Sekso, poezijos ir revoliucijos kupinas nuotykių romanas „Pašėlę detektyvai“ („Los Detectives Salvajes”, 1998) Čilės rašytojui Robertui Bolaño nutiesė kelią į literatūrinę šlovę ir padarė jį, ko gero, madingiausiu Lotynų Amerikos autoriumi Vakarų Europoje. Už prozos kokybę ir novatorišką pasakojimą knyga apdovanota „Herralde“ premija ir tarptautine Rómulo Gallegos premija, dažnai vadinama Lotynų Amerikos literatūros Nobelio premija.

       Du Meksikos poetai avangardistai – Arturas Belanas (autoriaus alter ego) ir Ulisas Lima – leidžiasi į kelionę ieškoti po revoliucijos dingusios meksikietės rašytojos Sezarėjos Tinachero. Jų klajonės užtrunka net dvidešimt metų, nusidriekia per Meksiką, Izraelį, Paryžių, Barseloną, Los Andželą, San Franciską ir virsta tikra istorine epopėja, įtaigiai parodančia revoliucingų XX a. 8-ojo dešimtmečio Lotynų Amerikos jaunimo idealų gimtį bei žūtį.

       Šio gigantiško romano istorija pasakojama pirmuoju asmeniu, tačiau net 52 veikėjų lūpomis. Postmodernistiniu užmoju išplaudamas ribas tarp literatūros ir biografijos, tarp kūrybos ir gyvenimo, tarp fiction ir non-fiction, R. Bolaño sukūrė etaloninį XXI a. romaną, įkvėpsiantį dideliems žygiams dar daug skaitytojų bei rašytojų kartų.

 

       Roberto Bolaño. Pašėlę detektyvai (ištrauka)            

      

       Lapkričio 18

       Šiandien vėl užsukau pas seseris Font. Kimas išėjo man atidaryti vartų ir apka­bino. Sodo namelyje radau Mariją, Ancheliką ir Ernestą San Epifanijų. Visi trys sėdėjo ant Anchelikos lovos. Kai įėjau, jie nevalingai susiglaudė, tarsi slėptųsi, kad nepamatyčiau, ką jie ten veikia. Man pasirodė, kad jie tikėjosi pasirodant Pančo. Bet kai pamatė mane, jų veidai neatsipalaidavo.

       – Gal kada nors įprasi rakinti duris? – papriekaištavo Anchelika. – Tada ne­reikės krūpčioti.

       Anchelikos veido oda, priešingai negu Marijos, buvo blyški, sunkiai nusa­komo atspalvio, gal rausvo, gal žalsvo, visgi manau, kad žalsvo, su išsišovusiais skruostikauliais, plačia kakta ir putnesnėmis lūpomis nei sesers. Ją pamatęs, tiksliau, pamatęs, kad ji į mane žiūri (kai ten buvau anksčiau, ji, žinoma, į mane nežiūrėjo), pajutau, kaip mano širdį ilgais laibais pirštais stipriai sugniaužė kaž­kokia ranka – tas įvaizdis veikiausiai būtų nepatikęs nei Limai, nei Belanui, ta­čiau jis lyg nulietas tiko nusakyti tam jausmui, kurį tuomet pajutau.

       – Ne aš atėjau paskutinė, – atkirto Marija.

       – Aišku, kad tu, – Anchelika kalbėjo užtikrintai, beveik valdingai, ir akimir­ką pamaniau, kad ji panėšėjo ne į jaunylę, bet į vyresniąją seserį. – Užsklęsk duris ir sėskis kur nors, – įsakmiai tarė man.

       Padariau kaip liepiamas. Namelio užuolaidos buvo nuleistos, ir pro jas besi­smelkianti šviesa buvo žalsvos spalvos su geltonomis prošvaistėmis. Aš prisė­dau ant medinės kėdės šalia etažerės ir paklausiau, ką jie ten žiūrinėja. Ernestas San Epifanijus pakėlė galvą ir kelias sekundes stebėjo mane.

       – Ar ne tu anądien užsirašinėjai mano knygų pavadinimus?

       – Jo. Brajanas Patenas, Adrianas Henris ir dar vienas, dabar nepamenu.

       – Spaiko Hokinso „The Lost Fire Brigade“.

       – Jo, ta pati.

       – Tai gal jau nusipirkai? – jo balsas skambėjo pašaipiai.

       – Dar ne, bet žadu pirkti.

       – Turi eiti į specializuotą anglų literatūros knygyną. Paprastuose Meksiko knygynuose tu jų nerasi.

       – Jo, Ulisas man pasakojo apie vieną tokių knygynų, kur jūs lankotės.

       – Aha, Ulisas Lima, – nutęsė San Epifanijus, stipriai kirčiuodamas i. – Nea­bejoju, kad jis tave nusiųs į Bodlero knygyną, kur parduodama daugiausia pran­cūzų poezijos, bet labai mažai anglų... O kas esame tie mes?

