Sorokin-30-Marinos-meile-virselisKultinio rusų rašytojo Vladimiro Sorokino romanas „Trisdešimtoji Marinos meilė“ parašytas 1982–1984 m., kada Sovietų Sąjungoje „nebuvo“ jokio sekso. Knyga mus nukelia į „brandų“ sovietmetį ir pasakoja tragišką Marinos – hiperseksualios trisdešimtmetės muzikos mokytojos – meilės paieškų epopėją, kupiną nykios kasdienybės ir gaivališko sekso scenų.

Knygos heroję, kuriai nekaltybę atėmė ją išprievartavęs tėvas, mylėjo daugybė vyrų, tačiau daug didesnį malonumą ji patirdavo su moterimis, kurių turėjo 29. Nekenčianti sovietinės sistemos, tačiau nusivylusi ir Maskvos disidentais, ji įsidarbina paprasta gamyklos darbininke ir imasi karštligiškai ieškoti tikrosios, 30-osios, meilės.

Kas gi tapo 30-tąja Marinos meile? Gal sovietinis nomenklatūrininkas – vyras, su kuriuo ji pirmą kartą pajuto orgazmą? O gal meilė sublimavosi ir virto meile naujam darbo kolektyvui bei visai sovietinei sistemai? Atsakymas paskęsta gamyklų triukšme, sovietinių laikraščių vedamųjų ir Andropovo laikų propagandos sraute…

Šiame romane V. Sorokinas dekonstravo abu tais laikais dominavusius diskursus – ir totalitarinę socrealizmo ideologiją, ir demokratais save laikiusių to meto disidentų bei inteligentų pasaulėžiūrą. Individualumo ieškančią knygos heroję vienodai atstumia ir patetiškos kalbos iš valdžios tribūnų, ir nykūs disidentų pašnekesiai virtuvėje. Todėl ji pasirenka unikalų „nenormalaus” sekso kelią ir išsiveržia už disciplinuojančios kasdienybės rėmų.

 

***

 

Labiau už viską pasaulyje Marina nekentė sovietų valdžios.

Ji nekentė melo ir kraujo persmelktos valstybės, kuri kaip melsvai raudonas vėžinis darinys metastazavo ant švelniai žydro Žemės kūno.

Prievarta visada sukeldavo Marinai širdies skausmą.

Dar vaikystėje, skaitydama knygeles apie laužuose žūstančius viduramžių didvyrius, jinai apsipildavo ašaromis, gniauždavo kumštukus. Tada jai atrodė, kad ir jos plaukų šaknys braška kartu su kviečių spalvos Žanos d‘Ark sruogomis, rankų kaulai traška, suspausti baisių Ostapo budelių žnyplių, o kojas plėšia siaubingi „ispaniški batai“, skirti Tomazui Kampanelai.

Ji nekentė inkvizicijos, nekentė kukluksklano, nekentė generolo Galifės.

Septyniolikos Marina susidūrė su hipiais. Šie privertė ją pažvelgti į pasaulį atviromis akimis, duodavo paskaityti knygučių, iš kurių tryško kažkas nauja, tikra ir šviesaus, dėl ko nebaisu ir mirti.

Ji dukart papuolė į miliciją, ir tie žmonės bukais, savimi patenkintais snukiais tapo jos amžinais priešais. Tai jie šaudė į Linkolną, degino Koperniką, korė Pestelį.

Kartą Saulė pasikvietė ją „į skaitymus“.

Skaitė Voinovičius. Vieno pianisto bute. Taip Marina susipažino su disidentais.

Jos pasaulėžiūra per mėnesį neatpažįstamai pakito.

Ji sužinojo, kas yra Stalinas. Pirmą kartą apsidairė ir su siaubu išvydo pasaulį, kuriame gyvena, gyveno ir gyvens.

