Hansas Carlas Artmannas (1921–2000) – austrų poetas, prozininkas, performansininkas, vertėjas, avangardinės literatūrinės „Vienos grupės“ („Wiener Gruppe“) įkūrėjas, idėjinis vadas, anti-PEN klubo narys. 1967 m. išleista Artmanno knyga „Neužgimusi žinia. 90 sapnų“ („Grünverschlossene Botschaft. 90 Träume“) yra viena iš žymiausių jo knygų. Tai sapnininkas iš 90 sapnų, konstruojamas senas tradicijas Austrijoje turinčio 90-ties skaičių loto žaidimo (įteisinto XVIII a. viduryje) principu. Neribota fantazija, alogika, „sapno stilistika“, kalbiniai žaidimai, metaforų labirintai, ironija, makabrika, vaikiškas primityvizmas, pokštas – čia viskas viename, artmaniškojo poezijos pasaulio segmentai. Tai savotiška XX a. senovės Egipto, Babilono sapnų knygų versija.
1
Svirplio širdyje griežianti violončelė – dažnai pasitaikantis sapnas, reiškiantis sėkmę, pinigus, tarkime, kad svirplį sules putpelė, o putpelę sudoros ėriukas, ėriuką – vilkas, o šį – badaujantis admirolas, kurį išlaipino Arizonoje, jūros pakrantėje, jam priklausantis maištaujantis laivynas. Tad griežia svirplys admirolo Boido viduriuose, tu pabundi ir užrašai tik tau girdimą muziką, skambančią dar tik ausyse, užrašai skaičių vienas.
2
Jei sapnuoji skrybėlę, iš jos prasikalusius sparnus, išvien suaugusius su tavo galva, jie neša tave, visas tavo kūno svoris po kaklu, į kanibalų kaimą, prieš akis jau galandamas žvilgantis peilis, peilių prekeiva išsišiepęs skaičiuoja uždirbtus pinigus, virėjo žmona lyg žėruojančią karūną nuima nuo vyro galvos baltą kepurę, ketina ją užmaukšlinti tau, ir užmaukšlina, kepurės viršuje atsiveria anga, iš jos išlekia laukinių gulbių būrys, tai imk ir užrašyk skaičių du.
3
Jei tau sapnuojasi, kad prie tavo namų sukinėjasi raitininkė, šokdama iš balno užmeta pavadžius ant tekančio mėnulio rago, dedasi esanti gražiausiu angelu iš visų Matildų ir dvejodama žvelgia pro pirmo aukšto langą, o už jo tu kiurksai prie stalinės lempos, išsirengia priešais tave ir reikalauja įsileisti į pačią namų židinio šerdį, pasišauna tai padaryti bet kokia kaina, net siūlo už tai nemenką pinigų sumą, tau nelieka nieko kito, labai jau keista mintis, tik atsisakyti patenkinti jos užgaidą, tai išsitrauk pistoletą ir baltam popieriaus lape šūviais išvarpyk skaičių trys.
4
Jei tau sapnuojasi, kad in questo prato adorno ogni selvaggio nume sovente ha per costume di far lieto soggiorno*, vis delsdamas nutūpti, nuvarytom kojom paliesti žemę, virš tavęs ore sklando nuvytusių rožių žiedlapių spalvos paukštis, kairės kojos naguose sugniaužęs neužgimusią žinią, ir saulė po savo dienos klajonių kaip tik ties laidos riba, netoli čiurlena šaltiniuotas upelis, guli valandėlei prisnūdę medžiotojai, tai keliauk ten, lombarde užstatyk savo šešėlį ir kotiruok jį numeriu keturi.
_______________________
*„Šioje vešlioje pievoje kiekvienas laukinis dievas puoselėja nuolatinį ketinimą paviešnagėti“ (ištrauka iš C. Monteverdi operos „Orfėjas“)
5
Gaublys iš pergamento, sapne iškyla toks vaizdinys, gaublys dega iš vidaus, karštas lyg ta keliaujanti blondinė, pirmąkart išgirdusi rėkiant Taičio audrapaukštį, gaublys sukasi galop iš visos viduriuos slypinčios aistros, kaip lampionas, užsiliepsnoja, ugnys šoka aukštyn, paskutinę akimirką iš jo išsprūsta stačias degantis ašies strampas, prieš tai šmėkštelėjusi blondinė puola tau ant kaklo, apiberia bučiniais, pabunda toks laukinis beprotiškas geismas, staiga iš kažkur atsiradusi sofa dreifuoja pamažėle besiraitančiame vandenyne, aplink nieko daugiau, tik plytintis dangus, pieniai ir tavo skubri meilužė, o tau dar grasina alka, kai jūs tuo metu nenuilsdami pikiruojate, ritmingai judate aukštyn žemyn, kol dalimis subyra tavo stuburkaulis, tuomet paryčiais nubudęs iš kaulų smegenų išraityk demblį su skaičiumi penki.
