I

       Gegužės ketvirtąją mudu su žmona stropiai padėjom savąsias tulpes prie trimitininko Veteringo skvere, esančiam netoliese mūsų namų, ir dalyvavom tylos minutėje, kuri kaskart darosi vis trumpesnė. Abu padėrusiom akim žvelgėm į Veteringo kanalo vandenį. Viskas teka. Ir viskas nusidėvi.

       Praėjusiais metais pirmą sykį po karo nebuvau ten nuėjęs. Štai kaip viskas nutiko. Gegužės ketvirtąją mus aplankė bičiulis, jaunesnis už mudu. Per okupaciją jis buvo dar visai vaikas. Kai jo tėvai stovėjo Centrinėje geležinkelio stotyje prie gyvulinių vagonų, kuriais turėjo būti išvežti, tėvas jam pasakė:

       – Bėk, Japi.

       Ir jis – mažas berniūkštis – pasileido tekinas per bėgius. Ir ištrūko. Pavymui paleista kulka pralėkė pro šalį. Jis rado prieglobstį pas draugus. Tėvai nebesugrįžo. Praėjusiais metais, artėjant tylos minutei, aš pasakiau:

       – Žinai, mudviem reikėtų nueiti padėti gėlių prie paminklo.

       – Gėlių? – paklausė jis piktokai. – Man jau veikiau norėtųsi padėti ten mėšlo krūvą. Ir garsiai užrikti per pačią tylą. Išvadavimas! Ką mes iš jo padarėm?

       Ką gi čia beatsakysi? Juk negalėjau jam atrėžti, kad jo liepsninga reakcija iš teisybės irgi yra savos rūšies gėlyčių padėjimas. Žmona, pamačiusi, kad gali kilti vaidas, išsprendė problemą tarusi:

       – Judu čia pasėdėkit. Aš viena nueisiu.

       Ir išėjo, nešina dviem puokštėm tulpių, iš anksto pamerktų kibire. Tai buvo mažiausios blogybės kelias, kuris niekada neatveda į galutinį sprendimą. Gavau tatai patirti kitą dieną prie stalo, kai mano septynmetis anūkas priekaištingai paklausė mane:

       – Kodėl vakar nebuvai koncerte?

       Mat jis pats tenai stovėjo su savo broliukais ir tėvais, ir koncertu tatai vadino todėl, kad gelbėjimo armijos dūdų orkestras kiekvienąsyk padudena ten himną. Manau, kad jis visai nenutuokia, kodėl kasmet turi ten eiti ir dar net valandžiukę neplepėti. Vėliau, kai laikas gegužės ketvirtosios ceremoniją pavers dulkėmis, nes jau ir visi mirusiųjų minėtojai bus išmirę, jam atminty išliks tiktai vidury miesto staiga pasidaręs girdimas paukščių ulbėjimas.

       O kas yra okupacija, jis, tikėkimės, niekad nesužinos.

       Dar sykį perskaičiau, ką 1955 metais rašiau apie mokytoją, jau tuomet beviltiškai mėginusį išaiškinti tatai savo klasei.

       – Matot, vaikai, – sakė jis, – aną bado žiemą mes neturėjom ką valgyti. Ir valgėm gėlių svogūnėlius.

       Janas iš ketvirtojo suolo iškilmingai paklausė:

       – O jie buvo skanūs, mokytojau?

       Mat skaniai skamba.

       – Ne, vaikeli, gana šlykštūs.

       – Vadinasi, – susiprotėjo Marytjė, – kai jūs namie susėsdavot valgyti, vokietis įlįsdavo pro langą ir pasičiupdavo valgį jums nuo stalo?

       – Ne, ne taip...

       Tyla. Vokiečius ji vaizdavosi blogesnius.

       – Tačiau jie pridarydavo kitokių baisybių, – tarė mokytojas. – Pačiupdavo žmogų tiesiog gatvėje ir uždarydavo į kalėjimą.

       – Tai jūs niekada negalėdavot išeiti į gatvę? – paklausė Janas.

