Matau, kaip jis mane apžiūrinėja, ir nubunda. Brangusis, ko žiūri į mane. Kokia aš pasimetusi – tai senolis, Jozefas, jis vardu Jozefas, jam sunku kvėpuoti ir jis glosto man ranką.
Seniai? – Argi jam negana savo kančių?
Jis žiūri į mane atviru žvilgsniu. Šiąnakt aš priklausau jam. Jis saugo mane nuo priešų ir tuštumų, kurios prisipildo gelsvos masės, kol per kraštus ima lietis visokiausi dalykai. O kiekvienas daiktas mums gali būti pavojingas. Negyvi daiktai nemiega. Daiktai negyvi, bet vis tiek puola. Man tereikia likti pas jį, jo delne, tada nieko neatsitiks.
Bet nuo ryškios šviesos man į plaukus įsivelia drugys, įsinarplioja ir visiškai susipainiojęs užtrokšta. Nebeišskrenda. Prikimba. Aš sukišu į plaukus pirštus. Tada Jozefas išsikaparnoja iš savo pagalvių, ištraukia jį man iš garbanų, numeta ant grindų ir nupučia po lova.
Mažas šaltas mėnulis iššauna iš mano širdies ir nušvilpia pašėlusiu greičiu į visatą, o ten, ant juodai baltos paklodės, įsitaiso kaip šuva pievoje ir ilsisi toje vietoje.
Na, ką dabar veiksime – eikš, sako jis ir kinkuodamas lenkiasi prie manęs. – Jos simpatiškos akys, tos katės. – Ar tu gerai moki melžti?
Mane pasiekia nerišlūs žodžiai, jis atjaunėja, pasiekia mane, suima ir įsitraukia į savo tarpupasaulį. Karšta ir pūslėta – pusiau materija – pusiau vaizdiniai. – Ar tu taip pat turi kūniškas akis ir matai mane, kaip kad mato žmogus, klausiu tavęs?
Kai ateis Kristaus karalystė, kūnas prisikels, atsakau tau.
Neatmenamais laikais Niekieno sūnus eidamas pajūriu rado gražios mergaitės lavoną ir mylėjosi su juo. O kai daugiau nebegalėjo, palaidojo lavoną ir nusižudė.
Tu darai neteisingas išvadas, sako jis ir spinduliuoja jaunyste.
Bet ateitis mums tik peizažas vandens paviršiuje, sakau liūdna ir pakerėta jo grožio, ir meilė užplūsta tarsi senų senovės prisiminimas, visas šakas šakeles, ir užvaldo mane.
Tai skrydis, nepaprastas skrydis. Ką tik senas ir leisgyvis jis klausia: Kurgi ji? O dabar čiumpa mane ir išsineša iš lemties, kurią man skyrė žvaigždynai.
Jo lytis jauna kaip ir jis pats. Jo širdis plaka mano krūtinėje. Aš myliu jį, ir mudu nuskriejame už daugelio kaimų.
Po to jis išsekęs kaip šulinys, guli tarsi suparalyžiuotas ir švokščia. Aš įlipu pas jį į lovą ir atsiklaupiu jam prie krūtinės, pakeliu jo nugarą ir pakišu po ja kelį. Šitaip tau bus lengviau kvėpuoti.
Kurgi ji? pakartoja jisai ir apgraibom ieško kito mano kelio. Paskui nutyla, grumiasi su mirtimi.
Aš spoksau į Jozefo krūtinę, ir man atrodo, lyg ji akyse augtų, kaip ir jo pilvas, kuris kelia antklodę, o po ja – nuogos ir šaltos jo mažos pamėlusios pėdus. Bet aš negaliu pasitraukti jų sušildyti, nes jis susmuks į pagalves ir auglys neduos kvėpuoti.
Mano kelis nutirpsta, pasidaro nejautrus ir šaltas po sena karšta nugara.
Jam veidan pro langą šviečia negyvos žvaigždės ir nuo tos šviesos jo veidas toks baltas, kokį piešia ir mano baimė.
Tada į šviesą iššliaužia vėžys. Naktį jis išropoja, naktį, kai visi nusiplauna apgaulingą grimą ir nebeslepia savo ydų.
Tai trunka gana ilgai. Pagaliau jis kėpso, tiesiai prieš mane, Jozefui ant krūtinės, per patį vidurį. O Jozefas miega, prislėgtas mirties, įsikūnijusios padare, kuris iššliaužė.
Ar tai kažkas žmogiška, kažkas natūralu?
