bataillebataille       Georges’as Bataille’as (1897–1962) – prancūzų rašytojas ir filosofas, vienas žymiausių  kairiųjų Prancūzijos intelektualų 1940-1950 m. Anot M. Heideggerio – „pats šviesiausias Prancūzijos protas“. 1920 m. atsižadėjo tikėjimo Dievu, bet su tokiu pačiu religiniu įkarščiu pasinėrė tyrinėti paslaptis, slypinčias kasdieniuose reiškiniuose, žmogaus psichikoje ir kūniškuose pojūčiuose.

 

       Taip pamažu kūrėsi paradoksalioji G. Bataille’o filosofija ir ateistinis misticizmas, kurio formavimuisi didelę įtaką padarė rusų emigranto filosofo Leono Šestovo laisvės idėjos.

 

       1928 m., įkvėpta de Sado kūrybos, gimė knyga „Akies istorija“ (Histoire de l‘oeil), kuri atnešė jam skandalingojo erotinės apysakos autoriaus šlovę. Erotizmas kaip patirties ir išgyvenimų raiška tapo neatskiriama jo kūrybos dalimi. Tai liudija ne tik „Akies istorija“ bei vėliau pasirodę romanai „Ponia Edvarda“ (Madame Eduarda, 1941), „Abatas C.“ (L‘Abbé C, 1950), bet ir brandžiame amžiuje parašytas solidus filosofinis veikalas „Erotizmas“ (Erotisme, 1957).

 

       Anot G.Bataille‘o, „erotizmas – tai gyvenimo patvirtinimas iki pat mirties.“ Siaubiančio ir godaus seksualumo stichijoje, ištvirkavime bei nešvankybėje jis ieškojo kraštutinių patirčių ir galimybių, kaip peržengti intelektą ir „apčiuopti tai, kas neapčiuopiama“.

 

       Vienas subtiliausių rašytojo romanų „Dangaus žydrynė“ (Le bleu du ciel) buvo parašytas 1935 tačiau pasirodė tais pačiais metais kaip ir „Erotizmas“ – 1957-aisiais. Kaip knygos pratarmėje rašo pats autorius: „Siaubingų „Dangaus žydrynės“ iškrypimų ištakose slypėjo vienintelė mane niokojusi kančia. Tie iškrypimai ir sudaro „Dangaus žydrynės“ pagrindą.“

 

       Kas jie? Autorius turėjo omeny nepasotinamą poreikį ištvirkauti ir girtauti iki visiško išsekimo, bandymą prisijaukinti fobijas, haliucinacijas ir košmarus, bjaurasties ir mirties trauką, net nekrofiliją. Šalia jų akivaizdūs ir asmeninio, ir politinio pobūdžio agresijos bei despotizmo reiškiniai. Asmeninėje plotmėje – tai moters, demoniškos ir valdingos mylimosios, vardu Dirtė (Dorotėja), nesuvaldoma egzistencija ir beprotybės kupinas santykis su aplinkiniu pasauliu. Politinėje plotmėje – tai pilietinis karas Barselonoje ir fašizmo įsigalėjimo pradžia, šių įvykių fone ir plėtojamas romano veiksmas. „Dangaus žydrynėje“, kaip ir daugelyje kitų knygų, moteris – kūniškos pilnatvės apraiška. Joje įkūnytas ir pirmapradis gyvuliškumas, ir žmogiškumas, ji – absoliutas. Moters kūnas tarsi pasiglemžia prasmes ir atveria esminį gamtos beprasmiškumą. Ji tampa sumaišties ir pražūties priežastimi. Kita vertus, jos gaivališka beprasmybė virsta savotiška meditacijos forma, per kurią susiliečiama su tuštuma, nebūtimi, taigi ir mirtimi.

 

       Giluminis santykis su moterimi slepia keistą mirties nostalgiją: „Žemė po tuo kūnu buvo atsivėrusi kaip kapas, jos apnuogintas pilvas man atsivėrė kaip šviežias kapas. Mylėdamiesi virš žvaigždėtų kapinių, mes jautėmės nustėrę. Kiekviena švieselė priminė apie kape gulintį skeletą, jos sudarė mirguliuojantį dangų, tokį pat klampų kaip ir mūsų susivijusių kūnų judesiai.“

 

       „Dangaus žydrynė“ – tai knyga, kurios filosofiniai apmąstymai apie nekrofiliją ir politiką, apie paleistuvystę ir mirtį panyra į žmogaus prigimties žemę. Tai knyga apie dangų, kuriame išsitrina visos ribos – tarp gyvenimo ir mirties, tarp padorumo ir nepadorumo, tarp to, kas įmanoma, ir to, kas neįmanoma, tarp kalbos ir tylos, tarp normos ir patologijos. Tas dangus – paradoksali mūsų kūnų begalybė, kūniško misticizmo erdvė.

