„Kultūros intertekstai“ – trečioji į komparatyvistiką ir lyginamosios literatūros tyrinėjimus orientuota konferencija, šįkart skirta ypatingai progai – Vilniaus pedagoginio universiteto 70-mečio jubiliejui paminėti, įvyko spalio 14 dieną. Konferencijos dėmesio centre – įvairių kultūros tekstų dialogas, literatūros sąveika su kitais menais. Žinoma, visa tai turėjo dar vieną tikslą – pabrėžti komparatyvistikos vertę, o kartu praplėsti ir pagilinti komparatyvistinius tyrinėjimus. N. Kašelionienės įžanginį žodį pratęsė A. Ragauskas, jis priminė VPU istoriją bei misiją (visuomenės edukacija) ir paskelbė konferencijos pradžią.
„Kultūros intertekstus“ sudarė dvi dalys – plenarinis posėdis ir po pietų prasidėjęs darbas atskirose, tematiškai suskirstytose sekcijose. Posėdžio metu buvo perskaityti keturi pranešimai, matyt, turėję išryškinti bendrąsias konferencijos problemas. Ir nors kultūros tema juose buvo akivaizdi, bet intertekstualumo aspektas neišryškėjo, o gal paprasčiausiai pasimetė tarp tokių masyvų kaip socialinis kontekstas, kasdienybės realijos ar literatūros teorija. Pirmasis savo pranešimą skaitė iš Berlyno laisvojo universiteto atvykęs Gertas Mattenklottas. Svečias pristatė filosofo Ernsto Cassirerio sukurtą kalbos ir formų teoriją bei pateikė naują medijos sampratą, akcentuojančią medialumą kaip kultūros sklaidos priemonę. Anglišką diskursą pakeitė A. Andrijausko kalba apie Roland'o Barthes'o tekstualumo estetiką, jos pagrindą sudarė dešimtame „Metų“ numeryje tokiu pačiu pavadinimu publikuotas straipsnis.
JAV gyvenanti V. Kelertienė perskaitė pranešimą apie traumos ir postkolonializmo elementus lietuvių prozoje, tiksliau – J. Skablauskaitės, R. Gavelio, V. Martinkaus ir R. Granausko kūriniuose. Posėdį užbaigė V. Martinkaus pranešimas „Lituanistikos intertekstai šiandienos kultūroje“. Pranešėjas kalbėjo apie lituanistų ir lituanistikos likimą, kėlė tokius klausimus – ar lituanistai gali parašyti mokslinį straipsnį, kodėl baigę studijas filologai dirba ne pagal specialybę, ir apskritai, kaip lituanistikai išlikti, kaip apginti savo vertybes? Tokiame kontekste buvo prisimintas panašias problemas aptariantis A. Zalatoriaus straipsnis „Smuikininkas Gariūnų turguje“ ir humanitaro, smuikininko tuščia kepure, metafora. Tačiau optimistinė A. Zalatoriaus perspektyva visiškai atmetama – V. Martinkus teigia, kad lituanistikos mirtis yra tik laiko klausimas. Kaip iliustraciją kalbėtojas pateikė savo įspūdžius iš Europos rašytojų konferencijos Amsterdame: joje nebuvo kokios nors kultūros atstovų, dalyvavo vien Europos Sąjungos piliečiai. „Gyvename būsimąjį, būtąjį laiką“, – taip savo pranešimą, o kartu ir visą plenarinį posėdį užbaigė V. Martinkus.
Antroji konferencijos dalis vyko skirtingose sekcijose, kurių buvo net penkios (Teorinės problemos; Tradicijų transformacijos; Lyčių ir identiteto klausimai; Literatūriniai ryšiai: temų ir motyvų sklaida; Literatūra ir kiti menai). Šiek tiek trikdė platus pasirinkimų spektras – įdomiai ir viliojamai atrodė nemažai temų. Tačiau bene egzotiškiausiai skambėjo penktosios sekcijos siūlomi literatūros dialogo su kitais menais tyrimai: literatūra ir kinas, literatūra ir dailė, literatūra ir muzika. Pirmajame pranešime Irina Melnikova pateikė Pedro Almodovaro filmo „Viskas apie mano mamą“ („Todo Sobre Mi Madre“) analizę. Išskyrusi tris pagrindinius filmo intertekstus (Josepho Mankiewicziaus filmą „All about Eve“, Trumano Capote's knygą „Muzika chameleonams“ ir Tennessio Wiliamso pjesę „Geismų tramvajus“), literatūrologė akcentavo ne tik siužeto, bet ir diskurso plotmėje veikiantį kartotės principą ir analizei pasirinkusi keturis kartus filme akcentuojamą T. Wiliamso „Geismų tramvajų“, išryškino įvairiose plotmėse (diskurso, siužeto, intertekstų) vykstantį grįžtamąjį judėjimą, lemiantį atbulinę skaitymo tvarką. Atbulinis skaitymas, pasak I. Melnikovos, leidžia atsakyti į klausimą, apie ką pasakoja tekstas. „Viskas apie mano mamą“ pasakoja apie būdą, kaip sukurti tekstą, vertą Pulitzerio ar Oscaro premijos (visi minėtieji kūriniai buvo apdovanoti šiomis premijomis), receptas paprastas – judėk nuo pabaigos į pradžią ir pradėk nuo kitų, aukštai įvertintų tekstų.
