george_orwell_dienos_paryziujegeorge_orwell_dienos_paryziuje       George‘as Orwellas (1903–1950) – vienas žymiausių XX a. politinių rašytojų, prieš totalitarizmą nukreiptos antiutopijos „1984“, antistalininės satyros „Gyvulių ūkis“ autorius. Daugeliui George‘o Orwello gerbėjų jo kūrinys „Dienos Paryžiuje ir Londone” – mylimiausia šio autoriaus knyga. Šią, realias autoriaus gyvenimo faktais pagrįstą, knygą galima pavadinti autobiografine apysaka, taip pat romanu, atsiminimais ar reportažu. 1928 metų pavasarį būsimasis rašytojas, tuo metu dvidešimt penkerių Ericas Arthuras Blairas iš Anglijos atvyko į Paryžių įgyvendinti savo vaikystės svajonę tapti rašytoju. Čia jis mėgino verstis straipsniais mažatiražiams žurnalams ir anglų kalbos pamokomis, parašė du romanus ir keletą apsakymų, bet juos sunaikino, nes niekas nenorėjo jų spausdinti. Kai 1929 metų rudenį E. A. Blairas neteko visos savo mantos ir santaupų, tada ir prasidėjo tikrasis gyvenimas skurdžiomis. Jis dirbo laikinus ir prastai apmokamus darbus Paryžiaus užkandinėse ir restoranuose, vėliau išbandė keliaujančio iš vienų nakvynės namų į kitus bastūno likimą Londone.

 

       Po ilgų taisymų ir perrašinėjimų, leidyklų rankraščio atmetimų, galų gale 1933 metais knyga „Dienos Paryžiuje ir Londone“ buvo išleista Anglijoje pasirašyta George'o Orwello slapyvardžiu.

 

 

       O apgailėtina būtis, kai skursti lemta!

       CHAUCER

 

       1 skyrius

 

       Coq d'Or gatvė Paryžiuje, septinta valanda ryto. Už lango girdžiu kimius tūžmingus riksmus. Tai madam Monce [Mons], nedidelio viešbutėlio anapus gatvės savininkė, išėjo ant grindinio tarti poros žodžių ketvirtojo aukšto gyventojai. Ji basomis įsispyrusi į klumpes, žili jos plaukai palaidi.

 

       MADAM MONCE: Sacrée salope! (1) Kiek sykių sakiau netraiškyti blakių į sieną? Gal manai, kad viešbutis priklauso tau, a? Kodėl negali išmesti jų pro langą kaip visi? Espèce de traînée! (2)

 

       MOTERIS IŠ KETVIRTOJO AUKŠTO: Va donc, eh! vieille vache! (3)

 

       Tuomet pratrūksta margas riksmų choras, mat abipus gatvės atsilapoja langai ir pusė jos gyventojų įsitraukia į barnį. Po kokių dešimties minučių triukšmas staiga nuščiūva, nes gatve atjoja raitelių eskadronas, ir visiems rūpi į juos pavėpsoti.

 

       Piešiu šį vaizdelį tam, kad perteikčiau šiek tiek Coq d'Or gatvės dvasios. Nesakau, kad ten nuolat virdavę kivirčai, bet vis dėlto retas rytas praeidavo be panašių protrūkių – bent vieno. Barniai, gailūs gatvės prekeivių šūksniai, vaikų, grindiniu gainiojančių apelsino lupeną, žviegsmas, gerklingas dainavimas naktimis ir gaižus atliekų dėžių dvokas – visa tai sudarė tos gatvės atmosferą.

