmai tramdomi, tas it paklusnus žirgas ratuose.
7. Kas neįžvalgus ir nesupratingas, nuolat [skendi] nešvaroje, tas nepasiekia tikslo ir sugrįžta samsaron.
8. Kas įžvalgus ir supratingas, visada švarus, tas pasiekia tikslą, iš kurio nebegrįžtama atgal.
9. Pasieks kelionės tikslą, aukščiausiąją visa persmelkiančiojo buveinę, tas, kurio važnyčiotojas – jo aumuo, o protas – it vadelės.
10. Nes juslių daiktai yra aukščiau už jusles, protas – aukščiau už juslių daiktus, aumuo – aukščiau už protą, o didžioji Savastis aukščiau už aumenį.
11. Neapreikštasis aukščiau už didį Atmaną, Puruša – aukščiau už Neapreikštąjį. Nieko nėra aukščiau už Purušą, – tai kelionės pabaiga, tai aukščiausias kelias.
12. Šis [Puruša], glūdintis slaptyje kaip visų būtybių savastis, neatsiskleidžia, tačiau regi jį jautriaregiai savo nuaštrinta ir jautria įžvalga.
13. Te panardina įžvalgieji kalbą į protą, te panardina šį [protą] į aumenį, te panardina aumenį į didį Atmaną, te panardina šį [Atmaną] į rimties Atmaną.
14. Pakilkite, pabuskite, priimkite dovanas, pažinkite [jas]! Aštrus kaip skustuvo ašmenys, sunkiai įveikiamas šis kelias, – [taip] išminčiai byloja.
15. Pažinęs šį begarsį, nejuntamą, neuodžiamą, pavidalų neturintį, nesunaikinamą, neskanaujamą, amžiną, bekvapį Atmaną, kuris neturi nei pradžios, nei pabaigos, didesnis už didžiausią, nekintantį, [žmogus] išsivaduoja iš mirties žiaunų.
16. Perteikęs ir išklausęs šį, Mirties papasakotą Načiketui, senovinį pasakojimą, išauga išmintingojo šlovė Brahmano pasaulyje.
17. Kas sugiedos šį didžiausią slėpinį brahmanų susirinkime, arba kupinas pasišventimo šraddhos apeigų metu, tai [jam] dovanos amžiną gyvenimą, tai [jam] dovanos amžiną gyvenimą.
II dalis
Pirmas skyrius
1. [Jama tarė:] „Viešpats pradūrė juslėms skyles, todėl [žmonės] žvelgia išorėn, o ne į vidinį Atmaną. Tačiau, siekdami nemirtingumo, didieji išminčiai užvėrę akis žvelgia į Atmaną.
2. Išoriniai troškimai veda kvailius, ir jie pakliūva į painias mirties žabangas. Tačiau išmintingieji, pažinę nemarumą, neieško nieko amžino šioje kintamybėje.
3. Kuo žmogus atpažįsta vaizdą, skonį, kvapą, garsą ir meilingą palytėjimą, tuo jis tai ir pažįsta. Kas lieka [nepažinta]? Iš tiesų tai – Tas.
4. Išminčius neliūdi, pažinęs didį ir visa persmelkiantį Atmaną, kuriuo žmogus pažįsta abu – ir sapno, ir budros pasaulius.
5. Bebaimis tas, kam artimas šis patiriantis Atmanas – praeities ir ateities valdovas. Iš tiesų tai – Tas.
6. Kas gimė andai iš kaitros, kas gimė andai iš vandens ir įžengęs į širdies slaptį žvelgia iš ten per būtybes, iš tiesų tai – Tas.
7. Iš kvėpties gimstanti Aditė – dievų siela – buva įžengusi į širdies slaptį ir žvelgia iš ten, gimusi drauge su būtybėmis. Iš tiesų tai – Tas.
8. Budriai kasdien aukojimo atnašomis dera garbinti aukojimo malkose, kaip motinoje vaisių, glūdintį Džatavedą, nes iš tiesų tai – Tas.
9. Kur bunda ir gula saulė – ten visi dievai, ir niekas to peržengti negali. Iš tiesų tai – Tas.
10. Kas yra čia, yra ir ten; kas yra ten, yra ir čia. Iš mirties į mirtį žengia tas, kas viską regi it skirtybes.
11. Pažinti Tai tegalima širdimi. Jokių skirtybių čia nėra. Iš mirties į mirtį žengia tas, kas viską regi it skirtybes.
12. Puruša sulig nykščiu glūdi kūno viduje. Bebaimis [kas pažino jį] kaip praeities ir ateities valdovą. Iš tiesų tai – Tas.
