Orwell Aspidistra - virselisOrwell Aspidistra - virselis       Inteligentiškas ir išsimokslinęs jaunas poetas paskelbia karą godumo ir baimės valdomai civilizacijai, kurioje žmonės – tarsi lėlės, už virvelių tampomos pinigų. Jis meta darbą reklamos agentūroje, persikelia į vargingą Londono rajoną ir atsideda poezijai, tačiau netrukus pastebi, kad toks jo maištas absurdiškas ir niekam neįdomus...

       Garsusis antiutopijų „Gyvulių ūkis“ ir „1984“ autorius, 1936 m. uždirbdavęs vos po 2 svarus per savaitę ir nuolat badaudavęs, sumanė parašyti knygą apie panašų į save jaunuolį, sąmoningai atsisakiusį pinigų, socialinio statuso ir viso to „normalaus gyvenimo“, kurį simbolizuoja kambarinės gėlės aspidistros vazonėlis jaukiame bute.

       „Smulkūs klerkai, pardavėjai, komivojažieriai, draudimo agentai, tramvajų konduktoriai. Ar jie žino, kad tėra lėlės, kurias už virvelių tampo pinigai? Galima lažintis, kad nežino. O jei ir žinotų, ar jiems tai rūpėtų? Jie pernelyg užsiėmę: gimsta, tuokiasi, dauginasi, dir­ba, miršta", – niekina sumaterialėjusį pasaulį pagrindinis knygos herojus Gordonas, bet čia pat pasitaiso ir padaro reveransą žemiausiam socialiniam sluoksniui, kuriam pats priklauso.

       „Mūsų civilizacija remiasi godumu ir baime, bet paprastų žmonių gyvenimuose godumas ir baimė pa­slaptingai pavirsta kažkuo kilnesniu. Aišku, kad viduriniosios kla­sės apačių žmonės ten, už nertinių užuolaidų, su savo vaikais, savo baldais, savo aspidistromis, gyvena pagal pinigų taisykles, bet jie kažkaip įsigudrina išlaikyti padorumą. Neinterpretuoja tų taisyklių vien ciniškai ir savanaudiškai,“ – mąsto Gordonas, palikdamas viltį žlungančiai pinigų civilizacijai.

       Už romaną „Lapok, aspidistra“ George‘as Orwellas gavo 100 svarų atlygį, o to meto kritikai kūrinį pavadino „pačiu pilniausiu komercinės civilizacijos ydų rinkiniu, koks tik kada nors buvo surinktas“.  

 

       George Orwell. Lapok, aspidistra (ištrauka)      

      

       Po žeme, po žeme! Žemyn į saugias ir minkštas žemės įsčias, kur neprarandama ir neieškoma darbo, kur neįkyri giminės ir draugai, kur nėra vilčių, baimių, ambicijų, garbės reikalų, pareigų – kur niekam nesi nieko skolingas. Štai kur labiausiai norėtųsi būti.

       Tačiau jis troško ne mirties, ne fizinės mirties. Nuo pat to ryto, kai pabudo policijos kameroje, jo nė akimirkai neapleido keistas potraukis. Maištingas irzlumas, paprastai apimantis po išgertuvių, niekaip nenorėjo praeiti. Toji girta naktis tarsi tapo lūžio tašku jo gyvenime ir stebėtinai staigiai nutempė jį žemyn. Iki tol jis kovojo prieš pinigų kultą, bet iš paskutiniųjų kabinosi į apgailėtinus padorumo likučius. O dabar būtent to padorumo troško atsikratyti. Norėjo smegti žemyn, kuo žemiau, į pasaulį, kur padorumas yra netekęs reikšmės. Nukirsti savigarbos saitus, grimzti gilyn – skęsti, kaip sakė Rosemary. Jo galvoje visa tai buvo susilieję į norą atsidurti po žeme. Jam patiko galvoti apie pražuvusius žmones, žmones iš požemio: valkatas, elgetas, nusikaltėlius, prostitutes. Apie gerąjį pasaulį ten, apačioje, kur jie gyvena savo priplėkusiuose kips ir spikes. Jam patiko galvoti, kad po pinigų pasauliu yra kitas, palaidas popasaulis, kur sėkmė ir nesėkmė neturi jokios prasmės; sakytum, šmėklų karalystė, kur visos šmėklos lygios. Ten jis ir norėjo būti – apačioje, šmėklų karalystėje, žemiau bet kokių ambicijų. Galvodamas apie uždūmavusį pietų Londoną, tas bekraštes lindynių džiungles, kuriose galima ištirpti amžiams, jis pasijusdavo kiek ramiau.