 

       Gatvė buvo labai siaura – tarpeklis tarp aukštų raupsuotų namų, keistai pasvirusių vienas į kitą, tarsi sustingusių griuvimo akimirką. Visi tie namai buvo viešbučiai, kimšte prikimšti nuomininkų, daugiausiai lenkų, arabų ir italų. Pirmuosiuose jų aukštuose buvo įsikūrę nedidukai bistro, kur nusilakti galėjai už maždaug vieną šilingą. Šeštadienio vakarais pasigerdavo apie trečdalis kvartalo vyrų. Tada jie vaidydavosi dėl moterų, o juodadarbiai arabai, gyvenantys pačiuose pigiausiuose viešbučiuose, savo paslaptingus santykius aiškindavosi su kėdėmis, retkarčiais ir revolveriais rankose. Vakarais policininkai po vieną gatvėje nesirodydavo. Tai buvo ne itin rami vieta. Bet ir tame triukšme bei purve gyveno garbūs prancūzų krautuvininkai, kepėjai, skalbėjos ir panašių profesijų žmonės, įsitraukę į savo kiautus ir po kruopelę kraunantys nedidelius turtus. Žodžiu, tipiškas Paryžiaus skurdo kvartalas.

 

       Viešbutis, kuriame gyvenau, vadinosi „Hôtel des Trois Moineaux“ (4). Tai buvo niūri, sukežusi šešių aukštų „triušidė“, medinėmis pertvaromis sutvarstyta į keturiasdešimt kambarėlių – mažų, nenugrandomai purvinų, nes kambarinių čia niekada nebuvo, o madam F., jo patronne (5), neturėjo laiko šlavinėti. Pertvaros buvo degtuko plonumo, plyšiams pridengti išklijuotos daugybe sluoksnių rožinio popieriaus, kurio atvėpose glaudėsi blakių ordos. Dieną ilgos jų virtinės ropodavo palubiais, o naktį išbadėjusios nusileisdavo žemyn, tad tekdavo kas pora valandų keltis ir rengti masines jų žudynes. Kartkartėmis, kai blakės įsiėsdavo iki gyvo kaulo, padeginęs sieros išrūkydavai jas į kitą kambarį, tačiau kaimynas atsakydavo tuo pačiu, ir jos netrukus sugrįždavo. Nors ir nešvaroje, bet jaučiausi čia kaip namie, nes madam F. ir jos vyras buvo mieli žmonės. Kambariai kainavo nuo trisdešimties iki penkiasdešimties frankų per savaitę.

 

       Nuomininkai, daugiausia svetimšaliai, dažnai keitėsi – būdavo, ateina be jokio bagažo, pagyvena savaitę ir vėl išnyksta. Jie buvo kuo įvairiausių užsiėmimų – batsiuviai, mūrininkai, akmentašiai, grioviakasiai, studentai, prostitutės, skudurininkai; tarp jų pasitaikydavo neįtikėtinų skurdžių. Viename iš pastogės kambarių gyveno studentas bulgaras, siuvantis prašmatnius batus amerikiečiams. Nuo šeštos iki dvyliktos jis, sėdėdamas ant lovos, pagamindavo tuziną porų ir šitaip uždirbdavo trisdešimt penkis frankus; likusią dienos dalį praleisdavo Sorbonne‘oje, paskaitose. Jis rengėsi tapti dvasininku, tad jo kambario grindys buvo nuklotos ne tik odos atraižomis, bet ir atverstomis teologijos knygomis. Kitame kambaryje gyveno rusė su sūnumi, vadinančiu save menininku. Motina šešiolika valandų per dieną adė kojines, gaudama dvidešimt penkis santimus už porą, o jos sūnus išsipustęs šlaistėsi po Montparnasse‘o kavines. Dar kitą kambarį nuomojo dviese – vienas eidavo į darbą naktį, kitas – dieną. O viename našlys dalijosi lovą su savo dviem suaugusiomis dukterimis, abiem džiovininkėmis.

 

       Viešbutyje netrūko ekscentriškų asmenybių. Paryžiaus skurdo kvartalai sutraukia ekscentrikus – žmones, kurie pakliuvo į savitas, kiek beprotiškas gyvenimo vėžes ir liovėsi mėginę būti normalūs ar padorūs. Skurdas išlaisvina juos nuo įprastų elgesio normų, kaip kad pinigai išlaisvina nuo būtinybės dirbti. Kai kurių mūsų viešbučio nuomininkų gyvenimas buvo neapsakomai keistas.

