Namas miške iš šiaurės pusės buvo raudonas, bet iš vakarų ir rytų, o ypač iš pietų saulė nublukino dažus, ir spalva priminė seną sidabrą.
       Buvo ne visai taip, kaip jis įsivaizdavo: ji sakė, kad namas raudonas. Ji nutempė jį į kitą namo pusę dar prieš atrakinant duris ir parodė:
       – Štai, pažiūrėk, namas raudonas!
       – Brangioji, juk aš nieko nesakau, – tarė jis ir pažvelgė į jos plaukus; čia kažkas ne taip, viskas ne taip. Viskas kitaip, galvojo jis.
       – Štai raktas, – pasakė ji ir išsitraukė žiedą su keturiais raktais. Raktai, lyginant su žemu namu iš storų sienojų, buvo maži, miestiški. Gal jis tikėjosi pamatyti didelį raktą lyg nuo daržinės durų.
       – Kuris? – paklausė jis, vartydamas paduotus raktus.
       – Atspėk, – pasakė ji. – Aš kažkur skaičiau, kad turi atrakinti vyras.
       Jie apėjo aplink namą prie sidabriškai pilkos pietinės sienos, saulė krito įstrižai pro eglių viršūnes. Po pusvalandžio jos jau nebesimatys. Pradėjo kilti tirštas rūkas. Namas stovėjo tarp dviejų ežerų.
       – Bijai atrakinti pati? – paerzino jis, glostydamas jos plaukus. Vakaro saulėje jų spalva atrodė beveik auksinė.
       – Visi bijo atidaryti namą, kuris taip ilgai stovėjo tuščias, – pasakė ji. Ji buvo visiškai rimta.
       Iš užsispyrimo jis paėmė mažiausiąjį raktą, šis tiko. Durys lengvai atsidarė, atsivėrė pačios, tarytum kas būtų pastūmėjęs jas iš vidaus.
       – Na? – tarė jis. Bet kadangi ji nesijudino iš vietos, pridūrė: – Aš kažkur skaičiau ar girdėjau, kad vyras turi palaukti ir praleisti moterį pro duris pirmą. – Jis švelniai uždėjo ranką jai ant sprando. Tačiau sprandas, kurį palietė, buvo kietas ir atkaklus, tą jis iš karto pajuto.
       – Vadinasi, tu skaitei netikusią knygą, – pasakė ji. – Tuščiam namui tas netinka.
       Akimirką jie stovėjo verandoje. Staiga ant jų krito eglės šešėlis, pasidarė vėsu.
       – Gerai, gerai, – pasakė jis kiek paniuręs. – Kaip nori.
       Jis paėmė abi kuprines, didžiąją ir mažąją, stovėjusias verandoje, nutvėrė jas viena ranka ir stumtelėjo į priekį. Pagalvojo, kad stumte stumia kuprines prieš save. Viduje buvo visiškai tamsu.
       Stovėdama verandoje ji pasakė:
       – Atsuk iš vidaus langines, aš jas prilaikysiu.
       Jis priėjo prie lango iš vakarų pusės, turėjo slinkti apgraibomis, nors durys už nugaros buvo praviros. Užčiuopė pirštais langinės veržlę, bet ji buvo užrūdijusi. Reikėjo rasti kuo atkalti.
       – Palauk! – sušuko jis į sieną. – Reikia rasti kuo atkalti.
       Jis galvojo, kad ji stovi priešais langą, bet ji atsiliepė pro atviras duris.
       – Tiesiai nuo lango, pasienyje, spintoje, į dešinę nuo virtuvės durų, plaktukas apatinėje lentynoje.
       Jis užsimerkė. Tai patikrintas būdas, kai reikia eiti tamsoje pagal kito nurodymus. Turėjo įprotį būti tikslus smulkmenose ir rado plaktuką, lyg būtų seniai žinojęs, kur jis guli. Paskui tamsoje grįžo atgal prie lango nesiduodamas, kad jį apakintų šviesus durų stačiakampis, ir ėmė kalti veržlę.
       Veržlė atsileido.
       – Laikyk! – sušuko jis.
       – Laikau, – ramiai atsakė ji.