6
Jei regi neįtikėtinai didelį naftos stulpą, trykštantį iš Kanaano žemės, raibuliuojanti čiurkšlė stratosferoje tolygiai išsišakoja Avino žvaigždyno ragais ir nenukrinta, paskutinę sekundę į pagalbą atlekia ir iš pavojingos zonos tave evakuoja nuotolinio valdymo džipas, tu atsiskaitai vynuogėmis, o tas aparatas, lyg smulkiom monetom, atiduoda tau grąžą nurūgusiu prastu vynu, po keletą dienų trukusios kelionės tu išvirsti iš transporto priemonės kažin kokiam Aliaskos mieste, tave pasitinka seni, galimas daiktas, jau seniai numirėliai tavo draugai, grasina šiepdami dantis, tuomet ant savo pagalvės išpiešk skaičių šeši, kad pabudęs draugų niekada neužmirštum.
7
Paryčiui sapnuose tave mirtinai išgąsdina porcelianinės lėlės su skrodimo peiliais rankose, tu bijai netekti savo vyriškumo arba, jei tu moteris, savo klitorio, bet tau šauna geniali mintis pasiversti gryno deimanto statula ir tu jau, persimainęs, stirksai savo vietoje, aplink knibždančios lėlės į tave suknežina žėrinčius instrumentus, tu piktdžiugiškai juokiesi, o koks piktas juokas, jis lėlių akis mirksniu paverčia pelenais, iš besidriekiančių debesų viešpatijos apsireiškia menamas Manitu, sklęsdamas nusileidžia į žemę ir tol draiko lėlių akių pelenus, kol jie virsta dūlėsiais, o prerijos – tuščiu, blizgančiu stalu, tad dabar, netaręs nė žodžio, atsikelk ir įsirašyk sau į bloknotą kreivą septynetą.
8
Jei sapnuoji čingischanes, tu – pririštas prie savo lovos, o jos grasina užmaukšlinti tau dailią kailinę kepurę, varstomas kankintojų laukinių žvilgsnių drebi iš baimės, šauki tokiu balsu, kad sustoja visi Azijos laikrodžiai, laikrodžių švytuoklės, iš vasaros snaudulio atkunta visi vilkų padermės žvėrys ir staugdami sukelia tokią audrą, baimė apsėda visus Kinijos namų židinius, ugnies gerklės šnypšdamos užgęsta lyg cigaretės, jų vietose kaip akių vokai atsiveria krateriai, tuomet tai ženklas, kad gali išlošti daugiau nei aštuoniais.
9
Jei prieš tave išnyra gyvatė ir su visu iliuzionisto cilindru ryja balandžius, o tu taip giliai nugrimzdęs, užmiršęs net savo vardą ir pavardę, cirką krečia iš tavęs, ir vėjas, kuris ne šio pasaulio, blaškosi savo narve tarp gūsių virbų, juos purto (o jis nepasiduoda, nerimsta kaip žmogysta iš Vakarų), vidinėse kišenėse paeiliui ieškai kitokių vizitinių kortelių, bet visų klounų klounu tu jau paskirtas, tad verskis kūliais, šok per degantį liūtams skirtą lanką, šuoliuok vis tolyn ir tolyn, kol pro lanko ausį išsiraitys kažin koks devynetas.
