Sykį knygyno vitrinoje pamačiau knygą... Išvaizda ji priminė solidų, rimtą techninės kontoros katalogą, tai mane ir sugundė, nes aš domiuosi technikos naujovėmis. Kai ją parodė, supratau, kad tai ne katalogas, o literatūrinis mėnesinis žurnalas.
       - Kaipgi jis... vadinasi? - sutrikęs paklausiau.
       - Juk antraštė viršelyje!
       Aš atidžiai įsižiūrėjau į antraštę, paverčiau knygą šonu, paskui žemyn galva ir susidomėjęs tariau:
       - Nežinau! Gal būsite toks malonus ir pasakysite man pavadinimą, jeigu, suprantama, jūs jį žinote?.. Ir duodu žodį, kad jeigu tai, ką jūs pranešite, paslaptis, - šventai ją saugosiu.
       - Jokia paslaptis, - pasakė pardavėjas. - Žurnalas vadinasi "Apolonas", o kad raidės graikiškos, tai nieko... Kitą numerį jūs perskaitysite kur kas lengviau, trečią dar lengviau, o toliau viskas eis kaip iš pypkės.
       - Kodėl gi žurnalas vadinamas "Apolonu", o viršelyje pavaizduotas strėlių pervertas driežas?..
       Pardavėjas susimąstė.
       - Apolonas - grožio ir šviesos Dievas, o driežas simbolizuoja slidžius ir šlykščius dalykus... Tai jis, matyt, ir pervertas Dievo šviesos.
       Man patiko tokia vingrybė.
       Kai aš leisiu savo apsakymų rinkinį, pavadintą "Džeržgimu", tai viršelyje paprašysiu nupiešt ponią, einančią į dantistų kursų pastatą...
       Susidomėjęs keistuoju "Apolonu", nusipirkau žurnalą ir išėjau.



       * * *

       Pirmas straipsnis, - Inokentijaus Anenskio, - kurį pradėjau skaityt, vadinosi "Apie šiuolaikinį lyrizmą".
       Pirma frazė buvo tokia:
       "Mūsų pirmųjų menadžių jazminų tirsai greit sudrisko". Man truputį pagailo netikusios rusų liaudies, truputį pasidarė apmaudu: nieko negalima patikėti rusui... Davė jam jazmino tirsą, o tas apsidžiaugė, ir kad ims mojuot, kol visiškai sudrisko šis instrumentas.
       Frazė, kurią atsitiktinai išgriebiau iš "lyrizmo" vidurio, taip pat manęs nepradžiugino:
       "Po rusų literatūrą šlaistosi teosofinio kokso dalelės, to buržuaziškiausio iš Antismertinų".
       Man pasidarė baisiai skaudu.
       Aš taip nusiminiau, kad nebegalėjau skaityti straipsnio "Apie šiuolaikinį lyrizmą"...



       * * *

       Nemalonų jausmą sutramdė kitas straipsnis: "Himno Apolonui belaukiant".
       Esu džiugus žmogus, linksmybės veržte veržiasi iš manęs, todėl man labai patiko sakinys:
       "Kadangi šokis yra nuostabiausias gyvenimo reiškinys, reikia susikibti visiems ir šokti. Žmonės privalo tapti nuostabūs, kad ir ką jie veiktų, o šokis bus gyvenimo įstatymas".
       Kiti autoriaus žodžiai apie altorių užžiebimą, privalomas eitynes ir šokius mane sužavėjo.
       "Iš tikrųjų! - mąsčiau aš. - Kaip mes gyvenam... Nei tau malonumo, nei tau linksmybių. Visi šliaužioja žeme kaip dvesiančios kirmėlės, liūdesys kausto kaulėjančius sąnarius... Ne, žūtbūt privalomos eitynės ir šokiai - štai kas išves mus į naują kelią".
       Toliau autorius kalbėjo:
       "Neatsitiktinai pastaraisiais metais padidėjo dėmesys šokiams..."
       "Štai kaip! - pamaniau. - Prasideda!"
       Artėjančių linksmybių nuojauta man užėmė kvapą, ir aš turėjau pasistengti, kad pereičiau prie kito straipsnio:
       "Apie teatrą".