13. Puruša sulig nykščiu kaip liepsna be dūmų. Jis – praeities ir ateities valdovas. Jis toks pat šiandien ir rytoj. Iš tiesų tai – Tas.
14. Kaip vanduo, prasimušęs viršūnėse, šlaitais srūva žemyn, taip ir regintis reiškinių įvairovę paklūsta jai.
15. O Gautama, nepakinta į skaidrų vandenį įlietas skaidrus vanduo, taip ir pažinusio išminčiaus Atmanas išlieka [tapatus aukščiausiajam Atmanui].
Antras skyrius
1. [Štai] vienuolika Negimusiojo, tyrai mąstančiojo vartų, juos prižiūrėdamas, Jis neliūdi, o išsivadavęs – galutinai išsivaduoja. Iš tiesų tai – Tas.
2. [Jis] – gulbė [dangaus] spindesy, vasūs – erdvėje, hotaras – aukure, atnašos – židinyje. [Jis] – žmonėse, dievuose, darnoje, erdvėje; [Jis] – gimęs iš vandens, gimęs iš žemės, gimęs iš darnos, gimęs iš kalnų; [Jis] – didžioji darna.
3. Jis aukštyn įtraukia praną ir žemyn išpučia apaną. Jį, sėdintį viduj mažylį, garbina visi dievai.
4. Kas gi lieka, kai įsikūnijęs, kūno viduje esantis [Atmanas] išslysta ir išsivaduoja iš kūno? Iš tiesų tai – Tas.
5. Jokia būtybė negyvena vien prana ar apana, kitkuo jos gyvos, tuo, kuo palaikomos šios dvi [kvėptys].
6. Klausyki, atskleisiu tau amžinojo Brahmano slėpinį, ir tai, kas atsitinka su Atmanu po mirties, o Gautama.
7. Vieni įžengia į įsčias [naujam] gimimui, kiti žengia į nejudančius kūnus pagal savo karmą, pagal savo pažinimą.
8. Šis miegančiuose būdraujantis Puruša, kuriantis troškimą po troškimo, Jis – tyras, Jis – Brahmanas, nemirtingu vadinamas. Jame visi pasauliai, anapus Jo jau nieko nebėra. Iš tiesų tai – Tas.
9. Kaip vienatinė ugnis, įžengusi į šį pasaulį, pavidalus įgauna įvairius, taip ir vienatinis Atmanas skirtingas tampa įvairiose būtybėse, [likdamas] ir anapus [jų].
10. Kaip vienatinis vėjas, įžengęs į šį pasaulį, pavidalus įgauna įvairius, taip ir vienatinis Atmanas skirtingas tampa įvairiose būtybėse, [likdamas] ir anapus [jų].
11. Kaip saulės, viso pasaulio akies, nesuteršia jokie išoriniai, regimi teršalai, taip ir vienatinis Atmanas visose būtybėse nesuteršiamas pasaulio kančia, [likdamas] ir anapus [jų].
12. [Jis] – vienatinis valdovas, visų būtybių, iš vienos sėklos padaugintų, Atmanas. Amžinoji palaima išminčiams, savy Jį regintiems, ne kitiems.
13. [Jis] – amžinas tarp laikinųjų, sąmoningas tarp negyvų, vienatinis tarp skirtingų, išpildantis [jų] troškimus. Amžinoji ramybė išminčiams, savy Jį regintiems, ne kitiems.
14. „Tai – Tas“ – šitaip [išminčiai] galvoja apie nenusakomą, aukščiausiąją palaimą. Kaip Tai galiu pažinti? Jis spindi pats ar tik atspindi?
15. Iš kur ši ugnis? Juk ten nei saulė, nei mėnuo, nei žvaigždės šviečia, nei žaibai tvyksi? Tačiau štai – Jo šviesa nušvinta, ir visa spindi Jo šviesa.
Trečias skyrius
1. Šaknimis aukštyn, šakomis žemyn – štai amžinasis figmedis. Jis – tyras, jis – Brahmanas, jis nemirtingu vadinamas. Jame – visi pasauliai ir niekas jo nepranoksta, nes iš tiesų tai – Tas.
