Julstos sąvartyne buldozerininkas netikėtai aptinka jauną moterį, nuogą, iki kelių įkastą į metalo laužą. Griaučiai tvirtai aptempti oda, o kūnas – kalkių baltumo. Lyg marmurinis angelas, panašus į dar keturis, ten matytus anksčiau. Kas gi tai?

     Nesugebėjęs susekti savo mylimosios Evos žudiko, detektyvas Raunas meta darbą Kopenhagos policijoje, be perstojo geria, vienišas dienas leisdamas senoje jachtoje. Geras Rauno bičiulis paprašo pagalbos. Jo kavinės darbuotoja maldauja padėti surasti dingusią dukrą. Šis motinos pagalbos šauksmas pažadina Rauną – jis leidžiasi ieškoti į sekso vergiją parduotos lietuvės. Padėtį sunkina nepagaunamas, itin rafinuotai prostitutes žudantis serijinis žudikas...

 

     Danijos rašytojo Michaelo Katzo Krefeldo romanas „Paklydęs“ („Afspored“) pasakoja Kopenhagos raudonųjų žibintų kvartale dingusios lietuvės istoriją. Pirmoji trilogijos apie detektyvą Rauną knyga, pasirodžiusi 2013 m. spalį Danijoje, iškart tapo bestseleriu. Pirmą dieną buvo parduota 12 000 jos egzempliorių.

     Tai įprastas žanro ribas peržengęs psichologinis trileris. „Įkaitintas kaip nuolat kurstoma ugnis, skaitytojo laukia karštos bemiegės naktys“, – perspėja Danijos dienraštis „Berlingske“.

    

     PAKLYDĘS

     Romano ištrauka

    

     2010 m. gruodis

    

     Ataskaita iš „Nuotakos apartamentų“. Šešiasdešimt septinta diena. Aš esu Marija. Vis dar čia esu. Vis dar gyva. Izabela siaubingai manęs nekenčia nuo to laiko, kai Slauras ją perkėlė, kad gaučiau „Nuotakos apartamentus“. Bandau jos vengti. Laikausi atstumo klube ir viršuje, koridoriuje. Ji – ragana, tamsi asmenybė iš Midgardo. Kaip iš „Drakonų raganos dukros“. Užsirakinu, bijodama, kad ji manęs neužsipultų, kai nebus Slauro ir kitų. Apie ją sklando tiek daug istorijų, tad nieko kito nelieka. Iza iš mūsų vyriausia. Iza – Izabelos trumpinys, toks jos kekšės vardas. Visos mes turim kekšių vardus. Netikrus vardus. Vardus, už kurių slepiamės. Vardus, kurie padeda lengviau iškęsti bulių pažeminimus. Nekenčiu bulių labiau nei jų bijau, nors ir žinau, kad jie bet ko gali prisigalvoti. Nors ir žinau, kad dauguma jų čia tam, kad sunaikintų mus, dalelę po dalelės, tam, kad galėtų pasijusti viršesni. Galingi. Vienintelis žmogus, kurio tikrai bijau, tai – Iza. Ypač tada, kai pavartoja kokso. Niekada nesu mačiusi tokio pakvaišusio žvilgsnio. Iš burnos drimbančių putų. Mačiau, kaip išplėšė vienai merginai kuokštą plaukų. Liko tik plika vieta! Po to merginai tekdavo specialiai šukuotis slepiant nuo Slauro. Nes niekas nesiskundžia! Mačiau, kaip Iza grasino vienai merginai žirklėmis, ketino išdurti jai akis!!! Tik todėl, kad įtarė šią pavogus akių pieštuką!!! Girdėjau gandus, kaip ji kartą užpylė miegančiai merginai ant krūtų natrio hidroksido, nes ši nuviliojo vieną jos bulių. Pasakojo, kad po to merginos krūtys priminė apipelijusias razinas. Skauda net pagalvoti! Dėl Izos praradau daug pinigų, daug bulių. Nieko kito nedrįstu. Jei ji, kai turiu bulių, atsisėda prie mano stalo, tai randu dingstį ir išeinu. Tikiuosi, kad Iza greitai susimokės skolą Slaurui, kad galėčiau jos atsikratyti. Mano skola tik didėja, už gyvenimą čia reikia mokėti. Išlaidos, išlaidos, išlaidos – ir jokios VILTIES.