 

       Antai Rougiers [Ružjė], senyvų žemaūgių skarmalių porelė, vertėsi neįprastu verslu: pardavinėjo atvirukus St. Michel bulvare. Įdomiausia, kad tuos atvirukus jie pardavinėjo užklijuotuose vokuose kaip pornografinius, bet iš tikrųjų tai buvo pilių Luaros pakrantėse atvaizdai; pirkėjai susigriebdavo per vėlai ir, žinoma, niekada nesiskųsdavo. Rougiers uždirbdavo apie šimtą frankų per savaitę ir, taupiai gyvendami, sugebėdavo visada būti pusiau pavalgę ir pusiau girti. Iš jų kambario sklido toks dvokas, kad jį galėjai užuosti net žemesniame aukšte. Pasak madam F., per ketverius metus Rougiers nė karto nebuvo nusivilkę dėvimų drabužių.

 

       Arba Henri [Anri], dirbęs kanalizacijoje, – aukštas melancholiškas garbanius, gana romantiškai atrodantis su ilgaauliais vandentiekininko batais. Henri keistumas pasireiškė tuo, kad jis ištisomis dienomis nepratardavo nė žodžio, nebent kokiu darbo reikalu. Vos prieš metus jis turėjo gerai apmokamą vairuotojo tarnybą, taupėsi pinigus. Vieną dieną Henri pamilo merginą, bet buvo atstumtas, tad nesusivaldęs jai spyrė. Įspirta mergina iki ausų įsimylėjo Henri, ir jiedu dvi savaites gyveno drauge, per tą laiką išleidę tūkstantį jo sutaupytų frankų. Po to mergina įtaisė jam ragus; už tai Henri smeigė jai į petį peiliu ir šešiems mėnesiams pateko į kalėjimą. Išsyk po dūrio mergina dar karščiau pamilo Henri; porelė susitaikė ir susitarė, kad grįžęs iš kalėjimo Henri pirks taksi, jiedu susituoks ir pradės rimtą gyvenimą. Dar po dviejų savaičių mergina vėl sulaužė ištikimybę, bet šįsyk Henri, išėjęs iš kalėjimo ir radęs ją besilaukiančią, peilio nesigriebė. Jis išsiėmė visas santaupas ir gėrė tol, kol vėl atsidūrė už grotų, šį kartą mėnesiui; po to nuėjo dirbti į kanalizaciją. Niekas negalėjo priversti Henri prabilti. Jei paklausdavai, kodėl pasirinko tokį darbą, Henri nieko neatsakydavo, tik sudėdavo kryžmai riešus, vaizduodamas antrankius, ir kryptelėdavo galva į pietus, kalėjimo link. Nusisukusi laimė, regis, per vieną dieną pavertė jį puspročiu.

 

       Dar buvo anglas R., šešis mėnesius per metus gyvenantis Londone pas tėvus, kitus šešis – Prancūzijoje. Prancūziškuoju laikotarpiu jis kasdien išgerdavo po keturis litrus vyno, o šeštadieniais – po šešis. Sykį jis beldėsi net į Azorų salas, nes vynas ten pigesnis negu bet kur kitur Europoje. R. buvo romi naminė būtybė, niekada nekelianti triukšmo ir nesivelianti į ginčus, bet ir niekada neišsiblaivanti. Jis miegodavo iki vidurdienio, o paskui iki vidurnakčio sėdėdavo bistro, ramiai ir metodiškai maukdamas. Maukdamas jis rafinuotu moterišku balsu kalbėdavo apie senovinius baldus. Išskyrus mane, R. buvo vienintelis anglas visame kvartale.

