henry_miller       „Aš nerašau romanų, aš rašau apie save“, – teigė Henry Milleris, vienas įtakingiausių XX a. rašytojų, įtvirtinęs „naujojo romano“ – kaip tradicinio romano, autobiografijos, socialinės kritikos, filosofinės refleksijos bei siurrealistinių asociacijų sintezės – sampratą.

 

       Henry Millerio „atogrąžos“ – menininko, kūrybos žmogaus tapsmo literatūrinė išraiška. Tai savotiškos autobiografijos, kurių tema – kūrybiškos asmenybės pasipriešinimas gyvenimo aplinkybėms, siekiančioms paversti žmones sistemos sraigteliais, savo vietą ir paskirtį žinančiomis bei nuolankiai su tuo susitaikančiomis didelio skruzdėlyno skruzdėlėmis.

      
       Henry Millerio kūryba buvo apkaltinta ne tik pernelyg seksualiai atviru turiniu, bet ir mizoginija, panieka moterims, siužeto ir kitokiais literatūriniais trūkumais. Mažai kas lieka abejingas jo kūrybai. Jis mylimas arba nekenčiamas, nes priverčia perimti dalelę jo anarchiškos dvasios, įsiklausyti į save ir pasipriešinti nesvetingai, šaltai, kūrybišką ir vitališką gyvenimą neigiančiai tikrovei.

 

       Pirmoji ir garsiausia Henry Millerio knyga – „Vėžio atogrąža“ (lietuvių kalba – kitos knygos, 2007), kurią 1934 m. išdrįso išleisti Paryžiaus leidykla „Obelisk Press“. Po penkerių metų pasirodė jos dvynė „Ožiaragio atogrąža“. Šios atviros knygos sukrėtė Europos literatūrinį avangardą ir sulaukė Elioto, Poundo, Becketto ir Durrello įvertinimo, tačiau už Prancūzijos ribų buvo beveik visuotinai uždraustos. 1961 m., po istorinio mūšio teisme, „Vėžio atogrąža“ pagaliau buvo išleista Jungtinėse Amerikos Valstijose (Anglijoje – 1963 m.). Henry Milleris sulaukė pripažinimo ir septintojo dešimtmečio kontrkultūros pasaulyje buvo pradėtas vadinti laisvės ir seksualinės revoliucijos pranašu.

 

       „Ožiaragio atogrąža“ – tingaus fauno ir gyvenimo garbintojo brandos ritualas, iniciacija, kurią turi patirti kiekvienas, norintis save kūrybiškai realizuoti. Tai pranašiška knyga, įspėjanti apie vitališkam gyvenimui grasinančią sterilizuotą ir brutalią civilizaciją. Knygos herojus – jaunas ir nepripažintas rašytojas iš Bruklino – dirba Niujorko „Kosmodemoniškoje telegrafo kompanijoje“ – samdo ir atleidžia už grašius sutinkančius dirbti telegrafo pasiuntinukus – abiejų lyčių nevykėlius, ekscentrikus ir nimfomanes.

 

 

henry-miller-oziaragio-atograza       Ožiaragio atogrąža

 

       Kai jau esi atidavęs sielą, įvykių seka tampa nepermaldaujama, netgi tada, kai aplinkui chaosas. O iš pradžių nieko kita, išskyrus chaosą, ir nebuvo: jis gaubė mane nelyginant koks fluidas, kurį įkvėpdavau pro žiaunas. Apatiniame sluoksnyje, kur be perstojo švietė nepermatomas mėnulis, jis buvo ramus ir vaisingas; aukščiau viešpatavo džeržgesys ir erzelynė. Visur aš veikiai pastebėdavau priešpriešą, prieštaravimą, o tarp to, kas tikra ir netikra, – ironiją, paradoksą. Buvau pats sau pikčiausias priešas. Kad ir ko įsigeidęs, galėjau tuojau pat savo noro atsižadėti. Net vaikystėje, kai man ničnieko nestigo, troškau numirti: norėjau pasiduoti, nes visos pastangos atrodė beprasmės. Jaučiau, kad tolesnis gyvenimas, kurio visai nebuvau prašęs, nieko neįrodys, nepagrįs, nepridės ir neatims. Mane supo vieni nevykėliai ar tiesiog juokingi žmogeliai. Ypač apgailėtini buvo tie, kuriems sekėsi. Tokie laimingieji man įgrysdavo iki ašarų. Buvau be saiko atjaučiantis, bet visai ne iš užuojautos. Tai buvo grynai neigiama savybė – silpnybė, kuri suvešėdavo vos išvydus žmogiškąją nedalią. Niekuomet nesu kam nors padėjęs vildamasis padaryti gerą darbą; padėdavau todėl, kad neturėdavau jėgų priešintis. Troškimas pakeisti esamą padėtį man atrodė bergždžias; buvau įsitikinęs, jog nebus jokių permainų, kol nepasikeis širdis, o kas galėtų pakeisti žmonių širdis? Retsykiais atsiversdavo koks nors draugas; nuo to beveik apsivemdavau. Dievas man buvo reikalingas nė kiek ne daugiau, negu aš Jam, ir dažnai sau kartodavau, kad jeigu Jis iš tikrųjų būtų, susitikęs ramiai pažvelgčiau Jam į akis ir spjaučiau į veidą.