       – Mes? Kokie mes? – nustebęs perklausiau. Seserys Font ir toliau kažką ap­žiūrinėjo, keitėsi daiktais, kurių man nesisekė įžvelgti. Retsykiais jos nusijuok­davo. Anchelikos juokas panėšėjo į šaltinio čiurlenimą.

       – Knygyno lankytojai.

       – A, supratau, realvisceralistai.

       – Realvisceralistai? Tu manęs nejuokink. Toje grupėje vieninteliai skaito Ulisas ir jo draugelis čilietis. Likusieji – tiesiog funkcinių analfabetų banda. Manau, kad vienintelis jų užsiėmimas tuose knygynuose – vogti knygas.

       – Bet vėliau – jas perskaityti, ar ne? – užbaigiau šiek tiek nuraudęs.

       – Ne, tu klysti, paskui jie jas dovanoja Ulisui su Belanu. Kai šie jas perskaito ir jiems perpasakoja, jie visiems skelbiasi perskaitę, pavyzdžiui, Keno, nors iš tiesų jie tik pavogė jo knygą.

       – Tai Belanas – čilietis? – pamėginau pakeisti pokalbio temą, nes, atvirai kal­bant, apie tai nieko nenutuokiau.

       – Nejau tu nesupratai? – paklausė Marija, pakėlusi akis nuo to, ką visą laiką įsikniaubusi apžiūrinėjo.

       – Žinoma, aš pastebėjau, kad jo akcentas truputį kitoks, bet maniau, galbūt jis kilęs iš Jukatano arba Tamaulipaso...

       – Tau jis pasirodė kilęs iš Jukatano? Ak, Garsija Maderai, palaimingas nai­vume. Belanas jam pasirodė kilęs iš Jukatano, – pasakė jis seserims Font, ir visi nusijuokė.

       Nusijuokiau ir aš.

       – Ne, jis nepanašus į jukatanietį, bet galėjo juo būti, – pasakiau. – Kita ver­tus, nesu Jukatano tarmės bei papročių žinovas.

       – Žodžiu, jis – ne iš Jukatano. Jis – čilietis.

       – Ar jau ilgai gyvena Meksikoje? – paklausiau, nes reikėjo kažką pasakyti.

       – Nuo Pinočeto pučo laikų, – nepakeldama galvos atsakė Marija.

       – Gyveno ir anksčiau, dar prieš pučą, – pataisė San Epifanijus. – Aš su juo susipažinau 1971 metais. Bet paskui jis išvyko į Čilę, o kai ten įvyko pučas – vėl grįžo į Meksiką.

       – Bet mes tada nė vieno iš jūsų nepažinojome, – įsiterpė Anchelika.

       – Tais laikais mudu su Belanu buvome geri draugai, – prisiminė San Epifa­nijus. – Mudu buvome aštuoniolikos, patys jauniausi Bukarelio gatvės poetai.

       – Gal pasakysit, ką ten taip žiūrinėjate? – neiškenčiau.

       – Mano nuotraukas. Gali būti, kad jos tau nepatiks, bet jei nori – gali ateiti pasižiūrėti.

       – Tai tu – fotografas? – paklausiau ir atsistojęs priėjau prie lovos.

       – Ne, aš tik poetas, – atsakė San Epifanijus, padaręs man vietos atsisėsti. – Pakanka man ir poezijos, nors anksčiau ar vėliau suvulgarėsiu ir pradėsiu rašyti apsakymus.

       – Še, imk, – Anchelika padavė man pluoštelį jų jau peržiūrėtų fotografijų – jas reikia žiūrėti chronologine tvarka.

     Ten buvo maždaug penkiasdešimt ar šešiasdešimt nuotraukų. Visos buvo at­liktos su blykste, kažkokiose patalpose, veikiausiai tai buvo viešbučių kambariai, išskyrus dvi, kuriose buvo matyti prastai apšviesta naktinė gatvė ir raudonas mu­stangas su keliomis jame lindinčiomis žmogystomis. Žmonių bruožai automobi­lyje buvo neryškūs. Kitose nuotraukose buvo maždaug šešiolikos septyniolikos metų vaikinukas, bet galbūt jam buvo ne daugiau kaip penkiolika. Šviesiaplau­kis, trumpai kirptais plaukais, ir maždaug dvejais trejais metais už Ernestą San Epifanijų vyresnė mergiotė. Be jokios abejonės, buvo ir ketvirtas asmuo, kuris fotografavo, bet jo niekur nesimatė. Pirmosios nuotraukos buvo šviesiaplaukio vaikinuko, iš pradžių apsirengusio, bet toliau – su vis mažiau drabužių. Penkio­liktoje nuotraukoje atsiranda San Epifanijus ir mergiotė. San Epifanijus vilki vio­letine striuke. Mergiotė – elegantiška vakarine suknia.