10
Jei sapnuoji sapną, kuriame tu esi dromedarų bandos prižiūrėtojas, tik būtinai atskirk patinus nuo patelių, šias gink į vakarus, o anuos – į rytus, keliaudamas moters povyza, o ji geria arbatą, atrandi savo tikrąją meilę, kartu su ja miegi, naktinėdamas sutrini jos akinius, ji kažin kodėl rauda savo šviesmėlynėm akim sėdėdama priešais tave, o tu jai tik tiek: nors ir persiplėšk, bet eik iki galo! ir plyšta, plyšta jos širdis, dar ir dėl tavęs, jus neša du dromedarai, patelė ir patinas, palankinu būsimon kapavietėn, tad pamiršk visas priesaikas, pamiršk visas ištikimybes, išsinerk iš skarmalų, atsikratyk, šauk visa gerkle, visais pasaulio vėjais savo laimingąjį skaičių dešimt.
11
Nėra nieko blogiau nei sapnuoti sudegusius raganius ir dar privalai gerti su prastu vynu sumaišytus jų pelenus. Išspjauk tą dvokiančią šlykštynę, spjauk ant skalbyklos sienos, ją rasi savo namo kieme, šis padažas virs tau sėkmę atnešiančiu vienuolika*.
_______________________
*Žodžių žaismas: vokiečių kalboje elf (vienuolika) gali reikšti ir mitologinę būtybę elfą.
12
Jei veidas be kūno, kūnas be veido, dvasia, vaiduoklis, vienuolikos* šmėkla, tai dvylika.
_______________________
*Kaip minėta, vokiečių kalboje elf gali reikšti ir elfą, tokiu atveju verstina – „šmėkla, panaši į elfą“.
13
Jei vienu metu tau išaugę trylika kojų – tai eilinis sapnas, ir tiek. Atsikelk, čiupk skėtį, išskleisk jį trylika kartų.
14
Jei sapne žirglioji geležinkelio bėgiais, ties geležinkelio sankasa padedi plastikinę bombą, ir prieš tavo akis šmėkšteli traukinio katastrofa, keleivių siaubas, jie tyso sudraskyti į gabalus, ištaškyti, rytmečio pievų migloj, plaukuose medžio skeveldrų vainikai, tai graužkis dėl užmačių, atsikratyk slegiančios naštos, saugokis Alpių šaulių, savo rankomis susikišk burnon tą šlamštą, suryk – nusprogsi kaip keturiolikto skersmens granata.
15
Jei sapnuoji, kad vienu metu išsyk esi ir žydas, ir žydė moteris, keliauk į Bombėjų, kelk vestuves, gimdykis vaikus ir vešėk, gyvenk ir mirk. Šią naktį tavo laimingasis skaičius – iš vieneto ir penketo, iš smulkučių pirštų krumplelių tylos bokšte sudėliotas skaičius penkiolika.
16
Jei sapne joji aligatoriaus patele ir tau atrodo, tarsi ji būtų guminė, o ne iš mėsos ir kietų žvynų, bet vis dėlto nukanda tau dešinę koją, pirmąją pagalbą tau suteikia Nairobyje, juodaodė medicinos seselė paaukoja tau savo kraujo, dėl to pavirsti dryžuota žmogysta, atrodai it zebras, o paskui velniažin kas sprukdamas iš ten pralekia kaip uraganas, žalios akys svaidosi žaibais, tai nepaisant visų sužalojimų nusileisk žemyn prie upės, prie dumblo, ir jame pirštu išraityk šešiolika.