       Ypač apmaudu buvo tai, jog iš pirmo žvilgsnio kitiems pasirodydavau geras, malonus, kilnus, atsidavęs, ištikimas. Gal ir išties turėjau šių dorybių, bet tik todėl, kad buvau abejingas; negi sunku būti geram, maloniam, kilniam, atsidavusiam ir taip toliau, kai nekamuoja pavydas. Ko jau ko, o pavydo auka niekuomet nebuvau. Niekada niekam nieko nepavydėjau. Priešingai – visiems ir viskam jaučiau gailestį. Nuo pat pradžių tikriausiai prisipratinau nieko per daug negeisti.

       Nuo pat pradžių buvau nepriklausomas, – tik ne taip, kaip derėtų. Man nereikėjo jokio žmogaus, nes norėjau būti laisvas – laisvas daryti ir duoti, kaip man liepė įnoriai. Kai tik žmonės imdavo iš manęs ko nors laukti ar reikalauti, pradėdavau spyriotis. Taip atrodė mano nepriklausomybė. Buvau sugedęs, – kitaip tariant, sugedęs iš pat pašaknų. Lyg motina būtų maitinusi mane nuodais, ir nors buvau atjunkytas anksti, nuodai taip ir liko organizme. Net kai ji ėmė mane pamažu atjunkyti, rodėsi, esu visiškai abejingas; dauguma vaikų maištauja arba apsimeta maištaujantys, o man buvo visiškai nusispjaut. Dar vystykluose, o jau buvau filosofas. Priešinausi gyvenimui iš principo. Kokio principo? Bergždumo principo. Visi aplinkiniai grūmėsi iš paskutiniųjų. O aš pats nedariau jokių pastangų. Netgi jeigu iš šalies ir atrodydavo, jog stengiuosi, tenorėdavau kam nors įtikti; iš esmės man buvo nei šilta, nei šalta. O jei bandysite paaiškinti, kodėl taip ir turėjo būti, nesutiksiu, nes esu apsigimęs užsispyrėlis ir niekas manęs nepakeis. Kiek ūgtelėjęs išgirdau, jog visi mirtinai nusikamavo traukdami mane iš įsčių. Manęs tai visiškai nestebina. Kam krutėti? Kam lįsti iš puikios, šiltos vietos, iš jaukios užuovėjos, kurioje viską gauni veltui? Mano ankstyviausias prisiminimas yra apie šaltį, sniegą ir ledą griovyje, apšerkšnijusius langų stiklus, nemalonią vėsą, sklindančią nuo šarmotų žalių virtuvės sienų. Kodėl žmonės gyvena keisto, klaidingai vadinamo vidutiniu, klimato zonose? Todėl, kad žmonės – iš prigimties puskvaišiai, iš prigimties slunkiai, iš prigimties bailiai. Iki dešimties metų nė neįsivaizdavau, kad esama „šiltųjų“ kraštų, vietų, kuriose galima pragyventi neliejant prakaito, kuriose nereikia drebėti apsimetant, jog tai gaivina ir pakelia nuotaiką. Visur, kur šalta, žmonės pluša iškišę liežuvį, o pridarę palikuonių skelbia jiems darbo evangeliją, kuri iš esmės – ne kas kita, kaip inercijos mokymas. Mano šeima buvo gryni šiauriečiai, kitaip sakant, idiotai. Jie užsikrėsdavo kiekviena kada nors platinta nevykusia idėja. Viena iš tokių buvo švaros doktrina, jau neminint teisingumo. Jie buvo kankinamai švarūs. Tačiau dvokė iš vidaus. Nė sykio nebuvo pravėrę durų į sielą; nė karto neišdrįso net pagalvoti apie aklą šuolį į tą tamsą. Po pietų indai būdavo bemat suplaunami ir sukišami į spintelę; perskaitytas laikraštis – tuojau pat gražiai sulankstomas ir padedamas ant lentynos; išskalbti drabužiai – nedelsiant išlyginami, sulankstomi ir sukišami į stalčius. Viskas buvo daroma rytdienai, bet rytdiena taip ir neateidavo. Dabartis tebuvo tiltas, ant kurio jie tebedejuoja, kaip dejuoja visas pasaulis, ir neatsiranda nė vieno pusdurnio, kuris sugalvotų tą tiltą išsprogdinti.