 

       Ne mažiau ekscentriškai gyveno ir daugybė kitų žmonių: rumunas mesjė Jules [Žiulis], nieku gyvu nepripažįstantis, kad viena jo akis stiklinė, mūrininkas Fureux [Fiurė] iš Limousino provincijos, šykštuolis Roucolle [Rukolis] – tiesa, jis mirė prieš man čia pasirodant, – senasis skudurininkas Laurent [Loranas], savo parašą kopijuodavęs iš popierėlio, kurį visada nešiojosi kišenėje. Turint laiko, būtų smagu parašyti kai kurių iš jų biografijas. Kvartalo gyventojus aš aprašinėju ne šiaip dėl įdomumo, o todėl, kad jie visi yra susiję su knygos tema. Juk rašau apie skurdą, o mano pirmasis sąlytis su juo įvyko šiame kvartale. Kvartalas, jo purvas, jo keistuoliai gyventojai man davė pirmą vaizdžią skurdo pamoką, o paskui tapo ir mano paties patirčių fonu. Dėl šios priežasties aš ir stengiuosi bent šiek tiek parodyti, kaip ten buvo gyvenama.

       ____________ 

       (1) Prakeikta kekšė! (pranc.)

       (2) Na ir šliundra! (pranc.)

       (3) Atstok, sena karve! (pranc.)

       (4) „Trijų žvirblių viešbutis“ (pranc.).

       (5) Savininkė, šeimininkė (pranc.).

 

 

       2 skyrius

       

       Kvartalo gyvenimas. Imkime kad ir mūsiškį bistro „Hôtel des Trois Moineaux“ viešbučio apačioje. Ankštas pusrūsis plytinėmis grindimis, vynu sulaistyti stalai, laidotuvių nuotrauka su užrašu Crédit est mort (1); raudonomis juostomis persijuosę darbuotojai, dideliais lenktiniais peiliais pjaustantys dešrą; madam F., didinga valstietė iš Auvergne provincijos, – valingos karvės veidu, kiaurą dieną gurkšnojanti malagą „nuo skrandžio“; žaidimas kauliukais iš aperityvo, dainos „Les fraises et les framboises“ (2) ir apie merginą vardu Madelon [Madlona], sakančią „Comment épouser un soldat, moi qui aime tout le régiment?“(3); neįprastai viešos meilės scenos. Pusė viešbučio vakarais susirinkdavo į bistro. Vargu ar rastum Londone bent vieną pubą, kur būtų nors ketvirtąja dalimi taip linksma.

 

       Bistro išgirsdavai keisčiausių kalbų. Kaip pavyzdį pateiksiu Charlie [Šarlí], vienos iš vietinių įžymybių, šnekas.

 

       Charlie, augęs geroje šeimoje ir gavęs gerą išsilavinimą, buvo pabėgęs iš namų ir gyveno iš retkarčiais gaunamų perlaidų. Įsivaizduokite jį trykštantį jaunyste: skaistūs gero berniuko skruostai, švelnūs kaštoniniai plaukai, lūpos drėgnos ir perdėm raudonos it vyšnios. Kojos mažytės, rankos nenormaliai trumpos, delnai putlūs tartum kūdikio. Kalbėdamas vis juda, kruta, tarsi būtų pernelyg laimingas ir kupinas gyvybės, kad galėtų bent akimirką nustygti vietoje. Trečia valanda dienos, tad bistro nėra nieko, išskyrus madam F. ir porą darbo neturinčių vyrų, bet Charlie nesvarbu, su kuo kalbėtis, jei tik jis kalba apie save. Jis gražbyliauja tarsi oratorius ant barikados, su pasimėgavimu tardamas žodžius ir mostaguodamas trumpomis rankomis. Jo mažos lyg paršelio akutės žiba įkarščiu. Žiūrėti į jį kažkodėl be galo šlykštu.

 

       Charlie kalba savo mėgstama tema – apie meilę.

 

       „Ah, l'amour, l'amour! Ah, que les femmes m'ont tué!(4) Deja, messieurs et dames (5), moterys pražudė mane, beviltiškai pražudė. Būdamas vos dvidešimt dvejų, esu galutinai išsekintas ir sužlugdytas. Tačiau kiek visko aš sužinojau, kokios išminties gelmės man atsivėrė! Kaip nuostabu yra įgyti tikros išminties, darytis civilizuotu žmogumi aukščiausiąja šio žodžio prasme, tapti raffiné, vicieux (6) ir t.t., ir t.t.