       Darbas, galima sakyti, buvo toks, kokio jis ir norėjo. Bent jau labai panašus į tokį. Čia, Lambethe, žiemą, drumzliose gatvėse, kur migloje dreifuoja išgeltę arbatoholikų veidai, iš tiesų jautiesi nugrimzdęs. Čia nėra jokio sąlyčio su pinigais ir kultūra. Čia nesilanko auštapročiai pirkėjai, su kuriais privalai vaidinti aukštaprotį. Čia niekas nepasmalsaus, kaip mėgsta kiek prakutę žmonės: „Ką jūs, protingas ir išsilavinęs, veikiate tokioje vietoje?“ Čia paprasčiausiai esi lindynių dalis ir, kaip kiti jų gyventojai, atrodai savaime suprantamas. Jaunimas ir nevalyvos pagyvenusios moteriškės, užeinančios į biblioteką, net nepastebi, kad tu išsilavinęs žmogus. Esi tiesiog „vyrukas iš bibliotekos“, vienas iš jųjų.

       Pats darbas, aišku, buvo neapsakomai kvailas. Reikėjo sėdėti ten dešimt valandų per dieną, ketvirtadieniais – šešias, išdavinėti knygas, registruoti jas, imti dvipensius. Tarpuose nebuvo ką veikti, tik skaityti. Nebuvo į ką ir žiūrėti pro langą. Didžiausias dienos įvykis – kai prie laidojimo biuro privažiuodavo katafalkas. Tai šiek tiek domino Gordoną, nes nuo vieno iš arklių luposi dažai ir jo oda palengva darėsi keisto rusvai violetinio atspalvio. Dažniausiai, kai nebūdavo klientų, jis skaitydavo šlamštą geltonais viršeliais iš bibliotekos lentynų. Tokias knygas galima skaityti po vieną per valandą. Ir jam dabar jos tiko. Tai buvo tikra „eskapistinė literatūra“. Dar nėra sugalvota nieko, kas mažiau vargintų protą, negu knygos iš dvipensių bibliotekų; net, tarkime, filmai reikalauja tam tikrų pastangų. Tad kai klientas prašydavo ko nors iš vienos ar kitos kategorijos – „Erotikos“ (vietoje e visada būdavo tariama ja), „Kriminalų“, „Laukinių Vakarų“ ar „Apie meilę“, – Gordon kaipmat duodavo kvalifikuotą patarimą.