       Pagautas apmaudo, dažnai ieškau priežasčių, kurios leistų juos pasmerkti, o dar geriau – pasmerkti save. Nes daug kuo likau panašus į juos. Ilgai maniau, kad pavyko išsigelbėti, bet laikui bėgant įsitikinu, jog esu nė kiek ne geresnis ir netgi šiek tiek blogesnis, nes viską regėjau aiškiau negu jie, bet neradau jėgų pakeisti savo gyvenimo. Kai žvelgiu į savo ligšiolinį gyvenimą, atrodo, kad niekuomet nesu nieko daręs savo noru, kad visada viską dariau kitų verčiamas. Žmonės dažnai mane laiko nuotykių ieškotoju; tai be galo toli nuo tiesos. Mano nuotykiai visuomet buvo atsitiktiniai, visuomet man primesti, ne paties sumanyti, o netyčia užgriuvę. Aš priklausau pačiam branduoliui išdidžių, pagyrūniškų Šiaurės žmonių, kurie niekada nejautė jokio polinkio nuotykiams, bet vis tiek išmaišė visą žemę, apvertė ją aukštyn kojomis, visur palikdami griuvėsius ir išblaškytas relikvijas. Tikri nenuoramos, tačiau tikrai ne nuotykių ieškotojai. Dvasios kankiniai, nesugebantys gyventi dabartyje. Begėdiški bailiai – jie visi, neišskiriant nė manęs. Nes tėra tik vienas didis nuotykis – vidinis skverbimasis į save, o tam neturi įtakos nei laikas, nei erdvė, nei netgi veiksmai.

       Kas keleri metai aš visai priartėdavau prie šio atradimo, tačiau kažkokiu būdu man vis pavykdavo išsisukti nuo galutinės išvados. Kai bandau sugalvoti tinkamą pasiteisinimą, į galvą lenda tik aplinka, pažįstamos gatvės, jose gyvenę žmonės. Niekaip neįsivaizduoju nė vienos Amerikos gatvės, nė vieno tose gatvėse gyvenusio žmogaus, galinčio kam nors pagelbėti atrasti save. Esu vaikščiojęs daugybės pasaulio miestų gatvėmis, bet niekur nesijaučiau toks pažemintas ir paniekintas kaip Amerikoje. Visas Amerikos gatves, sudėtas į krūvą, įsivaizduoju kaip milžinišką atmatų duobę, dvasios atmatų duobę, įsiurbiančią ir paverčiančią viską nesunaikinamu šūdu. Virš šios duobės kaip pašėlusi burtų lazdele audžia darbo dvasia: vienas šalia kito dygsta fabrikai ir rūmai, ir ginklų įmonės, ir cheminės gamyklos, ir plieno liejyklos, ir sanatorijos, ir kalėjimai, ir beprotnamiai. Visas žemynas – tai košmaras, gimdantis nesuskaičiuojamą galybę pačių vargingiausių vargų. Aš buvau vienas, vieniša būtybė didžiausio laimės ir turto pokylio įkarštyje (statistinės laimės, statistinio turto), bet nė sykio nesutikau žmogaus, kuris būtų buvęs iš tikrųjų turtingas, iš tikrųjų laimingas. Bent jau žinojau, kad pats esu nelaimingas, neturtingas, išgveręs ir išsimušęs iš ritmo. Tai buvo mano vienintelė paguoda, vienintelis džiaugsmas. Bet šito vargu ar užteko. Mano dvasios ramybei, mano sielai būtų buvę geriau, jeigu būčiau atvirai maištavęs, jeigu už tai būčiau pakliuvęs į kalėjimą, jeigu ten būčiau supuvęs ir nusibaigęs. Būtų buvę geriau, jeigu kaip tas išprotėjęs Czolgoszas būčiau nušovęs kokį gerą prezidentą Mckinley, kokią švelnią, menką būtybę, tarkim, iš tų, kurios niekada niekam nė truputėlio nepakenkė. Mat širdies gilumoje aš troškau žmogžudystės: norėjau išvysti Ameriką sunaikintą, sugriautą iki pat pamatų. Norėjau tai išvysti grynai iš keršto, kaip atpirkimą visų tų nusikaltimų, kurie buvo padaryti man ir kitiems, panašiems į mane, niekada negalėjusiems pakelti balso, kad išreikštų savo neapykantą, savo maištą, savo teisėtą kraujo troškimą.