       – Kas jis toks? – paklausiau.

       – Tylėk ir žiūrėk fotkes, vėliau klausinėsi, – pareiškė Anchelika.

       – Jis mano meilė, – tarstelėjo San Epifanijus.

       – Aha. O kas ji tokia?

       – Jo vyresnioji sesuo.

       Maždaug nuo dvidešimtos nuotraukos šviesiaplaukis vaikinukas pradėjo rengtis savo sesers drabužiais. Mergiotė buvo ne tokia šviesiaplaukė ir šiek tiek apkūnoka ir rodė pasibjaurėjimo gestus juos fotografavusiam nepažįstamajam. San Epifanijus, priešingai, bent jau pirmosiose nuotraukose laikėsi santūriai, sėdėjo ant sofos arba ant lovos krašto su šypsena, bet rimta veido išraiška. Visa tai tebuvo miražas, nes maždaug nuo trisdešimtos ar trisdešimt penktos nuo­traukos San Epifanijus taip pat apsinuogino (jo kūnas, ilgos rankos ir kojos at­rodė tarsi skeletas, daug prakaulesni nei buvo iš tikrųjų). Kitose San Epifanijus jau bučiavo šviesiaplaukio paauglio kaklą, jo lūpas, akis, nugarą, jo pusiau pa­sistojusį pimpį, jo stačią pimpį (kaip tokio smulkaus sudėjimo vaikiui, jo pim­pis buvo įspūdingo dydžio), visuomet atidžiai stebint seseriai; kartais ji būdavo užfiksuota visu ūgiu, kartais – tik kuri nors jos kūno dalis (dilbis, ranka, keli pirštai, pusė veido), o retsykiais – vien jos šešėlis ant sienos. Turiu pripažinti, kad niekada gyvenime man neteko matyti nieko panašaus. Beje, niekas manęs neįspėjo, kad San Epifanijus buvo gėjus. (Nebent Lupė, bet jos žodžiais tariant, aš irgi buvau gėjus). Taigi nutariau nerodyti savo jausmų (kurie mažų mažiau­siai buvo painūs), ir žiūrėti toliau. Kaip aš ir nuogąstavau, kitose nuotraukose buvo užfiksuota, kaip Brajano Pateno skaitytojas su šviesiaplaukiu paaugliu praktikuoja analinį. Pajutau, jog raudonuoju, ir staiga suvokiau, kad neišmanau, kaip žiūrėsiu į seseris Font ir San Epifanijų, kai nuotraukų peržiūros egzaminas baigsis. Dulkinamo vaikio veidas persikreipdavo, nujaučiau, kad iš skausmo, sumišusio su malonumu. (Arba tai tebuvo teatras, bet apie tai pagalvojau daug vėliau.) San Epifanijaus veidas kartais tarsi paaštrėdavo ir panėšėjo į ryškiai ap­šviestą skutimosi peiliuką arba peilį. Stebėtojos sesers veidas užfiksuotas viso­mis įmanomomis išraiškomis: nuo nuožmaus džiugesio iki nuoširdaus liūdesio. Paskutinėse fotografijose visi trys gulėjo lovoje įvairiai pozuodami – vaizdavo miegančius arba šypsojosi fotografui.

       – Vargšas bičas, atrodo, kad jis ten buvo per prievartą, – pasakiau, norėda­mas įgelti San Epifanijui.

       – Sakai, per prievartą? Tai ir buvo jo idėja. Mažasis ištvirkėlis.

       – Bet tu jį myli visa širdimi, – įsiterpė Anchelika.

       – Aš jį myliu visa širdimi, bet per daug dalykų mus skiria.

       – Pavyzdžiui, kas? – susidomėjo Anchelika.

       – Pavyzdžiui, pinigai. Aš esu skurdžius, o jis – turtingas išlepintas vaikis, pripratęs prie prabangos ir kelionių, turintis viską, ko nori.

       – Čia jis nepanašus nei į turčių, nei į lepūnėlį, o kai kurios fotkės išties atrodo pošlykštės, – nesuvaldžiau savo nuoširdumo protrūkio.

       – Jo šeima aptekusi pinigais, – tarė San Epifanijus.

       – Bent jau geresnį viešbutį galėjote pasirinkti, apšvietimas – kaip siaubo fil­muose.

       – Tai Hondūro ambasadoriaus sūnus, – atrėžė San Epifanijus dėbtelėjęs į mane žudančiu žvilgsniu. – Bet niekam apie tai neprasitark, – netrukus pridūrė, matyt, pasigailėjęs, kam išdavė savo paslaptį.