 

bataille_dangaus_zydrynebataille_dangaus_zydryne       Georges Bataille. Dangaus žydrynė (ištrauka)

 

       2

 

       Gerokai įkaušęs išlipau iš taksi priešais „Pas Francį“. Netaręs nė žodžio prisėdau prie staliuko šalia kelių savo draugų, su kuriais atėjau pasimatyti. Kompanija buvo geranoriškai nusiteikusi ir ji mane nutolino nuo mano paties perdėto susireikšminimo. Buvau ne vienintelis, kuris išgėrė. Mes nuėjome pavalgyti į „vairuotojų“ restoraną: jame tebuvo trys moterys. Stalas tuojau pat buvo nuklotas tuščiais ar pusiau tuščiais raudonojo vyno buteliais.

       Šalia manęs sėdėjusios moters vardas buvo Ksenija. Baigiantis vakarienei ji man pasakė, kad grįžo iš kaimo ir kad namo, kuriame praleido naktį, tualete matė naktipuodį, pilną balzgano skysčio, kuriame skendo musė: ji prabilo apie tai todėl, kad aš valgiau pyragaitį „Širdis su kremu“ ir kad toji pieninė spalva jai kėlė pasišlykštėjimą. Ji pati valgė vėdarus ir maukė tiek vyno, kiek tik jo pyliau. Ji rijo vėdarų gabalus kaip ūkio darbininkė, bet tai buvo poza. Paprasčiausiai buvo dykinėjanti ir pernelyg turtinga mergina. Šalia jos lėkštės pamačiau avangardinį žurnalą žaliu viršeliu, kurį ji visur tampėsi. Jį atverčiau ir užtikau sakinį, kuriame kaimo klebonas šakių galu iš mėšlo iškabina širdį. Vis girtėjau ir naktipuodyje paskendusios musės vaizdas man susiliejo su Ksenijos veidu. Ksenija buvo pablyškusi, o jos kaklas buvo nusėtas bjauriais plaukų kuokštais, panėšėjusiais į musių kojeles. Jos baltos odinės pirštinės, gulinčios ant popierinės staltiesės šalia duonos trupinių ir raudonojo vyno dėmių, atrodė skaisčios ir nesuteptos. Susėdusieji priestalo rėkavo visa gerkle. Dešinėje rankoje paslėpiau šakutę ir ranką švelniai padėjau ant Ksenijos šlaunies.

 

       Šią akimirką mano balsas ėmė drebėti kaip girtuoklio, bet iš daliestai buvo vaidyba. Pasakiau jai:

       – Tu turi šaltą širdį...

       Ir staiga pradėjau kvatotis. Buvau ką tik pagalvojęs (tarsi tai buvo kuo nors juokinga): „Širdis su kremu“... Užsinorėjau vemti.

       Ji akivaizdžiai sutriko, bet atsakė be jokios blogos nuotaikos gaidos, švelniai:

       – Turiu jus nuvilti, bet taip jau yra, dar nesu tiek daug išgėrusi irnenorėčiau meluoti, kad jūs gerai pasijaustumėte.

       – Tada... – pasakiau.

       Ir per suknelės audeklą šiurkščiai įsmeigiau šakutės dantukus jai į šlaunį. Ji sukliko ir negrabiu judesiu, kai norėjo nuo manęs išsivaduoti, apvertė du stiklus raudonojo vyno. Ji atstūmė kėdę irturėjo pasikelti suknelę, kad apžiūrėtų žaizdą. Apatinukai buvo gražūs, o šlaunų nuogybė man kėlė žavesį. Pats smailiausias dantukas buvo pradūręs odą, iš tos vietos bėgo kraujas, bet žaizdelė buvo nedidelė. Aš puoliau prie jos, – ji nespėjo man sutrukdyti, – prispaudžiau lūpas prie tos pačios šlaunies ir nurijau truputėlį kraujo, kurį ką tik praliejau. Kiti, šiek tiek nustebę, žiūrėjo ir kažkaip nejaukiai juokėsi. Bet jie matė, jog Ksenija, kad ir kokia buvo išblyškusi, verkia nuosaikiai. Ji buvo girtesnė, nei pati manė: ir toliau verkė, bet jau parimusi man ant rankos. Tada pripildžiau jos išverstą taurę raudonojo vyno ir priverčiau ją išgerti.