       Dabar ji stovėjo prie lango lauke. Iš balso suprato, kad ji stovi pasistiepusi. Jis atsuko veržlę. Ji ištraukė kaištį; jis padėjo veržlę ant lango karnizo viršuje, spėjo, kad čia jos įprastinė vieta.
       Ji atidarė langinę ir prikabino kabliuku. Į vidų įsiliejo šviesa. Vakaro saulėje kambarys atgimė. Čia nekrito medžių šešėliai. Kambarį jis matė pirmą kartą: masyvus nedažytas stalas, židinys su painiu ornamentu, mėlyna vaza – viskas taip pat, kaip ji pasakojo. Tučtuojau ji atsirado viduje, šalia jo. Jis pajuto susijaudinimą.
       – Vadinasi, čia? – paklausė jis.
       Ji stovėjo visai arti jo, matė kambarį tokį, koks atsispindėjo jo akyse, – ir atsakė jo žodžiais:
       – Vadinasi, čia.
       Rytą jis nuėjo į šulinį vandens. Kai grįždamas su kibirais pažiūrėjo į namą, turėjo nusišypsoti. Viena langinė buvo atidaryta. Daugiau viskas uždara, apleista. Tartum čia kažkas būtų įsilaužęs, o paskui viską palikęs. O juk įsilaužė tik jie. Kuprinėse susirado šio to valgomo, ko paskui nevalgė, ir šio to geriamo ir gardžiavosi tamsoje. Ji nuėjo tvirtais žingsniais, nuėmė patalynę nuo skersinių didžiuliame miegamajame ir tamsoje paklojo lovą. Visą laiką ji tyliai juokėsi lyg iš laimės, kuri turėjo virti, bet nesilieti per kraštus, ar iš lūkesčio, kuris taip ilgai slypėjo širdyje, kad jį sunku buvo išreikšti žodžiais.
       Patalynė, drėgna ir standi kaip plonutis ledas, atsileido nuo jų kūnų.

       Jis ėjo nuogas su vandens kibirais šaltoje ryto saulėje, žiūrėjo į namą, sustojo, apsidairė. Beržai... jie stovėjo liekni ir balti skaidriame rugsėjo ore, tošis buvo drėgna nuo rasos. Jis pažvelgė į rankinį laikrodį ir nusišypsojo. Ant jo buvo užrašas waterproof (1). Taip, bet ne loveproof (2), išdykėliškai pagalvojo jis. Pamiršo jį nusiimti. Kad tik nebūtų jai kur įbrėžęs. Jis dar pažiūrės.
       Pastatė kibirus į vietą ir užkūrė krosnį. Dėžėje buvo sausų malkų. Viršuje didelis tošies gabalas. Tvarkingi žmonės paliko šį namą prieš dievai žino kiek laiko. Kavinukas išplautas ir pastatytas dugnu į viršų. Virtuvės reikmenys sukabinti ant sienų. Krosnis gerai traukė. Užteko vieno degtuko.
       Stovėdamas virtuvėje girdėjo, kaip ji išslinko laukan beveik be garso. Jis norėjo pasilikti galimumą pamatyti, kaip ji nubunda. Tegul ji dabar galvoja, kad jis prie šulinio. Kai ji grįžo atgal, jis nukėlė čirškančią keptuvę su kiaušiniais nuo ugnies, – tegul mano, kad jis dar prie šulinio.
       Paskui jis su palaimingu džiaugsmu ėmėsi ruošti pusryčius.
       Kai viskas buvo ant padėklo – kiekvienam po du keptus kiaušinius, pomidorai, šviežia kava ir paskrudinta duona, kai šiltas vanduo užkaistas ant vienos skylės, ant kitos rūpestingai sudėtos rinkės, jis įėjo su didžiuliu padėklu žaismingai, tartum privalomą programą dainuodamas Mendelsoną. Juk ji jau pabudusi, jis žinojo. Norėjo atleisti ją nuo pareigos vaidinti miegančią.
       Stabtelėjo viduryje kambario. Ji miegojo.
       Ji iš tikrųjų miegojo. Laimė buvo per didelė, kad galėtų ją pakelti. Padėklas pasviro jo rankose, indai ėmė slysti.
       Įtempęs jėgas jis išgelbėjo ant pražūties krašto atsidūrusius pusryčius, atsargiai pastatė padėklą prie lovos ant dėžės, kuri buvo naktinio staliuko vietoje, tyliai atsigulė šalia jos ir pajuto savo kūno šilumą, kurią saugojo pūkinė antklodė.