       * * *

       Straipsnio apie teatrą autoriaus nuomone, teatro išsigelbėjimą ir atgimimą gali laiduoti tik lygiateisis žiūrovų dalyvavimas veiksme kartu su aktoriais.
       Idėja man patiko, bet daug kas buvo neaišku: ar teatro direkcija taip pat mokės atlyginimą žiūrovams, ar aktoriai, kaip ir žiūrovai, turės pirkti kasoje bilietus, kad galėtų "vaidinti"... Ir kaip reaguos aktoriai į tingią ir inertišką publikos dalį, į žiūrovus, kurie pasitenkins paprasčiausiu žiopsojimu į tai, kas vyksta?..
       Beje, aš sutinku su autoriumi, kad svarbu idėja, o detales bus galima numatyti vėliau.



       * * *

       Vakare nuvažiavau pas vienus pažįstamus ir radau svečių.
       Visi sėdėjo svetainėje nedidelėmis grupelėmis ir kalbėjo apie biurokratų įsigalėjimą, pasitelkdami Anglijos ir Amerikos pavyzdžius.
       - Ponai! - pasiūliau aš. - Ar ne geriau būtų mums susikibti į linksmą ratelį ir lėkti pas Dionisą?!
       Mano pasiūlymas sukėlė abejonių
       - Kaipgi?
       - Mūsų kasdienybė turi šokio ritmą. Ratelis privalo suktis net šiokiadieniais, perėjęs iš scenų į gyvenimą... Duokite man savo ranką, madam!.. Štai taip... Ponai! Na, kodėl jūs tokie surūgę?.. Paimkite savo kaimynę už rankos. Ko jūs žiūrite į mane tokie nustebę? Pasiruošėt? Na, dabar galite lėkti džiugiu rateliu. Ponai... Juk negalima šitaip!..
       Svečiai sumišę nuleido mano paliepimu sukabintas rankas ir nedrąsiai susėdo į savo vietas.
       - Kodėl jums šovė į galvą tokia mintis - šokti? - sausai paklausė šeimininkas, - Kai bus šokių vakaras, tuomet jaunimas ir pašoks. O solidiems žmonėms nei iš šio, nei iš to kvailioti - sutikit...
       Norėdama nutraukti nejaukią pauzę, šeimininkė tarė:
       - O poetą Buniną akademiku išrinko... Girdėjote?
       Aš trūktelėjau pečiais.
       - Ak, jau ta rusų poezija! Ji prikimšta teosofinio kokso dalelių, to buržuaziškiausio iš Antismertinų.
       Šeimininkė pablyško.
       O šeimininkas paėmė mane už rankos, pasivedė šalin ir rūsčiai šnibžtelėjo:
       - Tikiuos, po viso to, ką jūs pasakėte, pats suprantate, kad lankytis daugiau mūsų namuose nederėtų.
       Aš priekaištingai linktelėjau galva ir patapšnojau per petį:
       - Taip, taip! Greitai sudrisko mūsų pirmųjų menadžių jazminų tirsai. Jums tik pavesk kokį reikalą... Dėkoju, nesirūpinkit... Aš pats nulipsiu! Čia vos keli laipteliai...



       * * *

       Prastai nusiteikęs ėjau gatve.
       - Štai ir renk su tokia liaudim šokius, štai ir suk ratelius! Duok jam jazmino tirsą, tai jis ne tik mojuos, bet dar ir, vežiko botagu pavertęs, tave juo išvanos! Dionisai!
       Susikrimtęs nuėjau į teatrą.
       Gniauždamas kumščius, scenoje stovėjo policininkas, o prieš jį klūpojo pirkliai.
       - Jūs mat dar skųsitės?! - riaumojo policininkas.
       Aš nusprendžiau pamėgint įgyvendint man patikusią publikos susiliejimo su scena idėją.
       - Skųsitės? Sukčiai, bjaurybės...
       Aš atsistojau ir su nepasitenkinimo išraiška šaukiau toliau:
       - ... Jūs apgavikai! O ar žinot, trauk jus devynios, kad...
       Paaiškėjo, kad publikos dalyvavimo spektaklyje idėja dar nepaplitusi...
       Policininkas, tearo kontoroje rašydamas protokolą, pažvelgė į mane ir paklausė:
       - Kas paskatino jis įsikišti į pjesės veiksmą?..
       Aš mėginau teisintis:
       - Tirsai labai jau sudrisko, ponas policininke.
       - Žinom mes jus, - skeptiškai tarė policininkas. - Prisigeriat, o paskui - tirsai!..

       Vertė Benediktas Januševičius