       – Ne, ne taip, – atsakė mokytojas. – Galėdavai išeiti laukan. Bet turėjai būti labai atsargus, supranti... Tai buvo labai liūdni laikai.

       – Ar tuos penkerius metus suaugusieji niekados nesijuokdavo? – paklausė Marytjė.

       Mokytojas pasijuto visai bejėgis. Anų laikų Nyderlandų negali nusakyti. Turi pats būti ten buvęs
.
       – Ak, vaikai, – tarė jis. – Rytoj išvadavimo diena. Ir mugė. Tai bent turėsit smagumo!

       II

       Vakare iššovė saugiklis, ir koridoriuj su virtuve pasidarė tamsu. Pamėginau įsukti naują, bet pliūptelėjo ugnis. Kadangi žmogus, išradęs elektros šviesą, negalėjo būti šitaip sumanęs, rytą paskambinau firmai, nutuokiančiai apie tokius dalykus.

       Savininkas pasakė, kad abu jo pameistriai išėję remontuoti. Bet jis, girdi, pats užsuksiąs. Prieš penkias jis paskambino prie durų – melancholiškų akių vyras raukšlių išvagotu veidu. Jis pasuko prie ligos patalo ir per keturias minutes išgydė ligonį, pagirtas tebus savo amato meistras. Bet jis man dar ir paaiškino, kodėl pasirodė ugnis, – paaiškino savo amato šneka, reikalavusia pernelyg daug žinių ir man ausyse nuskambėjusia kaip bulgarų kalba.

       – Aha, šit kaip, – vis dėlto atsakiau. – Dabar suprantu. O gal ko nors išgertumėt? Alučio? Ar ko stipresnio?

       Jis pasirinko alutį.

       Mudu drauge sėdėjom virtuvėj gana nešnekūs. Jis ilgai žvelgė laukan. Paskui tarė:

       – Norėčiau būti balandis.

       – Kodėl? – paklausiau.

       – Mudu su žmona viską turim, – atsakė jis. – Gražų butą. Spalvotą televizorių. Skalbimo automatą. Indų plovyklą. Automobilį, kad galėtumėm savaitgaliais pasigrūsti kamšatyje. Ir kailinius. Visai tokius pat kailinius kaip kaimynės. Visut viską.

       Jis atsiduso.

       – Tai ir gerai, – tariau, nutraukdamas tylą.

       Mat priklausau kartai, kuri didžiuojasi tais iškovotais laimėjimais. Jis pažvelgė į mane iš šono savo padėrusiom akim ir pasakė:

       – Ir vis dėlto aš esu suirzęs ir nepatenkintas. Žinot, ko aš norėčiau?

       Atsakiau nežinąs.

       – Paskaityti knygą, – pasakė jis.

       – Nagi, tai ir paskaitykit, – tariau.

       – Kad negaliu, – tarė jis. – Mes juk turim spalvotą televizorių. Jis įjungtas iškart po vakarienės. Įsivaizduokit, kad staiga vakare atsisėsčiau su knyga. Iš anksto viską regiu. Visi pamanytų, kad aš su protu susipykęs.

       – Bet jeigu jūs trokštat paskaityti knygą, tai ir turit paskaityti, – sušukau aš.

       – Ne, pone, – tarė jis. – Aš negaliu. Atsiskirčiau nuo savo grupės.

       Jis atsistojo, nes jo alus buvo pasibaigęs. Mostelėjęs ranka į gerokai apsilaupiusius apmušalus koridoriuje jis tarė:

       – Va jūs tatai galit sau leisti. Galit pasakyti: „Man nusišvilpt dėl tų apmušalų. Jie purvini. Bet aš esu aš. O aš taip negaliu. Mano namuose niekur nė dėmelės. Man tai tiesiog nepasiekiama prabanga“.

       Jis pasiėmė savo instrumentų dėžę ir dar sykį pažvelgė pro langą.

       – Balandis norėčiau būti, – pasakė.

       Vertė A. Gailius
       Versta iš: „Elke ochtend opstaan“, 1968