       Matydamas ją miegančią, jis nedrįso kvėpuoti. Ji miegojo tyliai. Tada jis pasilenkė prie jos ausies, pabraukė lūpomis per ausies kraštelį – ir šį kartą tai buvo stebuklas.
       Ji atsimerkė ir pažiūrėjo tiesiai į jį. Jų lūpos susitiko tarsi pirmą kartą.
       Bet staiga ji pastūmė jį šalin ir pasakė:
       – Kvepia kava.
       Jis pašoko ir apėjo aplinkui su padėklu. Serviravo pusryčius. Dėjo valgį jai į burną. Sėdėjo ant lovos krašto, valgė. Kai jai uždegė cigaretę, ji tarė:
       – Nežinojau, kad tavo tokios gražios kojos.
       – Nereikia kalbėti apie vyro kojas, kai jis nuogas, – atsakė jis patenkintas. – O kaip tavo?
       – Gali pažiūrėti, – pasakė ji ir atklojo antklodę, kad jis galėtų prie jos atsigulti. – Man rodos, kad jos gražios, – kalbėjo ji ir ištiesė jam savo kojas. Rankinis laikrodis šleptelėjo ant grindų.

       Kai jie buvo jau atsikėlę ir apsivilkę drabužiais, kurie geriau tiko prie aplinkos, ji paklausė:
       – Kaip tu galėjai paruošti tokius nuostabius pusryčius?
       – Aš atidžiai klausausi, kai tu ką pasakoji, – atsakė jis. – Priešingai negu kai kurie kiti. Žinojau, kur kas padėta šiuose namuose.
       – O aš,– pasakė ji, kai juodu sėdėjo verandoje ir šildėsi rugsėjo saulėje, – aš klausausi, kai tu būni toks tylus ir nenori, kad aš girdėčiau, jog klausausi.
       – Ar žinojai, kad aš buvau virtuvėje, kai leidau tau išeiti ir pasiruošti? – paklausė jis įsižeidęs.
       Ji atsakė:
       – Ak brangusis, tu visai kaip vaikas.
       Ištisą dieną jie visur vaikščiojo. Jis pasakė:
       – Einam geriau į kairę, tada ne taip greitai prieisime ežerą Ji nustebusi pažvelgė į jį. Čia ėjo du takai. Vienas status per papartyną, visada drėgną nuo rasos, kitas rietėsi dideliu lanku, buvo nušviestas saulės, sausas ir malonus.
       – Be to, nemėgstu, kai į kojas plakasi paparčiai, – tarė jis
       – Čia nėra paparčių, – atsakė ji bandydama.
       – Ten žemai, kur takas susiaurėja, yra ir paparčių, be to vaikams tai baugi vieta.
       – Mūsų vaikas geriausiu atveju tėra vos kelių valandų amžiaus, – pasakė ji ir pažvelgė į jį neįprastu žvilgsniu. – Iš kur žinai, kaip čia viskas atrodo?
       Jis neatsakė, tik patraukė ją į platesnįjį taką, einantį lanku. Medžių papėdėje augo kiškio kopūstai. Jis parovė jų, ir juodu ėmė kramtyti.
       – Brangioji, – tarė jis. – Aš prisimenu. Ten žemiau auga tiktai kvapiosios našlaitės.
       – Tu juokauji, tu jau esi čia buvęs.
       Jie nusileido prie ežero. Jis nusitraukė drabužius ir negalvodamas šoko nuo vienintelio akmens, prie kurio buvo gili vieta. Kai išniro, ji stovėjo ant akmens.
       – Nedorėle! – sušuko jis iš vandens. – Stovi sau su drabužiais!
       Ji nusivilko suknelę ir šoko pas jį. Sušalę, drebėdami jie brido iš ežero, susikibę rankomis svirduliavo per nelygų dugną kol pasiekė mažutę uolą, nuo kurios pirma šoko.
       – O dabar, – tarė jis, kai abu vėl apsivilko, – eisime ant kalvos, kur auga tiktai trispalvės našlaitės.
       – Pasakyk man, – kalbėjo ji, kai juodu kopė takeliu, – tikriausiai jau esi čia buvęs.