2. Iš jo kyla ir kvėpties [palaikomas] juda visas šis pasaulis. Tai – didžioji baimė, iškilęs žaibas. Šitai pažinęs tampa nemirtingas.
3. Jo bijodamos ugnys liepsnoja, jo bijodama saulė šviečia, jo bijodami bėga Indra ir Vajus, ir penktoji – Mirtis.
4. Tepažįsta jį dar prieš kūnui sunykstant, jei ne – sugrįš jis atgalios į sukurtąjį pasaulį.
5. Kaip veidrodyje [Jis regimas], taip ir Atmane, kaip sapne, taip ir protėvių pasaulyje. Kaip vandenyje regimas, taip ir tarp gandharvų, kaip šešėlyje ir šviesoje, taip ir – Brahmano pasaulyje.
6. Išminčiai neliūdi pažinę skirtingą jausmų prigimtį, skirtingą jų kilmę, jų atsiradimą ir išblėsimą.
7. Virš juslių – protas, virš proto – aumuo, virš aumens – didysis Atmanas, virš didžiojo Atmano – Neapreikštasis.
8. Tačiau ir Neapreikštąjį pranoksta visur įsiskverbiantis ir požymių neturintis Puruša. Jį pažinęs žmogus išsilaisvina ir tampa nemarus.
9. Jo pavidalas neregimas, ir nieks jo akimis nemato. Tik širdimi, įžvalga ir protu jį pažinus, laimimas nemirtingumas.
10. Kai penkios pažinimo [juslės] užgęsta kartu su protu ir įžvalga nurimsta, tai – aukščiausias būvis.
11. Tvirtą jausmų sutramdymą vadina joga. Tik tuomet tampame nesutrikdomi, o joga juk – ateina ir išeina.
12. Nei kalba, nei protu, nei rega neįmanoma jo pasiekti. Argi pažinsime jį kitaip nei sakydami: „Jis yra“?
13. „Jis yra“ – taip dera suprasti abu jo tikrosios prigimties pavidalus. Tik taip jį pažinus atsiveria tikroji jo esmė.
14. Visus širdies troškimus nurimdęs, mirtingasis tampa nemarus ir dar šiame [pasaulyje] pažįsta Brahmaną.
15. Visus širdies mazgus atrišęs, mirtingasis tampa nemarus – toks [upanišadų] mokymas.
16. Širdyje yra šimtas ir viena arterija. Viena jų teka pro viršugalvį ir ja pasiekiamas nemirtingumas, o kitos veda į visas puses.
17. Puruša sulig nykščiu, vidinis Atmanas, nuolat slypi žmonių širdyse. Te tvirtai ištraukia jį iš savo kūno kaip meldo stiebą. Lai žino jį kaip tyrą ir nemarų. Lai žino jį kaip tyrą ir nemarų“.
18. Taip Načiketas, pažinęs jogos kelią bei tai, ką jam Mirtis bylojo, Brahmaną pasiekęs, išsivadavo iš aistrų ir mirties. Tai laukia ir kitų, Atmaną pažinusiųjų.
P a a i š k i n i m a i
I. 1. 1. „Vadžašvarasas“ – legendinio brahmanų autoriteto Vadžašvaro („garsus aukomis“) palikuonis. Šis siužetas žinomas Rigvedoje (X. 135) ir Taittirãya bràhmaõoje (III. 11. 8).
„noriai paaukojo“ (u÷an dadau) – anot tradicinių komentatorių, Ušana – tai Vadžašvaraso vardas, tačiau žymiausias Vedų egzegetas Sajana (S…yaõa, XIV a.) šį žodžių derinį interpretuoja šitaip.
Načiketas (naciketas) – „nežinantysis“. Plg. Rigvedos eilutę: „Nieko aš, mirtingasis, nežinau apie Dievą“ (nàham devasya martya÷ ciketa – RV. 79. 5)
I. 1. 2. „tikėjimas įsiskverbė“ (÷raddhàvive÷a) – turimas omenyje ne išorinis, bet vidinis, gyvąja dvasia, o ne apeigomis palaikomas tikėjimas.
I. 1. 4. „Mirčiai“ (mçtyave) – mirties personifikacija, tapatinama su Jama – teisingumo ir mirties valdovu. Jama minimas jau Rigvedoje, kur sakoma, kad jis buvo pirmas mirusysis, nutiesęs kelią žmonijai į mirusiųjų karalystę:
„Iškeliavusį didžiaisiais šlaitais, apžvelgusį kelią daugeliui, Vivasvato palikuonį, žmonių subūrėją, valdovą Jamą pagerbki išliejamąja auka. Jama pirmasis mums sužinojo išėjimą – šios ganyklos neatimki. Kur mūsų pirmieji protėviai nukeliavo, ten gimusieji savais keliais įkandin [nukeliaus]“ (RV, X. 14. 1–2.).