       Aš buvau nedoros žemės nedoras produktas. Jeigu žmogaus savastis nebūtų nenykstama, tas „aš“, apie kurį rašau, būtų buvęs seniai sunaikintas. Kai kam tai gali pasirodyti išmonė, bet kad ir kokius įvykius būčiau įsivaizdavęs, viskas iš tikrųjų nutiko, bent jau man. Istorija gali tai paneigti, nes aš nevaidinau jokio vaidmens savo tautos istorijoje, bet net ir tuo atveju, jeigu viskas, ką sakau, – neteisybė, prietarų, pagiežos, piktos valios vaisius, net jeigu aš esu melagis ir nuodytojas, vis tiek tai – tiesa, ir teks ją nuryti.

       O apie tai, kas įvyko…

       Viskas, kas įvyksta svarbaus, yra prieštaringos prigimties. Kol nebuvo pasirodžiusi ta, kuriai ši knyga parašyta, aš įsivaizdavau, kad kažkur išorėje, kaip sakoma, gyvenime, slypi atsakymai į visus klausimus. Sutikęs ją pamaniau, kad kabinuosi gyvenimo, kabinuosi kažko, į ką galėsiu suleisti dantis. O iš tiesų gyvenimas visiškai išslydo man iš rankų. Bandžiau rasti ką nors, prie ko galėčiau prisirišti, – ir neaptikau nieko. Bet nors po visų ieškojimų, po visų pastangų įsikabinti, prisirišti likau nei pakartas, nei paleistas, vis dėlto radau tai, ko net nebuvau ieškojęs, – save patį. Supratau, kad visą gyvenimą troškau ne gyventi – jei tai, kuo užsiima kiti, galima pavadinti gyvenimu, – o išreikšti save. Suvokiau, jog niekada nė trupučio nesidomėjau gyvenimu, man rūpėjo tik tai, ką darau dabar, kas tolygu gyvenimui, priklauso jam ir kartu peržengia jo ribas. Manęs beveik visai nedomina, kas yra tiesa, netgi kas yra tikrovė; mane tedomina tai, ką įsivaizduoju esant ir ką kasdien slopindavau, kad galėčiau gyventi. Ar mirsiu šiandien, ar rytoj, man visai nesvarbu, niekada nebuvo svarbu, tačiau jei net šiandien, po tiek metų pastangų, negaliu pasakyti, ką galvoju ir jaučiu, – šitai mane jaudina, kelia nerimą. Nuo pat vaikystės aš vaikiausi šią šmėklą ir, išskyrus šitą galią, šitą sugebėjimą, manęs niekas nedžiugina ir netraukia. Visa kita yra melas, – viskas, ką esu daręs ar sakęs išleisdamas iš akių šią temą. O tai, apskritai imant, – didžioji mano gyvenimo dalis.

 