Jozefo kančia mane įspėja, aš jau žinau, su kokia jėga ūmai gali smogti tas apsimetėlis. Strykteliu ir ištraukiu kelį. Jozefas prasmenga pataluose ir nejuda, o tas, kuris kėpso ant jo, padaro tą patį. Jei žus žmogus, žus ir vėžys, pamanau aš, ir mane apima troškimas naikinti.
Aš girdžiu, kaip jis kalba ir kažką sako meilužio balsu, bet negaliu suprasti. Jis nerimsta iš ilgesio. Jis supasi ant miegančios krūtinės, savajam lizde. – Ir tuomet aš pradedu derėtis su juo dėl ano gyvybės.
Jei tu augsi lėtai, ilgiau gyvensi, sakau aš.
Iš pradžių aš išsideru kelias dienas, paskui kelias savaites, o paskui metus, iki kito sausio.
Bet senolis nebeturi jėgų trauktis ir sako: Ačiū, nereikia, Tai galutinis sprendimas. Vėžys turės mirti šiomis dienomis, kartu su Jozefu, kuris šito nori.
Man greitai bus 100 metų, ir aš trokštu ramybės, ir dar turėčiau būti asilas ir gyventi ilgiau, bet vis dėlto, sako Jozefas, aš dabar nenoriu vėl eiti su tavimi šokti.
Ir nusigręžia nuo manęs.
Siena už jo baltai raštuota, Nukryžiuotasis kabo per aukštai nuo jo. Viena akimi jis tyrinėja sienos raštą. Kita akis ašaroja. Žvilgsnis nuklysta nuo rašto ir pasiklysta, neberanda kelio atgalios, susivynioja, susipainioja ir išsitiesia šioje akinamai baltoje patalpoje.
Atrodo, kad jis miršta. Paslydo ant rašto, žnektelėjo ir nebepasikėlė. Viskas baigta. Bet ne, jis vėl kepurnėjasi, sukrapšto paskutines oro atsargas ir vėl kiūtina per labirintą ant sienos.
Paveikslas iš šviežių lavono dalių. Ak, galva! Pirštas! Puzzle mozaika, toks žaidimėlis kantrybei išmėginti, raštas, jausmai keistai išklysta iš kelio, bet aš vis dėlto jį matau, pralaimėjusį ir nusigręžusį į sieną. Regis, kad jo kūnas subyrės. Plaukai ir barzdos šeriai atrodo balti ir suaugę su pagalve. Mane užplūsta laiko nerealumo pojūtis.
Staiga man kyla noras išmėginti pačiai save, ir mielai išgąsdinčiau mirštantį, galbūt su kauke, galvoja pasiutvaikis, o gal sustaugsiu kaip laukinis.
Jo naujos kančios daro jį man svetimą ir belytį. Štai Floris – Floris man artimas, nes jis degė, ir todėl aš vis sapnuoju, kad jis nori eiti maudytis. Bet Jozefas, pasiklydęs savo raštuose, lygioje kovoje kuo nors būti ir išlikti, kaip Florianas, degdamas ant šitų įvijų laiptų, šiame bokšte, praėjusį sausį, lygiai prieš metus bet Jozefas, aš nesuprantu, ko jis nori, ko jam reikia. Tikriausiai sėdi kaip ir aš po stiklu, kurtinėja ir klaidžioja kaip išmanydamas ir negali rasti, ko jis nori, ko jam reikia, ir negali nieko pasakyti, šiuo laikotarpiu.
Jo figūra mąžta, vis labiau tolsta, vis labiau mąžta. Bet staiga atstumas vėl susitraukia, o aš matau, jog taip yra todėl, kad jis prakalbo, nes jis kalbina mane, klausdamas: Ar tai buvo šį pavasarį, du jaunuoliai, ir jie išdykavo?
Aš sakau: Ne. Lyg suprasčiau, kaip jam eina laikas. – Ne, tai buvo jau seniai!
Negali žinoti, sako jis ir priima mano naivumą kaip atsaką, nors jaučia, kad guli gerai ir viskas gali būti priešingai,
Jis sukritęs, geltonas. Oras veria plaučius, menkas, drėgnas ir smailus, tarsi siūlas per adatos ąselę. Pilvas išpampęs, baisus.
Jei nesibaigs tučtuojau, baigsis netrukus. Mane suima baimė. Nesu pasiruošusi, nežinau, kaip galėčiau tau kuo nors padėti.
Mirtis – tai ne mitas, ji tikrai ateina. Nemoku jokios maldos. Kilsteliu jį aukštyn, kad gautų oro, tąsau ir tampau, kol pastatau varguolį ant kojų. Pasilenkiu ir užsiverčiu jį ant kupros, ir mudu velkamės porą žingsnių prie didžiojo krėslo.