I. 1. 5. „tarp daugelio“ (bahånàm) – anot Šankaros, čia kalbama apie praeities ir dabarties mokinius, o sanskritologo M. Müllerio nuomone, tai – užuomina apie pareigas, kurias turėjo atlikti praeities ir dabarties mirusieji ir dabar turės atlikti pats Jama (The Upanishads, Translated by F. Max Müller, Sacred Books of the East, Oxford, Vol. I., 1879).
I. 1. 6. „Pažvelki atgalios į [protėvius]“ (anupa÷ya yathà pårve) – remiantis Šankara, derėtų versti: „pažvelki atgalios į savo protėvių ankstesnius darbus ir nesigraužki dėl savo veiksmų“.
I. 1. 7. „it ugnis“ (vai÷vànaraþ) – turima omenyje viską suvienijanti kosminė ugnis, tad svečias atvyksta kaip visuotinės vienybės įsikūnijimas. Kaip teigiama Taittirãya bràhmaõoje, išgirdęs dievišką balsą Načiketas nuvyko į Jamos namus, kur tris dienas laukė sugrįžtančio mirties valdovo. Jamai sugįžus, į jį šiais žodžiais kreipėsi vienas iš jo tarnų, kviesdamas pagerbti svečią.
Vaivasvatas – „kilęs iš vivasvato“, „saulės palikuonis“, mirties valdovo dievo Jamos epitetas.
I. 1. 10. „tegul atpažįsta“ (pratãta) – „teprisimena, jog tai aš, jo sūnus, grįžtu namo“ (Šankara).
I. 1. 11. „Audalakis Arunis“ arba Audalakis Arunio sūnus, kaip ir Gautama, tai Vadžašvaro vardas, nors kiti autoriai (P. Deussenas, H. Charpentieras), sekdami Šankaros interpretacija, tai laiko Načiketos vardais.
I. 1. 12. „mėgaujamasi dausose“ (svarge loka) – dangaus pasaulyje, nes, anot Ramanudžos, dangus (svarga) ir yra išsivadavimo (mokùa) sinonimas. Šiuose keliuose posmuose (12–15) atskleidžiama, jog Načiketo vardu pavadinta ugnis yra visatos šaltinis (lokàdi), Brahmanas, kartu slypintis ir giliausioje žmogaus esmėje kaip dvasinė Savastis, Atmanas. Įvairiuose Vedų tekstuose ugnis tapatinama su Prajapačiu, visatos kūrėju, o ugnies apeigos ir yra tiltas, padedantis įsisąmoninti šią vidinę ugnį.
I. 1. 16. „įvairialypę grandinę“ (sçïkàm anekaråpàm) – posme I. 2. 3. žodis sçïkàm minimas kaip „į turtus vedantis kelias“. Šankara aiškina: „Priimki papildomą pažinimą apie įvairialypę karmą ir iš jo kylančias įvairias pasekmes“.
I. 1. 17. Pasak Šankaros, „trissyk“ (triõàciketaþ) – gaudamas žinias, jas suvokdamas ir pritaikydamas „su trimis“ (tribhir etya sandhim) – su motina, tėvu ir mokytoju arba su Vedomis, smçti (Atminties perdavos tekstais) ir išminčiais; „tris darbus“ (trikarma) – ritualinius aukojimus, Vedų studijas ir dalydamas labdarą.
„Brahmano kūrinį“ (brahmajaj¤am) – pažinęs Brahmano raišką – Hiranjagarbhą ar dangiškąjį Agnį. Brahmanas – aukščiausias metafizinis Principas ar Pradmuo indų filosofijoje, tai – Nekintamybė, Nenusakomumas, Absoliutas apibūdinamas tik apofatinės teologijos metodu, neiginiais „ne tai, ne tai“ (neti neti).
„jį ištyręs“ (nicàyya) – „patikrinęs savo patirtimi“ (Šankara).
I. 1. 20. „Tai yra“ (astãti) – greičiausiai čia kalbama ne tiek apie pomirtinį konkretaus žmogaus sielos likimą, kiek apie galutinį žmogaus išsivadavimą iš atgimimų grandinės ir jo amžiną nemirtingą Savastį.