       Atidaviau atgal tą pluoštą nuotraukų, ir San Epifanijus susigrūdo jas į kišenę. Už kelių centimetrų nuo mano rankos buvo nuoga Anchelikos ranka. Sukaupęs drąsą pažvelgiau tiesiai jai į akis. Ji irgi žiūrėjo į mane. Manau, kad šiek tiek raus­telėjau. Pasijutau laimingas. Ir akimirksniu viską sugadinau.

       – Tai Pančas šiandien neatėjo? – paklausiau kaip paskutinis kvailys.

       – Dar ne, – atsakė Anchelika. – Na, kaip tau tos nuotraukos?

       – Šiurkščios, – atsakiau.

       – Tik šiurkščios? – nusistebėjo San Epifanijus. Jis atsikėlė ir atsisėdo ant me­dinės kėdės, kur anksčiau aš sėdėjau. Iš ten jis stebėjo mane su savo aštria lyg peilis šypsena.

       – Na gerai, jose savotiška poetika. Bet jei pasakyčiau, kad jos man pasirodė tik poetiškos, meluočiau. Keistos nuotraukos. Sakyčiau, jog tai – pornografija. Ne neigiama prasme, bet – pornografija.

       – Visi stengiasi suklasifikuoti dalykus, kurių jų protas nesugeba aprėpti, – pareiškė San Epifanijus. – Bet fotkės tave sujaudino?

       – Ne, – griežtai atrėžiau, nors tiesą pasakius, dėl to nebuvau visiškai tikras. – Jos manęs nesujaudino. Bet ir pasibjaurėjimo nesukėlė.

       – Vadinasi, tai ne pornografija. Bent jau ne tau.

       – Bet man jos patiko, – prisipažinau.

       – Tada tik tiek ir pasakyk: tau jos patiko, nors kodėl patiko, nežinai, bet tai visai nesvarbu, ir taškas.

       – O kas fotografavo? – susidomėjo Marija.

       San Epifanijus susižvalgė su Anchelika ir nusijuokė.

       – O čia jau paslaptis. Prisiekiau jam, kad niekam to nepasakysiu.

       – Bet jei tai buvo Bilio idėja, tai koks skirtumas, kas buvo fotografas? – pasa­kė Anchelika.

       Aha, vadinasi Hondūro ambasadoriaus sūnus vardu Bilis; labai tinkama, pa­maniau. Paskui, pats nežinau kodėl, man kilo įtarimas, kad nuotraukos darytos Uliso Limos. Ir išsyk prisiminiau įdomią (sau) naujieną, kad Belanas kilęs iš Či­lės. Vėliau pradėjau žvilgčioti į Ancheliką, bet vogčiomis, daugiausia tuomet, kai ji į mane nežiūrėdavo, o būdavo įsikniaubusi į poezijos knygą (Eugéne Savitska­jos37 „Les Lieux de la douleur“38), nuo kurios atsiplėšdavo tik įsiterpti į Marijos ir San Epifanijaus pokalbį apie erotinį meną. Paskui aš vėl pagalvojau, kad fotogra­favo Ulisas Lima, ir kaipmat prisiminiau, ką buvau girdėjęs kavinėje „Kito“, kad Lima buvo narkotikų platintojas, ir jei tai tiesa, pamaniau, tai neabejotinai galėjo būti įsivėlęs į bet ką. Taip man bemintijant pasirodė Barjosas po paranke su labai simpatiška amerikiete (ji visada šypsojosi), Barbara Paterson, ir iki šiol man ne­pažįstama poete Silvija Moreno. Tada mes visi pradėjome rūkyti marihuaną.

       Jau daug vėliau, vangiai prisimenu (nors ne dėl suktinės, kurios poveikio be­veik nepajutau), kažkas vėl iškėlė klausimą dėl Belano tautybės, nežinau, galbūt netgi aš pats, ir visi pradėjo kalbėti apie jį, tiksliau, jį apkalbinėti, išskyrus mane ir Mariją, nes tam tikru metu mudu tarsi atsiskyrėme nuo grupės (fiziškai ir mintimis), bet netgi iš toli (matyt, suktinės įtaka) aš galėjau sekti, ką jie kalba. Jie kalbėjo ir apie Limą, apie jo keliones po Gerero valstiją ir Pinočeto Čilę įsi­gyti marihuanos, kurią vėliau parduodavo Meksiko rašytojams ir dailininkams. Bet kaip galėjo Lima belstis į kitą žemyno galą parsigabenti marihuanos? Išgir­dau kikenimą. Regis, aš irgi nusijuokiau. Turbūt juokiausi ilgai ir nuoširdžiai. Mano akys buvo užmerktos. Jie kalbėjo: Ulisas verčia Belaną dirbti daug dau­giau, dabar rizika kur kas didesnė, ir ta frazė liko įstrigusi mano mintyse. Varg­šas Belanas, pamaniau. Paskui Marija paėmė mane už rankos ir mes išėjome iš namelio, kaip tuomet, kai mus išvijo Pančas su Anchelika, tik šįkart Pančo nebuvo ir niekas mūsų neišvijo.