       Ponas Cheeseman buvo visai neblogas šeimininkas, tik reikėjo susitaikyti su mintimi, kad alga nedidės iki pat Paskutinio Teismo dienos. Savaime aišku, jis įtarinėjo Gordoną gvelbiant pinigus. Po poros savaičių įvedė naują apskaitos sistemą, leidžiančią patikrinti, kiek per dieną paimta knygų ir kiek gauta pinigų. Tačiau vis tiek baiminosi, kad Gordon gali neregistruoti visų išduodamų knygų, tad mintis, jog Gordon kas dieną nusuka kokius šešis pensus, o gal net visą šilingą, ir toliau nedavė jam ramybės tarytum žirnis po princesės čiužiniu. Vis dėl jis buvo savotiškai, liliputiškai mielas. Vakarais, kai uždaręs knygyną ateidavo į biblioteką paimti dienos įplaukų, valandėlę pasišnekučiuodavo su Gordonu, kikendamas papasakodavo apie labiausiai gyvenime nusisekusias suktybes. Iš tų pokalbių Gordon susilipdė pono Cheesemano praeities vaizdą. Kilęs iš dėvėtų drabužių verslo, kurį galima laikyti tikruoju jo pašaukimu, prieš trejetą metų jis paveldėjo dėdės knygyną. Tuo metu tai buvo siaubinga skylė, net be lentynų, knygos gulėjo ant grindų krūvomis, dulkinos, nesurūšiuotos. Kartais ten užsukdavo knygų kolekcininkai, nes tarp šlamšto pasitaikydavo ir vertingų, bet pagrindinis biznis buvo naudoti trileriai minkštais viršeliais po du pensus už vieną. Tam šiukšlynui ponas Cheeseman iš pradžių vadovavo su didžiausiu pasišlykštėjimu. Knygų jis nekentė ir net nesuvokė, kad iš jų galima daryti pinigus. Tebelaikė dėvėtų drabužių krautuvę, pasodinęs joje patikimą žmogų, ir ketino ten grįžti sulaukęs, kol kas nors duos gerą kainą už knygyną. Bet netrukus suprato, kad knygos irgi nebloga prekė, jei tik teisingai imiesi reikalo. Padaręs šį atradimą, labai greitai išsiugdė stulbinančią knygų perpardavinėtojo uoslę. Per dvejus metus pavertė savo knygyną vienu geriausių Londone tarp tokio dydžio prekiaujančiųjų „retomis“ knygomis. Knyga jam buvo tokia pat prekė kaip dėvėtos kelnės. Pats nebuvo perskaitęs nė vienos ir net nenutuokė, kodėl žmonės jas skaito. Į kolekcininkus, meiliai vartančius retus leidimus, žiūrėjo kaip lytiškai šalta prostitutė į savo klientus. Vis dėlto jam, regis, užtekdavo vien pačiupinėti knygą, kad sužinotų, ar ji vertinga, ar ne. Galvoje laikė didžiausius aukcionų kainų ir pirmųjų leidimų datų klodus, turėjo puikią gero sandėrio nuojautą. Papildyti prekių atsargas labiausiai mėgo supirkdamas ką tik mirusių žmonių, ypač dvasininkų, bibliotekas. Sužinojęs, kad mirė koks Dievo tarnas, ponas Cheeseman lėkdavo ten maitvanagio greičiu. Dvasininkai, aiškino jis Gordonui, labai dažnai palieka geras bibliotekas ir neišmanėles našles. Gyveno virš knygyno, buvo, suprantama, nevedęs ir neturėjo nei pramogų, nei, matyt, draugų. Gordon kartais pagalvodavo: o ką gi ponas Cheeseman veikia vakarais, kai nebūna užsiėmęs našlių įkalbinėjimu? Jis vaizdavosi poną Cheesemaną sėdintį kambaryje, užsirakinusį dviem spynomis, užsidariusį langines ir skaičiuojantį puskronių stulpelius, o banknotų pluoštus kruopščiai slepiantį portsigaruose.

       Ponas Cheeseman terorizavo Gordoną ir nuolat ieškojo priekabių algai sumažinti. Tačiau darė tai ne iš piktos valios. Kartais, vakare atėjęs į biblioteką, jis išsitraukdavo iš kišenės riebaluotą bulvių traškučių maišelį ir ištiesęs pasiūlydavo:

       – Nori blvyčių?

       Maišelį visuomet laikydavo taip smarkiai suspaudęs, kad būdavo neįmanoma išsiimti daugiau negu dvi ar tris bulvytes. Bet šitaip jis rodydavo draugiškumą.

       Namas Brewer’s Yard skersgatvyje, piečiau Lambeth Cut, buvo purvina skylė. Gordono kambarėlis pačioje jo pastogėje kainavo aštuonis šilingus per savaitę. Grindis siekiančios įkypos lubos, smailą sūrio išpjovą primenanti erdvė, stoglangis, – iš visų būstų, kur Gordonui teko gyventi, šis buvo panašiausias į priežodžiu tapusią poeto palėpę. Kambarėlyje stovėjo plati, žema, smarkiai įdubusi lova su nudriskusiu skiautiniu užtiesalu ir kas dvi savaites keičiama patalyne, lentinis stalas su ne vienos arbatinių dinastijos paliktomis žymėmis, išklerusi virtuvinė kėdė, skardinis dubuo prausimuisi ir dujų degiklis, įtaisytas židinio aptvare. Nedažytos grindų lentos buvo pajuodusios nuo purvo. Rausvų sienų apmušalų plyšiuose buvo pilna blakių, bet jos snaudė žiemos snauduliu, jei tik neprišildydavai kambario. Klotis lovą reikėjo pačiam. Ponia Meakin, šeimininkė, teoriškai kasdien „tvarkė“ kambarius, bet keturias dienas iš penkių jai būdavo per sunku laipioti laiptais. Beveik visi gyventojai kambariuose virdavosi savo varganą maistą. Normalios viryklės, žinoma, nebuvo, tik tas degiklis. Ir, dviem aukštais žemiau, didelė dvokianti kriauklė, bendra visam namui.