I. 1. 21. „ši Tiesa“ (aõureùah dharmaþ) – sunkiai suvokiamas Atmanas, kurio pažinimas tapatinamas su Amžinojo Įstatymo, Dharmos pažinimu.
I. 1. 26. „Praeinantys“ (÷vobhàvàþ) – pažodžiui, „trunkantis ligi rytdienos“, „laikini“.
Antakas „užbaigiantysis“ – Jamos epitetas.
I. 1. 29. „didžiojo perėjimo“ (sàmparàye mahati) – perėjimas į anapusybę. Pasak S. Radhakrišnano, Načiketas jau pasiekė dangaus pasaulį (svarga loka) ir dabar klausia Mirties apie didįjį galutinį išsivadavimą (nirupàdhi÷eùa), iš kurio nebėr grįžties į samsaros grandinę.
I. 2. 1. „gėris... malonumas“ (chreyo... preyas) – išbandęs Načiketo tinkamumą pažinti tiesą, Jama pradeda mokyti apie moralinių ir materialinių vertybių skirtingumą.
I. 2. 2. „dėl žemiškos naudos“ (yogakùemàt) – pažodžiui „dėl kūniškos gerovės“.
I. 2. 3. „Tu nepasirinkai šio turtų kelio, kuriame daugelis užklimpo“ – žr. I. 1. 16. Jei žodį sçïkàm skaitytume kaip „grandinė“, o majjanti kaip sajjanti, tuomet galimas ir kitas vertimas – „tu nepasirinkai grandinės, kuri supančiojo daugybę“.
I. 2. 4. „žinomi kaip neišmanymas ir pažinimas“ – kaip aiškina Šankara, neišmanymas (avidyà) yra susijęs su malonumu (preyas), o pažinimas (vidyà) – su gėriu (chreyo).
I. 2. 5. Plg. Mundaka Up. I. 2. 8; Maitri Up. VII. 9, taip pat Evageliją pagal Matą, XV. 14.
I. 2. 6. „Nepažins perėjimo [į Anapusybę]“ – pažodžiui „perėjimas neatsiskleis“ (na pratibhàti). Apie perėjimą žr. I. 1. 29.
„jis vėl ir vėl pateks man į rankas“ – t. y. neišvengiamai pateks į naujų atgimimų grandines.
I. 2. 7. „kurio“ (yaþ) – anot Šankaros, tai Atmanas.
I. 2. 8. „įvairiai apmąstomas“ (bahudhà cintyamànaþ) – mąstomas, medituojamas skirtingais būdais arba suvokiamas kaip daugis.
„jei kitas nepasidalys“ (ananyaprokte) – kitas, pažinęs jį kaip savo esmę, arba „kas yra suvokęs savo tapatumą Brahmanui“ (Šankara).
I. 2. 10. „Žinau“ (jànàmy aham) – vadovaudamiesi Šankaros komentarais, daugelis vertėjų šiuos žodžius priskiria Jamai, nors kai kurie vertėjai – M. Mülleris, R. E. Humas – Načiketui.
„laikinomis priemonėmis“ (anityair dravyaiþ) – t. y. šiapusinio pasaulio priemonėmis.
I. 2. 11. „troškimų išsipildymą“ (kàmasya àptim) – Brahmano patyrimą.
„pastangų“ (krator) – anot vienų komentatorių (Šankara) – meditacijos beribiškumą, anot kitų (Balagopalendra) – ritualų.
I. 2. 12. „Savęs pažinimu“ (adhyàtma yogàdhigamena) – vadinamąja adhyàtma yoga – susitelkimu, Savasties kontempliacija. Adhyàtma yoga yra sinonimiška kitoms gnostinės praktikos formoms j¤àna yoga, aspar÷a yoga ir kelia sąsajas su Delfų orakulo kvietimu – „pažink save“ (gnothi seauton).
I. 2. 13. „išsunkęs esmę“ (pravçhya dharmasya) – šiame posme metaforiškai nurodoma dar viena galima itin reikšmingos Indijos religinėje kultūroje sąvokos dharma („įstatymas, darna, dora, ramstis, atspirtis“) reikšmė – „esmė“ ar net „syvai“. Taigi tradicinis brahmanizmo apibūdinimas žodžiais sanatana dharma gali būti verčiamas kaip „Amžinoji esmė“ ar „Amžinoji darna“.