       Paskui, regis, aš užmigau.

       Pabudau trečią valandą nakties, tįsojau šalia Chorchito Fonto.

       Akimoju pašokau. Kažkas buvo nuavęs man batus, numovęs kelnes ir nuvil­kęs marškinėlius. Apgraibomis juos susiradau, stengdamasis nepažadinti Chor­chito. Pirmiausia užčiuopiau kuprinę su savo knygomis ir eilėraščiais, ji gulė­jo ant grindų ties lovos kojūgaliu. Tolėliau užčiuopiau kelnes, marškinėlius ir striukę, sudėtus ant kėdės. Tik niekur negalėjau rasti batų. Ieškojau po lova, bet užgriebiau tik keletą Chorchito sportbačių. Ką gi, apsirengiau, svarstydamas, ar geriau bus uždegti šviesą, ar eiti basomis. Niekaip neapsisprendęs prisiartinau prie lango. Atsitraukęs užuolaidas pamačiau, kad esu antrame aukšte. Pažvel­giau į tamsų kiemą ir tarp medžių pastebėjau seserų Font namelį, apšviestą blyš­kios mėnesienos. Netrukus supratau, kad ne mėnuo apšvietė namelį, o žibintas, kabantis lauke, ties virtuve, šiek tiek kairiau nuo mano lango. Šviesa buvo silpna. Stengiausi įžvelgti seserų Font langą. Nesimatė nieko, tik šakos ir šešėliai. Ke­lias sekundes svarsčiau apie galimybę grįžti į lovą ir pamiegoti iki prašvis, bet man toptelėjo keletas priežasčių ir tos minties atsisakiau. Visų pirma: iki šiol dar niekada nebuvau nakvojęs svetur, neįspėjęs dėdės su teta; antra – žinojau, kad negalėsiu užmigti; trečia: turėjau pamatyti Ancheliką, o kam? Pamiršau kodėl, bet pajutau nenumaldomą poreikį ją pamatyti, pažvelgti į ją miegančią, susigūž­ti jos lovos kojūgalyje kaip šuo arba kaip vaikas (siaubingas, bet tikslus įvaizdis). Tad nutipenęs prie durų mintyse pasakiau: lik sveikas, Chorchitai, ačiū, kad mane priėmei, svaini, ir įgavęs iš to žodžio jėgos, gavęs jo impulsą, aš lyg katinas išsėlinau iš kambario į koridorių, tamsų kaip juodžiausia naktis, arba kaip kino teatras, pilnas spoksančių akių, kuriame viskas išsprogo, todėl aš pradėjau ap­graibomis slinkti palei sieną, kol po ilgai trukusio nerimastingo klaidžiojimo, kurį sunku atpasakoti su smulkmenomis (juolab kad smulkmenų aš negaliu pakęsti), suradau plačius laiptus, kurie jungė pirmąjį aukštą su antruoju. Ten sustingau lyg suakmenėjęs (kitaip tariant, baltas kaip drobė ir rankomis, sustin­gusiomis ar nuo įtampos, ar nuo neryžtingumo) ir man toptelėjo dvi alternaty­vos. Arba ieškoti svetainės ir telefono, ir nedelsiant paskambinti dėdei ir tetai, kurie tuo metu, matyt, jau bus pažadinę daugiau negu vieną dorą policininką, arba dairytis virtuvės, kuri, jeigu gerai prisimenu, buvo kairėje, kartu su val­gomuoju. Pasvėriau visus abiejų planų „už“ ir „prieš“ ir pasirinkau tylesnįjį, tai yra kuo greičiau palikti didįjį Fontų šeimos namą. Apsispręsti padėjo netikėtas vaizdas ar fantazija – tamsoje ant kušetės sėdi Kimas Fontas, apgaubtas rausvo sieros debesies. Sutelkus visas jėgas pavyko nusiraminti. Namuose visi miegojo, nors priešingai nei manuosiuose, čia nesigirdėjo niekieno knarkimo. Po kelių sekundžių, o jų man pakako įsitikinti, kad joks pavojus, bent jau neišvengia­mas, negresia, svirduliuodamas patraukiau toliau. Šioje namo pusėje kelią man apšvietė blausūs žibinto atšvaitai iš kiemo, ir aš netrukus atsiradau virtuvėje. Iki šiol elgęsis ypač atsargiai, šiek tiek atsipūčiau, uždaręs duris įjungiau švie­są ir išsekęs susmukau į kėdę, tarytum būčiau kilometrą kopęs į kalną. Paskui atidariau šaldytuvą, įsipyliau kupiną stiklinę pieno ir pasidariau sumuštinį su sūriu ir kumpiu, su austrių padažu ir Dižono garstyčiomis. Baigęs valgyti vis dar jaučiausi alkanas, todėl susitepiau antrą sumuštinį, šįkart su sūriu, salotos lapu, marinuotais agurkėliais ir dviem ar trimis skirtingomis aitriosiomis papri­komis. Tas antrasis sumuštinis mano apetito nenumalšino, todėl nusprendžiau pasieškoti ko nors rimtesnio. Šaldytuvo gilumoje radau į plastikinį indą sudėtus kepto viščiuko gabaliukus su padažu; kitame plastiko inde radau truputį ryžių, matyt, tai buvo pietų likučiai, paskui susiradau tikros duonos, bandelių, ne, for­minės duonos, ir pradėjau ruošti sau vakarienę. Atsigerti pasirinkau butelį braš­kių skonio gėrimo „Lulu“, kurio skonis veikiau priminė kinrožių skonį. Valgiau tyliai sėdėdamas virtuvėje ir mąsčiau apie ateitį. Mačiau viesulus, uraganus, cunamius, gaisrus. Paskui išploviau keptuvę, lėkštę, stalo įrankius, surinkau trupinius ir atitraukiau laukujų durų sklendę. Prieš išeidamas užgesinau šviesą.