       Aš buvau, kaip sakoma, prieštaringas iš esmės. Žmonės laikė mane santūriu ir kilniadvasiu arba linksmu ir beatodairišku, arba nuoširdžiu ir rimtu, arba vėjavaikišku ir nerūpestingu. Man buvo būdingos iškart visos šios savybės, – ir dar kita, kurios niekas nė neįtarė esant, o mažiausiai – aš pats. Būdamas šešerių ar septynerių mėgdavau sėdėti šalia senelio siuvamosios mašinos ir jam skaityti. Aiškiai atsimenu jį tomis akimirkomis, kai spausdamas karštą lygintuvą prie švarko siūlės jis stovėdavo pakėlęs vieną ranką virš kitos ir užsisvajojęs žiūrėdavo pro langą. Jo, stovinčio ten ir svajojančio, veido išraišką prisimenu geriau negu tuomet skaitytų knygų turinį, geriau už mudviejų pokalbius ar už žaidimus, kuriuos žaisdavau gatvėje. Vis sukdavau galvą, apie ką jis svajoja, kas verčia jį užsimiršti. Dar nebuvau išmokęs sapnuoti nemiegodamas. Visuomet būdavau budrus, akylas, įsitempęs kaip spyruoklė. Jo užsisvajojimas mane žavėdavo. Žinojau, kad mintyse jis visai atitolsta nuo darbo, nieko negalvoja apie kurį nors iš mūsų, kad lieka vienas, pats su savimi, ir būdamas vienas tampa laisvas. Aš niekada nebūdavau vienas, o ypač tada, kai likdavau pats su savimi. Regis, su manimi visuomet būdavo dar kas nors: buvau tarsi trupinėlis didelio sūrio – pasaulio, kaip suprantu, apie kurį vis dėlto niekada nesiliaudavau galvojęs. Bet žinau, jog niekada neegzistavau atskirai nuo jo, niekada nemaniau iš tiesų pats esąs tas didelis sūris. Todėl net kai turėdavau pagrindą jaustis nelaimingas, skųstis, verkti, pasiduodavau iliuzijai, kad esu paliestas bendros, visuotinės nelaimės. Man pravirkus verkdavo visas pasaulis, – taip aš įsivaizduodavau. Tačiau verkdavau labai retai. Dažniausia būdavau laimingas, juokdavausi, linksmai leisdavau laiką. Linksmai todėl, kad, kaip jau esu minėjęs, man išties buvo į viską nusišikt. Jei mano reikalai pašlydavo, jie būdavo pašliję visur. Tuo buvau įsitikinęs. O reikalai pašlyja paprastai tik tada, kai per daug jais rūpiniesi. Man tai giliai įstrigo pačioje gyvenimo pradžioje. Pavyzdžiui, prisimenu savo jaunojo draugo Džeko Losono atvejį. Ištisus metus jis išgulėjo lovoje, kentėdamas baisiausius skausmus. Jis buvo mano geriausias draugas, bent jau kiti taip sakė. Ką gi, iš pradžių man jo tikriausiai buvo gaila, galbūt kartkartėmis užsukdavau į jo namus pasiteirauti apie jį; bet prabėgus mėnesiui ar dviem ėmiau visai nebeatjausti jo kentėjimų. Tariau sau: jis turi mirti, ir juo greičiau numirs, juo geriau. O taip pamanęs ir elgiausi atitinkamai – tai yra tuojau pat jį pamiršau, palikau likimo valiai. Tuomet man tebuvo dvylika metų ir atsimenu, jog didžiavausi šiuo apsisprendimu. Prisimenu ir laidotuves – koks buvo gėdingas reginys. Taip ir matau juos visus, draugus ir gimines, susirinkusius aplink karstą ir plyšojančius kaip paklaikusios beždžionės. Ypač užkniso motina. Ji buvo nepaprasta, dvasinga būtybė, jei neklystu, Krikščionių mokslo sekėja: nors netikėjo ligomis, kaip ir mirtimi, taip rėkė nesavu balsu, kad pats Kristus būtų prisikėlęs iš mirusiųjų. Bet tik ne jos numylėtas Džekas! Ne, Džekas gulėjo šaltas kaip ledas, sustingęs ir nebepažadinamas. Buvo miręs, ir baigta. Aš tai žinojau ir džiaugiausi. Nė viena ašara nenuriedėjo. Nebūčiau galėjęs pasakyti, jog jam dabar geriau, nes, šiaip ar taip, tasai „jis“ buvo dingęs. Jis išnyko, o kartu su juo – ir visos jo kančios, ir kančios, kurias jis netyčia atnešė kitiems. Amen, tariau sau, ir tada iš nervų griausmingai nusibezdėjau – prie pat karsto.

       Prisimenu, kad viską šitaip pradėjau imti į širdį, kai pirmą kartą įsimylėjau. Bet net ir tuomet ne taip jau grauždavausi. Jei išties būčiau dėl visko graužęsis, dabar nesėdėčiau ir nerašyčiau apie tai: būčiau miręs iš širdgėlos arba pasikoręs. Nors pati patirtis buvo bjauri, nes išmokė mane gyventi meluojant. Išmokė šypsotis, kai nenori, dirbti, kai netiki darbu, gyventi, kai gyvenimas nebetekęs prasmės. Net ir ją pamiršęs, aš negalėjau atsisakyti įpročio daryti tai, kuo netikėjau.