„ši buveinė plačiai atsivėrė“ (vivçtam sadma) – Brahmano „buveinė“, „namai“. (Šankara). Manoma, kad šiame posme minimi pagrindiniai upanišadų gnostinių, kontempliatyvių pratybų žingsniai: klausymas („išgirdęs“), apmąstymas („supratęs“), kontempliavimas („išsunkęs esmę“) ir nušvitimas, samàdhi („apčiuopęs pagrindą“).
I. 2. 14. „tiesą ir netiesą“ – pažodžiui, kas yra virš dharmos ir adharmos.
I. 2. 15. „Garsmuo“ (padam) – anot Šankaros, tai tikslas (gamanãyam).
„stengiasi tyrai gyventi“ (icchanto brahmacaryam caranti) – kita, siauresne prasme, tai tie, kurie stengiasi įžengti į mokinystę, tapti brahmačarijais, t. y. pirmo iš keturių tradicinės brahmanizmo visuomenės gyvenimo etapo (à÷rama) sekėjais.
I. 2. 18. „Įžvalgusis“ (vipa÷cin) – t. y. Atmanas, pažinimo subjektas.
I. 2. 20. „nuskaidrintomis juslėmis“ (dhàtuþ prasàdàt) – anot Šankaros, „nuraminęs jusles ir protą“, o Vedų egzegetas Sajana aiškina „per Viešpaties malonę“.
I. 2. 25. „Brahmanystė ir kšatra“ – kitaip tariant, Atmanas pranoksta du aukščiausius brahmanizmo luomus (varõa) – brahmanų ir kšatrijų atstovus, ir netgi mirties virsmas išnyksta amžinybėje.
I. 3. 1. „Dviese minta“ (pibantau) – pasak tradicinės Sajanos interpretacijos, tai dvi savastys: individualioji (jãvàtman) ir universalioji (paramàtman), į kurią kelias veda per pirmosios pažinimą.
„atlygio [vaisiais]“ – čia çtam suvokiamas kaip karmos subrandinti vaisiai. Šankara çtam aiškina kaip „tiesa“ (satyam).
„penkių ugnių garbintojai“ (pa¤càgnayaþ) – penkios šventos namų ugnys, kurias privalo prižiūrėti brahmanas: Gàrhapatya, âhavanàya, Dakùinàgni, Sabhya, âvasathya. Arba persikūnijimo procesą metaforiškai apibūdinantys penki komponentai: dangus, debesys, žemė, vyras, moteris (Bçh. Up. , VI. 9. 13; Manaus Įstatymai, III. 185).
I. 3. 2. „atnašautojų tiltą“ (setur ãjànànàm) – ugnis yra atnašautojų tiltas, jungiantis žemišką ir dangišką pasaulius.
„siekiantiems kito [kranto]“ (titãrùatàm pàram) – siekiantiems kito samsaros vandenyno (sàgara) kranto, t. y. nebeatgimti.
I. 3. 3. „vežimo valdovas... vežimas... važnyčiotojas... vadelės“ – ne tik Indijos, bet ir kitose kultūrose dažnas vidinio žmogaus pasaulio valdymo palyginimas. Žr. S. Rahakrishnano komentarus upanišadoms, kur minimos sąsajos su antikinės ir arabų literatūros pavyzdžiais (The Principal Upanishads, Introduction, text, transl. and notes by S. Radhakrishnan, London, 1953, p. 623).
„aumuo“ (buddhim) – abstraktus, kūrybinis, intuityvus mąstymas (intelegence, verstand, intellekt, rassudok), protavimo, racionalaus samprotavimo priešybė (mind, vernuft, raison, um); protą pranokstantis pažinimo būdas, aukštesnysis išmanymas (manasas sattvam uttaman) dažnai vadinamas „širdies intelektu“. Kaip pažymi S. Šalkauskis, „aumuo ir protas tai yra du skirtingi tos pačios galios aspektai“.