Kam aš taip padariau? Jozefai! – Sėdėdamas jis atrodo gyvesnis. Sėdint nemirštama. Atnešu jo patalus ir užkloju jam kojas. Jis sunkiai nustumia juos. Dūsta nuo kiekvieno judesio. Jam reikia, kad aplinkui būtų tuščia ir šalta. Atlapoju balkono duris. Šalčio gūsis įsiveržia į kambarį, skaudžiai nusmelkia mus. Jozefas alsuoja giliau. Iš abiejų lūpų kampučių teka seilės. Jis nepajėgia sėdėti ir kniumba. Jam ties krūtine tarp krėslo atramų parišu rankšluostį, vietoj skersinio. Jis atsiremia į jį, užsikvempia. Vėl ima stigti oro, užspaudžia kvėpavimą. Jozefas švokščia ir tiesia rankas į priekį.
Man baisu. Negaliu viena. Pakviesiu mamą, mamą!
Keturios. Tamsi naktis. Mama siaubingai pašoka, kai įeinu į kambarį, dar siaubingiau nei praeitą naktį, nieko neklausinėja, puola, puola pro mane, pas jį.
Jis kybo ant rankšluosčio, geltonai mėlynas, ir spokso į jos didelį veidą. Paskui žvilgteli į mane ir rodo į mamą: Kas ji?
Čia Marija, sakau.
Kuri groja armonika? klausia.
Ji nei juokiasi, nei verkia. Nieko nebegali, nieko nebežino, kaip ir aš.
Aš visai nesupratau mamos ir jos skausmo. Staiga mane užplūsta gerumas tai senai moteriai, ir aš apkabinu ją. Bet tai ją pažadina. Ji pravirksta.
Jozefas nubunda iš savojo mirimo, užspaudžia ranka jai burną ir ją nutildo. Daro tai sverdėdamas, drebėdamas ir šneka: Juk mudu daug kartų esame išdykavę... ir dar labiau palinksta į priekį, nes rankšluostis tempiasi, ir atrodo, tarsi jis norėtų įsispausti į jos didelį veidą. Jinai liaujasi, susitvardo, vėl žiūri į jį. O jis šneka toliau: O dabar mudu vėl išdykausime? Armonika?
Vos prašneka. Viskas sutrūkinėję ir atsivėrę, tačiau mums atrodo, lyg jis šypsotųsi. Paduodu jam vandens. Ryjant daugiau bėdos nei iš vandens naudos.
Dabar jiedu lieka vienas prieš kitą, ji laiko jį už rankų, ir jeigu jis nemiega, įsmunka į josios akis ir įstringa jose. Tylus mažutis maudulys, norėčiau būti ta, kuri su juo, ir lygiai toks pat tylus mažutis palengvėjimas, kad tai ji.
Pasitraukiu per 3 žingsnius, į jo lovą, ir atsigulu ant pilkšvų jo pagalvių.
Lik ten, kur esi, priimk tai, kas bus.
Aš buvau teisi, nes prieš mane plevena garsas, garsas, tiesus it kūnas, aš atpažįstu jį kaip savąjį ir tavąjį, ir daugelio kitų, iš visų sluoksnių ir įvykių.
Mama, ji meldžiasi. Renka senus žodžius, užkalbėjimus. Nurimsta pati ir nuramina mane.
Jozefas miega priešais.
Pratisi ir garsūs driekiasi jos žodžiai, driekiasi kaip juosta, slysta įmantriom sienom, juodi pakyla nuo jų, ir aikštėje lieka baltų statinių pakopos.
Išlipu iš jo mirties patalo ir išeinu į balkoną, į ankstyvą rytą.
Rūkas, nykuma. Gegužės šalnų tuopos. Mano protas glūdi tuščiose trumpose gatvelėse, o tuo metu iš vidaus mano ausis malonina motinos psalmė. Bet kai jis išvysta mėnulį, išnyrantį, iš tų laikų, kai dar nebuvo miręs nė vienas žmogus, sustingusį ir švytintį, kai seka paskui jį per tylią ledinę naktį, galų gale atsipeikėja ir aiškiai pamato, kad mėnulis tai žmogus, kad žmogus tai mėnulis.
Žmogus gyvena kaip žolė,
kaip gėlė laukuose žydi jis,
o kai pakyla vėjas,
jos nebelieka,
ir ji neberanda sau vietos,
kalba viduje motina.