       Kaip jau sakiau, aš buvau visiškas chaosas iš pat pašaknų. Bet retkarčiais taip priartėdavau prie centro, prie pačios sumaišties esmės, kad tiesiog stebuklas, jog pasaulis aplink mane neišsprogo į skeveldras.

       Įprasta visas kaltes suversti karui. Patikėkite, karas visiškai nepalietė manęs, mano gyvenimo. Tuo metu, kai kiti susirasdavo jaukias vieteles, klajojau iš vieno niekam tikusio darbo į kitą, niekur negaudamas tiek, kad galėčiau prasimaitinti. Vos spėjęs įsidarbinti būdavau išvejamas. Proto man netrūko, bet visur sukeldavau nepasitikėjimą. Kad ir kur pakliuvęs, sukurstydavau nesantaiką – ne todėl, kad buvau idealistiškai nusiteikęs, bet todėl, kad buvau tarsi prožektorius, apšviečiantis visuotinį kvailumą ir tuštumą. Be to, nebuvau geras subinlaižys. Tuo aš neabejotinai išsiskirdavau iš kitų. Kai prašydavau darbo, kiekvienam būdavo aišku, jog man nusispjaut, ar gausiu, ar ne. Ir, žinoma, paprastai man atsakydavo. Bet po kurio laiko pats darbo ieškojimas tapo savotišku užsiėmimu, kaip sakoma, pramoga. Įeidavau pro duris ir teiraudavausi bet ko. Tai buvo būdas prastumti laiką, – mano galva, nė kiek ne prastesnis už patį darbą. Buvau pats sau bosas ir turėjau savo tarnybos valandas, bet, skirtingai nuo kitų bosų, galėjau sulaukti vien savo paties žlugimo, savo paties bankroto. Buvau ne korporacija, ne trestas, ne valstija, ne federacija, ne tautų sandrauga, – jei į ką nors ir buvau panašus, tai veikiau į Dievą.

       Tai truko maždaug nuo karo vidurio iki… na, iki tos dienos, kai atsidūriau spąstuose. Galiausiai atėjo metas, kai žūtbūt norėjau gauti darbo. Negalėjau be jo apsieiti. Kadangi delsti nebuvo galima nė minutės, nutariau, jog sutiksiu dirbti niekingiausią darbą pasaulyje – kurjerio ar pasiuntinuko. Įžengiau į telegrafo bendrovės, Šiaurės Amerikos kosmodemoniškosios telegrafo bendrovės, samdos biurą pavakare, pasiryžęs eiti iki galo. Buvau ką tik iš viešosios bibliotekos, nešinas po pažastimi keliomis storomis knygomis apie ekonomiką ir metafiziką. Didžiausiai mano nuostabai, darbo negavau.

       Vyrukas, atsisakęs mane priimti, buvo mažas nuogaiša, sėdintis prie komutatoriaus. Jis, regis, palaikė mane kolegijos studentu, nors iš mano pareiškimo buvo pakankamai aišku, jog mokyklą baigęs esu jau seniai. Pareiškime net suteikiau sau garbingą Kolumbijos universiteto filosofijos daktaro laipsnį. Matyt, tas neūžauga šito nepastebėjo arba pamatęs kažką įtarė. Aš įniršau, juolab kad vienintelį kartą gyvenime prašiau iš rimtųjų. Negana to, aš dargi sutramdžiau savo išdidumą, kuris tam tikrais atvejais būna ne toks jau mažas. Žmona, žinoma, kaip visada piktai dėbtelėjo ir niekinamai nusišypsojo. Aš tenorėjęs pasirodyti, pasakė ji. Atsiguliau galvodamas apie tą įvykį, vis dar įskaudintas, o slenkant nakčiai ėmiau niršti vis labiau ir labiau. Tai, kad turėjau išlaikyti žmoną ir vaiką, man nekėlė didelio apmaudo: niekas nesiūlo darbo žmogui, kad jis galėtų išlaikyti šeimą, šitiek aš puikiausiai supratau. Ne, skaudžiausia buvo, kad jie atsakė man, Henry V. Milleriui, daug ką mokančiam, gabiam vyrui, paprašiusiam niekingiausio darbo pasaulyje. Tai varė mane į pasiutimą. Su tuo negalėjau susitaikyti. Rytą pakirdau anksti, žvalus, nusiskutau, apsivilkau geriausiais drabužiais ir kiek kojos neša leidausi į metro. Iškart nuėjau į centrinę telegrafo bendrovės būstinę… į dvidešimt penktą aukštą ar panašiai, kur buvo prezidento ir viceprezidento kabinetai. Paprašiau, kad mane priimtų prezidentas. Aišku, prezidentas buvo išvykęs ar per daug užsiėmęs ir negalėjo manęs priimti, bet galbūt aš norėčiau pasikalbėti su viceprezidentu ar, dar geriau, su jo sekretoriumi. Susitikau su viceprezidento sekretoriumi, protingu, simpatišku vaikinu, ir išūžiau jam ausis. Dariau tai gudriai, stengdamasis nesikarščiuoti, bet visą laiką leisdamas jam suprasti, jog ne taip lengvai manimi atsikratys.