I. 3. 4. „besimėgaujančiuoju“ (bhoktà) – t. y. „persikūnijančiu“ (Šankara).
I. 3. 7. „nepasiekia tikslo“ (na tat padam àpnoti) – t. y. Brahmano buveinės.
I. 3. 9. „visa persmelkiančiojo“ (viùõoþ) – Višnaus.
I. 3. 10. „juslių daiktai“ (arthàþ) – juslių patyrimo objektai: garsai, kvapai, pavidalai ir t. t. Šiame ir vienuoliktame posmuose išdėstoma savotiška vertybių gradacija – juslių daiktai, juslės, protas, aumuo, Atmanas, Neapreikštasis, Puruša. Pastarieji du sietini su vienos seniausių Indijoje brahmanistinės Samkhjos mokyklos kosmologija ir liudija glaudų ryšį tarp Vedų apreikšties tekstų ir kitų mokyklų kategorijų. Neapreikštasis (avyaktam) – pirmapradė kosminė materija (prakçti), kurią Šankara iš advaita vedantos mokyklos pozicijų interpretuoja kaip kosminę regimybę (màyà÷akti), pirmapradį neišmanymą (avidyà). Puruša – aukščiausias dvasinis principas, kosminis Subjektas, Dvasia, tapati vedantos Brahmanui.
I. 3. 12. „jautriaregiai“ (såkùma dar÷ibhiþ) – „savo subtilia rega galintis įsiskverbti į pačius subtiliausius reiškinius“ (Šankara).
I. 3. 13. „į rimties Atmaną“ (÷ante àtmani) – į Savastį, nors P. Deussenas siūlo versti „į Neapreikštąjį“.
I. 3. 14. „Pakilkite, pabuskite“ (uttiùñhata jàgrata) – plg. „Be paliovos budėkite“ – Ef. 6, 18; „Pakilkite, budėkite“ – Dhammapada, 168.
„priimkite dovanas“ (pràpya varàn) – „iškilių mokytojų pamokymus“ (Šankara).
I. 3. 17. „šraddhos apeigų metu“ (÷ràddha kàle) – turimos omenyje mirusiųjų protėvių vėlėms skirtos atnašavimo apeigos, atliekamos kas mėnesį.
II. 1. 1. „Viešpats“ (svayambhås) – „patsai esąs“, „esantis pats iš savęs“, anot rusų upanišadų vertėjo A. Syrkino, tai – Brahmanas, kiti komentatoriai ir vertėjai, remdamiesi Šankaros tekstais, šį žodį verčia kaip Dievas kūrėjas, Brahma. Šiame posme atskleidžiamas visai upanišadų tradicijai būdinga išorinių ritualų keitimas introspekcine kontempliatyvia patirtimi.
II. 1. 3. „tai – Tas“ – remdamasis Šankara, S. Radhakrišnanas mano, jog čia kalbama apie visuose jutimo ir pažinimo aktuose dalyvaujantį ir juos nulemiantį Atmaną, o prancūzų indologas L. Renou mano, jog tai – mirties akimirka.
II. 1. 4. „ir sapno“ (svapnàntam) – pažodžiui „sapno pabaigos“ būsena. Čia galima aliuzija į miego pradžios ar pabaigos ribinę sąmonės būseną, kurioje akimirkai patiriama Savastis. Šankara verčia „sapno turiniai“.
II. 1. 5. „šis patiriantis“ (madhvadam) – pažodžiui „mintantis medumi“ arba „karmos vaisiais“ (Šankara).
II. 1. 7. „Aditė“ (adit) – „nesurišta, nepalyginama“, tai – beribė, motinos gamtos (prakçti) sinonimas. Ji viso būties objektyvumo šaltinis, dažnai indų filosofijoje tapatinama su erdve, o mitologijoje – su dangumi.
II. 1. 8. „aukojimo malkose“ (araõyor) – turimi omenyje du medžio pagaliai, kuriuos trinant įžiebiama ugnis.
„Džatavedą“ (jàtavedàs) – „žinąs visą kūriniją“ – dievo Agnio epitetas.
II. 1. 11. „Tegalima širdimi“ (manasa) – „šventraščių ir mokytojų nuskaidrintu protu“ (Šankara).
II. 1. 12. „Puruša sulig nykščiu“ (aïguùñhamàtraþ puruùo) – „vidinis asmuo“, visa persmelkiančioji siela slypi širdies lotose. Šankara, Ramanudža ir Nimbarka mano, jog ši nykščio dydžio siela iš tiesų ir yra Brahmanas bei glūdi pasišventusiojo širdyje.
II. 1. 15. „O Gautama“ – čia į Načiketą kreipiamasi jo tėvo vardu.
„išlieka [tapatus aukščiausiajam Atmanui]“ (tàdçg eva) – pasak Šankaros, šiame posme patvirtinamas individualaus „aš“ metafizinis tapatumas aukščiausiajai Savasčiai (paramątman).