Matau ją pro stiklą. Sėdi susisupę į antklodes, tikrų tikriausią žiemą kaip žvėrys.
Pirmasis traukinys sušvilpia, sužvanga, perskelia ledą.
O Dievo malonė tęsiasi amžinybių amžinybę – baigia ji giedoti psalmę.
Kodėl čia tupiu būtent aš? O jei galėčiau panorėti ko nors kito, tai ko?
Ar norėčiau būti motina viduje, giedančia kaip ir pridera, užuot šėlus vėtra lauke ir nežinojus, kur, kur ta vieta, kur yra tai, kas buvo, kas kur buvo prieš tai? – Kur yra Jozefas ir vėtra, aš, su jos praeitimi. Ant kalno? Ar praeitis jau baigėsi, praėjo, ir niekas, net Jozefas jos nežino? – Ar todėl, kad ji niekada nebuvo tikra?
Jis kybo ant rankšluosčio priešais mamą, nieko nemato, negirdi, neužuodžia, nejaučia skonio, negalvoja ir nejaučia.
Mama užvertė savo Bibliją ir klausinėja: Ar pažįsti mane? Ar pažįsti?
Jozefai! Jozefai! – Jis senas. Jis nejaunas.
Reikia eiti miegoti, man viskas pinasi.
Bet kai aš iš čia išeisiu, gali atsitikti taip, kad jis numirs prieš man grįžtant, ir man jo neteks nė skiautelės.
Apakusi nuo ašarų galėčiau raudoti ir raudoti tol, kol sužinočiau, kur jis. – Turiu laikytis savęs, antraip rytoj ir aš gulėsiu negyva.
Tačiau manęs laukia diena ir naktis, diena ir naktis, diena ir naktis, ir manasis galas artinasi taip pat kaip ir bet kieno kito – jo. Nereikia jaudintis.
Žemai lygumoje, dykumoje, tikrovėje prasideda diena. Jie jau ropščiasi iš lovų, žibina šviesas, kuria krosnis, šliurpia iš įtrūkusių puodukų be ąselių, šlepsi šen bei ten, atveria langines ir žiūri į vėjuotą naktį, geriau žinodami, jog jau rytas. Rūkas smelkiasi jiems į marškinius ir kelnes.
Taip jie nubunda žengdami į sutrikusias gatves iš namų, kuriuose nevalia likti. Naktis buvo vargana, ir artinasi diena, kai jie nebegalės oda uždengti dantų, taip jie ir laukia nusiminę, kol kitą savaitę ateis kas nors ir pasiteiraus apie juos, o jų čia jau nebebus.
Po truputį plečiasi jautrus raudonis. Skrenda paukščiai. Traukiniai važiuoja be paliovos.
Kaip vaikystėje, važiuoti autobusiuku į mokyklą, palei upę, ryte. Sausio mėnesį kiekvieną rytą dangus būdavo raudonas.
Autobusiuke sėdėdavo tuščia mano forma, o mano vidus būdavo prie upės, rausvoje šviesoje, prieblandoje, migloje, samanose, žolėje. Mielai būčiau likusi pas samaninius žmones – raudonas pasaulis srūva į kitą pasaulį – nieko nesuprantu - tačiau viduje slypi ši palaima, ši palaima – mano rankos tekėtų upe, o mano praeitis užgestų ir upė išsilietų, mes tampame švelnesnės, ne tokios ryškios, sunkiau apčiuopiamos... – nenusakoma... kaip vanduo, pilamas su vandeniu į vandenį, – visa, ką aš turiu, ištįsta, išsisklaido... visa, kas pastovu... net mano vardas...
Vietoj to turėjau jų bijoti, vaikų ir mokytojų, vairuotojų, kontrolierių, priešės, draugės. Likdavau autobusiuke ir užsisklęsdavau savyje užuot gynusis išorėje. Šitaip žaloji save ir netenki savo žavesio, o kaip tik tada mus ir užpuola... Jie pelnosi, čiulpia, juokdariai, nesiaukojantieji, nenumanantieji, širdžių ėdikai.
Jie sėdi vienas prieš kitą ir miega. Jis dar labiau užsikvempęs ant rankšluosčio. Ryja seiles. Garsiai.
Jos galva atkraginta. Jiedu miega, seniai, galbūt paskutinį kartą viename kambaryje vienas šalia kito, paskutinį kartą miega kartu. Man topteli, kad jie pramiegos jiems dar likusį laiką.
Tėvas krūpteli, jinai taip pat krūpteli. Jiedu priklauso vienas kitam.