    

     Trečiadienio vakarą „Key“ klubas buvo pustuštis. Iš kolonėlių skambėjo Tinos Terner „Private Dancer“, o ant scenos aplink stulpą rangėsi Iza. Siauras, nugaroje žiojintis korsetas buvo kiek per ankštas, o pati pernelyg apsvaigusi nuo kokso. Grakščiai judėti nesisekė, tačiau aplink sceną sėdintiems keturiems buliams tai nerūpėjo – jie rijo neapdorotą vaizdą. Kai nusimetė korsetą apnuogindama sunkias krūtis, pasigirdo pavienių aplodismentų salvės ir buliai už jos kelnaičių užkišo daugiau banknotų.

     Marija, sėdėdama prie kampinio staliuko, viena akimi sekė Izą. Sėdėjo kartu su Lulu – žvairaake lenke plačiomis kaip traktoriaus padangos lūpomis – linksmindamos tris teisės studentus. Studentai vilkėjo brangiais firminiais rūbais, mokėjo kreditine kortele ir stambiais banknotais. Tėvelių numylėtiniai su tėvelių banko kortelėm. Jie priminė Marijai apie ankstenį jos gyvenimą, kai blogiausia, kas galėjo nutikti, buvo nuobodulys. Vaikinai šaipėsi ir nuolat kvailai juokėsi, buvo akivaizdu, kad jie išsirengę į „lūšnynų kruizą“. Pasižiūrėti į dugną, paragauti tikrojo gyvenimo, patirti ką nors smagaus, dėl ko vėliau galėtų pasigirti savo tokiems patiems privilegijuotiems draugams. O ji buvo šios patirties dalis. Vyriškumo išbandymo dalis. Bet jie gerai mokėjo. Prie baro jau ištaškė keletą tūkstančių. Šviesiam alui ir privatiems šokiams. Marija to ir tikėjosi, Lulu ir ji laisvai galėjo uždirbti po penkis tūkstančius kronų. Tik dirbtinai juokdamasi iš vulgarių vaikinų užuominų bijojo, kad neateitų Iza ir visko nepavogtų. Bet Iza vis dar šoko aplink stulpą, stengdamasi suvilioti aplink sceną sėdinčius bulius.

     Marija vienam iš vaikinų paglostė šlaunies vidinę pusę ir apsilaižė lūpas.

     – Gal eikim į viršų?

     Vaikinai neskubėjo. Pirmiausia reikėjo ištuštini alaus bokalus ir gauti šiek tiek sniegelio.

     – Ar mėgstat patraukti sniegelio? – paklausė vyriausias nuo kaktos nusibraukdamas šviesius plaukus.

     – I luw tha snow (1), – su ryškiu lenkišku akcentu atsakė Lulu.

     Vaikinai ėmė isteriškai juoktis. „Lūšnyno kruizas“ ėjosi puikiai.

     Po dešimties minučių visi stovėjo tualete ant klozeto dangčio dalydami kokainą į aštuonias juostas. Vaikinai žaismingai mėgino įtikinti, kad kokainas bus pakankamas užmokestis, bet Marija ir Lulu viską nuleido juokais. Leido jiems šiek tiek pajusti, kas laukė viršuje, kai tik sumokės Slaurui.

     Marija jautė kaip kokaino svaigulys sunkėsi po oda ir šildė giliai sieloje. Viskas praeis. Po „Key“ klubo dar laukia gyvenimas, dar spės kažką sau susikurti. Tą akimirką mintis apie Izą jos nė kiek negąsdino. Prieš lipdami į viršų sutarė užsisakyti dar alaus.