„Viešpatie, – mąstė ji. – Juk ši Žemės vieta stačiai atiduota šėtonui, kaip Jobas!“

O aplink grumdėsi nutriušę namai, varganos vitrinos abejingai siūlė nykias prekes, nykiomis gatvėmis važinėjo suklerusios mašinos. Ir po visu tuo, po aukštuminiais Stalino epochos pastatais, po žaisliniu Kremliumi, po šiuolaikiniais bildingais, gulėjo baisios GULAG’o mašinos supresuoti milijonų nukankintųjų, nužudytųjų kaulai...

Marina liejo ašaras, iki pamišimo meldėsi, bet nykus gyvenimas ir toliau tekėjo įprasta pilka vaga.

Čia iš principo niekas nesikeitė, atrodė, kad realus laikas jau seniai sustiro į ragą arba paprasčiausiai buvo atšauktas dekretu, o Spaso bokšto rodyklės sukasi lyg tarp kitko, tarsi tuščiaviduris prisukamas žaisliukas.

Bet baisiau už viską buvo patys žmonės – išsekę, iškankinti kasdienio blogio, skurdo, bėgiojimo. Jie, kaip ir blokiniai namai, Marinos akyse pamažu darydavosi panašūs vienas į kitą kaip du vandens lašai.

Rytą važiuodama į darbą sausakimšu, vos dvėsuojančiu autobusu, ji tyrinėdavo apmirusių, dar ne visai prabudusių žmonių veidus ir nerasdavo tarp jų žmogaus, kuris būtų galėjęs nustebinti likimu, poelgiu ar veidu. Visi jie buvo pažįstami ir nuspėjami, kaip lenkta durų rankena arba suaižėjusios valdiško tualeto grindų plytelės.

Dar nespėjus jiems praverti burnos, Marina jau žinodavo, ką ir kaip šie pasakys. Jų kalba buvo siaubinga: mykimas, keiksmai, netašyti jaustukai, vagių žargonas vijosi į vieną knibždantį gyvių kamuolį.

– Mergaite, o koks tavo vardas?

– Tūkstantį kartų atsiprašau, ar jūs ne balete dirbate?

– Ar ne manęs laukiat?

– Vyyysks normaliai, dabar dirbu laisvu grafiku, eisim į kiną?

– Jūsų akys toookios gražios. Jūsų akių grožis – aukščiausio lygio.

– O aš, be kita ko, gyvenu netoli nuo čia...

Ji raukėsi, prisiminusi tūkstančius panašių kabinėjimųsi metro, autobusuose, gatvėje.

Jai buvo gaila jų, gaila savęs. Ir kam reikėjo gimti tokiu laiku? Už ką?!

Bet šitaip galvoti – nuodėmė, ir Marina vijo šalin tokias mintis, nes suprato, kad kam nors reikia gyventi ir tokiais laikais. Gyventi: tikėti, mylėti, viltis.

Ji tikėjo, mylėjo. Ir puoselėjo viltis.

Ta viltis jau seniai tapo slapčiausia Marinos svajone. Dėl pastarosios kraštutinio kinematografiškumo į svajas panirdama ji užmiršdavo supantį pasaulį.

Ji įsivaizduodavo Vnukovo oro uostą, pilną nuo laisvės ir laimės apsvaigusių žmonių: tolumoje leidžiasi užjūrio laineris, kaukdamas rieda betono taku, manevruoja, rytmetinio rūko blandoje ryškėja galingi jo kontūrai. Jam dar nespėjus visiškai sustoti, žmonių jūra plūsteli prie jo, šluote nušluodama visas užtvaras.

Marina bėga bėga bėga, šaukia ir mojuoja rankomis ir visi aplinkui ją bėga ir šaukia, bėga ir šaukia.

Iš štai baltai žydrą „boingo“ luitą apsupa šaukiančių galvų jūra. Atsidaro ovalinės durys ir tamsioje jų ertmėje pasirodo VEIDAS. Plačiakaktis, siaurais, škiperio barzdelės įrėmintais skruostais, siaurų, kietai sučiauptų lūpų ir neįtikėtinai žydrų akių. Ir jose, tose išmintingose, vyriškose didžio, visą save atidavusio Rusijai žmogaus akyse kaupiasi ašaros.