Bet ką ji darys, kai liks?
Išskalbs paskutinius baltinius, paskutines kojines nuo jo kojų, paskutinius marškinius, prisigėrusius mirties prakaito. Valys ir kraustys, vis rūšiuos daiktus, kurių jai nebereikia ir kuriuos nori atiduoti, bet niekas jų nenori. Iš pradžių senolio batus, daug vėliau marškinius, kai kurie iš jų kaip nauji, sako jinai, taip jis juos saugojo. Galų gale šukas ir skutimosi reikmenis, kurie dar ilgai gulės vonioje, prie prausyklės. Ji dar dažnai stovės ir žiūrės į jo daiktus, ir vaizduosis, kad jis tebevaikšto po kambarius. Ji verks ir ginsis, tačiau jų butas priklauso socialinei rūpybai, o mažai senutei trijų kambarių per daug, pareikš ir perpus sumažins pensiją.
Tada jai vėl teks kraustytis ir išskirti 2 lovas, vieną pastatys gatvėje, ir viliuosi, jog ji nepamatys, kad niekas jos nenori ir ji stovi iki ryto, kol atvažiuos čiuptuvai, įmes ją į konteinerį ir sutraiškys.
Ir liks jai tik tai, ko reikia dienų galui. Mama visada buvo kukli, ir nėra ko tikėtis, kad kiti brangiai įvertintų likusią jos dalį.
Paskui ji išsikraustys iš tų paskutinių kambarių, kur gyveno su juo, atsikraustys ant kalno, kur stovi sūnaus namas, niekada nebenusileis žemyn, liks ten, aukštai, siauroje išimtinėje, ir už gerą žodį atiduos maistui taupytus skatikus. O bėgant laikui jie atims iš jos vieną iš dviejų kambarių, už kuriuos ji moka, ir likusi jos dalis vis mažės, o kai jie nutars, kad antrojo kambario reikia anūkui, kuris kaip tik tuo metu gims, ir likusią dalį geriau pakišti po laiptais, ta likusi dalis ir išnyks, net nereikės vaidinti liūdinčių, nes tokių menkų likučių niekas nepasigenda.
Net nežinau? ko jiems palinkėti.
Jiedu sėdi vienas prieš kitą ir miega. Palieku juos vienus. Tebūnie vieni. Jie knapteli.
Nejaučiu poreikio praustis ir be niekur nieko griūvu į seną lovą. Ji man sava ir miela. Aš myliu mamą, kuri čia gulėjo.
Bet būdrauju ilgai ir nesuvaikau savo minčių. Visa susijaukę ir nerišlu.
Gretimais ramu. Ramiai galėčiau užmigti. Bet vartausi, įsitvėrusi miego, kuris neima. Bet ima kitas, nes nebeturiu jėgų laikytis pirmojo, nusiritu, nusmunku, suktuku leidžiuosi per kambarius, atsitrenkiu, guliu su tuo kitu miegu, per kurį vėl galiu galvoti ir stebėti.
Manasis laukas neapibrėžtas, kamuojamas prieblandos. Miegu, bet man gresia pavojus, tą aš žinau, bent jau čia, ant šitokių pagalvių, ant brezento, kuriuo aptraukti čiužiniai, sudėvėti ir papilkėję nuo naudojimo. Esu pavargusi, vos besilaikau, reikia eiti, ieškoti lovos. Tik brezentas ir čiužiniai. Daugiau nieko, nuo čia iki pat galo. Tenka gultis ir gulėti kaip ir ten, reikia gultis ir kietai kietai miegoti, kitaip susirgsiu.
Apie pietus matau vidudienio šviesą. Bet dar nesibaigė. Aš dar čia ir ten, ir negaliu taip greitai.
Bet kai aš išsiropščiu, nueinu per koridorių, pas anuos, tėvą, motiną, trenkia tarsi paikystė: Jozefo rankos juodos, o nuo jo lovos driekiasi žarnelė. Prie žarnelės kabo maišiukas, maišiukas pritvirtintas prie lovos krašto. Žarnele į maišiuką teka rausvas skystis, tuoj bėgs per kraštus. Jozefo veidas, išblyškęs kaip vaškas, kažkur toli.
Viešpatie Dieve! Kaip jie tave sudarkė. Viešpatie Dieve! Nužudykite jį iš karto, kad jis nesibaigtų kaip vabalas, kaip daiktas, kaip šlamštas!
Rausvas skystis žarnelėje teka, sustoja, pakimba, teka. Nuplėšiu antklodę: jo pimpilas! Pro pimpilo skylutę įkišta žarnelė! Jis guli nuogas su 2 sulenktomis kojomis tarsi gemalas, gimęs iš drėgmės.