 

       Vienas mūsiškis sumokėjo, paskui suma buvo padalyta kiekvienam, bet aš primygtinai pasisiūliau sumokėti už Kseniją (tarsi būčiau norėjęs ją užvaldyti). Buvo pasiūlyta vykti į „Fredą Peiną“.Visi susigrūdo į du automobilius. Karštis, tvyrojęs mažoje salėje, dusino. Vieną kartą pašokau su Ksenija, paskui – su man niekada nematytomis moterimis. Eidamas prie durų įkvėpti oro, tai vieną, tai kitą žmogystą (kartą tai netgi buvo Ksenija) nusitempdavau išgerti viskio į kaimynystėje esančius barus. Retkarčiais vis grįždavau į salę, bet galų gale, atsirėmęs į sieną, įsitaisiau prie durų. Buvau girtas. Stebėjau praeivius. Nesupratau, kodėl vienas iš mano draugų nusijuosė diržą ir laikė jį rankoje. Paklausiau jo, kam visa tai. Jam antrindamas, aš taip pat linksminausi ir mosavau diržu priešais moteris, tarsi ketinčiau jas mušti. Buvo tamsu, aš nieko nebeįžiūrėjau ir nieko nebesuvokiau, o jei moterys praeidavo drauge su vyrais, jos apsimesdavo, kad nieko nemato. Atėjo dvi merginos, viena iš jų atsigręžė į iškeltą tarsi grasinimas diržą ir įžeidžiamai spjovė savo panieką man į veidą: ji iš tiesų buvo graži, šviesiaplaukė, raiškaus, elegantiško veido. Reikšdama pasišlykštėjimą ji atsuko man nugarą ir peržengė restorano „Pas Fredą Peiną“ slenkstį. Nusekiau jai įkandin ir įsispraudžiau į gėrėjų, susigrūdusių prie baro, vidurį.

       – Kodėl ant manęs pykstate? – paklausiau jos, rodydamas diržą.– Aš tenorėjau pajuokauti. Išgerkite su manim.

       Dabar, žiūrėdama man į akis, ji juokėsi.

       – Gerai, – atsakė.

       Tarsi nenorėdama likti skolinga šiam girtam vaikinui, kvailai rodančiam diržą, ji pridūrė:

       – Laikykit.

       Rankoje ji turėjo nuogą iš švelnaus vaško pagamintą moterį. Apatinė lėlės dalis buvo apvyniota popierium. Ji sujudino biustą taip atsargiai ir subtiliai, kad nieko begėdiško daugiau nebepamatytum. Ji buvo vokietė, nušviesėjusiais plaukais, šiurkščios ir provokuojančios laikysenos: su ja pašokau ir spėjau prikalbėti nė pats nežinau kokių kvailysčių. Lyg niekur nieko ji sustojo vidury šokio, nustatė rimtą veido miną ir skvarbiai pažiūrėjo į mane. Ji buvo kupina įžūlumo.

       – Žiūrėkit, – pasakė.

       Mergina pakėlė savo suknią aukščiau kojinių: koja, gėlėti keliaraiščiai, kojinės, apatinukai – viskas buvo prašmatnu; pirštu jirodė į savo nuogą kūną. Ji ir toliau šoko su manimi, aš pamačiau, kad rankoje mergina tebelaiko vargšę vaškinę lėlę: tokių menkniekių galima įsigyti prie įėjimo į miuzikholus, kai pardavėjas pažeria aibes apibūdinimų, tokių kaip „įspūdinga paliesti“... Vaškas buvo švelnus: jis perteikė kūno lankstumą ir skaistumą.