JIS žengia iš tarpdurio ant pririedėjusio trapo aikštelės, eina apsivilkęs vis tą pačią skrandutę, spausdamas prie krūtinės maišelį su Rusijos žemės sauja.

Žmonių jūra atgyja, suputoja beprotiškomis vilnimis, nuneša Mariną prie trapo, ji atsiduria jo papėdėje, mato JĮ iš labai arti. O JIS ten, aukštai, užlietas tekančios saulės spindulių, pakelia sunkią ranką ir plačiai, lėtai žegnojasi, apreikšdamas Pirmąją Laisvės Dieną.

Ir visi aplink žegnojasi, bučiuojasi, gleizodami ašaras.

Ir Marina taip pat žegnojasi ir verkia, žegnojasi ir verkia.

Ir Laisvės Saulė užteka, visus užlieja savo spinduliais...

– Užeikit, juk atidaryta! – dusliai nuaidėjo už durų, ir Marina dėžute pastūmė duris.

Durys atsidarė, Marina pateko į siaurą ir trumpą, baisiausiai užgriozdintą koridoriuką.

– A-ū... – negarsiai pašaukė, raukydamasi nuo pirštus pjaunančios virvės.

Pasigirdo garsėjantis numintų šlepečių brūkšėjimas, koridoriuje pasirodė Liusia.

– Marina! Sveika...

– Sveika... čiupk greičiau, rankas nuraus...

– Ir ką čia velki? – Liusia kilstelėjo dėžutę ir, delnu brūkštelėjusi per tapetus, spustelėjo jungiklį. – Oho, – aip rimtai supakuota...

– Čia jums.

– O kas? Disida?

– Ne. Išpakuok, pamatysi...

– Na, tai tu renkis, eikš vidun... Mitia, Marina atėjo!

– Girdžiu, girdžiu. – Liesas, trumpai kirptas Mitia iškišo galvą į koridorių. – Labas.

– Labas, Mitia. – Marina pakabino apsiaustą ant vienos iš milžiniškų laivavinių, apsitampė megztinuką ir žengė paskui išnykusį šeimininką.

Pereinamajame kambaryje buvo tuščia: Liusia virtuvėje bandė atmegzti Centro Komiteto darbuotojams skirtos dėžutės mazgus, o Mitia kažkuo spragsėjo savo kambarėlyje.

Marina pasižvalgė aplinkui, masažuodama nutirpusią ranką.

Tas nukabinėtas paveikslais, knygų lentynomis, nuotraukomis ir reprodukcijomis kambarys visuomet sukeldavo jai norą pasirąžyti iki girgždesio, užtraukti dūmą ir palaimingai griūti ant tūkstančių sėdynių nuzulintos sofos.

Kaip daug visko būta tame kambaryje po tekstiliniu, nuo tabako dūmų išblukusiu gaubtu.

Marina atsiduso, ir pažįstamas, neišvėdinamas tabako kvapas sujudino atmintį, atgaivindamas ryškias praeities skaidres: mažakalbis Volodia Bukovskis sriegte sriegia į peleninę nuorūką, prašo, kad Delonė paskaitytų naujų eilių, griežtasis tylenis Rabinas neskubėdamas išpakuoja savo paveikslą, ant kurio raitosi geltonai rudas barakas su valktim užtrauktais langiūkščiais... Žvalus, pasitempęs Rojus Medvedevas kažką kalba greitakalbe, santūriai gestikuliuodamas... Nuolat besišypsantis apskritaveidis Voinovičius skaito „Ivankiadą“, darydamas pertraukėles, kad nurimtų eilinis juoko pliūpsnis... Amerikietė korespondentė kelia sunkų „Nikoną“, nutaikiusi išsprogusią objektyvo akį į gyvai besišnekučiuojančius Sacharovą ir Mitią... Linksmai blykčiojantis akiniais Etkindas energingai bučiuoja ranką įžengusiai pro duris Čiukovskajai – aukštai, žilaplaukei, gražaus stoto...