Mama man viską paaiškina.
Buvo atėjęs daktaras ir įkišo jam kateterį, nes kitaip galėjo sprogti pūslė. Aš juk žinau, kad jis nieko nepadarydavo, mačiau jo pilvą. Bet daktaras, kišdamas kateterį, viduje, kur labai švelnu, kažką pažeidė, todėl dabar šlapimas su krauju.
Bet ką jis padarė rankoms?
Ji laiko mane, tarsi turėtų jėgų mane sulaikyti.
Gyslos perdžiūvusios, todėl nuskausminamuosius suleido į raumenis, sako ji man ir priduria, tyliai, lyg pranešdama žinią: Jam skauda raumenis. Jau tik raumenis.
Ką tu žinai, ką gi tu žinai? Ar tu ką nors žinai? Tai pasakyk man!
Aš nenumaldoma.
Mama nori pakeisti kruviną maišiuką, ištraukia jį iš segtukų prie lovos krašto, prijungia prie žarnelės naują ir šneka apie visagalybę, ir sako: Aš viso labo tik išsekusi moteriškė ir niekuo negaliu judviem padėti.
Palikite mane su juo vieną, ir nežinau ką. Noriu dingti iš čia, nežinau, nežinau. - Jis man ne tas, nusibaigęs. Gryna mėsa. Bauginanti, išmestina.
Staigiai, sausai, cakt, dūris į kūną.
Geriau jau jis, geriau jau aš jam... geriau jau aš jį... bet aš gi negaliu jo nudurti! Tablečių neturiu. Dujų nėra, su elektra nežinau ką daryti... bet negaliu gi jo uždusinti, jis ir taip vos kvėpuoja... bet gal maldomis prišauksiu mirtį.
Susikaupiu, tvirtai suspaudžiu jo juodą ranką ir bandau kalbėti mirties maldą.
Bet aš nežinau, kas bus. Tačiau mėginu: Išsiveržia garsus Prašau, skamba nuodėmingai, trūkčiojamai, kančia.
Jis žiūri į mane, jo akys mėlynos.
Esama dviejų tautų, pradeda jis, pasakysiu jums, visiems!
Patyli ir spokso į apskritimą, klausosi, dėlioja žodžius kaip oratorius, tokius didingus: Esama dviejų tautų, jos didelės ir mažos, blogos ir geros. Čia esama gerų žmonių, ir ten esama gerų žmonių... nerandu žodžių... puikių žmonių, gerų žmonių. Aš pats pripažinau juos gerais... visus, ir bloguosius, nes mažieji yra didieji. Nes manasis teisingumas kyla iš nuotolio, ir aš stebiuosi... Noriu pasakyti, - jo žvilgsnis nuklysta siena, grindimis, per kėdes, per visą kambarį – noriu kai ką pasakyti, bet nedrįstu prieš tokią daugybę.
Sakau, kad čia nieko nėra. Tačiau jis nuleidžia tai negirdomis, čiumpa mane už rankos ir tempia. Jo akys žiba. Bet aš nenoriu. Jo kvapas kitoks nei praėjusią naktį, sausas. Jo rankos juodos. Tuoj viskas pajuos taip kaip ranka. Tačiau burna šypsosi, šypsosi, ir jis tempia mane. Man akyse sušmėžuoja naktis. Jis švelniai sako: Tuoj paišdykausime... ir užsiverčia mane ant savęs.
Lieku pas jį jo lovoje. Jis išseko ir išnyko. Retkarčiais sudrėkinu jam burną, apvyniojusi vata lazdelę ir suvilgiusi vandenyje.
Dabar dienos valandos slenka kaip nakties valandos. Popietė popietei. Mama nesirodo.
Maišiukas prie lovos jau vėl beveik pilnas. Raudonos gyslos jo veide patamsėja, nes veidas blykšta, kakta, nusis. Nosis smailėja ir išsišauna, o veidas įkrenta... Jis jau nebepanašus į valstietį.
Jis pabunda nuo skausmų. Sako: Padėkit! Įnirtingai grabalioja ir užčiuopia mane. Įsikimba man į krūtinę. Man skauda. Bet šiaip jaučiu, jog mano kūnas sveikas ir nepriekaištingas.
Jei galėčiau ką nors atiduoti... Ko gi aš pajėgčiau atsisakyti dėl jo iš savo sveiko ir nepriekaištingai dirbančio organizmo? Kas galėtų atsitikti, ką valiočiau ištverti? Galvos skausmą, danties skausmą, dieglius, pykinimą...