       Seserų Font namelis buvo užrakintas iš vidaus. Pabeldžiau ir pakuždomis pašaukiau Ancheliką. Niekas neatsiliepė. Pažvelgiau atgal, į kieme tvyrančius šešėlius, į fontano čiurkšlę, kuri stirksojo kaip nekantrus gyvūnas, ir mane užvaldė noras grįžti į Chorchito Fonto kambarį. Aš vėl pašaukiau, tik šįkart garsiau. Palaukęs kelias sekundes nusprendžiau pakeisti taktiką. Paėjęs kelis metrus į kairę pirštų galais pabarbenau į šaltą lango stiklą. Marija, šūktelėjau, Anchelika, atidarykite, tai aš. Paskui tyliai laukiau kokio nors rezultato, bet na­melio viduje niekas nė nekrustelėjo. Susierzinęs, nors būtų teisingiau sakyti be­viltiškai susitaikęs, aš vėl nuslinkau atgal prie durų ir atsirėmęs į jas leidau nuga­rai nuslysti žemyn, nežiūrėdamas į nieką. Nujaučiau, kad galiausiai vienokiu ar kitokiu būdu čia užmigsiu, prie seserų Font kojų, kaip šuo (kaip atšiaurią naktį permirkęs šuo), taip kaip prieš keletą valandų atkakliai ir beprotiškai troškau. Dabar mielu noru būčiau apsižliumbęs. Priešindamasis debesims, susikaupu­siems mano artimiausioje ateityje, sumaniau prisiminti visas dar neperskaitytas knygas ir visus dar neparašytus eilėraščius. Paskui pamaniau, kad jeigu vis dėlto užmigsiu, veikiausiai mane čia užtiks Fontų tarnaitė ir pažadins ir taip apsau­gos nuo gėdos būti užtiktam ponios Font, kurio nors iš vaikų arba paties Kimo Fonto. Nors jei pastarasis mane surastų, griebiausi menkutės vilties, turbūt pa­manytų, jog saldaus sapno naktį aš paaukojau ištikimai sergėti jo dukteris. Jei mane pažadintų ir pakviestų išgerti kavos su pienu, nusprendžiau, nebūtų jokio praradimo, jei mane pažadintų spyriais ir be jokių paaiškinimų išgrūstų lauk, man jau neliktų jokios vilties, be to – kaip paaiškinsiu savo dėdei, kad per visą Meksiką grįžau basas? Turbūt nuo tokios minties man vėl išlakstė miegai, gal­būt taip atsitiko iš nevilties, kad aš nesąmoningai trinktelėjau pakaušiu į duris, nes netrukus viduje iš tikrųjų pasigirdo žingsniai. Po kelių sekundžių durys at­sivėrė ir apsimiegojęs balsas pakuždomis manęs paklausė, ką čia veikiu.

       Tai buvo Marija.

       – Kažkur praganiau batus. Juos radęs, tuoj pat eičiau namo.

       – Užeik, – pakvietė Marija. – Tik nekelk triukšmo.

