STUMTI Į ŠALĮ

Stumti į šalį, kas nėra būtina,
kalbėti apie tai, ko esama,
kuo mažiau teikti
reikšmės nesėkmėms
ir stygiams –
tas tikrai nesunku, anaiptol.

Bet kiekvienas juk kitas,
ir kiekvienas net nejučiom kitam skersai kelio.
Tavo kūnas – ne mano: randas atstumas,
ir tų atstumų tarp mudviejų netgi du.
Tu ištiesi ranką, kad aš ją paimčiau,
o aš jos nepaimu. Ir nieko čia nepaaiškinsi.

 

 

Boog, Mark. Retai kada šitaip aiškiai galėjom įžvelgti: Eilėraščiai. – Vilnius: Aidai, 2004.




LENGVAI, LYG ŽAISDAMAS

Vis lengviau, vis labiau lyg žaisdamas
atremiu antpuolius
prieš sunkiai išsikovotą savo abejingumą.

Dangūs varva ir nuvarva su visa puikybe,
žvilgantys medžių lapai žemėn nusvyra.

Nematau, negirdžiu. Plačiai sau šypsausi.

Vyno tu atneši ir pačią save: tai mano paskutinės silpnybės.
Sotinsiuos tol, kol daugiau nebetrokšiu kartoti,
ir dar sykį purvus nusiplausiu nuo įdiržusių rankų.

 

 

Boog, Mark. Retai kada šitaip aiškiai galėjom įžvelgti: Eilėraščiai. – Vilnius: Aidai, 2004.




IR TAIP VISA GERAI

Ir taip visa gerai: kaip turi kad būti.
Mylėti tave – geriausią
iš tų, kur mylėtinos; matyti tatai, matyti, kas visų įprasčiausia;
pražūti nuo tokių menkų, nuo tokių abstrakčių dalykų.
Ypač nuo medžių, o jau tikrai nuo sniego.

 

 

Boog, Mark. Retai kada šitaip aiškiai galėjom įžvelgti: Eilėraščiai. – Vilnius: Aidai, 2004.




KAI MES

Kai mes iš planų vaduojamės,
palikdami juos tarp paklodžių,
kai mes paikai pusryčiaujam nesikalbėdami,
su valiūkišku, bet alsiu šypsniu
šviesa gula prieš mus, šį sekmadienio rytą,

kai iš rankų mums išmuštos šukės brangintosios
į neregėtas vazas susidėsto,
galbūt mudu žvilgčiojam į kits kitą, taikingai šypsodamies.
(Gyvenkime sau, žvalgykimės sau šią ilgą, šią tingią dieną.)
Mudu žvilgčiojam į kits kitą ir matom, kaip tvenkias
                                                      mumyse nirtulys.

 

 

Boog, Mark. Retai kada šitaip aiškiai galėjom įžvelgti: Eilėraščiai. – Vilnius: Aidai, 2004.




GAUBIAMI LĖTYBĖS MALONĖS

Gaubiami lėtybės malonės,
laike neįžvelgdami nieko bloga,
grindų švarą laikydami savo tikslu,
vengdami, bet ne žūtbūtinai prisiliesti kits kito –
mes kas rytą juk prausiamės kruopščiai
ir visados dėvim savo geriausius veidus –

nė nepajuntam, kaip viską užbaigiam,
ir dėl to mus graudulys ima. Saulė,
už medžių svyranti, sklidina išdidumo,
kad vis nesiliauja mus rodžiusi, niekados neišblėsusios
mūsų žvaigždės, įstabi tavo plaukų, akių ir rankų
puikybė, ateitis mūsų tirpstanti.

 

 

Boog, Mark. Retai kada šitaip aiškiai galėjom įžvelgti: Eilėraščiai. – Vilnius: Aidai, 2004.




VIRŠ VANDENŲ ABEJONĖS SKLANDO

Virš vandenų abejonės sklando,
pamačiusios pastveria mus,
be gailesčio daro mus tuo, kas mes esam.

Taigi kol kas viskas klostos gerai.
Dabar dar tik nuo tų atsimušti,
kurie pirma mūsų
geidžia tikslą regėti.

Dar labiau klydinėjam, einam dar labiau be krypties.
Tik pažvelk. Einam juk niekur.
Be to, dar ir taip sumanyta,
kad ten nenueitume.

 

 

Boog, Mark. Retai kada šitaip aiškiai galėjom įžvelgti: Eilėraščiai. – Vilnius: Aidai, 2004.




VIDUDIENIS

Vidudienis viską aplinkui užvaldė.
Įveikę dvejones, nuolankumo dar nepasiekę,
sustingstam. Kambarys į sapną nugrimzdęs.

Metami kauliukai ore
šit jau vėl kauliukai
ant stalo – lygiai taip aš sėdžiu, tu vaikštai.
Mes, aukso žuvytės, žvelgiam į kylančius burbulus.

Džiugiai dvesia mažosios musės,
kur kas nenoriau didesnės, voras tinklu
laiką gaudo: dulkės – yra kur žiūrėti, mudu ir žiūrim.

 

 

Boog, Mark. Retai kada šitaip aiškiai galėjom įžvelgti: Eilėraščiai. – Vilnius: Aidai, 2004.