    

     Grįžusi į klubą Marija pastebėjo Izą. Nulipusi nuo scenos ta sėdėjo prie staliuko su vyresniu bulium dėmėtais marškinėliais ir medinėmis klumpėmis. Vienas iš nuolatinių Izos klientų, Haraldas, taksi įmonės savininkas su tuzinu automobilių ir tiek pat juos vairuojančių nelegalų. Palinkusi maigė apvalų jo pilvą. Haraldas susierzinęs patraukė jos ranką.

     Ant Marijos stalo atnešė alaus ir vienas iš vaikinų negrabiai jai įpylė. Didžiuma jo išsiliejo ant žemės, bet Marijai buvo tik į naudą – kuo greičiau viską išgers, tuo geriau. Pašnairavusi į staliuką Iza maloniai nusišypsojo vaikinams. Tada šaltai pažvelgė į Mariją ir nepastebimai linktelėjo, duodama ženklą išeiti. Marija nurijo seiles ir liko sėdėti. Izos žvilgsnis sugriežtėjo ir ji pakartojo judesį, šįkart ryškiau. Staiga Marija pasijuto viena. Kokaino svaigulys dingo, o su juo – ir jos stiprybė. Nebeliko, ką daryti. Nedrįso nieko kito, kaip tik paklusti Izai. Jau norėjo atsiprašyti vaikinų, kai pro Izos staliuką praėjo Tabita. Haraldas pasakė kažką Tabitai, ką, Marija nenugirdo. Tabita iš Nigerijos, juoda kaip anglis, sustojo ir nusišypsojo, rodydama baltus priekinius dantis su didžiuliu tarpdančiu.

     Tabita sakė, kad jai aštuoniolika, bet Marija spėjo, kad buvo daug jaunesnė. Ne itin gudri, nelabai suprasdavo kalbą, beveik visada atsakydavo tik „okej“, nesvarbu, ko paklausdavai. Kitos merginos iš jos šaipydavosi, vogdavo daiktus, apgaudinėjo dėl bulių ir narkotikų. Dažnai ji gaudavo pačius blogiausius. Smirdinčius. Visiškus pamišėlius.

     Haraldas mostelėjo jai prisėsti. Tabita, nebūk kvaila, pagalvojo Marija. Tą akimirką Tabita atsisėdo prie Haraldo ir Izos. Iza pagiežingai nusišypsojo.

     – Ar nenorėjai man kažko parodyti? – palinkęs prie Marijos sušnabždėjo vienas iš vaikinų. Lyžtelėjo jai kaklą. – Ar nebuvai man paruošusi kažką gero viršuje?

     – Taip, brangusis, – atsakė Marija ir leidosi veršiuko nutempiama nuo kėdės.

    

     ***

    

     Paryčiais kokaino, kurį vartojo didžiąją nakties dalį, poveikis vis dar neleido Marijai užmigti. Nesuveikė net dvi diazepamo tabletės, kurias prarijo prieš valandą. Mažame kambarėlyje tvyrojo tyla, klube nesigirdėjo jokios šūdinos muzikos, jokių dejonių gretimuose kambariuose. Pasijuto beveik laisva. Vakaras praėjo gerai. Buvo lengva. Jei taip apskritai būna „Key“ klube. Bet kuriuo atveju užsidirbo tūkstantį penkis šimtus kronų arbatpinigių ir grąžino keturis tūkstančius aštuonis šimtus Slaurui. Užsinorėjo nusišlapinti, bet labai nenorėjo eiti iki tualeto kitame koridoriaus gale. Po kelių minučių jau vos galėjo kentėti, svarstė, galbūt kambaryje yra koks nors tam tinkamas indas. Galiausiai pasidavė, susirado kelnaites ir apsimovė.