       Nusekiau paskui ją ištiesęs rankas lyg neregys. Staiga už kažko užkliuvau. Tai buvo Marijos lova. Išgirdau paliepimą gultis, paskui pamačiau Mariją, tylutėliai grįžtančią atgal (seserų Font namelis buvo iš tikrųjų didelis) uždaryti durų, ku­rias buvome palikę pusiau praviras. Negirdėjau, ar ji sugrįžo. Buvo tamsu nors į akį durk, bet po kelių sekundžių aš jau sėdėjau ant lovos, o ne gulėjau, kaip man buvo liepta, pro plačias linines užuolaidas įžvelgiau lango kontūrus ir pajutau, kaip kažkas įsirango į lovą ir išsitiesia, o paskui, nors nežinia, po kiek laiko, pa­jutau, kai ta būtybė turbūt vos kilstelėjusi atsiremia ant alkūnės ir prisitraukia mane prie savęs. Iš kvėpavimo supratau, kad esu vos už kelių milimetrų nuo Marijos veido. Jos pirštai palietė mano veidą, slinko nuo smakro iki akių, jas už­merkė tarsi davę suprasti, jog reikia miegoti, o jos ranka, jos liaunutė ranka man atsegė kelnių užtrauktuką ir apgraibomis surado pypį; nežinau kodėl, gal dėl nervinės įtampos, aš jai pasakiau, kad nenoriu miego. Žinau, pasakė Marija, aš irgi nenoriu. Paskui viskas staiga virto konkrečių veiksmų seka, daiktavardžiais, veiksmažodžiais arba anatomijos vadovėlio skirsniais, chaotiškai susijusiais tar­pusavyje kaip skabomi gėlės žiedlapiai. Tyrinėjau nuogą Marijos kūną, tą didin­gą ir nuogą Marijos kūną visiškoje tyloje, nors mielai būčiau klykęs, džiaugęsis kiekvienu jo sprindžiu, kiekviena glotnia ir nesibaigiančia jo dalele, kurią tik užčiuopiau. Marija, ne tokia kukli kaip aš, po kurio laiko pradėjo dejuoti ir veik­ti, iš pradžių droviai ir atsargiai, paskui atviriau (nerandu tinkamesnio žodžio), kreipdama mano ranką į tas vietas, kuriose ji iš nežinojimo ar atsargumo nebuvo apsilankiusi. Taip aš trumpiau nei per dešimt minučių sužinojau, kur yra moters klitoris ir kaip reikia jį glostyti, stimuliuoti arba spustelėti niekada neperžengiant švelnumo ribų, nors pati Marija tas ribas peržengdavo nuolat – iš pradžių švel­niai pamalonintas mano pypis labai greitai jos rankose tapo kankiniu; tos rankos tamsoje tarp sujauktų patalų kartais panėšėjo į vanago ar vanagės nagus, kurie trūkčiojo su tokia jėga, kad baiminausi, jog man jį nutrauks, o kitąsyk – į kinų nykštukus (jos pirštai tikrai buvo supisti nykštukai!), tyrinėjančius ir matuojan­čius erdvę ir kanalus, jungiančius mano kiaušus vieną su kitu ir su pypiu. Paskui (bet prieš tai dar nusismaukiau kelnes iki kelių) aš ją apsižergiau ir įėjau į vidų.

       – Tik neužbaik viduje, – perspėjo Marija.

       – Pamėginsiu, – atsakiau.

       – Kaip tai pamėginsi, asile? Sakau, neužbaik viduje!

       Apsižvalgiau po abi lovos puses, o Marijos kojos tuo tarpu tai susipindavo, tai atsiskirdavo man ant nugaros (būčiau galėjęs taip būti iki mirties). Iš tolo įžiūrėjau Anchelikos lovos šešėlį, sakytum salą, stebimą iš kitos salos. Staiga pajutau, kad Marijos lūpos ėmė čiulpti mano kairįjį spenelį, jausmas toks, lyg ji man būtų krimstelėjusi į pačią širdį. Aš pašokau ir vienu judesiu įstūmiau jį visą iki galo, trokšdamas prismeigti ją prie lovos (šios vyriams pradėjus siaubingai girgždėti sustojau), tuo pat metu kuo švelniausiai bučiavau jos plaukus ir kaktą, ir man dar pakako laiko pamąstyti, kaip įmanoma, kad Anchelika nepabunda nuo mūsų keliamo triukšmo? Aš net nepastebėjau, kad baigiau. Suprantama, spėjau ištraukti, nes mano refleksai visada buvo puikūs.

       – Ar nepateko į vidų? – paklausė Marija.

       Prisiekiau jai į ausį, kad ne. Keletą sekundžių mes bandėme atgauti kvapą. Paklausiau jos, ar ji pasiekė orgazmą, ir jos atsakymas mane apstulbino.

     – Garsija Maderai, aš pasiekiau du kartus. Nepastebėjai? – paklausė ji rim­čiausiu pasaulyje balsu.

       Nuoširdžiai pasakiau tikrai nieko nepastebėjęs.

       – Žiūrėk, jis dar kietas, – pasakė Marija.

       – Aha, – atsakiau. – Ar galiu įkišti dar sykį?

       – Gerai, – sutiko ji.

       Neįsivaizduoju, kiek laiko praėjo. Aš vėl spėjau laiku ištraukti. Šįkart jau ne­beįstengiau nuslopinti dejonių.

       – Dabar masturbuok mane, – paliepė Marija.

       – Ar tu nepajutai nė vieno orgazmo?