– Marina... Šitiek gėrybių! Iš kur? Kur įstrigai? Eikš pas mane! – riktelėjo iš virtuvės Liusia.

Marina nuėjo pas ją.

Liusia žiūrėjo į ją apstulbusiu žvilgsniu laikydama rankose dešrą ir ikrų indelį.

– Nieko nesuprantu...

– Suprasi, kai suvalgysi, – nusišypsojo Marina, žergdama per pūkuotą katiną. –Tai jums Velykoms.

– Nuo ko.

– Nuo Sovietų Sąjungos Komunistų Partijos Centro Komiteto.

– O rimtai?

– Argi ne vis tiek? Nuo manęs!

– Toks turtas... ačiū... O kiek aš skolinga, Marina?

– Arbatos puodelį. Ir ko nors užkąsti... Ėsti norisi...

– Ne, bet kaip čia dabar... Mitia! Mitia! Marina, aš atsiskaitysiu, dabar mes turim...

– Gana. Užsičiaupk.

Mitia atėjo į virtuvę, draugiškai nusišypsojo Marinai:

– Tu tiesiog mergina iš Holivudo. Kas čia?

– Ėdalas.

– Kam?

– Jums.

– Nuo ko?

– Nuo prijaučiančiųjų SSRS disidentų judėjimui.

Nusijuokęs, jis kilstelėjo dėžutę:

– Aha, sterkas pomidorų padaže. Neįtikėtina.

Marina išsitraukė iš gulinčio ant stalo pakelio cigaretę, užsirūkė.

– Lagery geriau maitino?

– Beveik taip pat. Per šventes patiekdavo jerubių, slėgtų juodųjų ikrų ir šabli ąsotį.

– Tai va. Kaupk jėgas būsimiems klasiniams mūšiams.

– Ačiū. Pasaulį naują pastatysim, kas buvo nieks, tas bus viskuo... Liusia, atpjauk paragauti.

– Tuoj aš visiems papjaustysiu, turėk kantrybės... – pakraipė galvą Liusia, kišdama produktus į pilvotą apsilaupiusį ZIL šaldytuvą.

– Už šitas gėrybes, Marin, padovanosiu tau vieną knygutę. – Mitia uždėjo ranką jai ant peties. – Eikš.

Kambarėlis buvo užverstas dar labiau negu koridorius: popieriai, knygos, nuotraukos netilpo ant šiurkščių, iš lentų sukaltų lentynų, krūvomis gulėjo ant stalo ir lovos. Ant stalo be garso persukinėjo juostą prabangus japoniškas magnetofonas.

– Tik pažiūrėk, koks stebuklas! Anksčiau nesu pas tave jo mačiusi...

– Anksčiau ir nebuvo, – abejingai atsiliepė Mitia. – Vos savaitę.

– Atvežė?

– Aha. Gaila parduoti, bet reikės...

– Mani mani?

– Taip, dabar reikia kaip niekada...

Juosta baigėsi, dar kiek pačaižiusi orą nustojo suktis.

– Taip. Kažkur čia... – Mitia tarsi neregys vedžiojo ranka per knygų nugarėles. – Aha. Štai...

Ištraukęs naujutėlaitę knygelę, įteikė Marinai:

– Še. Skaityk ir mėgaukis.

– Ačiū, Mitenka, – nusišypsojo ši, apžiūrinėdama viršelį su tamsia kažkokio senio nuotrauka ir baltu stambiu šriftu: TARP ŠUNS IR VILKO .

– „Mokyklą kvailiams“ skaitei?

– Aha. Tu gi pats man davei ją paskaityti prieš sėsdamas.

– Gera knyga?

– Nieko.

– Man jis patinka. Pats nežinau kodėl, bet patinka. Nors Grosmanas, žinoma, labiau prie širdies.

Mitia švelniai pažvelgė Marinai į akis.

Ji nusišypsojo ir nukreipė žvilgsnį.

– Tu kažkaip pasikeitei...

– O štai tu nesikeiti. Vis tokia pati, kaip buvai – nimfa.