       Mane palikusi ji pašvytavo ja dar kartelį ir viena šoko rumbą priešais pianinu grojantį negrą, gundomai siūbuodama lėlę – ne kitoks buvo ir jos pačios šokis: negras jai pritarė pianinu ir garsiai juokėsi; ji šoko puikiai, aplink ją susispietę žmonės ėmė ploti.Tada ji ištraukė lėlę iš popieriaus tūtelės ir užsikvatodama sviedė ją į pianiną: lėlė su slopiu garsu, primenančiu parkritusio kūno šleptelėjimą, trenkėsi į medį. Iš tiesų ji šleptelėjo kojomis, bet šios buvo be pėdų. Mažos nukirstos rožinės blauzdelės ir atviros kojų dalys atrodė šiurpulingai, bet kartu ir gundomai. Ant stalo susiradau peilį ir atsiriekiau rožinės blauzdelės gabalėlį. Mano laikinoji draugė pagriebė tą gabalėlį ir įdėjo man į burną, ir aš pajutau siaubingą aitrios žvakės skonį. Pasišlykštėjęs tuojau pat spjoviau jį ant žemės. Nebuvau dar visiškai girtas ir supratau, kas nutiktų, jei šią merginą palydėčiau į viešbučio kambarį (man buvo likę labai nedaug pinigų, negalėjau juk eiti tuščiomis kišenėmis, nejau turėjau ir toliau leistis įžeidinėjamas bei niekinamas).

       Mergina mane pamatė kalbant su Ksenija ir kitais; be abejonės, ji pamanė, kad aš turėsiu su jais pasilikti ir negalėsiu su ja permiegoti, tad staiga ištarė „iki pasimatymo“ ir dingo. Truputį vėliau mano draugai išėjo iš „Fredo Peino“ ir aš nusekiau paskui juos: mes nuvykome išgerti ir pavalgyti „Pas Grafą“. Nieko nesakydamas ir apie nieką nemąstydamas sėdėjau savo vietoje ir po truputį pradėjau jaustis kaip ligonis. Paaiškinęs, kad mano rankos nešvarios ir esu susivėlęs, nuėjau į prausyklą. Nežinau, ką ten dariau: kiek vėliau, kai mane kažkas pašaukė „Tropmanai“, aš pusiau miegojau. Buvau nusismaukęs kelnes ir sėdėjau ant unitazo. Užsitraukiau kelnes, išėjau iš prausyklos ir mane pašaukęs draugas man pasakė, kad esu pradingęs jau trys ketvirčiai valandos. Prisėdau prie stalo, kur sėdėjo kiti, bet gana greitai jie man patarė grįžti į tualetą, nes buvau smarkiai išbalęs. Grįžau atgal ir ilgokai ten prabuvau, visą tą laiką vėmiau. Paskui visi nutarė, kad metas skirstytis (buvo jau keturios valandos). Mane parvežė namo sėdintį ant automobilio atverčiamosios sėdynės.

       Rytojaus dieną (sekmadienį) vis dar jaučiausi ligotas, ir dieną praleidau ištiktas pasibjaurėtinos apatijos būsenos, lyg nebebūtų likę išteklių, kuriuos būčiau galėjęs panaudoti tam, kad pratęsčiau gyvenimą; turėdamas minčių pasimatyti su kai kuriais asmenimis, apie trečią valandą apsirengiau ir pamėginau atrodyti panašus į sveiką žmogų, nors tai man nepavyko. Miegoti grįžau tik anksti ryte: mano nosies vidų degino karštis ir sopulys, tai buvo ilgo vėmimo padarinys, be to, mano drabužius permerkė lietus, ir aš sušalau.

 

       3

 