     – Šį kartą ne, bet man patiko, – ji paėmė mano ranką, išrinko smilių ir apvedė juo aplink klitorį. – Bučiuok mano spenelius, gali net įkąsti, bet iš pradžių labai lėtai, – pasakė. – Paskui krimstelėk stipriau. Tada suimk mano kaklą. Paglostyk veidą. Sukišk į burną pirštus.

       – Ar nenori, kad... bučiuočiau tavo klitorį? – paklausiau, bergždžiai stengda­masis sugalvoti, kaip čia gražiau pasakius.

       – Ne, dabar nereikia, pakaks ir piršto. Bet pabučiuok man papus.

       – Tavo krūtys – tikras saldainiukas. – Neįstengiau pakartoti žodžio „papai“.

       Po antklode nusirengiau (staiga mane pradėjo pilti prakaitas) ir nedelsda­mas pradėjau vykdyti Marijos nurodymus. Pirmiausia jos atodūsiai, paskui – ir dejonės, vėl man jį pastatė. Ji tai pastebėjo ir viena ranka pradėjo glamonėti mano pypį, kol galiausiai neištvėrė.

       – Marija, kas tau? – sukuždėjau jai į ausį išsigandęs, kad per skaudžiai čiupau jai už kaklo (spausk, kuždėjo ji, spausk) arba per grubiai krimstelėjau spenelį.

       – Tęsk, Garsija Maderai, – tamsoje nusišypsojo Marija ir pabučiavo mane.

       Kai baigėme, ji man pasakė, kad patyrė daugiau nei penkis orgazmus. Tiesą pasakius, man tai nelabai tilpo galvoje, atrodė iš fantastikos srities, bet kai ji pri­siekė – neturėjau priežasties ja netikėti.

       – Apie ką galvoji? – paklausė Marija.

       – Apie tave, – sumelavau; iš tikrųjų galvojau apie dėdę ir Teisės fakultetą. Dar – apie žurnalą, kurį ketino išleisti Belanas su Lima. – O tu?

       – Mąstau apie fotkes – atsakė.

       – Kokias fotkes?

       – Apie Ernesto fotkes.

       – Tas pornografines nuotraukas?

       – Jo.

       Abu vienu metu suvirpėjome. Buvome suglaudę veidus. Mes susikalbėjome ir žodžius artikuliavome tik todėl, kad mus skyrė nosys, bet net ir tuomet jau­čiau, kad mano lūpos judėdamos liečia jos lūpas.

       – Gal nori dar kartą pažaisti?

       – Jo, – tarė Marija.

       – Gerai, – atsakiau jai mažumėlę prisvaigęs – pranešk, jei paskutinę akimir­ką apsigalvotum.

       – Dėl ko apsigalvočiau? – nesuprato Marija.

       Vidinė jos šlaunų pusė buvo šlapia nuo mano spermos. Mane nupurtė šaltis ir kai vėl įėjau į ją, nesuvaldžiau atodūsio.

       Marija sudejavo, ir aš pradėjau judėti vis energingiau.

       – Pasistenk tyliau, nenoriu, kad Anchelika mus išgirstų.

       – Tai tu stenkis tyliau. – atsakiau ir pridūriau: – Kuo tu užvaišinai Ancheli­ką, kad ji taip giliai miega? Gal migdomaisiais?

       Abu tylutėliai nusijuokėme, aš – virš jos pakaušio, o ji – įsikniaubusi veidu į pagalves.

       Pabaigęs neturėjau kvapo (iš lotynų kalbos animus, o šis – iš graikiško, reiš­kiančio kvėpavimą) net paklausti, ar jai patiko, ir tetroškau vieno – numigti su Marija glėbyje. Bet ji privertė mane keltis, apsirengti ir eiti paskui ją į didžiojo namo vonią. Išėjęs į kiemelį pamačiau, kad jau švinta. Pirmąsyk tą naktį šiek tiek aiškiau galėjau įžiūrėti savo meilužės figūrą. Marija vilkėjo baltais marš­kiniais su raudonais raštais margintomis rankovėmis, plaukus buvo susirišusi į uodegą kaspinu arba supintos odos juostele.

       Kai išsišluostėme, man toptelėjo paskambinti namo, bet Marija pasakė, kad mano dėdė su teta turbūt dabar miegos, tad aš galėsiąs tai atlikti vėliau.

       – O ką dabar? – paklausiau.

       – Dabar reikėtų truputį numigti, – atsakė Marija, apkabindama mane per juosmenį.

       Bet naktis arba diena man buvo paruošusios dar vieną staigmeną. Namelyje pastebėjau pakampėje susirangiusius Barjosą ir jo draugužę amerikietę. Abudu knarkė. Mielai juos būčiau pažadinęs bučiniu.

       Roberto Bolaño. Pašėlę detektyvai. Iš ispanų k. vertė Alma Naujokaitienė. K.: Kitos knygos, 2013.