17
Sapnas gali tau įtaisyti 17 akių, kurių kiekviena žiūri skirtingomis pasaulio rožės kryptimis. Iš pradžių pajunti – tave spiria prie kažkokio apskrito bokšto, šis – joks eifelis, o milžiniškas iš plieno žiedų sunertas bokštas, kuris stiebiasi į švytintį balandžio mėlį, paskendęs aliuminio spalvos eterio ūkanose, virš užsklęsto kasos langelio kabo lentelė, jamais les dimanches*, nors ir šeštadienis; tuomet atsiveria plačiausias griovys, per kurį jokio tiltelio, jame užrūgęs sukrešęs vanduo, kareivių galvos, kurios švytėdamos fosforu sutemose išnyra paviršiun, purvinas vanduo semia jų dantų ginkluotę, tau klaiku, išgirsti žvėrių šnaresius, šie šmirinėja pomišky, jų nematai, driežai ar triušiai, gyvatės ar nekalti paukštpalaikiai? jau lauki kada tau suleis dantis, bet niekas nepasirodo; o tada išvysti tuntą tavęs link gatve besiritančių negrų, tokiomis aplinkybėmis krūmų vėliavos neabejotinai gali reikšti tik viena, tu atlauži šautuvo nuleistuką, mechanizmas užsikerta, automatą sviedi į purvą ir bėgi, kol liežuvis nutįsta iki chaki spalvos diržo, įvirsti į kažkokios citadelės fotolaboratoriją, o joje vadeiva kaip tik apžiūrinėja nelaimėlių, kuriems jau įvykdytos mirties bausmės, negatyvus, tuomet priemiesčio kino teatre išgyveni pasaulio pabaigą ir pačią totalaus žlugimo akimirką tavo ranka nuslysta ant kaimynės kelio, tačiau pastebi – ji visai sukriošusi, sprunki iš seanso, spalio vakaras, važiuoji citroenu, nusineria jo ratai, o vietoj jų išauga pūslėtos darbininkiškos rankos, kurios perneša tave per kelių kryžmą, tuomet pakeliui į dangų pasieki centrinį paštą, ant laiško – jį siunti sau – klijuoji pašto ženklą, dar aplipdai ugniaspalviais spec. ženklais, savo krūtinėje pastebi tris šautines žaizdas ir nugrimzti į žalsvų svogūnų masę, paskui ši augalinė jūra prasiskiria, iki šiol tvyro tvaikas, tu atsiduodi tų gemalų aromatu, įsmunki į sporto salę, iš kurios tą pačią akimirką tave išspiria, iš dirbtinių akacijų iššoka įstabios nuogos šalmuotos motociklininkės su odiniais diržais, jos tave apsvaido sniego gniūžtėmis, bet viena jų ištykšta kiaušiniu, glitėsiai bėga per tavo kaktą, laižai lašantį trynį, kažkoks ūžiantis skruzdžių skraiduolių debesis sudoroja našles, nuo žemės paviršiaus nušluoja miškus, tu iki ašarų raitaisi iš juoko, sumaitoji kažkokius vargonus ir jauties it Orfėjas, tuomet šaukies išganingo švęsto vandens, iš skylių krūtinėje ištrauki susuktų dolerių ritinėlius, skerdykloje nudobi karvę, o galiausiai išgirsti būgnijimą, sklindantį iš pamirštų cinko karstų, tau užgula ausis it griaudžiant perkūnijai, Alpių urvai akimirksniu prasižioja žvėrių nasrais, tu išsigąsti, pabundi ir iškrenti iš lovos kaip koks septyniolika šviečiančioj tablo.
_______________________
* Jamais les dimanches (pranc.) – sekmadieniais niekada.
18
Jei susapnuotum sapną, pavadintą Blahotka (šis sapnas – tai mergina; medžiotojo dukra – neužmirštuolių akimis; svyruojantis angelas; lelijos stiebas su rankom ir kojom, sapnas su krūtimis – kaip kadais gegužį, dviem pavidalais apsireiškianti šmėklelė: tai gluosniu prie kūdros, tai vovere miške – bet tėvui tai nepatinka, grūmoja pirštu iš visų sapno kerčių, širsta kaip ką tik užkurta krosnis spalį, tarp grėsmingų grasinimų barbena pirštais į medžioklinio šautuvo spyną, išsidirbinėja kaip operoje), tai septyniolika kartų sliūkink aplink girininkiją (taip užliūliuosi senius), o sukdamas aštuonioliktą ratą, šok į Blahotkos lovą – tu pakirsi iš miego (šios knygos garbės žodis) su juodais ratilais paakiuose.
19
Jei tavo moteris ar vyras susapnuotų, kad esi liepsnojantis dygliuotas krūmas, prie kurio veržiasi visi pasaulio paukščiai, trokšdami jame virsti pelenais, tai čiupk lazdą, skrybėlę, keliauk į Monte*, išžaisk devyniolika ir tau eisis kaip iš pypkės.
_______________________
* Monte Karlas – Monako centras, garsus lošimų namais.
20
Jei sapnuoji aštrius pjūklus ir laukines kates, tu sprunki nuo jų ir vargais negalais pasieki žavingą kalvą, ant kurios auga įstabus medis, į jį įsikabaroji, pjauni šaką, ant kurios pats sėdi, sušniokščia lapai – tau krentant žemyn žaluma įsisuka verpetais – tu klesteli ant savo pjūklo dantų, dabar tai tikrai yr dvidešimt, gali staipytis ir raivytis kaip tik išmanai.