     Koridoriuje pajuto keistą kvapą, lyg kažkas degtų. Artėjant prie tualeto kvapas stiprėjo. Priėjusi prie pravirų durų sustojo. Per plyšį išgirdusi kažkokį murmesį atsargiai jas pravėrė. Staiga kažkieno rankos įtraukė ją į vonią užtrenkdamos paskui duris. Prie tualetų kabinų stovėjo būrelis merginų. Visos laikė Tabitą už rankų ir kojų prispaudusios prie žemės. Apsižergusi jos nugarą sėdėjo Iza, vienoje rankoje laikydama lygintuvą, kitoje – cigaretę. Ant Tabitos sėdmenų švietė įkaitusio metalo išdeginti gilūs trikampiai rėžiai.

     – Kas... čia vyksta? – apstulbo Marija.

     – Negi nematai? – paklaikusiomis akimis pažiūrėjo Iza. – Treniruojam negriukę. Reikia ją išmokyti, kad už vagystes baudžiama.

     – Juk.. ją sužalosi...

     Iza gūžtelėjo.

     – Ir ką? Aš nekalta, kad juodukė nevisprotė, – ji prisimerkė. – O tu, beje?.. – Iza parodė lygintuvu į Mariją. – Pavogei mano kambarį. Kiek tai kainuos?

     – Degink ją, Iza, – už nugaros pasigirdo vienos iš merginų balsas.

     Pajuto, kaip kažkas ją stumtelėjo.

     – Ne aš taip nusprendžiau, – atsakė, – pati žinai, kad prašiau Slauroduot man kitą, kad tu atgautum „Nuotakos apartamentus“.

     Iza patraukė cigaretę.

     – Bet tu vis dar ten, dėl to turėsi mokėti nuomą. Kiek tau vakar sumokėjo berniukai?

     – Tūkstantį...

     – Maniau, kad gausi daugiau.

     Marija papurtė galvą.

     – Daugiau jie neturėjo, likusius gavo Slauras. Gali pasiimt.

     – Žinoma, kad galiu, – ji atsisuko į Tabitą. – Tu dar nieko nesumokėjai. Jūs, juodžiai, galvojat, kad viskas nemokama. Galvojat, kad galit čia atvažiuoti ir vogt iš sunkiai dirbančių, – numetė cigaretę ir įsistebeilijo Tabitai į veidą. – Ne tokia tu ir baisi. Primeni man lėlę, kurią turėjau vaikystėje. Vienintelę lėlę negrę visoje Tirgovištėje. Mylėjau tą lėlę, buvo mano mėgstamiausia. Nieko geresnio pasaulyje nebuvo už tą mažą negriukę. Tabita, ar girdi? – Iza paglostė ašarotą jos skruostą.

     – O...kej, – prislopintu balsu atsakė Tabita su kelnaitėmis burnoje.

     – Vieną dieną paėmiau tą lėlytę ir įkišau į krosnį. Nežinau kodėl. Juk ją mylėjau, bet tiesiog privalėjau sužinot, kas atsitiks. Ar žinai, ką padarė liepsnos? – patraukė cigaretę ir išpūtė dūmus į Tabitą. – Mano brangiausioji ištirpo. Žandai ir visas veidas tiesiog išsilydė ir nutekėjo. Mano mažoji negrė lėlytė tapo visiškai lygi. Tabita, tu dar niekad nejutai tokio švelnumo. Niekada.

     Iza nusišypsojo ir lėtai artino švytintį lygintuvą Tabitai prie veido.

     Tabita mėgino išsilaisvinti, bet ją stipriai laikė trys merginos. Likus tik keliems milimetrams nuo lygintuvo iki jos veido Tabita garsiai sukūkčiojo.

     – Stok, – sušuko Marija.

     Kitos merginos atsigręžė į ją.

     Pašokusi Iza žengė žingsnį Marijos pusėn.