– Nimfetė?

– Na, iš nimfečių tu jau seniai išaugai.

Jie minutėlę stovėjo, apžiūrinėdami viens kitą.

– Arbata ant staaalo! Greičiau! – iš virtuvės sušuko Liusia.

Netrukus jie jau sėdėjo prie kvadratinio virtuvinio stalelio, uždengto vis ta pačia senų seniausia klijuote visiškai išblukusiu piešiniu.

Marina gurkštelėjo deginančios arbatos iš didelio molinio puodelio ir brūkštelėjo pirštu per klijuotę.

Prie šito stalo anksčiau sėdėjo ir išgėrė šimtus litrų stiprios Liusios arbatos beveik visi žinomi žmogaus teisių gynėjai, disidentai, rašytojai ir dailininkai.

Ir dauguma iš jų tikriausiai gėrė iš šio molinio „svečių“ puodelio – masyvaus, pilkai rudo, blykčiojančio glazūra.

Marina dar kartą gurkštelėjo, tyrinėdama arbatoje savo tamsų atspindį.

Šitą kraštelį su nedideliu vingiuotu įskilimu lietė Sacharovo, Orlovo, Jakunino, Ščiaranskio, Danielio, Siniavskio, Vladimovo, Bukovskio, Kopelevo, Rojaus ir Žoreso Medvedevų lūpos...

Ir JIS taip pat lietė tą kraštelį.

Marina krūptelėjo, lyžtelėjo liežuviu trūkio vietelę.

Va čia buvo JO kietai sučiauptos lūpos...

– Ko susimąstei? – pasiteiravo Liusia, dėdama į burną dešros griežinėlį.

– Šiaip sau, nieko...

– Kas naujo?

– Kad nieko. O pas jus?

– Taip pat, – abejingai sumurnėjo Mitia. – Vakar buvo koras.

– Na ir kaip?

– Niekaip. Šnektelėjom apie orą... A, dar tie berniukai... kaip ten, grupė...

– „Jaunųjų iniciatyva“, – pasufleravo Liusia, tiesdama Marinai lėkštę su gerokai palamdytais pyragaičiais.

– O kas tai?

– Na, tas pat, kas „Pasitikėjimas“, tik dar nekonkrečiau. Mieli jaunuoliai. Subrendę hipiai. Nori širdimis pajusti savo bendraamžius Amerikoje, kad kartu galėtų pasipriešinti šių laikų... kaip ten jie sako... šių laikų organizuotam pamišimui...

– Širdimis? – paklausė Marina, atsikąsdama eklero.

– Aha...

– O lytiniais organais?

Mitia ir Liusia nusijuokė.

Ant šaldytuvo negarsiai suskambo telefonas.

Mitia ištiesė ranką petimi paliesdamas Mariną, pakėlė ragelį:

– Taip.. aaa, sveika. Linkėjimai. Aha... šit kaip... Tikrai? Na ir puiku... gerai... gerai... aha... ačiū... ačiū, Mila, lik sveika.

Ragelis negrabiai atsimušė į svirteles.

Mitia šypsodamasis pradėjo tepti duoną sviestu linksmai dirsčiodamas į Liusią.

– Vakar pas Milką buvo užsukusi Dorotė. Atvežė tau puskailinius.

Liusia nustebusi gūžtelėjo pečiais, jos puodelis pakibo prie lūpų.

– Tai kodėl pas mus neužsuko?

– Supratimo neturiu. Važiuok ir pasiimk.

Mitios dantys prakirto gremėzdišką sumuštinį iš storo sviesto sluoksnio ir trijų dešros griežinėlių.

Paskubomis baigusi gerti arbatą, Liusia pašoko.

– Marina, tai aš bėgsiu, nepyksi?

– Pyksiu, – juokaudama atsiliepė Marina, gurkšnodama arbatą.

– O tu Verai būtinai prisiskambink, pasakyk, kad šiandien neatvažiuosiu...

– Gerai...