Kino ir literatūros dialogo temą pratęsė N. Arlauskaitė, parodžiusi 12 minučių Thomo Edisono juostą „Frankenšteinas“ ir, naudodamasi literatūrinių studijų instrumentais, pabandžiusi atsakyti į klausimą, ar šis filmas yra Mery Shelley „Frankenšteino“ ekranizacija. Analizė rėmėsi siužeto, personažo ir naratyvinės sklaidos kategorijų nagrinėjimu, kurio pagrindu atliktas literatūrinio ir neliteratūrinio teksto palyginimas leido autorei pagrįstai teigti, kad filmas nėra M. Shelley romano ekranizacija, jo pavadinimas tėra klaidinga nuoroda, po Frankenšteino vardu slepianti du skirtingus personažus – monstrą ir homunkulą.
Kiną pakeitė dailė. L. Jakentaitė bandė apžvelgti Juditos ir Salomės Biblijos siužetų transformacijas. Autorė pasirinko Giustavo Klimto paveikslą „Judita II“: nuo Biblijos laikų egzistavusios priešpriešos tarp Juditos ir Salomės kaip tarp herojės ir antiherojės panaikinimas savaime prašėsi paaiškinimo ir interpretacijos. Pasak L. Jakentaitės, modernizme ir postmodernizme Juditos ir Salomės siužetai susipina ir niveliuojasi. Ir nors šias išvadas pailiustravo gausūs dailės (A. Beardsley, J. Klinger, G. Moreau, E. Bogdanienė) ir net kino (L. Cavani „Naktinis portjė“) pavyzdžiai, liko nebaigtumo jausmas, netikrumas, kylantis iš įspūdžio, kad prie išvados tiesiog lipdomi kiti tekstai-pavyzdžiai.
Literatūros ir muzikos ryšį turėjusi aptarti R. Brūzgienė savo kalbą pradėjo išvardydama komparatyvistikos problemas: Lietuvoje komparatyvistika neturinti pamato, ji remiasi vien prancūzų mokykla, be to, labai trūksta į komparatyvistiką orientuotų knygų ir vadovėlių. Pasak R. Brūzgienės, sudėtingas komparatyvistikos objektas reikalauja viso instituto darbo, negalima pasitenkinti vien metaforiniu kalbėjimu apie literatūros kūrinio muzikalumą. Pagrįsdama savo mintis, autorė kaip alternatyvą pateikė ir pakomentavo P. Shero ir V. Wolfo intermedialių muzikos ir literatūros ryšių klasifikavimo schemas, išsakė struktūrinio aiškumo ilgesį. Tokio struktūrinio aiškumo pritrūko R. Bieliauskienės pranešimui, bylojusiam apie tai, kad muzika yra menas bei raiška, paliečianti žmogaus psichologiją. Šį meną prie primityvaus žmogaus priartinti padeda literatūra, mokanti išgirsti muziką, pajusti garso modifikacijas, intonacijas bei dramaturgiją. Tokia menų hierarchija, literatūros pavertimas muzikos tarnaite („muzika turi kitus tikslus nei būti verbalizuota“) nuskambėjo mažų mažiausiai keistai, juk intertekstualumo dialoge abu jo dalyviai yra lygiaverčiai. Toks kalbėjimas priminė rytines radijo laidas prie kavos puodelio, kai mintys jau lekia pro duris kartu su paskutinėmis konferencijos minutėmis ir rudeniniais lapais, svajodamos apie Pulitzerio premiją.