       Miegojau neramiai. Visą naktį vienas paskui kitą mane lankė košmarai ir nemalonūs sapnai, jie mane galutinai išsekino. Nubudau kaip niekada ligotas. Prisiminiau, ką sapnavau: buvau prie įėjimo į vieną salę, priešais lovą su statramsčiais ir baldakimu, panašią į katafalką be ratų, ir toji lova, ar tasai katafalkas, buvo apsupta būrio vyrų ir moterų – akivaizdžiai tų pačių paskutinės nakties kompanionų. Didžioji salė, be abejonės, buvo teatro scena, tie vyrai ir moterys buvo aktoriai, galbūt režisieriai, sukūrę tokį ypatingą spektaklį, kad jo laukiant mane apėmė baisus nerimas... Kalbant apie mane, aš buvau nuošalyje ir kartu saugioje vietoje, kažkuo panašioje į skurdų ir apirusį koridorių, kuris salės ir lovos atžvilgiu buvo nukreiptas taip, kaip žiūrovų kėdės scenos atžvilgiu. Laukiamas reginys, atrodo, kėlė nerimą ir ypatingą nuotaiką: mes laukėme tikro lavono pasirodymo. Tą akimirką per lovos vidurį po baldakimu pastebėjau padėtą karstą: jo viršutinė lenta tarsi scenos užuolaida ar šachmatų lentos dangtis be garso nuslydo ir pradingo, bet tai, kas pasirodė, nebuvo siaubinga. Lavonas buvo neapibrėžtos formos, iš vaiskiai žvilgančio rožinio vaško. Šis vaškas priminė blondinės lėlę su nupjautomis pėdomis – daugiau nieko viliojančio. Visa tai atliepė paslapčiom žavesio ir sarkazmo pripildytą dalyvių būseną; ką tik buvo iškrėstas žiaurus ir malonus pokštas, kurio auka liko nežinoma. Truputėlį vėliau rožinės spalvos objektas, vienu metu baisus ir gundantis, įgavo stulbinančias proporcijas: tapo milžinišku lavonu, išskaptuotu iš balto rožinėmis gyslelėmis išvagoto ar geltonos ochros marmuro. To lavono galva tapo milžiniška kumelės galva, o kūnas – žuvies ašaka ar didžiuliu pusiau bedančiu, tiesia linija ištįsusiu apatiniu žandikauliu; jo kojos nugarkaulį pratęsė ta pačia kryptimi, kaip kad pratęsia žmogaus kojos; jos buvo be pėdų, tai buvo ilgų ir gumbuotų arklio kojų strampai. Juokinga ir bjauri visuma panėšėjo į statulą, išskaptuotą iš graikiško marmuro. Ant makaulės buvo užmaukšlintas kareiviškas šalmas, užsodintas ant viršugalvio taip, kaip šiaudinė kepurė arkliui ant galvos. Aš asmeniškai nebesupratau, ar turiu pasiduoti nerimui, ar juokui, tik buvo aišku, kad jei juokčiausi, toji statula, toji lavoniena taptų aistringo juoko objektu. Bet jei drebėčiau iš baimės, ji pultų ant manęs ir sudraskytų į gabalus. Nesugebėjau nieko suprasti: gulintis lavonas tapo šarvuota, išstypusi, agresyvi ir šalmuota Minerva su suknele, o pati marmurinė Minerva darkėsi lyg pamišusi. Ji įnirtingai toliau svaidė mane apžavėjusius juokus, ir pagaliau jie mane pribloškė. Salės gilumoje vyko nepaprastos linksmybės, tačiau niekas nesijuokė. Minerva ėmė staigiai sukioti marmurinį rytietišką kardą. Viskuo ji atsidavė lavoniena: arabiškajos ginklo forma nurodė vietą, kur viskas vyksta, – tai buvo kapinės su balto ir numirėliškai pablyškusio marmuro paminklais. Ji buvo gigantiška. Negalėjau suvokti, ar turiu į ją žiūrėti rimtai: ji netgi pasidarė dar dviprasmiškesnė. Tuo akimirksniu nebuvo ir kalbos, kad ji išeis iš salės, kurioje darkėsi, į alkotą – čia buvau baikščiai įsitaisęs. Tada tapau mažyčiu padarėliu, o ji, mane pastebėjusi, pamatė, kad bijau. Mano baimė ją patraukė: jos judesiai buvo kaip juokingos pamišėlės. Staiga ji išėjo ir puolė prie manęs, vis stipriauir pašėliškiau sukdama savo makabrišką ginklą. Artinosi galas, ir mane paralyžiavo siaubas. Greitai supratau, kad tame sapne išprotėjusi ir tuo pat metu mirusi Dirtė apsirengė Komandoro drabužiais ir įgavo jo pavidalą, paskui, taip neatpažįstamai pasikeitusi, puolė mane, norėdama sunaikinti.

 

       4

 

       Prieš man visiškai susergant, mano gyvenimas nuo pradžių ikigalo buvo liguista haliucinacija. Atsibudau, bet viskas priešais mano akis bėgo pernelyg greitai, kaip blogame sapne. Po nakties, praleistos „Pas Fredą Peiną“, iš namų išėjau popiet, vildamasis sutikti draugus, kurie man padėtų grįžti į normalų gyvenimą. Man kilo mintis pasimatyti su Lozore jos namuose. Jaučiausi klaikiai. Bet tasai susitikimas nebuvo toks, kokio tikėjausi, jis panėšėjo į tikrą košmarą, netgi dar labiau gniuždantį nei sapnas, kurį turėjau regėti kitą naktį.