       Gretimame palėpės kambarėlyje gyveno aukšta daili senyva moteris, kuriai galvoje trūko vieno šulo ir kuri dažnai vaikščiodavo murzina, juodu kaip negro veidu. Gordon niekaip negalėjo suprasti, iš kur tie juoduliai, panašūs į anglies dulkes. Vaikai šaukdavo jai įkandin „Juočkė, juočkė!“, kai ji išdidžiai, tarytum tragedijos aktorė žingsniuodavo šaligatviu, kalbėdamasi pati su savim. Aukštu žemiau gyveno moteris su be paliovos bliaunančiu kūdikiu ir jauna pora, kuri nuolat audringai, per visą namą bardavosi ir taip pat audringai taikydavosi. Pirmą aukštą buvo užėmęs dažytojas su žmona ir penkiais vaikais, gyvenantis iš bedarbio pašalpos ir atsitiktinių darbų. Šeimininkė ponia Meakin laikėsi kažkur rūsyje. Gordonui namas patiko. Jis labai skyrėsi nuo ponios Wisbeach namo. Čia nebuvo šykštaus padorumo atmosferos, būdingos viduriniosios klasės apačioms, čia nesijautei nuolat šnipinėjamas ar smerkiamas. Jei tik mokėjai nuomą, galėjai daryti bemaž visiškai viską, ką nori: paršliaužti namo girtas, bet kada vedžiotis moteris, kiaurą dieną drybsoti lovoje. Motušė Meakin niekur nesikišo. Ji buvo amžinai susivėlusi, putli moterėlė su kaimiškos duonos kepalą primenančia figūra. Žmonės kalbėjo, kad jaunystėje ji nevisada vaikščiojo siaurais keliais, ir tikriausiai tai buvo tiesa, nes ji rodė ypatingą prielankumą visiems, kas mūvi kelnes. Tačiau jos širdyje, atrodo, nestigo ir respektabilumo užuomazgų. Tą dieną, kai Gordon čia apsigyveno, jis išgirdo ją pūkščiant laiptais aukštyn, aiškiai su kažkokiu nešuliu. Ji švelniai bakstelėjo į duris keliu – ar ta vieta, kur turėtų būti kelis, – ir jis ją įleido.

       – Nu va, atnešiau, – maloniai sušvokštė ji, abiem rankom apglėbusi nešulį .– Tamystai patiks. Mėgstu, kad nuominykam būtų gražu. Duok padėsiu ant stalo. Va! Dabartės būsit kaip namie.

       Tai buvo aspidistra. Jos vaizdas smilktelėjo Gordonui per širdį. Netgi čia, paskutinėje priebėgoje! Mane suradai, mano prieše? Tik ji buvo silpna, nugeibusi, akivaizdžiai mirštanti.

       Čia jis galėjo būti laimingas, jei žmonės būtų palikę jį ramybėje. Tai buvo vieta, kur galima būti laimingu, palaidai laimingu. Dieną dirbti beprasmį, mechanišką darbą, praslinkauti jį tarsi komoje, grįžus vakare užsikurti židinį (kai turi anglių – krautuvėje jos po šešis pensus už maišelį), įšildyti pridususią palėpę, suvalgyti kąsnelį duonos su margarinu ir juostele rūkytos šoninės, išsivirti ant degiklio arbatos. Po to gulėti suplėkusioje lovoje, iki vidurnakčio skaityti trilerį arba spręsti galvosūkius iš Gardėsių žurnalo. Būtent tokio gyvenimo jis ir troško. Visi seni įpročiai išgaravo labai greitai. Dabar jis skutosi ne dažniau kaip tris kartus per savaitę, prausėsi tik tas kūno vietas, kurios matyti. Netoliese buvo gera viešoji pirtis, bet jis išsiruošdavo ten gal kartą per mėnesį. Niekada deramai neklodavo lovos, tiesiog užversdavo atgal antklodę. Niekada neplaudavo tų kelių savo indų, kol jų nepanaudodavo antrą sykį. Židinio aptvare visada gulėjo taukuota keptuvė ir pora lėkščių su priskretusiais kiaušinienės likučiais. Kartą vakare iš vieno plyšio išlindo blakės ir rikiuote po dvi nužygiavo lubomis. Gordon gulėjo lovoje, susidėjęs rankas už galvos, ir smalsiai jas stebėjo. Dėl nieko neapgailestaudamas, kone tyčia jis leido sau tižti. Į pasaulį žiūrėjo iš padilbų, su je m’en fous nuostata. Gyvenimas jį įveikė, bet dar galima jam atsilyginti nusisukus nuo jo. Geriau skęsti, negu kilti. Žemyn, žemyn į šmėklų karalystę, į šešėlių pasaulį, kur neegzistuoja nei gėda, nei pastangos, nei padorumas!