     – O gal aš blogai atsimenu, gal ten buvo ne negriukė lėlytė, gal ten buvo blondinė lėlytė –paleistuvytė? Va tokia kaip tu. Laikykit ją!

     Šalia Marijos stovėjusios merginos griebė ją už žastų. Uždėjusi plaštaką Marijai ant krūtinės Iza pastūmė ją prie sienos ir pakėlė lygintuvą.

     – Tu gi nenori taip elgtis, – persigandusi tarė Marija.

     – Įsitikinusi?

     – Jei Slauras sužinos, kad mus sužalojai, nebegalėsim uždirbti pinigų, tad skola teks tau. Tabitos ir mano. Taip niekada nepabėgsi.

     – O gal man atrodo, kad tie pinigai verti šito?

     Tą akimirką koridoriuje pasigirdo žingsniai ir netrukus vidun įkišo galvą Lulu.

     – Slauras ateina!

     Iza nuleido lygintuvą ir nustūmė Mariją į šalį. Tabitą laikančios merginos paleido ją ir kartu su kitomis išbėgo pro duris. Akimirką Marija stovėjo nejudėdama ir žiūrėjo, kaip Tabita traukiasi iš burnos apatinius. Surado rankšluostį pridengti Tabitos šlaunims ir sėdmenims. Tada padėjo jai nusigauti į artimiausią tualeto kabiną ir uždarė duris.

     – Ką čia veiki taip vėlai?

     Marija atsisukusi pažvelgė į Slaurą ir už jo stovinčius du ežiuku kirptus vyrus.

     – Negalėjau užmigti. Norėjau į tualetą.

     – Ar kas negerai, turi problemų ten? – jis mostelėjo jai tarp kojų.

     Ji papurtė galvą.

     – Tikrai ne. Aš savim rūpinuos.

     Jis ėmė uosti orą.

     – Kas čia per kvapas?

     – Nežinau. Gal sudegusių plaukų? Man atrodo, merginos vakare prisiauginėjo plaukus, dažniausiai jie smirda.

     Slauras nužvelgė ją nuo galvos iki kojų.

     – Papasakosi man, jei bus kas nors negerai? Jei vyktų dalykai, kurie neturėtų vykti?

     – Žinoma, Slaurai. Gali manimi pasitikėti.

     – Ačiū, man tai svarbu. Šiandien gerai padirbėjai. Geri pinigai. Taip ir toliau.

     Slaurui išėjus Marija atidarė tualeto duris. Tabita stovėjo kandžiodama krumplius – kad neverktų, o skruostais riedėjo ašaros.

     – Tabita, laikas pradėti mąstyti. Kitaip neišgyvensi.

     – Okej, – verkė Tabita.

    

     Ne tik okej. Privalai išmokti mąstyti, daryti, kas sakoma, kad iškęstum viską be didesnių randų, Tabita, ar supranti? Tabita tik verkė, visa drebėdama. Daviau paskutinę savo diazepamo. Padėjau jai kaip Tusnelda iš „Drakonų raganos dukros“ būtų padėjusi savo ištremtosioms draugėms. Žinau, kad tabletė niekaip nenumalšins Tabitos skausmo. Taip elgiausi daugiausia iš gailesčio. Jaučiau sąžinės graužatį. Nežinau kodėl. Iza psichopatė, prakeikta psichopatė. O kitos, visos bendrininkės, ne ką geresnės. Niekas toli gražu nesibaigė. Juo mažiau bulių ateina į klubą, tuo daugiau nesantaikos. O greitai Kalėdos, po velnių. Norėčiau dovanų daug bulių. Šimtų bulių. Norėčiau nuo visko pabėgti, kol dar vieni kitų neišžudėme.

     Pasigailėjimo nėra.

    

     (1) Dievinu sniegą. (Netais. angl.)

    

     Michael Katz Krefeld. Paklydęs: romanas. Iš danų k. vertė Aurelija Bivainytė. K. Kitos knygos, 2014.