 

       Buvo sekmadienio popietė. Tądien tvyrojo karštis ir trūko oro. Lozorę radau jos bute Tiuren gatvėje su vienu tipu, kurį pamačius, man į galvą šovė komiška mintis, kad turėčiau saugotis blogos akies... Tai buvo labai aukštas vyras, kuris kuo nemaloniausiai buvo panašus į išpopuliarintą Landriu* atvaizdą. Jo pėdos buvo labai didelės, jis dėvėjo šviesiai pilką ir pernelyg platų jo sudžiūvusiam kūnui fraką. To frako gelumbė vietomis buvo nublukusi ir parudavusi; jo senos žvilgančios kelnės, tamsesnės nei frakas, spirališkai leidosi iki pat žemės. Jis buvo rafinuotai mandagus. Kaip ir Landriu, jo barzda buvo purvinai kaštoninės spalvos, o galva – nuplikusi. Jis greitai reiškė mintis, parinkdamas specialius žodžius.

       Tuo akimirksniu, kai įėjau į kambarį, jo siluetas išsiskyrė paniukusio dangaus fone, mat jis stovėjo prie lango. Tai buvo milžiniška būtybė. Lozorė jam pristatė mane, o įvardydama jį, pasakė, kad jis yra jos patėvis (jis nebuvo, kaip Lozorė, žydiškos padermės; matyt, jos motina buvo jam antroji žmona). Jį vadino Antuanu Melu. Viename provincijos licėjuje jis dėstė filosofiją.

       Kai tik man už nugaros užsitrenkė durys ir kai turėjau sėstis, tarsi būčiau patekęs į spąstus, priešais šias dvi esybes pajutau nuovargį ir kaip niekada spaudžiantį širdį skausmą: tuo pat metu įsivaizdavau, kad dar truputis, ir tuojau apmirsiu. Lozorė man daug kartų buvo pasakojusi apie savo patėvį, sakydama, kad grynai intelektiniu požiūriu tai pats subtiliausias, pats protingiausias žmogus, kokį ji yra sutikusi. Šalia jo jaučiausi klaikiai nejaukiai. Tuo metu buvau ligotas, pusiau išprotėjęs ir manęs nebūtų nustebinę, jei, užuot kalbėjęs, jis būtų tepravėręs didelę burną: įsivaizdavau, kad, netardamas nė žodžio, jis leidžia savo barzda tekėti seilėms...

 

       Lozorė suirzo, kad atėjau neperspėjęs, bet tai nė kiek nepasijuto, kalbant apie jos patėvį: kai tik buvome supažindinti (tuo metu jis nejudėdamas stovėjo be jokios aiškesnės veido išraiškos), vos tik atsisėdęs į fotelį, tuoj ėmė kalbėti:

       – Esu, pone, suinteresuotas jus supažindinti su viena diskusija, kuri, prisipažinsiu, man kelia sąmyšį...

       Lozorė taktiškai pabandė jį sustabdyti:

       – Ar negalvojate, mano brangus tėve, kad tokia diskusija neturigalo ir kad... neverta ja varginti Tropmano. Jis atrodo labai išsekęs.

       Sėdėjau panarinęs galvą, įsistebeilijęs į grindis po savo kojomis ir tariau:

       – Nieko tokio. Vis dėlto paaiškinkite, apie ką kalbate, tai neįpareigoja...– Aš kalbėjau gana tyliai, be jokio entuziazmo.

       – Na štai, – vėl prakalbo ponas Melu, – mano podukra man ką tik pateikė keblių pamąstymų, į kuriuos jau kelis mėnesius ji visa panirusi, išdavą. Beje, man neatrodo, kad sunkumai glūdi labai apsukriuose ir, mano kuklia nuomone, įtikinamuose argumentuose, kuriuos ji pasitelkia, siekdama parodyti aklavietę, į kurią mūsų akyse besirutuliojantys įvykiai atvedė istoriją.

       Tylus paplonintas balsas skambėjo nepaprastai elegantiškai. Net nesiklausiau, aš jau žinojau, ką jis pasakys. Buvau priblokštas jo barzdos, jo nešvarios odos, jo žarnokų spalvos lūpų, kurios taip aiškiai tarė garsus, kai jo masyvios rankos kilo aukštyn, siekdamos įtvirtinti išsakytą frazę. Supratau, kad jis sutiko su Lozore, norėdamas pripažinti, kad socialistinės viltys žlugo. Pagalvojau: naštai du kvaileliai su savo žlugusiomis socialistinėmis viltimis... aš visiškai nesveikas...