       Skęsti! Kaip lengva tai turėtų būti, nes konkurentų beveik nėra! Tačiau keista, kad skęsti dažnai būna sunkiau, negu kilti. Visada atsiranda kas nors, kas tempia tave į viršų. Juk negyveni visiškai vienas – aplinkui draugai, artimieji, giminės. Regis, visi, ką Gordon pažinojo, rašė jam laiškus – kas iš gailesčio, kas mėgindamas spausti. Parašė teta Angela, parašė dėdė Walter, ne vieną kartą parašė Rosemary, parašė Ravelston, parašė Julia. Netgi Flaxman atsiuntė laiškelį su linkėjimais. Žmona Flaxmanui atleido, ir jis grįžo į Peckhamą, į aspidistrinę palaimą. Dabar Gordonui jau nekentė laiškų, nes jie siejo jį su tuo kitu pasauliu, nuo kurio jis bandė pabėgti.

       Netgi Ravelston perėjo į kitą stovyklą. Tai atsitiko po to, kai jis aplankė Gordoną naujajame būste. Iki to apsilankymo jis neturėjo supratimo, kokioje aplinkoje Gordon gyvena. Taksi sustojus ant kampo, Waterloo kelyje, tarsi iš niekur išniro spiečius skarmaluotų susivėlusių berniūkščių, kurie ėmė stumdytis prie automobilio durelių nelyginant žuvys aplink masalą. Bent trys jų vienu metu įsikibo į rankeną ir atplėšė dureles. Jų vergiškai nuolankūs, viltimi degantys purvini veidai padarė jam klaikų įspūdį. Metęs keletą pensų, jis neatsigręždamas nužingsniavo gatvele. Siauri šaligatviai buvo nusėti šunų išmatomis, ir tai stebino, nes pačių šunų aplinkui nebuvo matyti. Motušė Meakin rūsyje kepė menkę, kurios kvapas lydėjo jį iki pat laiptų viršaus. Gordono kambarėlyje Ravelston prisėdo ant suklypusios kėdės, vos netrinktelėjęs galva į nuožulnias lubas. Židinys nedegė, vienintelę šviesą skleidė keturios žvakės, krūpčiojančios lėkštėje šalia aspidistros. Gordon gulėjo sudriskusioje lovoje, su visais drabužiais, tik be batų. Ravelstonui įėjus, jis, galima sakyti, nė nekrustelėjo. Toliau tysojo ant nugaros, kartais vos pastebimai šypsodamas – tarsi iš kokio pokšto, suprantamo tik jam ir luboms. Kambarys buvo pritvinkęs slogaus salsvo kvapo, būdingo ilgai gyventoms, bet niekada nevalytoms patalpoms. Židinio aptvare gulėjo krūvelė nešvarių indų.

       – Norėtum arbatos? – nė nekrustelėjęs paklausė Gordon.

       – Ne, ne, labai ačiū, – kiek per skubiai atsisakė Ravelston, matęs neplautus parudavusius puodelius, matęs klaikią bendrą kriauklę apačioje.