 

       Messieurs et dames, aš matau, kad jums liūdna. Ah, mais la vie est belle (7) – vykite liūdesį šalin. Maldauju, pralinksmėkite!

 

       Phipilkit pilną tauhę Samo vyno!

       Ih mums nebehūpės tokie dalykai! (8)

 

       Ah, que la vie est belle! (9) Klausykite, messieurs et dames, aš pasidalysiu su jumis savo patirties lobiais. Aš atskleisiu jums tikrąją meilės prasmę, tikrąjį jausmą – aukštesnį, subtilesnį malonumą, pažįstamą vien civilizuotiems žmonėms. Papasakosiu jums apie laimingiausią savo gyvenimo dieną. Deja, tas laikas, kai galėjau patirti tokią laimę, jau praėjęs. Praėjęs negrįžtamai – neliko nė menkiausios galimybės jį pakartoti, neliko netgi noro.

 

       Tad klausykitės. Tai atsitiko prieš dvejus metus, kai mano brolis – jis yra advokatas – lankėsi Paryžiuje. Tėvų prašymu jis susirado mane ir pakvietė vakarienės. Mudu nekenčiame vienas kito, bet nenorėjome eiti prieš tėvų valią. Vakarieniaujant jis gerokai įkaušo nuo trijų bordo butelių. Aš parvedžiau brolį į jo viešbutį, pakeliui nupirkęs dar butelį brendžio, ir kambaryje priverčiau jį išgerti pilną stiklinę, įtikinęs, kad tai padės jam prasiblaivyti. Po brendžio jis krito ant grindų it pakirstas. Atrėmiau jį nugara į lovą ir apieškojau kišenes. Radau tūkstantį ir šimtą frankų, stvėriau juos, nukurnėjau laiptais, šokau į taksi ir išvažiavau. Brolis nežinojo mano adreso, tad buvau saugus.

 

       Kur eina vyras turėdamas pinigų? Suprantama, į bordelius. Tačiau, tikiuosi, nemanote, kad aš ketinau eikvoti laiką tokiam vulgariam ištvirkavimui, koks pritinka nebent juodnugariams. Velniai rautų, aš juk civilizuotas žmogus! Patys suprantate, su tūkstančiu frankų kišenėje buvau įnoringas, išrankus malonumams. Tik apie vidurnaktį radau tai, ko ieškojau. Ramiame bistro, atokiau nuo Didžiųjų bulvarų, susipažinau su labai šauniu kokių aštuoniolikos metų jaunikaičiu. Jis vilkėjo smokingą, plaukus buvo pasikirpęs a l'américaine. Mudu puikiai vienas kitą supratome. Šnektelėjome apie šį, apie tą, aptarėme įvairius smaginimosi būdus. Netrukus paėmėme taksi ir išvažiavome.

 

       Taksi sustojo siauroje nuošalioje gatvelėje, kur švietė vienui vienas dujinis žibintas. Ant grindinio žvilgėjo tamsios balos. Vienoje gatvelės pusėje dunksojo aukšta ir aklina vienuolyno siena. Mano vedlys priėjo prie apgriuvusio namo uždaromis langinėmis ir keletą kartų pabeldė į duris. Netrukus išgirdome žingsnius, skląsčių žvangesį, ir durys šiek tiek prasivėrė. Mūsų panosėje išniro didelė kreiva ranka delnu į viršų, reikalaujanti pinigų.

 

       – Kiek prašot? – paklausė mano vedlys, įstatęs koją tarp durų ir slenksčio.

 

       – Tūkstantis frankų, – atsakė moters balsas. – Mokat iš kalno arba einat šalin.