       – Visą laiką, – atsakė jis. – Buvau čia visuomet nuo tada, kai pirmą kartą apie tai kalbėjai.
       – Ir niekada iš tikrųjų?
       – Kaip iš tikrųjų? Ar yra dar kita tikrovė?
       – O mano vaikystė? – paklausė ji. Jos balsas skambėjo baimingai.
       – O tu, – pasakė jis. Jie priėjo pievą.
       – Bet gėlių... dabar nėra.
       Ji tą pamatė tik tada, kai jis ištarė šiuos žodžius: gėlių nebuvo. Ji suprato, kad prisiminimas iškrėtė jai pokštą, kurį dažnai iškrečia: surinko detales iš daugelio įspūdžių ir įvairių metų laikų, sujungė jas į vieną gražų paveikslą ir privertė patikėti, kad taip buvo.

       Kai jis miegojo – o jie sugulė anksti – ji išėjo į temstančią naktį. Oras buvo švelnus, bet basos kojos braukė šaltą rasą. Ji apėjo aplink namą iš trijų pusių, žvelgė į sidabriškai pilkus sienojus, švelniai blizgančius žvaigždžių šviesoje. Nuėjo prie raudonos šiaurinės sienos, nusileido prie ežero stačiu, prastu takeliu, kuris kaip tik buvo iš tos pusės; paparčiai raizgėsi jai apie kojas. Labai atsargiai ji nulipo stačiais laiptais, kuriuos akmuo buvo įspaudęs minkštoje žemėje, ir pasiekė siaurą klampią pakrantę, kur jie išvilkdavo valtį, kai ji buvo dar vaikas. Pažvelgė į didelį, tamsų vandens veidrodį, kuris atrodė dar juodesnis nuo miško iš abiejų pusių, pažvelgė aukštyn pro medžius į visas tas žybsinčias žvaigždeles, kurios kaip tik čia virpėjo taip nesuprantamai arti, ir pagalvojo: „Čia aš sėdėdavau.“
       Pakrantė be valties atrodė tokia tuščia. Mat ji vis dar laukė, kad lakuotas vandens paviršius subanguos nuo valties, slystančios prie kranto, o maža auksaplaukė mergytė sėdės lengvabūdiškai užrietusi kojas ant krašto. Laukė, kad išgirs balsus, nuo kurių diena susidrumsdavo ir kartu pasidarydavo rami. Ėmė kopti siauru taku aukštyn ir priėjo laiptus, kuriuos buvo įspaudęs akmuo. Pamatė išnyrantį namą –raudonąją sieną: buvo tamsu, bet ne taip tamsu, kad sunku būtų ką nors įžiūrėti. Ji jautė, kaip kyla maloni baimė, kad ji lauke, o jie viduje, lempos jau užgesintos, bet kartu ir tikrumo jausmas, pasitikėjimas tais, kurie jos kaip tik ir nepažino, nors buvo patys artimiausi, tėvas ir broliai bei seserys, – ji žinojo juos esant viduje ir vis dėlto galėjo turėti savo paslapčių.
       Ir ji pagalvojo: „Negali būti, kad name guli jis.“ Ji galvojo beveik su palengvėjimu: „Ne jis. Ten.“
       Paskui išsigando ir pagalvojo: „Ne, viduje yra jis.“ Bet kai tai žinojo, vėl nurimo, galėjo vėl bijoti, jausti pasibjaurėjimą tuo, kad ten viduje jis.
       – Ko gi aš iš tiesų noriu? – pasakė garsiai pati sau. – Pasilaikyti atsargai nerūpestingą vaikystę, sapną atmerktomis akimis, prie kurio galima prisiglausti, kai suaugusių tikrove nebegalima pasikliauti! Ar to aš noriu...