Jis vis tvirčiau kabinasi man į krūtinę. Ar tai ir yra tas skausmas, kurį turiu kęsti, kad jam palengvėtų?
Jis vis labiau ir labiau spaudžia krūtinę. Ak, jo ranka juoda, ir man per daug skauda. Nebegaliu, Jozefai, ir nubloškiu tavo ranką!
Jozefas suakmenėja iš skausmo. Jo akys nei mato, nei juda. Jo vienatvė absoliuti. Dar girdžiu jo Padėkite, bet jis man to jau nebesako.
Krūtinės man nebeskauda.
Žmogus miršta vienas. Ir aš mirsiu viena. Mums negalima padėti.
Šniokščia vamzdžiai. Man topteli, o, kad būčiau skystis, galėčiau sutekėti į didžiules Jozefo žaizdas ir nuskalauti jo skausmus. Visur šniokščia, iš visų vamzdžių, visur aplinkui.
Atrodo, tarsi aš stojuosi, paspaudžiu ranka jam krūtinę, mano kvapas iš plaučių suteka jam į rankas ir į pirštus, o iš pirštų – į jo negalią – atsiranda spaudimas, sūkurys, mainai.
Šeštadienio popietė, 3 valanda. Visur jau baigė leisti vandenį kavai. Vamzdžiuose viešpatauja tyla. Jozefas miega kietai ir lygiai kvėpuoja.
Mama atneša kavą. Ji iškepė mielinių sausainių ir peni mane vietoj jo, o gal iš meilės man. Kemša man viską kavos šaukšteliu. Ji nepasotinama.
Po pietų – pasaulio pabaigos nuotaika. Niekas nejuda. Nei galo, nei krašto. Jokio žodžio, šūksnio, amtelėjimo, riksmo. Pilkšvai gelsva klastinga diena. 5 sustingusios tuopos. Kanda šaltukas.
Mama įjungia televizorių. Sporto laida. Ji išjungia garsą ir nežiūri, nes taiso juodąjį Jozefo kostiumą, švarko pamušalas, kelnių saga. – Prieš savaitę jis sakė jai, kad, kai jis mirs ir guls į karstą, apvilktų jį juoduoju kostiumu, sako man dabar mama.
Keičiasi programa. Mama prieina ir išjungia, ir eina su kostiumu į virtuvę, jo valyti ir garinti.
Atsistoju šalia jos. Juk Jozefas miega. Garindama, su languotu skuduru, ji pirmą kartą vėl praveria burną: Jis net alaus nebenorėjo, sako ji.
Lieku su ja ir žiūriu į languotą rankšluostį, kaip jis keičiasi, drėgnas, sausas, susigarankščiavęs, lygus, kyla garas, kvepia, man tai padeda užsimiršti, ir aš stebiu ją, kol ji baigia darbą.
Ji užkabina kostiumą ant pakabo, o aš pirma nueinu į kambarį, nes manau, kad ji ateis iš paskos ir pakabins kostiumą atgal į spintą. Bet ji pakabina jį ant vagio paltams.
Jozefas dar miega. Mama tebešeimininkauja. Aš išeinu laukan į šaltį, noriu rūkyti.
Ir pamatau, kaip į kambarį įeina daktaras. Ir mama su juo. Lieku čia ir rūkau. Ji jam kažką sako. Jis linkteli ir išsitraukia savo instrumentus, pasisuka į Jozefą, jį apčiupinėja, pažadina. Gerai matau Jozefą, nors jis toli nuo manęs, o jo kampe jau prieblanda. Juk sausis. Jis kažką sako daktarui. Šis nutraukia – nieko nieko – nusisuka ir vėl susikrauna savo instrumentus. Jį purto, aš matau, matau, kaip jį purto.
Tada mama jį išveda.
Sumindau nuorūką, bet man dingteli, jog mamai teks valyti, tad pakeliu ją ir išmetu per balkono kraštą pavėjui, o pelenus ištrinu ant grindų.
Jozefas nemiega ir žiūri į mane. Prieinu. Žiūrime vienas į kitą. Bet jis ilgai neišlaiko ir vėl nusilpsta.
Kvėpuoja lygiai, bet kažkas jį kamuoja. Jis snaudžia ir stena. Tik nepridaryk į lovą!
Nueinu į virtuvę pas mamą ir pasakau jai. Ji nesiklauso. Sutvarkysiu pati. Atsinešu iš vonios rankšluosčių ir savo birią pudrą.