       Kai jis pakėlė telefono ragelį ir pareikalavo generalinio valdytojo, pamaniau, jog tai tiesiog akių dūmimas, kad jie siuntinės mane vienas pas kitą, kol man įgris. Bet išgirdęs jį kalbant, pakeičiau nuomonę. Kai nusidanginau į generalinio valdytojo būstinę, kuri buvo kitame pastate, atokiau nuo miesto centro, manęs jau laukė. Įsitaisiau patogiame odiniame krėsle ir paėmiau vieną iš atkištų didelių cigarų. Šis asmuo, kaip iškart pasirodė, buvo gyvybiškai suinteresuotas tuo klausimu. Jis ragino mane papasakoti viską iki menkiausios smulkmenos, jo didelės plaukuotos ausys gaudyte gaudydavo menkiausią žinelę, galinčią pateisinti vienokį ar kitokį sprendimą, bręstantį jo smegeninėje. Supratau, jog netyčia būsiu jam padėjęs. Leidausi kamantinėjamas, kad patenkinčiau jo užgaidą, ir visą laiką žiūrėjau, iš kur vėjas pučia. Pokalbiui įpusėjus, pastebėjau, kad jis darosi man vis palankesnis. Pagaliau nors vienas žmogus šiek tiek manimi pasitiki! Man tik to ir reikėjo, kad galėčiau pakreipti pokalbį savo mėgstama kryptimi. Nes po kelerius metus trukusios darbo medžioklės, žinoma, tapau senas vilkas: ne tik žinojau, ką nutylėti, bet ir ką duoti suprasti, apie ką užsiminti. Veikiai buvo pakviestas generalinio valdytojo pavaduotojas ir jam pasiūlyta pasiklausyti mano istorijos. Tuo metu jau žinojau, kokia tai istorija. Supratau, kad Chaimis – „tas žydpalaikis“, kaip jį vadino generalinis valdytojas, – be reikalo apsimeta samdos biuro viršininku. Buvo aišku bent tiek, kad Chaimis užgrobęs jam priklausančias teises. Taip pat buvo aišku, jog Chaimis – žydas ir kad ant žydų akies neturi nei generalinis valdytojas, nei ponas Tviligeris, viceprezidentas, kuris valdytojui – lyg krislas akyje.

       Gal būtent Chaimis, „tas suskretęs žydpalaikis“, buvo kaltas dėl didelio žydų procento kurjerių tarnyboje. Galbūt būtent Chaimis ir buvo iš tikrųjų tas žmogus, kuris priiminėjo į darbą samdos biure – Saulėlydžio namuose, kaip jie vadino. Nutuokiau, jog ponui Klensiui, generaliniam valdytojui, tai puiki proga nusodinti kažkokį poną Bernsą, kuris, kaip man paaiškino, jau kokios trys dešimtys metų dirba samdos biuro viršininku ir, matyt, ėmė tinginiauti.

       Pasitarimas truko kelias valandas. Į pabaigą ponas Klensis pasivedė mane į šalį ir pranešė, kad jis ketina paskirti mane darbų direktoriumi. Tačiau prieš patikėdamas man tą postą, jis norėtų paprašyti manęs ypatingos malonės – padirbėti specialiu kurjeriu ir įgyti naudingos patirties. Gaučiau samdos biuro viršininko algą, bet ji būtų mokama iš atskiros sąskaitos. Trumpai tariant, man reikėtų bastytis iš vienos kontoros į kitą ir tikrinti visų be išimties darbą. Retkarčiais turėčiau paruošti trumpą pranešimą apie bendrą padėtį. O retkarčiais, kaip jis siūlė, privalėčiau sutartu metu apsilankyti jo namuose ir pasišnekėti apie padėtį Niujorko kosmodemoniškosios telegrafo bendrovės šimtas viename skyriuje. Kitaip sakant, keletą mėnesių turėčiau šnipinėti, o paskui man būtų patikėta vadovauti visai sistemai. Gal vieną dieną jie mane paskirtų ir generaliniu valdytoju arba viceprezidentu. Pasiūlymas, net ir turint galvoje visą tą mėšliną akių dūmimą, buvo viliojantis. Aš pasakiau „taip“.