       Ji ėjo išilgai namo prie sidabriškai pilkos pietinės sienos. Čia driekėsi nedidelis mėnulio šviesos ruožas. Tuo pačiu metu ji matė žemai prie antro ežero, prie vandens lelijų ežero, – taip jinai jį pavadino, kaip rūkas kyla aukštyn smailiais bokštais, špiliais ir minaretais, ietimis ir smailiomis alebardomis; kyla plunksnuoti šalmų papuošalai, gauruoti vyrai, stumbrai, keisti pasakų žvėrys, skraidantys elfai, protėvių paveikslai, prašmatnūs ornamentai, kyla melodijos ir eilėraščių eilutės. Jie kyla į orą iš vandens lelijų ežero, kuris toks pavojingas, prie kurio draudžiama eiti. Ir ji nusileido prie klampaus kranto, jautė, kaip grimzta kojos ir galvojo: „Čia daugiau nieko nėra.“
       Viskas buvo kaip seniau, prieš daug metų, anais laikais. Kojos įsirėmė į tvirtesnį pagrindą, pro plonus naktinius marškinius ji pajuto šaltį, atsisėdo ir ėmė garsiai deklamuoti naktyje žodžius iš anų laikų, žodžius, iš kurių ji paskui juokdavosi:

       Ateikit, visi vaiduokliai su audromis,
       ir pasislėpkite mano įsčiose,
       lai jūsų meilė mane išvaduoja
       iš dūžtančios mano vaikystės!..

       Tuos žodžius ji prisiminė! Jie buvo be galo išdidūs ir veikiantys tamsiąsias jėgas. Jeigu juos be baimės sakydavai naktį, galėjo bet kas atsitikti!
       ,,O juk yra ne taip, – galvojo ji, – ne taip, kaip aš prisimenu. Ir vienatvė yra tik įsivaizduota, aš ją saugau, nes aš nesu viena.“
       Ir tuoj vėl pagalvojo: ,,Praėjo trylika metų. Suprantama, kad viskas negali būti kaip tada.“
       Ji sudejavo iš šalčio ir nusprendė: ,,Reikia eiti vidun.“
       Bet liko sėdėti ir pagalvojo: „Dieve, juk aš turiu jį!“
       Greitai užkopė aukštyn, stabtelėjo, pažiūrėjo į sidabriškai pilką sieną ir pagalvojo: „Ji pilka, ne raudona. Bet anais laikais aš buvau nelaiminga, tas tiesa.“
       Ji nubėgo prie namo pametusi galvą iš baimės, kad jo gali ten nebūti. Norėjo leisti jam miegoti, girdėti, kad jis miega. Ji bus laiminga, kad jis miega, kad jis nebudi, neatspėja nuolat jos minčių.
       Bet kai bėgo prie namo, o šlapias naktinių marškinių kraštas plakėsi į blauzdas, jis mėnulio šviesoje žengė nuo verandos jos pasitikti; jis vilkėjo mėlyna pižama; iš pradžių ji jo nepažino, niekada nebuvo mačiusi taip apsirengusio, – tas atrodė intymiau už nuogumą.
       – Gerai, kad tu ateini, – pasakė jis, glausdamas ją prie savęs. Jį stovėjo drebėdama, prisiglaudusi prie jo po žvaigždėmis; juto, kaip jo šiluma pamažu smelkiasi ir pripildo ją.
       – Bet iš kur tu žinojai, kad aš... juk tu miegojai, ir aš išėjau...
       – Nežinojau. Atspėjau.
       – Tu visada atspėji. Ką dabar atspėjai?
       – Atspėjau, kad mergina, kurią pažįstu, svajonėmis grįžo į praeitį ir virto vaiku, kurio niekada nepažinojau, – atsakė jis. – Tau šalta. Eikš!
       – Ne, ne! – sušuko ji, drebėdama iš šalčio. – Spėk toliau!
       – Atspėjau, kad jinai pamatė jį miegantį ir kad tas pasirodė jai nereikalinga, nes ji jau buvo kelyje į savo karalystes, kurias norėjo aplankyti be jo.
       – Toliau! Toliau! – dejavo ji.. Dabar ji drebėjo iš šalčio, bet tik todėl, kad jo šiluma smelkėsi vis gilyn į jos kūną.
       – Atspėjau, kad mergaitė neapsiavė net šlepečių, ji basa apėjo aplink namą.
       – Toliau! – kuždėjo ji. – Kur ji nuėjo?
       – Spėjau, kad nuėjo stačiuoju taku, kur auga paparčiai, ten, kur ji nėjo šiandien rytą. Spėjau, kad nuėjo ten norėdama pajusti baimę.
       – Ar ji išsigando? Greitai pasakyk: ar išsigando?