 

       Įdėjau į delną tūkstantį frankų, o likusį šimtą atidaviau vedliui; palinkėjęs labos nakties, jis paliko mane. Girdėjau viduje balsu skaičiuojant banknotus, paskui pro duris iškišo nosį sena perkarusi varna juodais drabužiais ir, prieš įleisdama, įtariai mane nužvelgė. Viduje buvo labai tamsu: nemačiau nieko, išskyrus ryškią degiklio liepsną, nušviečiančią lopinėlį tinkuotos sienos, o visa kita panardinančią į dar juodesnį šešėlį. Dvokė žiurkėmis ir dulkėmis. Nesakydama nė žodžio senė prisidegė nuo degiklio žvakę ir nušlubavo akmenimis grįstu koridoriumi prie žemyn vedančių laiptų.

 

       – Voilà! (10) – parodė ji. – Leiskitės į rūsį ir darykit, ką norit. Aš nieko nematysiu, nieko negirdėsiu, nieko nežinosiu. Esat laisvas, suprantat, visiškai laisvas.

 

       Na, messieurs, ar būtina apsakinėti – forcément (11), patys esate tai patyrę, – tą virpulį, kartu ir baimingą, ir džiugų, apimantį žmogų tokiomis akimirkomis? Apgraibomis lipau žemyn, girdėdamas vien savo kvėpavimą ir batų kaukšėjimą į akmenines pakopas. Laiptų apačioje mano ranka užčiuopė elektros jungiklį. Pasukau jį, ir įspūdingas dvylikos raudonų rutulių sietynas nutvieskė rūsį purpurine šviesa. Aš atsidūriau ne rūsyje, o miegamajame, stulbinančiai prašmatniame miegamajame, nuo viršaus iki apačios užlietame kraujo spalva. Pabandykite tai įsivaizduoti, messieurs et dames! Raudonas kilimas ant grindų, raudoni sienų apmušalai, raudonas krėslų pliušas, raudonos netgi lubos; visur – akį rėžiantis raudonis. Visa tai kėlė sunkų, slogų įspūdį, tarytum šviesa būtų sklidusi pro kraujo kupinus indus. Patalpos gale stovėjo didžiulė kvadratinė lova, aišku, užtiesta raudonu užtiesalu, ant kurio gulėjo mergina, vilkinti raudono aksomo suknelę. Pamačiusi mane, ji susigūžė ir bandė paslėpti kelius po savo trumpu drabužiu.

 

       Aš vis dar stovėjau kur sustojęs.

 

       – Eik šen, mano vištyte, – tariau.

 

       Ji išgąstingai suinkštė. Vienu šuoliu atsidūriau prie lovos. Mergina bandė išvengti manęs, bet aš stvėriau ją už gerklės – štai šitaip, matote? – stipriai! Ji priešinosi, maldavo pasigailėti, bet aš tvirtai laikiau užlaužęs jos galvą ir žvelgiau į akis. Ji buvo kokių dvidešimties metų, plataus buko veido, būdingo kvailiems vaikams, bet padengto storu dažų ir pudros sluoksniu, o jos mėlynos kvailos akys, blizgančios raudonoje šviesoje, spygsojo siaubo perkreiptu žvilgsniu, kokio nepamatysi niekur kitur, tik tokių moterų akyse. Be jokios abejonės, tai buvo valstiečių dukra, tėvų parduota į vergiją.

 

       Be žodžių nutraukiau ją nuo lovos ir bloškiau ant grindų. Tada puoliau ją tarsi tigras! Ak, džiaugsme, nepakartojamas tos akimirkos žavesy! Štai, messieurs et dames, ką aš jums ketinu atskleisti; voilà l'amour! Štai tikroji meilė, štai vienintelis dalykas pasaulyje, kurio verta siekti, šalia kurio visi jūsų menai ir idealai, visos jūsų filosofijos ir tikėjimai, visi jūsų gražūs žodžiai ir aukštieji principai pasidaro blyškūs ir beverčiai it pelenai. Kai patiri meilę – tikrąją meilę, – visa kita pasaulyje atrodo tik menkas džiaugsmo šešėlis.

 

       Vis nuožmiau ir nuožmiau puoliau ją. Ji vis bandė ištrūkti, vėl maldavo pasigailėti, bet aš tik juokiausi iš jos.