Pakeliu antklodę. Kateteris styro blogai, bet nepajudėjęs. Pastumiu Jozefą šonan, turiu jį nuvalyti. Sunki ir glebi jo koja kliudo žarnelę ir šiek tiek ištraukia ją iš pūslės. Reikia vėl įkišti arba kviesti daktarą. Bet man regis, kad jį purtė, o aš padarysiu tai švelniau nei kas nors kitas, suimu Jozefą, lyg norėdama jį paglamonėti, ir kupina kuo švelniausių jausmų įstumiu kateterį jam pro skylutę, kol šis įsiremia.
Jozefas atsimerkęs ir tylėdamas žiūri į mane. Vos pastebėjusi tai, prišoku ir užmerkiu jam akis. Jozefas man leidžia ir nesipriešina.
Neregys, kaip numirėlis, o aš dar užmerkiau jam akis.
Jis nebeatsimerkia. Kad ir kaip prašytum.
Galų gale padarau kaip mama, kuri dabar lauke ir barškina puodus. Nuvalau jį, nušluostau, papudruoju ir išnešu pridergtus skalbinius. Paprašau švarių. Mama man juos paduoda.
Skambutis. Lankytoja. Kaimynė. Ji atneša pilną prijuostę kažko ir nori tuoj pat patekti pas Jozefą. Tačiau Jozefas guli nuogas, ir aš jos neleidžiu. Niekas neturi jo matyti, tokio išsižergusio. Tačiau kaimynė mąsto kaip ir kiekvienas, kuris mąsto, ir nusprendžia, jog pusiau miręs taip pat nejaučia gėdos kaip idiotas, tad paprasčiausiai nustumia mane ir įsibrauna į kambarį, pas tą, kuris guli nuogas ir miršta. Bet kai pamato jį, stabteli ir sako: Viešpatie Dieve.
Aš puolu, suvynioju jį į švarias paklodes ir užkloju.
Moterėlė susitvardo, prieina prie jo galvūgalio ir vadina jį tėvuku. Jozefas nebeatsimerkia.
Moterėlė išskleidžia prijuostę. Ji nukraustė didįjį stalą, nuėmė medvilninę staltiesę ir užtiesė jį balta damastine. Dabar traukia iš prijuostės kryžių ir rožinį iš mažų karoliukų, ir butelį su apdraskyta etikete, ir siunčia mamą giesmyno, uždega baltą žvakę, prilipina ją prie lėkštės, spokso. Mama atneša giesmyną.
Kaimynė prisiartina prie manęs. Nepamiršk, sako ji, kai jau bus baigta, kas nors turi peržegnoti jį švęstu vandeniu, kilsteli butelį ir suplaka vandenį iki putų. Mirkteli akį, murma, kad gavo jį iš kunigo, paima ir padeda prie kitų fetišų, stovinčių ant damasto.
Jie kaip kokie negrų daiktai, niekučiai iš Bahijos arba Trinidado, varguolių reikmenys, iš kurių jie stato raganų namukus gintis nuo baltojo žmogaus ir jo smūgių.
Kaimynė sukinėjasi ir šniukštinėja. Jos veidas perkreiptas, ji kresna, pėdos šleivos, pirštai nelankstūs. Nuo sunkaus darbo, sako ji ir sako, kad iki 70 tarnavo pas svetimus, o dabar jai 80, bet randai taip ir liko.
Jai esant kambarys pasidaro jaukesnis, ir tai mane stebina, nes pažiūrėjus į ją atrodo, kad turėtų būti priešingai. Aš suminkštėju, mielai atsipalaiduočiau.
Dabar Juzefas tikrai miega.
Ateina mama, atneša ką tik išvirtos kavos ir dar 2 mielinius sausainius.
Su moterimis man saugiau. Jos tyliai įjungia televizorių. Dega balta žvakė. Nuo fetišų krenta šešėliai. Lauke dar labiau sutemsta ir viskas nutolsta.
Jozefas kriokia, tačiau moterys šnekučiuojasi, ir jo negalia atrodo nebe tokia svarbi. Ten, kur jis guli, tamsu, ir niekas nepamatytų ir neišsigąstų, jei jo veidas dar labiau pabaltų.
Nukryžiuotasis susilieja su tamsia siena, tik sidabriniai kačiukai tebešviečia aplink jį.
Versta iš: Ulla Berkewicz. Josef stirbt. Erzaehlung. Suhrkamp Verlag Frankfurt am Main. Dritte Auflage 1983
Iš vokiečių k. vertė Dalia Kižlienė