Liusia išbėgo į koridorių, sušlamėjo drabužiais, Mitia pašnairavo į Mariną ir staiga išblyško, perdėm atidžiai įsižiūrėjo į savo tuščią puodelį.

Užsitrenkė durys.

Kelias minutes sėdėjo tylėdami, tik Marinos šaukštelis skimbčiojo į puodelio kraštus.

Paskui Mitia pakėlė akis ir paėmė į savo rankas Marinos ranką.

Jo akys po kalėjime praleistų dvejų metų atrodė platesnės ir labiau išsiblaškiusios nei anksčiau.

– Kas tau, Mitia? – pasiteiravo ji, pati stebėdamasi klausimo kvailumu.

Jis nieko neatsakė, bet pasilenkė ir pabučiavo jai ranką.

Jo šiltų suskirdusių lūpų prisilietimas nuramino ir ištirpdė teatrališkumą. Marina brūkštelėjo delnu per jo atsainiai nuskustą žandą.

Jis iškart susileido, susimetė į kuprą, lyg kažko nematomo prislėgtas iš viršaus:

– Žinai... aš dabar kaip praradęs rašytojo talentą Kostoglotovas (1)...

Jis bejėgiškai šypsojosi, ir Marina tik dabar pastebėjo, kaip šis žmogus paseno per tuos dvejus metus.

Jis pradėjo bučiuoti jai delną, švelniai ir ilgai.

Per dvejus metus Mitia pasikeitė. Kažkas tarsi pajudėjo, veido bruožai keistu būdu pasislinko, kaip netikslioje nuotraukoje.

Jo bučiniai darėsi vis atkaklesni, ir po minutės jie jau bučiavosi drėgnoje vonios kambario tamsoje, prisispaudę prie durų, kurias iš vidaus užkabino nervingi Mitios pirštai. Jis bučiavo godžiai, lyg būtų norėjęs išgerti ją iki dugno. Virpantys pirštai prasprūdo po megztiniu, spūsčiojo Marinos krūtinę, glostė pečius.

Kai jo kūnas pradėjo nenumaldomai virpėti, o kvėpavimas pasidarė gergždžiantis, Marina, ryžtingai atsilošusi, atsisegė savo kelnių užtrauktuką ir nusivilko megztinį. Tuoj pat sušlamėjo ir Mitios kelnės, krisdama skimbtelėjo diržo sagtis, garsiai plekštelėjo per nematomas kojas standi kelnaičių gumelė.

Jo rankos greitai ir šiurkščiai apsuko Mariną, gergždžiančios, vėjo nugairintos lūpos įsivėlė tarp plaukų.

Marina pasilenkė ir atsirėmė rankomis į išklibusią kriauklę.

Mitia godžiai įsiskverbė, bejėgiškai atsidusęs suspaudė jos krūtis, ir pradėjo judėti – nekantriai ir greitai.

Marina, kurios akys spėjo priprasti prie tamsos, įžiūrėjo savo neaiškų atvaizdą apskritame veidrodyje virš girgždančios kriauklės.

Neryškus veidas, siūbuojantis į taktą kartu su Mitios kvėpavimu, atrodė nepažįstamas, liesas ir gražus. Didžiulės juodos akys žiūrėjo nepaprastai atidžiai. Staiga paprastas dėmesys jose virto švelnumu. Marina pažino jas ir nusišypsojo tamsoje. Juodos drėgnos akys buvo čia pat, – visai kaip tada, – jos ugninę, auksinę, akinamą pirmąją naktį...

____________

 

(1) Kostoglotovas – Aleksandro Solženicyno, disidento ((1960–1980), Nobelio premijos laureato (1970), romano „Vėžininkų korpusas“ (iš rusų kalbos vertė Marius Norkūnas ir Nida Norkūnienė. – Vilnius: Žara, 2009. 512 p. ) personažas.

 

Vladimir Sorokin. Trisdešimtoji Marinos meilė: romanas. Iš rusų k. vertė Irena Potašenko. K.: Kitos knygos, 2011.

 

Sorokin-30-Marinos-meile-virselis