 

       – Pasigailėti! Nejaugi tu manai, kad atėjau čia rodyti gailestingumo? Ir kad už tai sumokėjau tūkstantį frankų? – Prisiekiu, messieurs et dames, jei ne tie prakeikti įstatymai, varžantys mūsų laisvę, tą akimirką būčiau ją nugalabijęs.

 

       Ak, kaip ji klykė, kokia kančia skambėjo jos balse! Tačiau niekas negalėjo nieko girdėti; Paryžiaus požemiuose mes buvome saugūs nelyginant piramidės gelmėse. Ašaros pliaupė merginos veidu, ilgais purvinais latakais nešdamos pudrą. Ak, nesugrąžinamas laike! Jums, messieurs et dames, jums, kurie nesate lavinę subtilesnių meilės pajautų, tokį malonumą turbūt sunku net įsivaizduoti. O ir aš pats dabar, kai mano jaunystė pražuvo – ak, jaunyste! – daugiau niekada nepatirsiu tokio nuostabaus gyvenimo. Jis baigėsi.

 

       O taip, jis baigėsi – baigėsi amžiams. Ak, koks skurdus, koks trumpas, koks nuviliantis tas žmogaus džiaugsmas! Nes iš tikrųjų – car en réalite, – kiek trunka meilės kulminacija? Niekį, akimojį, galbūt sekundę. Sekundė ekstazės, po jos – dulkės, pelenai, tuštuma.

 

       Taigi, kol akis spėjo mirktelėti, aš patyriau didžiausią laimę, aukščiausią ir subtiliausią jausmą, kokį gali patirti žmogus. Ir tuojau pat jis išnyko, palikdamas man – ką? Visas mano laukiniškumas, visa mano aistra išsibarstė kaip rožės vainiklapiai. Likau abejingas, apatiškas, kupinas bergždžių apgailestavimų; taip staigiai persimainius jausmams, aš netgi pajutau gailestį ant grindų verkiančiai merginai. Argi ne koktu, kad mums tenka būti tokių nemalonių emocijų kankiniais? Į merginą daugiau nepažvelgiau; norėjau tik kuo greičiau iš čia ištrūkti. Bėgte užbėgau rūsio laiptais ir išskubėjau į lauką. Ten buvo tamsu ir žvarbu, gatvės tuščios, mano žingsnius akmenų grindiniu kartojo duslus vienišas aidas. Nebeturėjau pinigų netgi taksi, tad pėsčiomis grįžau į savo šaltą viengungio kambarį.

 

       Štai ir viskas, messieurs et dames, ką aš žadėjau jums atskleisti. Tokia yra Meilė. Tai buvo laimingiausia diena mano gyvenime.“

 

       Jis buvo įdomus egzempliorius, tas Charlie. Aprašiau jį vien tam, kad parodyčiau, kokią asmenybių įvairovę galėjai rasti tarpstančią Coq d‘Or kvartale.

       _________________

 

       (1) Kreditas mirė (pranc.).

       (2) Braškės ir avietės (pranc.). Populiari nešvanki dainelė. (Vert. past.)

       (3) Kaip galiu tekėti už vieno kareivio, jei myliu visą pulką? (pranc.) Kiek pakeistos 1914 m. dainos eilutės. (Vert. past.)

       (4) Ak, meile, meile! Ak, tai moterys mane pražudė! (pranc.)

       (5) Ponai ir ponios (pranc.).

       (6) Rafinuotas, nuodėmingas (pranc.).

       (7) Ak, bet gyvenimas gražus (pranc.).

       (8) Byron, „Graikijos salos“. (Vert. past.)

       (9) O, koks gyvenimas gražus! (pranc.)

       (10) Štai! (pranc.)

       (11) Neišvengiamai (pranc.).

 

       George Orwell. Dienos Paryžiuje ir Londone. Iš anglų k. vertė Arvydas Sabonis. K.: Kitos knygos, 2007. Versta iš: George Orwell. Down and Out in Paris and London. Penguin Twentieth-Century Classics, 1989.