BEPRASMYBĖ VERČIA MUS TARTI, KAD PRASMĖS ESAMA

Beprasmybė verčia mus tarti, kad prasmės esama.
(Žiaurumas yra begalinis). Juk negalimas daiktas,
kad mes gebėtume ką nors prasimanyti? Tatai mums
iš tikrųjų suteiktų teisę gyvuoti,
teisiniu požiūriu visai nesugriaunamą naudingumo
                                                           paaiškinimą.

Ar prarasta, ar niekados neturėta? Ar mes
suvokiam kaskart vis mažiau, ar vis pamažiau
bet užtikrintai artinamės prie pažinimo,
prie tos atgrasios ertmės, prie grožybės?
Kokios tikroviškos angos! Prieš mus prasižiojusios!

 

 

Boog, Mark. Retai kada šitaip aiškiai galėjom įžvelgti: Eilėraščiai. – Vilnius: Aidai, 2004.




KAD KAIP NORS KO NORS

Taip tad, ydoms lyg stiklui žvilgant,
į ertmę ir vakarą sliūkini
ir gyveni. Ji pasakė tik tiek, kad tyla buvo akinama
ir tvėrė ilgai. Mes kaip ir nesikalbėjom.

Kiaurai per tamsiausius debesis visų ryškiausia šviesa,
prislopinta, nepastebėta, išblėsusi.
Kiaurai per gysločiausias dienas – plikas, glotnus bailumas.

Tegerie sau, kas geria, ir niekas nepasikeis.
Droviai aplinkui dairomės
ir svajojam:
kad kaip nors ko nors nepakeistume.

 

 

Boog, Mark. Retai kada šitaip aiškiai galėjom įžvelgti: Eilėraščiai. – Vilnius: Aidai, 2004.




TAIP BUS

Taip bus. Vingiai,
kuriais mes esam sukiojami, kone komfortiški,
ir laikas nebeteks savo iškalbingumo, virtęs į murmesį,
į upeliūkštį per tankias girias, susiglaudusią lapų padangtę.

Tačiau taip bus, ir mes
suguldyti būsime draugėn, ir tatai mum ilgai užtruks.
Galbūt retsykiais rasis vietos dar šypsenai,
prisilietimui, žodžiui, seniai pamirštam.

Taigi sugniaužiam kumščius, perkreipiam lūpas ir žengiam
                                                                            pirmyn!
Pirmyn į tykiausią, į visų tykiausiąją pabaigą.

 

 

Boog, Mark. Retai kada šitaip aiškiai galėjom įžvelgti: Eilėraščiai. – Vilnius: Aidai, 2004.




NE NIEKAS

Vėjas, dulkių prisigėręs
lyg kambario oras, košia man plaukus.
Dykuma. Kopa. Ką tik nutiestas kelias.
Ir aš atmerkiu akis lyg karvedys ant kalvos,
suvokiąs, kad į jį sutelktas visų dėmesys,
ir ilgai nieko save neklausinėju.

Niekas? Tyrumas vaiposi,
meta mūšin visą savo neįmanomybę,
abejonės stveria mane už plaukų, žemė purto mane.

Ne niekas. Beprasmybė, tačiau ne niekas.
Gyvastis, ligi šiol luitais saugota, tirpsta
ir šilta drėgme girdo šį neigtąjį kūną, šią būtį.

 

 

Boog, Mark. Retai kada šitaip aiškiai galėjom įžvelgti: Eilėraščiai. – Vilnius: Aidai, 2004.




TARP PALAPINIŲ

Turėjo būti numatomas:
tasai mūsų nuosprendžio vykdymas,
dabar sulėtėjęs, vis dar nepabaigtas.
Mes raukšlėdamies menkome sparčiai, nespėdami nė
                                                                 susivokti.

Kodėl niekas mūsų neparėmė?
Kodėl niekas spigiu balsu neperspėjo mūsų
vengti šito lemtingo kelio?

Dabar tarp kariuomenės palapinių mes sėdime,
apėję dulkėm ir prakaitu,
vienas kitam praeities istorijas pasakodami, –
praeities, kuri palaida velkasi mum įkandin,
lyg būtų dar ateitis.

 

 

Boog, Mark. Retai kada šitaip aiškiai galėjom įžvelgti: Eilėraščiai. – Vilnius: Aidai, 2004.




TAIP, KAIP YRA

Taip, kaip yra: taip, šitaip
tebus tai pasakyta. Suprantate:
kad yra ne kitaip. Tai būtų
siaubinga gėda, be to

dar ir visai nebūtina.
Mes krauname sakinius, renčiame statinį,
kuo maloniau keliaujame pragaištin.

Iš tolo, kaip nustatyta,
apžiūrinėsim kuklius savo darbus,
kvatosimės iš jų, gal ir verksim, paliesti niekad nebūsim.
Kad ir kokių sąsajų numanyti galėtum.

 

 

Boog, Mark. Retai kada šitaip aiškiai galėjom įžvelgti: Eilėraščiai. – Vilnius: Aidai, 2004.

Iš nyderlandų kalbos vertė Antanas Gailius