       Ponas Melu kalbėjo toliau, savo profesorišku balsu dėstydamas šiuo apgailėtinu metu intelektualiniam pasauliui iškilusią „kamuojančią dilemą“ (pagal jį, tai nelaimė bet kuriam apdovanotajam suvokimu, kaip gyventi kaip tik šiomis dienomis). Jis kalbėjo sunkiai raukydamas kaktą:

       – Ar turime užsisklęsti tyloje? Ar, priešingai, turime paremti paskutinius darbininkų pasipriešinimo dalyvius ir šitaip save pasmerkti neišvengiamai ir beprasmei mirčiai?

 

       Jis kelioms akimirkoms nutilo ir įdėmiai žvelgė į savo pakeltos rankos pirštų galiukus.

       – Luiza, – nusprendė jis, – pasisako už herojišką išeitį. Nežinau, ką jūs, pone, asmeniškai manote apie galimybes perduoti įgaliojimus darbininkų išsilaisvinimo judėjimui. Leiskite man iškelti šią problemą... trumpam. – Sulig tais žodžiais jis pažiūrėjo į mane su švelnia šypsenėle, paskui padarė ilgą pauzę ir atrodė panašus į modeliuotoją, kuris, norėdamas įvertinti rezultatą, šiek tiek atsitraukia atgal. – Tuštumoje, taip, tai ir reikia pasakyti. – Jis susidėjo vieną ranką ant kitos ir labai švelniai jas patrynė. – Tuštumoje... Tarsi mes susidurtume su nepagrįstos problemos duomenimis. Mes visada, nepriklausomai nuo tikroviškų duomenų, turime teisę įsivaizduoti stačiakampį kaip ABCD. Šiuo atveju, jei labai norite, pareikškime: tebūnie darbininkų klasė neišvengiamai pasmerkta žlugti...

       Klausiausi: darbininkų klasė pasmerkta žlugti... Jaučiausi pernelyg miglotai. Netgi nesvajojau pasikelti ir trenkęs durimis išeiti. Žvelgiau į Lozorę ir jaučiausi pakvaišęs. Bevalė ir vis dėlto susikaupusi Lozorė sėdėjo kitame fotelyje: galva atkišta į priekį, smakras rankoje, alkūnė paremta į kelį. Ji buvo kiek mažiau šlykšti ir dar niūresnė nei jos patėvis. Ji nejudėdama jį pertraukė:

       – Be abejo, jūs norite pasakyti „pasmerkta politinei mirčiai“...

       Milžiniškas vaiduoklis pratrūko maurojančiu juoku. Jis prislopintai juokėsi ir geranoriškai sutiko:

       – Žinoma! Aš neteigiu, kad visi jie žlugs fiziškai...

       Negalėjau susilaikyti ir pasakiau:

       – Kodėl jūs norite, kad tai liestų mane?

       – Turbūt aš neaiškiai pasakiau, pone...

       Tada abejingai prabilo Lozorė:

       – Jūs turite jam atleisti, kad į jus nesikreipia „drauge“, bet mano patėvis įpratęs diskutuoti filosofiškai... su savo kolegomis...

       Ponas Melu buvo nesutrikdomas. Jis tęsė.

       Užsinorėjau šlapintis (jau buvau pradėjęs judinti kelius).

       – Reikia pasakyti, kad mums iškilo smulkmeniška ir lėkšta problema, ir iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog ji pati slapstosi. – Ponas Melu atrodė susikrimtęs, rūpestis, kurį jis vienintelis galėjo justi, jį alino, jis sugestikuliavo rankomis. – Bet jos padariniai negalėtų išvengti tiek kandaus, tiek susirūpinusio proto kaip jūsų...

       Aš pasisukau į Lozorę ir tariau:

       – Jūs man atleiskite, bet turiu paprašyti, kad parodytumėt, kur tualetas...

       Ji trumpai susvyravo, nesuprasdama, ko noriu, paskui pakilo ir parodė duris. Šlapinausi ilgai, paskui pamaniau, kad galėčiau nusivemti, bet, nors grūdau į gerklę du pirštus ir siaubingai krenkščiau, mano pastangos buvo bevaisės. Vis dėlto man šiek tiek palengvėjo ir aš grįžau į kambarį pas anuos du. Gana prastai jausdamasis likau stovėti ir nieko nelaukęs tariau:

       – Aš apmąsčiau jūsų problemą, bet iš pradžių užduosiu klausimą.

       Iš jų abiejų fizionomijų supratau – kad ir kokie jie būtų priblokšti, „mano du draugai“ manęs klausytųsi dėmesingai:

       – Man rodos, aš karščiuoju.

       Ėmiau ir ištiesiau Lozorei degančią ranką.