       – Manau, kad truputį išsigando, kaip ir norėjo. Man atrodo, kad ji atsigręžė nuo kranto, pažiūrėjo į namą ir pagalvojo, kokia rami ji būdavo anais laikais, nes tie, kurie miegojo tenai, nieko nežinojo apie jos slaptus pasivaikščiojimus. Todėl ji jausdavosi rami – anais laikais.
       Jinai jautė jį visą per ploną audinį.
       – Toliau! – kuždėjo ji. – Ką tu dar spėjai? Kas tau dar pasirodė?
       – Aš spėjau... man pasirodė... kad staiga ji pasijuto ne tokia rami. Mat tas, kuris miegojo name, taigi, jis...
       – Sakyk! Ak, sakyk!
       – Jis buvo ne iš anų laikų. Ir per daug gerai ją pažino. Ji palaikė per dideliu įkyrumu, kad nieko negali pasilikti sau vienai.
       Ji kuždėjo:
       – Kur ji nuėjo tada? Ką tu atspėjai, brangusis?
       – Atspėjau, kad ji nuėjo prie kito ežero, prie vandens lelijų ežero, ir kad ji ilgėjosi...
       – Ko ilgėjosi? Sakyk!
       – Gerai nežinau. Galbūt, kad viskas būtų taip kaip anais laikais. Nežinau.
       – Ar buvo taip? Ar buvo taip kaip anais laikais?
       Jis švelniai atitolino ją nuo savęs, tartum visiškai blaivia laikysena reikėjo nuraminti jos baimę.
       – Negalėjo būti taip ,– pasakė jis. – Medžiai užaugo didesni.
       – Taip! Toliau!
       – Medžiai užaugo didesni. Vandens lelijos nebežydėjo. Ir, žinoma, buvo praėję trylika metų. Iš ežero nebeaidėjo tie patys žodžiai.
       – Kas per žodžiai! Iš ežero aidėjo žodžiai?
       – Žodžiai, kurie ateina į galvą... kurie vėliau atrodo kvaili, bet paskui, dar vėliau, įgauna prasmę. Kai viskas pasikeičia.
       – Ar viskas buvo pasikeitę? – paklausė ji, drebėdama iš įtempimo.
       – Viskas buvo pasikeitę. Ir tai tikriausiai ją nuvylė, nes jai tas atrodė taip svarbu.
       Dabar ji sušilo. Naktis buvo visiškai rami. Ji žengė nuo jo į šalį ir žiūrėjo į jį mėnulio šviesoje.
       – Ar tau būtinai reikia vilkėti tuo keistu apdaru? – paklausė ji ir susijuokė.
       – Ne, – atsakė jis ir numetė drabužius ant žemės. – O tu?..
       – Ne, – tarė ji. – Dabar tau nereikia spėlioti.

       Jų pasivaikščiojimai darėsi ilgesni ir ilgesni. Buvo šviesios rugsėjo dienos su vasaros atspindžiais vandenyje ir medžių lapuose, bet ir su rudeniškai aštriais kvapais, kurie lyg sakyte sakė: čia, dabar.
       Juodu lipo į kalnus, ir jis grožėdavosi, kaip tiksliai ji stato koją ir niekad neina sulinkusi. Ji nežinojo, kaip vadinasi ežerai, kuriuos matydavo nuo viršūnės, nežinojo, kokio aukštumo tolimesni kalnai nei kokie jų vardai. Kartą dar mieste ji jam pasakojo, kokios yra tos vietos, ir tada pasakė:
       – Iš pradžių prieini sodybą, ten galima gauti pieno, paskui kyli aukštyn, po to leidiesi žemyn, ir tada prieini beveik plokščią kalvą, pievą, pilną visokiausių gėlių. Ten ir yra. O jis atsakė:
       – Tai puikiausias paaiškinimas, dabar man nereikės nei žemėlapio, nei kompaso.
       Bet tada ji pasižiūrėjo į jį rimtai. Jai nepatiko, kad jis šaiposi iš tų vietų.
       – Aš galėsiu surasti pati, – pasakė ji.