       Gordon puikiai suprato, kodėl Ravelston atsisakė arbatos. Namo atmosfera smarkiai sukrėtė Ravelstoną. Tas šleikštus pamazgų ir menkės dvoko kokteilis! Jis pažvelgė į aukštielninką Gordoną. Po galais, Gordon juk džentelmenas! Kitu metu jis būtų nuvijęs šalin šią mintį, bet tokioje aplinkoje šventeiviškai apsimetinėti buvo neįmanoma. Jame sukilo visi tie klasiniai instinktai, kurių jis tikėjosi atsikratęs. Koks siaubas, kad protingas, subtilus žmogus gyvena tokioje vietoje! Jam norėjosi paraginti Gordoną iš čia bėgti, susiimti, užsidirbti pinigų ir gyventi kaip džentelmenui. Bet, aišku, nieko panašaus jis nepasakė. Tokių dalykų sakyti negalima. Gordon matė, kas dedasi Ravelstono galvoje. Tai jam buvo netgi šiek tiek juokinga. Jis nejautė Ravelstonui jokio dėkingumo už tai, kad šis užėjo jo aplankyti. Bet ir nesigėdijo savo aplinkos, kaip būtų gėdijęsis kadaise. Kai vėl prabilo, jo balse buvo justi lašelis pašaipios pagiežos.

       – Žinoma, tu manai, kad aš paskutinis kvailys, – kreipėsi jis į lubas.

       – Ne, nemanau. Kodėl turėčiau?

       – Dar ir kaip manai. Manai, kad tik paskutinis kvailys gali tupėti šioje skylėje, užuot susiradęs padorų darbą. Manai, kad turėčiau grįžti į „Naująjį Albioną“.

       – Nė velnio! Net neturėjau tokios minties. Puikiai tave suprantu. Jau esu tau tai sakęs. Manau, kad iš principo tu visiškai teisus.

       – Ir dar manai, kad principai gerai tik tol, kol nepradedi jų laikytis.

       – Ne. Kitas klausimas, kada jų laikytis.

       – Viskas labai paprasta. Aš kariavau prieš pinigus. Štai kur mane tai atvedė.

       Ravelston pasitrynė nosį, tada nejaukiai pasimuistė kėdėje.

       – Argi nematai, kur tu klysti? Tau atrodo, jog galima gyventi sugedusioje visuomenėje pačiam nebūnant sugedusiu. Ko gi tu pasieki atsisakydamas daugiau uždirbti? Tu elgiesi taip, lyg nuo mūsų ekonominės sistemos būtų įmanoma atsiriboti. Tačiau tai neįmanoma. Reikia keisti pačią sistemą, kitaip nepakeisi nieko. Lindėjimas savo urvuose nieko neduoda, jei supranti, ką noriu pasakyti.

       Gordon vienos kojos pėda pamojavo blakėtoms luboms.

       – Taip, sutinku, čia mano urvas.

       – Aš ne tą turėjau galvoje, – skausmingai susiraukė Ravelston.

       – Na, gerai, žiūrim į faktus. Tu manai, kad aš turėčiau ieškoti gero darbo, tiesa?

       – Tai priklauso nuo darbo. Manau, tu elgiesi teisingai neparsiduodamas tai reklamos agentūrai. Kita vertus, man gaila, kad žlugdai save dabartiniame darbe. Juk tu turi gabumų. Privalėtum juos kaip nors panaudoti.

       – Taigi rašau eiles, – nusišiepė Gordon.

       Ravelston sumišęs nutilo. Žinoma, Gordon rašo eiles. Pavyzdžiui, „Londono džiaugsmus“. Ir Ravelston žino, ir Gordon žino, ir abu jie žino, kad kitas žino, jog „Londono džiaugsmai“ taip ir liks nebaigti. Turbūt jau niekada Gordon neparašys nė eilutės, bent jau tol, kol gyvens šioje klaikioje vietoje, dirbs tą beviltišką darbą ir skendės melancholijoje. Su poezija baigta. Tačiau sakyti to dar negalima. Reikia ir toliau palaikyti iliuziją, kad Gordon – klasikinis išdidaus, palėpėje besiglaudžiančio poeto atvejis.

      

       (1) Apie kips (nakvynės namus) ir spikes (valkatų palatas) žr. George Orwell. Dienos Paryžiuje ir Londone. Kitos knygos, 2007.

       (2) Čia: man nusišikt (pranc.)

 

       George Orwell. Lapok, aspidistra. Iš anglų k. vertė Arvydas Sabonis. K. Kitos knygos, 2013.

       Orwell Aspidistra - virselis visasOrwell Aspidistra - virselis visas