       – Taip, – nuvargusiu balsu pratarė Lozorė, – jums būtinai reikiagrįžti namo ir atsigulti.

       – Vis dėlto yra vienas dalykas, kurį norėčiau sužinoti – jei jau darbininkų klasė pražuvusi, tai kodėl jūs liekate komunistai... ar socialistai?.. kaip tik norite...

       Jie įdėmiai pažvelgė į mane. Paskui jie susižvalgė tarpusavy. Pagaliau Lozorė man atsakė, aš vos išgirdau:

       – Kad ir kas atsitiktų, mes privalome likti su nuskriaustaisiais.

       Pamaniau: ji tikra krikščionė. Savaime suprantama!.. O aš ateinu čia... Aš netvėriau kaily, nebegalėjau tverti iš gėdos...

       – Kodėl tas „privalome“? Kam visa tai?

       – Visada privalu gelbėti savo sielą, – atsakė Lozorė.

       Ji ištarė šią frazę nė nekrusteldama, net nepakeldama akių ir parodė man, kad jos įsitikinimai nepalaužiami.

       Jaučiau, kaip blykštu, man ir vėl smarkiai sumaudė širdį... Vis dėlto primygtinai pareikalavau:

       – Na, o jūs, pone?

       – Na... – prabilo ponas Melu, akis mąsliai nuleidęs į savo plonus pirštus. – Aš labai gerai suprantu jūsų sumišimą. Aš ir pats esu sumišęs, siau-bin-gai sumišęs... Juo labiau kad... jūs ką tik keliais žodžiais nusakėte problemą netikėtu rakursu... Cha cha! – Jis savo šypsnį panardino didžiulėje barzdoje... – Tai štai kas siau-bin-gai įdomu. Ir iš tiesų, mano mielas vaike, kodėl mes ligi šiol esame socialistai...ar komunistai? Tikrai, kodėl?..

       Atrodė, kad jis pasinėrė į nenumatytus apmąstymus. Nuo savo milžiniško biusto aukštybių jis pamažu žemyn lenkė mažytę ilga barzda apžėlusią galvą. Pamačiau jo kampuotus kelius. Po slegiančios tylos jis praskėtė nepaprasto ilgumo rankas, jas kilstelėjo ir liūdnai tarė:

       – Galų gale yra taip, kad mes panašūs į valstietį, kuris savo žemę dirba dėl audros. Paskui praeina pro savo lauką nuleidęs galvą... suprasdamas, kad kruša neišvengiama... – Ir tada, artėjant lemtingai akimirkai, jis stovi šalia savo derliaus, ir kaip kad aš pats dabar tai darau... – Nepatirdamas jokios pereinamosios būsenos, šis absurdiškas, juokingas personažas tapo prakilnus, o jo plonas ir švelnus balsas staiga įgavo kažką stingdančio. – Iškelia bergždžiai savo rankas į dangų... laukdamas, kada į jį trenks žaibas... į jį ir jo rankas...

 

       Sulig šiais žodžiais jo rankos nusviro. Jis tapo tikras siaubingos nevilties atvaizdas.

       Aš jį supratau. Jei būčiau neišsinešdinęs, būčiau pravirkęs: užsikrėtęs jo nuotaika, pats buvau prislėgtas, tad išeidamas gana tyliai tariau:

       – Viso gero, Lozore.

       Mano balsui atliepė neįmanomai nuoširdus prielankumas:

       – Viso gero, pone.

       Pylė kaip iš kibiro, neturėjau nei kepurės, nei apsiausto. Pagalvojau, kad kelias neilgas. Negalėdamas sustoti ėjau beveik valandą, sustiręs nuo permerkusio mano plaukus ir drabužius vandens.

 

       * Henri Landru (1869–1922) – garsusis prancūzų nusikaltėlis, serijinis žudikas, sukinėdavęsis aplink vienišas pasiturinčias moteris, išviliodavęs iš jų pinigus ir galų gale pasmaugdavęs, o kūnus degindavęs vienos nuomojamos vilos, į kurią tas moteris kviesdavo trumpam paviešėti, krosnyje. 1919 m. jis buvo suimtas, o 1922 m.po ilgo teismo proceso galop viešai giljotinuotas.

 

       Georges Bataille. Dangaus žydrynė: romanas. Iš prancūzų k. vertė Dainius Gintalas. K: Kitos knygos, 2007.

 

       bataille_dangaus_zydrynebataille_dangaus_zydryne