21
Jei sutinki barzdotą kiną, tavęs paprašo peilio ir šakutės, savo stalo įnagius jis palikęs namuos, Pekine, ir šis geltonodis vyras nepastebimai pavirsta telefono diskeliu, tuomet nedelsk ir surink dvejetuką ir vienetą, sėkmę atnešiantį dvidešimt vieną.
22
Jei sapnuodamas apsišlapini, čiurlenant žaibišku greičiu suvoki, kad davei pradžią visoms didžiausioms Airijos upėms, pajunti kaip ištuštėjusioj tavo šlapimo pūslėj sužvanga safyrai ir turkiai, o dienraštyje perskaitai, kad dievobaimingų žmonių atmintyje amžiams liksi vandenų dievybe, tai visam pasauliui visa gerkle dvidešimt du kartus sušuk savo vardą – kad visi jį išgirstų.
23
Tuo atveju, jei sielai išlėkus į naktines klajones sutinki kakadu su ramentais, abiejų karų luošį, ir šis liūdnomis akimis tave užkalbina sakydamas, – jo sparnų mostai daugiau nebebūsią tokie kaip kadais, – ant jo rudšvarkio tu pastebi ordinus, kurie tau atrodo kažkur matyti, o išties – juose atsispindinti tavo paties atvaizdas, o už šio – tai tavo tėvo (ech, kaip bėga laikas: žiūrėk, čia – banglentininkas savo jaunystės viražų pursluose, o čia – jau senis, bejėgis sverdintis indas, pastėrusiu žvilgsniu, kenčiantis), tuomet prisimink savo palaimingą jaunystę ir užrašyk melancholiškąjį dvidešimt tris.
24
Jei tau sapnuojasi kleketuojanti SSRS vėliava, iškelta pro skylę stoge, pavasario vėjas įsisuka tau į šnerves ir atrodai it patrakęs žirgas, įkinkytas į šiukšliavežį ties Prenzlauerbergu* (vaiski siurblinė ryto saulėje), iš atsitiktinio namo laiptinės vėsos išneria Stalinas, iš savo mauzoliejaus, tėviškas, elegantiškas, griežtas, bet teisingas, ūsuose voratinkliai ir kopūstų tvaikas, mirkteli dešine akim, o kairė – pastėrus, ir pareiškia: Ponams atiduokite tai, kas ponams ir priklauso – tai yra šimtą porų skirtingų batų!, tuomet nustebęs suklūsta Ulbrichtas**, smilium perbraukia per marškinių apykaklę, skubriai užšoka ant tavo vežimo pasostės ir kartu darda iki paties VPO prekybos centro Alekso aikštėje***, tuomet tau belikę dvidešimt keturi norai.
_______________________
* Berlyno rajonas.
** Walteris Ernstas Paulis Ulbrichtas (1893–1973) – vokiečių komunistų partijos narys, VDR politikas, valstybės tarybos pirmininkas.
*** Rytų Vokietijoje centrinėje Berlyno Aleksandro aikštėje (žmonių vadinama Alekso aikšte) buvo atidarytas milžiniškas VPO (Valstybinės prekybos organizacija, HO – Handelsorganisation) prekybos centras, kuriame esą šūkių būta daugiau nei prekių.
25
Jei sapne esi įkalintas lednamyje Nugsuake*, raktas iš ledo, spyna iš ledo, nakties tamsoje ieškai pjūklelio, beieškodamas praleidi ištisą naktį, diena kaip pro marmelado stiklainį prasismelkia į tavo spingsintį kalėjimą, kažkoks išpurtėlis apgraibom vis suka ratus, tik viena mintis – tai lednamio demonas, šis atveria apkiautusias akis, siūlo pagalbą ir paramą: Taip, kas išmaino sąžinę... taip, juk įgauna ašmenų galią – bet, o... Tau skauda, drasko gerklę: matyt dvidešimt penki, nei mėsgalys, nei dumbliai, plačiai išsižiok.
_______________________
* Nugsuakas – pusiasalis vakarų Grenlandijoje.
26
Jei prieina šv. Simonas ir skelia tau atsakantį antausį ir jei nuo virpėjimo savaime pradeda gausti visi Kazanės varpai, beje, jei dar prieš Velykas, žydinčių beržų ir žydinčių dilgėlių šventę, iš šv. Simono barzdos iššoka mažutis kiškutis, tuomet kita tau sėkmę atnešianti diena bus dvidešimt šeštoji.