       Ir dar daugiau papasakojo – apie tai, kaip ji išeidavo naktį, kaip eidavo prie abiejų ežerų, vieno – ilgo ir siauro, kito – apvalaus, pilno vandens lelijų; ten svajodavo, kad tik ji viena yra pasaulyje, galėdavo ramiai tą daryti, nes visi kiti buvo namuose. Ir galėjo ramiai jam tai pasakoti.
       Tada ir jis surimtėjo ir pasakė:
       – Norėčiau pažinti tą mergaitę iš anų laikų, norėčiau būti kartu ir ją sukurti.
       Jie leisdavosi prie namo, toldami vienas nuo kito. Jie žaisdavo – abu suprasdami vienas kito žaidimą, kad nepriklauso vienas kitam, o tik netyčia susitinka miške ar laukymėje tarp baltų kamienų. Du žmonės, niekad nematę vienas kito, bet vieną akimirką suvokę, kad tai jie!
       Ji ėjo toli palikusi jį, ir jis žinojo, kad kai stovėjo viršūnėje ir žvelgė iš ten į namą, ji prisiminė, ką buvo pasakojusi ir ką jie kalbėjo mieste. O kai ji pasiekė laukymę tarp baltų medžių, iš tiesų pasisuko į jį, tarsi netyčia būtų sutikusi jį, einantį į kitą pusę. Ir kadangi jis įsitraukė į šį jos žaidimą, ji pasijuto pilna laimės ir tarė:
       – Dabar tu sukūrei mane, dabar aš tavo.
       Jis norėjo jai padėkoti, tačiau nerado žodžių. Galbūt jis pastebėjo, kad tai tik nuotaika, kad dar nebuvo pasiektas... tapatumas, kurio jis ilgėjosi. Tačiau kupinas saldžios įtampos jis numanė, kad juodu artėja prie aukščiausio taško.
       – Ir todėl dabar mes išvažiuosime, – pasakė ji.
       – Išvažiuosime?!
       – Juk dabar čia jau mūsų namai, – nutraukė jinai jį. – Dabar čia mūsų vienų namai, kurių galėsime ilgėtis.
       Jis negalėjo daugiau spėlioti; nežinojo, ar turėjo dėl to džiaugtis.
       – Ar tau liūdna? – paklausė jis. – Mes čia atėjome pabūti kartu ir kai ką pasiimti iš tavo vaikystės.
       – Dėkui tau už tai, – pasakė ji. – Dabar tu ją pasiėmei.
       Balsas buvo liūdnas. Jis ir toliau nesuprato. Stovėjo ir žvalgėsi aplinkui. Takas priešais darėsi svetimas. Namas, dunksantis už medžių kamienų, iš šios pusės buvo pilkas. Dabar jis vėl matė namą tokį kaip ir tą vakarą, kai jie atėjo: namą, suręstą iš sienojų, ne ypatingesni už kitus, tiktai kitokį, negu įsivaizdavo. Per porą savaičių jis virto tuo namu. Dabar tai vėl tiktai kažkoks namas miške kaip anksčiau. Juodu kartu ėjo artyn. Žaidimas baigėsi.
       Jie įėjo vidun ir sutvarkė kambarį. Ji užkabino patalynę ant skersinio po stogu, jai nereikėjo saugotis. Jis išpylė vandenį iš kibirų ir apvožė juos dugnu į viršų, sukabinėjo daiktus į jų vietas ant sienų.
       Kai priėjo eilė langinėms, jis tarė:
       – Išeik laukan ir palaikyk kaiščius, o aš užsuksiu iš vidaus.
       – Geriau tu palaikyk iš lauko, – pasakė ji, – aš nepasiekiu. Jis rado kaiščius ir išėjo nepažvelgęs į ją. Ji stovėjo viduje ir suko veržles. Veriant langines, viduje darėsi vis tamsiau. Ji apsižvalgė kambaryje, ar viskas sutvarkyta. Kuprines jis buvo išnešęs į verandą. Ant stalo stovėjo tuščias butelis, kurį ji pastatė į kampą. Tada iš lauko buvo užverta paskutinė langinė; jis įkišo kaištį. Ji stovėjo tamsoje su paruošta veržle ir gerai užsuko. Sulig kiekviena užveriama langine ji pajusdavo, kad kažko darėsi vis daugiau ir daugiau negu anais laikais. Ir vis dėlto dar kažkodėl jautėsi lyg užburta princesė, kurios nė vienas princas nesugebėjo išvaduoti. Smilkinius skaudėjo dėl to, kad negalėjo išsiverkti.