       Po kelių mėnesių sėdėjau Saulėlydžio namuose, kur plušau kaip velnias samdydamas ir atleidinėdamas. Tai buvo skerdykla, todėl tepadeda man Dievas. Užsiėmimas buvo beprasmis iš pagrindų. Žmonių, medžiagų ir jėgų švaistymas. Šlykštus farsas prakaito ir vargo fone. Bet sutikęs šnipinėti, lygiai taip pat sutikau samdyti ir atleidinėti, ir daryti viską, kas susiję su šia veikla. Viskam pasakiau „taip“. Jei viceprezidentas paskelbdavo potvarkį, kad negalima priimti į darbą invalidų, nesamdydavau nė vieno luošio. Jei viceprezidentas pasakydavo, jog visi kurjeriai, vyresni nei keturiasdešimt penkerių, turi būti atleisti be įspėjimo, aš juos ir atleisdavau be įspėjimo. Dariau viską pagal jų nurodymus, tačiau taip, kad jie turėdavo sumokėti. Kilus streikui, susidėdavau rankas ir laukdavau, kol jis baigsis. Tačiau pirmiausia pasirūpindavau, kad jiems tai kuo brangiau atsieitų. Visa sistema buvo tokia supuvusi, tokia nežmoniška, tokia atgrasi, tokia beviltiškai sugedusi ir paini, jog tiktai genijus būtų galėjęs suteikti jai šiokią tokią prasmę ir nuoseklumą, jau nekalbant apie žmogišką gerumą ar rūpestį. Maištavau prieš visą Amerikos darbo sistemą, sutrešusią iš abiejų galų. Buvau penktas vežimo ratas ir nė viena pusė nežinojo, ką su manimi veikti, – nebent išnaudoti. Tiesą sakant, išnaudojami buvo visi: prezidentas ir jo klika – nematomų jėgų, pavaldiniai – viršininkų, ir taip toliau, per visą bendrovę, nuo pradžios iki galo. Nuo savo mažos laktos Saulėlydžio namuose galėjau apžvelgti visą Amerikos visuomenę. Vaizdas panašus į telefono knygos puslapį. Alfabetiškai, skaitmeniškai, statistiškai viskas tvarkinga. Bet kai pažvelgdavai atidžiau, kai išnagrinėdavai atskirai kiekvieną puslapį arba kiekvieną dalį, kai įsižiūrėdavai į paskirą individą – iš ko jis sudarytas, ištirdavai orą, kuriuo kvėpuoja, jo gyvenimo būdą, galimybes, kuriomis rizikuoja, išvysdavai tokį bjaurų ir žeminantį, tokį niekingą, tokį apgailėtiną, tokį galutinai beviltišką ir beprasmišką vaizdą, kad jausdavaisi sukrėstas labiau, negu žiūrėdamas į ugnikalnį. Galėdavai pamatyti visą Amerikos gyvenimą, – ekonominiu, politiniu, moraliniu, dvasiniu, meniniu, statistiniu, patologiniu požiūriu. Jis priminė didžiulį šankerį ant išsekusio pimpalo. O iš tiesų atrodė dar liūdniau, nes net negalėdavai įžiūrėti nieko panašaus į pimpalą. Gal kažkada tai buvo gyvas padaras, ką nors apvaisinantis ar bent jau garantuojantis akimirkos malonumą, trumpą džiaugsmo virpulį. Bet žvelgiant iš tos vietos, kurioje sėdėjau, jis atrodė supuvęs labiau negu visiškai sukirmijęs sūris. Reikėjo tik stebėtis, kad jo smarvė neišverčia visų iš koto… Aš nuolatos vartoju būtąjį laiką, tačiau, žinoma, tas pats yra ir dabar, gal net blogiau. Bent jau dabar jis kiaurai prasmirdęs.

 

       Henry Miller. Ožiaragio atogrąža: romanas. K: Kitos knygos, 2006.