Kai Paganinis, virtuoziškai pagriežęs paskutinį, be galo ilgą garsų hieroglifą, baigė sonatą, Lukos karališkųjų rūmų salone plojimai sudrebino vašku varvančius kandeliabrus, kurie kabojo palubėje spindėdami tarytum kalnų krištolas. Nuostabusis smuikininkas kaip paprastai sužavėjo auditoriją.

       Kai nutilo plojimai ir ėmė nešioti gaivinamuosius gėrimus, kai visur pasigirdo kupini susižavėjimo balsai, sena, tūkstančiais raukšlių išvagotu veidu markizė Dzanoni, sėdėjusi pirmoje eilėje, visa apsikarsčiusį Venecijos mezginiais, su gelsvu peruku, su gundančia šypsena lūpose žiūrėdama į smuikininką, tarė dusliu balsu:

       – Bis!

       Su fraku, ant akių užkritusiomis plaukų sruogomis, Paganinis, galantiškai nusilenkęs, nusišypsojo senai kilmingai poniai ir sumurmėjo vos judindamas lūpas:

       – Gaila, markize, kad negaliu jūsų noro patenkinti. Jūs turbūt žinote, kad aš, norėdamas apsiginti nuo begalinių bis, laikausi taisyklės, kurios niekada nesulaužiau ir niekada nesulaužysiu, – Paganinis nekartoja.

       Senoji ponia jo neišgirdo. Apimta nesuvokiamo entuziazmo, ji, kurčia kaip kelmas, plojo toliau ir šaukė visa gerkle kaip patrakusi:

       – Bis, bis!

       Paganinis nusišypsojo patenkintas tokiu entuziazmu, bet nenusileido. Parodęs ženklais senai damai, kad nutiltų, jis pakartojo mandagiai, bet tvirtai:

       – Paganinis nekartoja.

       – Ką? – paklausė senė, matyt, neišgirdusi.

       – Paganinis nekartoja, – pasakė didysis smuikininkas dar garsiau.

       Kurčia senė vis dar nesuprato. Pamanė, kad smuikininkas sutiko, ir ji vėl pasiruošė klausyti sonatos. Bet pamačiusi, kad garsusis virtuozas rengiasi dėti smuiką į dėklą, sielvartingai sušuko:

       – Ką? Tai daugiau negrosit?

       – Aš jau sakiau, ponia, – tarė smuikininkas, – Paganinis nekartoja.

       – Nesuprantu, – pasakė senė.

       – Paganinis nekartoja, – sušuko smuikininkas.

       – Atleiskite, – tarė senė, – per tokį triukšmą negirdžiu. Kalbėkite garsiau.

       Smuikininkas priglaudė rankas prie lūpų ir sušuko kone į ausį:

       – Paganinis nekartoja!

       Senė papurtė galvą.

       – Nesuprantu paskutinių žodžių, – sušuko, tarytum kurčias būtų jis.

       – Nekartoja, nekartoja, Paganinis nekartoja! – suriko virtuozas.

       Senė ėmė jaudintis.

       – Ką, smuikas negroja? – paklausė ji.

       – Kodėl negroja, – suriko Paganinis suglumęs. – Paganinis nekartoja.

       – Gal troškulys kamuoja? – paklausė senė.

       Ir, atsigręžusi į tarnus su livrėjomis, kurie vaikščiojo su padėklais, paliepė:

       – Gaivinamų mūsų puikiajam smuikininkui!

       – O ką troškulys kamuoja? – sušuko tie. – Kokių gaivinamų?

       – Eikit šalin, eikite! Dar kartos,– nesiliovė senė, tvirtai tikėdama, kad smuikininkas tuojau patenkins jos norą. Bet šis vėl nuostabiai galantiškai nusilenkė ir kalbėjo toliau:

       – Aš sakiau jums, kad Paganinis nekartoja.

       – Tą paskutinį kūrinį, – neatstojo markizė.

       – Paganinis nekartoja! – suriko smuikininkas tiesiog jai į ausį, sujaukdamas Venecijos mezginius, kurie karojo jai po gelsvu peruku. – Kiek sykių galiu jums kartoti?

       – Vieną sykį, – atsakė senė, išgirdusi paskutinę frazę ir pamaniusi, kad Paganinis ją klausia, kiek sykių kartoti sonatą: – Vieną sykį, ir gana.

       – Betgi Paganinis nekartoja, – pasakė smuikininkas.

       – Na gerai, gerai, – atlaidžiai mostelėjo ranka senė, vėl pagalvojusi, kad Paganinis nenori kartoti minėtos frazės, – nereikia jos man kartoti, puikiausiai supratau, man gana bus, jeigu dar kartelį pagrosit.

       – Paganinis nekartoja, nekartoja, nekartoja! – suriko smuikininkas iš visos gerklės.

       Senė parodė, kad nesuprato. Paganinis sutriko. Jis atsigręžė į kitus svečius, kurie susirinko aplink juos susivilioję scena, ir pasakė beviltišku balsu:

       – Būkit malonūs, pasakykite jūs, – ji vis dar nesuprato, kad aš nekartoju. Jau dvidešimt sykių sakiau ir dabar sakau: aš nekartoju! Kiek sykių galiu kartoti?

       Vertė A. Vaišnoras
       Versta iš „Gli asparagi e l'immorttalità dell'anima“, 1974