II. 2. 1. „vienuolika... vartų“ (ekàdà÷a dvàram) – tai kūno alegorija, kurio vienuolika vartų ar angų yra šios: akys, ausys, šnervės, burna, išeinamosios angos, bamba ir kaukolės siūlė. Kiti tekstai (pvz., Bhagavad Gãtà, V. 13) mini tik devynis vartus, be dviejų paskutinių.
„Negimusiojo“ (ajasya) – t. y. Brahmano.
„juos prižiūrėdamas“ (anuùñhàya) – Šankara aiškina „kontempliuodamas“ (dhyàtvà).
II. 2. 2. „gulbė“ (hamsaþ) – Atmano, išsivadavimo, nušvitimo simbolis, tradiciškai kildinamas iš a ir ham „aš esu Tai“. Šankara šį žodį kildina iš šaknies ham – „eiti“, „judėti“ ir verčia „judanti saulė“ – Atmanas. Šiai alegorijai yra skirta atskira Hamsa upanišada.
„vasūs“ – aštuonios dievybės, įkūnijančios įvairius dangiškus gamtos reiškinius. Anot Šankaros, „visa persmelkiantys“.
„hotaras“ (hotà) – pagrindinis vediškųjų ugnies apeigų žynys, giedantis Rigvedos himnus.
„darnoje“ (çtasat) – Vedose minimas universalus kosminės ir moralinės darnos dėsnis, įstatymas ?ta, kuriam pavaldūs ir žmonės, ir visi dievai.
II. 2. 3. „praną... apaną“ (pràõam... apànam) – dvi iš penkių vitalinių galių, gyvybinių energijos tėkmės formų: įkvėpimas–iškvėpimas. Plačiau žr. Prašna upanišadą.
„mažylį“ (vàmanam) – „neūžaugą“, tai tas pats „Puruša sulig nykščiu“ ar „vidinis asmuo“, žr. II. 1. 12.
II. 2. 9. „[likdamas] ir anapus [jų]“ (bahi÷ca) – pasak Šankaros, šis posmas byloja apie imanentinę ir sykiu transcendentinę Brahmano–Atmano prigimtį.
II. 2. 14. „Jis spindi pats ar tik atspindi?“ (kimu bhati vibhati va) – t. y. ar jis pats vienatinis šviesos šaltinis, ar atspindys daugybėje daiktų?
II. 2. 15. Žr. Bhagavad Gãtà, XV. 12.
II. 3. 1. „amžinasis figmedis“ (a÷vatthas) – tai universalus kosminio gyvybės medžio vaizdinys, kurio šaknys – Brahmanas, o jo šakos – Brahmano apraiškos.
II. 3. 5. „tarp gandharvų“ – dangiškų būtybių, muzikantų sferoje.
II. 3. 6. „skirtingą jų kilmę“ (pçthak utpadyamànànàm) – juslių organai atsiranda iš skirtingų gamtos elementų (žemės, ugnies, vandens etc.) ir į juos sugrįžta.
II. 3. 7. „aumuo“ (sattvam) – žr. I. 3. 3.
II. 3. 9. „širdimi, įžvalga ir protu“ (hçdą manãùà manas) – t. y. pajauta, intuityvia įžvalga ir konceptualiu samprotavimu. Plg. RV, I. 61. 2.
II. 3. 11. „vadina joga“ (yogam manyante) – tai viena iš nedaugelio vietų upanišadose, kur regime ankstyvąsias jogos pratybų ištakas ir sąsajas su Patandžalio Joga Stra.
„ateina ir išeina“ (prabhavàpyayau) – taip akcentuojama nuolatinio sukauptumo būtinybė, nes protui būdinga nuolatinė kaita ir nepastovumas.
II. 3. 13. „abu... pavidalus“ (ubhayoþ) – t. y. imanentinį ir transcendentinį, sąlygotą ir nesąlygotą protu (manisa) ir įžvalga (manasa), neregimą ir regimą.
II. 3. 15. „mazgus atrišęs“ – mazgai (granthayaþ), tai aistra, pyktis, godumas, tamsumas ir kitos ydos.
1 Malda-kreipimasis, kurią prieš pradėdami studijas kartu sugieda mokytojas ir mokinys ir kuria pradedamos kelios senosios upanišados.
Iš sanskrito k. vertė AUDRIUS BEINORIUS