       Ji pagalvojo: „Jeigu jis spėja teisingai, tai dabar nepašauks iš lauko ir nepaklaus, ar jau baigiau. Taip jie darydavo anais laikais, taip darydavo tėvas.“
       Iš lauko nesigirdėjo nė garso. Ji tik juto, kad jis laiko kaištį.
       Ji pagalvojo: „Jeigu jis spėja teisingai, tai neįeis į vidų man padėti, o leis vienai pabūti tamsoje.“
       Ji girdėjo ateinant jį iš už kampo. Girdėjo, kaip jis sustojo. Ji buvo be galo įsitempusi. Galvojo: „Jeigu jis spėja teisingai, tai leis man čia truputį pasilikti. Ir jeigu jis spėja teisingai, tai paskui manęs nieko neklaus. Tik eisime kartu ir tylėsime. Pakilsime taku aukštyn iki aikštelės, tada tik atsigręšime – vienu metu – ir pažiūrėsime į namą nuo kalno keteros prieš nusileisdami į sodybą. Ir jeigu jis dabar spės teisingai, tada aš jam priklausysiu visą amžinybę ir mylėsiu jį labiau, negu iki šiol mylėjo bet koks žmogus.
       Ji labai tyliai stovėjo tamsoje, liesdama pirštų galiukais tamsius stiklus, staiga prisiminė, kad rado veržles ant lango karnizo. Vadinasi, jis atspėjo, kad čia yra jų vieta tą dieną, kai jie atėjo. Dabar, būdamas lauke, jis nesujudėjo, tik kantriai laukė.
       Ji išėjo į verandą. Jis užlipo laiptais nežiūrėdamas į ją, pakėlė jai mažesniąja kuprinę. Ji išsitraukė raktus ir užrakino. Tylėdami ėjo per pievą; ji matė, kad jis neina šalia tako, kur augdavo gėlės; jos širdis dainavo iš dėkingumo.
       Tada jie kilo aukštyn, ir nė vienas nepasakė jokio žodžio, ir ji jautė, kaip vis labiau įsitempia ir kraujas vis smarkiau pulsuoja. Ji pajuto tikrumą, kuris buvo begalinis ir be galo geras, bet tas tikrumas neturėjo sudužti.
       Jie užkopė ant kalno keteros, iki aikštelės, jos įtampa vis kilo, net jautė sproginėjant pūsleles po oda. Jis neturi nieko pasakyti – dabar! Dabar...
       Jis atsigręžė, tai buvo kaip tik tą sekundės dalį, kai ir joje gimė tas pats judesys. Jie stovėjo greta ir žvelgė žemyn į namą, ji pakėlė akis į jį ir pamatė, kad jis vos vos šypsosi prisiminęs, kaip ji buvo pasakojusi apie namą tada mieste.
       – Taip! –sukuždėjo ji. Jos akys švytėdamos nukrypo į jį. – Dabar namas mūsų!
       – Mūsų? – paklausė jis sumišęs. – Kaip tik dabar?
       – Kaip tik dabar ir nuo dabar visada. Ir nieko nieko daugiau jame nėra!
       Jis stovėjo bejėgiškai tuščiomis rankomis.
       – To aš negaliu atspėti, – pasakė ir pažiūrėjo į spindinčias akis, kurias mylėjo.
       – To ir nereikia, – atsakė ji. – Tai buvo lažybos, bet juk kas nors turi būti, ko tu nežinai.
       Ir staiga juodu pažvelgė žemyn į sidabriškai pilką namą ir į rūką, kuris plonais šydais kilo nuo ežero.
       – Dabar tu matai, kokios spalvos namas! – sušuko ji jam iš arti.
       – Raudonas! – atsakė jis nedvejodamas.
       Ji ėjo prie jo artyn – atrodė, lyg ji neturi kūno, o tik atvirą žvilgsnį, kuriuo buvo apsivilkusi, – ir pasakė:
       – Dabar aš nebeturiu vaikystės.

       ¹ Nebijo vandens (angl).
       ² Nebijo meilės (angl.).

       Vertė L. Petravičius

       Versta iš: Johan Borgen. Noveller om kjærlighet, 1952