27
Negi negalėjai susapnuoti, jog rašai kūrinį pavadinimu Clef du songe* arba Asirų-babiloniečių Sapnų knyga, kuri galėtų vadintis ir nevykėlio sapnininku, skirtą ypač tiems, kurie, žaisdami niekingąjį loto, iš dosnaus Fortūnos gausybės rago trokšta susižerti begales turtų. Ją kurpi, perdirbdamas ir gerokai išplėtodamas Parankinę knygą hermafroditams, Kabule dvidešimt septintaisiais metais.
_______________________
* Clef du songe (pranc.) – raktas į sapnus.
28
Jei paternosterių* procesija tirtėdama pradeda šėlti, jei žmonės nebedrįsta ištrūkti, iššokti lauk, jei liftai pokši kaip kartoninės dėžės, jei pardavėjos choru pratrūksta cypti daugiabalsiu iiii, jei išpurtusi gruodžio vilna drimba iš visų prekystalių, užstringa eskalatoriai, jei dirbtinės kalėdinės eglutės užsiliepsnoja it aisbergai, o prekybos centrų dievas atveria akis, tuomet iškris dvidešimt aštuoni.
_______________________
* Lot. Pater noster – Tėve mūsų; liftas panašus į rožančių; sekcinis keltuvas – be sustojimo judantis keleivinis liftas su daug kabinų.
29
Jei sapnuoji sapną, kuriame UŽ* joja it kaubojus ant išsidriekusio mėnulio pjautuvo, kuris juos, be perstojo sūpuodamas aukštyn žemyn, padalija pusiau, žemėn krenta dvi merginos puselės ir, susimetusios į vieną kūną, vėl klesteli ant šieno žaginio strampgalio, ir ateina valstietis, samdinė, akiniuotas poilsiautojas, policininkas su kirtikliu, brazilas su prijaukintu kaimanu, medžiotojo bilieto neturintis vyriškis ir visi iš nuostabos aukštyn kilsteli rankas – tai ant pulsuojančios savo širdies kardiogramos dvidešimt devynis kartus užrašyk aleliuja ir tylėk, neprasižiok tarsi nieko nebūtų nutikę.
__________________
* Užpakalio žandai.
30
Jei sapnuoji – iš kapų ir urnų tavęs šaukiasi tėvynė, seniai pamiršti mundurai, o herojiškos parkų ir alėjų statulos, katapultavusios iš liepsnojančių bombonešių, nusileidžia parašiutais, branduolinių bombų lietuje pleška menų ir meilės arsenalai, tavo gyvasties rugiagėlės stiebelis virpa vėjy, besiveržiančiam iš krosnių, ugnies pašvaistė nebeleidžia tau sudėti bluosto, vilkas taip nuožmiai išstaugia blogąją naujieną, jog sprogsta tavo ausų būgneliai, daugiau nieko balto ar juodo, viskas stačiai raudona – per liepsnas nebematai net savo kraujo – tuomet apsiginkluok trisdešimties drąsa ir nerk skradžiai ugnį, šūviais prasiskink kelią, bandyk atsipeikėt iš miego!
31
Jei šmėkšteli kerintis bajaderės siluetas ir tu, kaip padėką už josios meistriškumą, nori jai suteikti malonumą – slapčiomis žemyn nusileidi kelnes, bet paaiškėja, kad ji esanti tik nuoga nedoro iliuzionisto ir šarlatano šmėkla, o tu stypsai ten, žmogelis vienais apatiniais marškiniais, sugėdintas, pažemintas, tau nieko kita nebelikę – tik įniršis, kartu su šimtu šventyklos tarnų regi savo vešinčio erškėtšakio prisirpusią uogą, – tai nepaisant to, pabudęs ir loto išmetęs trisdešimt vieną, dar įstengsi šį tą nuveikti.
[...]
90
O jūs, sapnų sapnuotojai, jūs niekad nesapnavote to, ką sapnavau aš, o aš niekad nesapnuoju to, ką sapnuojate jūs, ir niekad nesapnuosite to, ką sapnuosiu aš, nes aš sapnuoju savo sapnus, o jūs savo.
Iš vokiečių kalbos vertė GYTIS NORVILAS