Accessibility Tools


      Hansas Arpas (Jeanas Arpas,18861966) skulptorius, tapytojas, koliažininkas, poetas, abstrakčiojo meno pradininkas, dadaizmo įkūrėjas. 1916 m. Ciuriche įkūrė menininkų grupę „Dada“, o 19191920 m., kartu su Maxu Ernstu ir socialiniu aktyvistu Alfredu Gruenwaldu, įkūrė dadaistų grupę Kelne. Visą gyvenimą H. Arpas rašė vokiškai ir prancūziškai, pasirašinėjo dviem vardais Hansu ir Jeanu. Jo poezija, epigramos ir eseistika ateinančioms kartoms tapo idėjiniu dadaizmo vadovu.




***
vai mūs gerasai kasparas mirė.
kas dabar degančią vėtrungę laiko viršūnėj, kas suka kavos
malūną, kas idilišką stirną vilioja.
jis klaidino jūroje laivus žodeliu parapluie ir vėjus jis vadino
bičių tėvu.
vai vai vai mūs gerasai kasparas mirė. šventasis bimbam
kasparas mirė.
šieno žuvys tarška varpuos kai ištariamas jo vardas todėl aš
toliau šnabždu kasparai kasparai kasparai.
kodėl tu tapai žvaigžde ar grandine iš vandens ant karšto
vėjo sūkūrio ar tešmeniu iš juodos šviesos arba permatomu akmeniu
ant uolingo būdo vaitojančio būgno.
dabar išdžiūva mūsų makaulės bei padai ir pusiau suanglėję
fėjos guli lauže. dabar griaudi užu saulės juodas kėgelbanas ir nieks
nebeišsitraukia kompasų bei karučių ratų.
kas valgo dabar su žiurke prie vienišo stalo. kas nuveja velnią
kai jis arklius nori apsėsti. kas aiškina mums monogramą žvaigždėse.
jo biustas puoš visų tikrai taurių žmonių kaminus betgi tai nėra
paguoda ir uostomasis tabakas kaukolei.

vertė Kęstutis Navakas




***
juodi vėjai kabo kaip grandinės nuo žvaigždžių.
graibštvašiai graibsto juodas lako sienas.
dega miestų planai.
namai eina ant septynių rubinų ar sukasi ant deimantų lyg
sukučiai.
perkūnai rieda per tolimus dvarus ir karalienės krinta nuo savų
melžimo suoliukų.
iš žemės kaklų kyla nuomininkai bei subnuomininkai su savo
galvanizuotais vorais.
iš klijų ateina stiklo skeletėlis ir lyg chaosas aidi.
kas neša mūsų karstelį pro šalį po šalta ryto žvaigžde.

vertė Kęstutis Navakas




***
lapuočių miškuose svirpia sudužusių paukščių siaurapjūkliai.
cinoberio raudonumo taurių žvėrys įsimauna viens į kitą kaip
kinietiškos dėžutės.
kartezietiški narai lekia tymu išmuštom karietom į druskos
viryklas kurios gražesnės nei liudviko XIV sodai.
lėtai lipu kelrodžiu į viršų.
šakų skylėse ant kelrodžio dedu aš savo kiaušinius.

vertė Kęstutis Navakas




***
didžiūnė šventiškai pompuoja debesis maišan iš odos ir akmens.
didžiuliai kranai be garso kelia į dangų virvančius vieversius.
smėlio bokštai vatos lėlėm užkimšti.
šliuzuose kaupiasi amonitai diskai bei girnos.
laivai vadinasi hansas ir grėtė ir plaukia nieko nenujausdami toliau.
aitvaras vedžiojamas ant lyno nešas užrašą kunigundula.
miestams nupjautos kojos tik bažnyčių bokštams visa judesio laisvė
rūsiuose duota todėl mes irgi neįpareigoti valyti nagus ragus ir vėtrunges.

vertė Kęstutis Navakas




***
besijuokiantys žvėrys putoja iš geležinių ąsočių.
debesų volai spaudžia žvėris iš jų kauliukų bei akmenų.
plikos kanopos stovi ant senovinių akmenų tyliai lyg pelės ties
šakom ir ąšakom.
sniego kulkos perveria ragus.
karaliai ant kėdžių šuoliuoja į kalnus ir pamokslauja gruodžio ragas:
nuleiskite šiaudų tiltus neškite geležies laiškus be garso ir kad gerai girdėtųs.
ledo butely šąla purpleliai.

vertė Kęstutis Navakas




Batuotos žvaigždės

wilhelmui frengeriui


maurulam katapult i lemm i lamm
haba habs tapam
papperlapapp patam
ir pappen mannapapstą
į rašalo tekstą
ir kirpti taupiai kaip šeimininkės
naudotą vandenį iš jūsų vonios
papperlapapp patam
patam patam
ir žengti per keturis dienlaikius dienos
per pisseminuit´ą
pissematin´ą
pissemidi
ir pissesoire´ą
patam patam
ir pakabinti jūsų kūnišką kūną
jūsų kūnišką lyną
jūsų kūnišką šaką
madonų hipodromo garderobe
patam patam
todėl ir remiasi patantai
jų kongenialūs libretokantai
į mūrą maurulam
todėl katapulta i lemm i lamm
prieš fiks ir paruoštus faksfoliantus
papperlapapp patam
ir pappen mannapapstą
rašalo tekste
todėl jau taip yra
nei linksma nei liūdna
ir neturi prasmės
ir šaukia kaip gyvas drabužis
kaip dantis daiginantis akmuo
habemus papam habemus mamam
mesopotaminem masculini
bosco contra belachini
haba habs tapam
patam patam
ir mokinti erezijos kad griaumedis
susideda iš griauvaisių
griaulapių
griaušakių
griaukamienio
ir griaušaknių
patam patam
maurulam katapult i lemm i lamm
haba habs tapam
jūsų kalba jūs burnoj sulūžo
jums auga plaukai jūsų sieloje
jums auga plaukai jūsų ponuose
kas gi čia per bičiuliai
ar tai kiaušiniai dvasingai užtemdyti
gal tai laukinė tolumų mėsa
kuri priėjo arčiau
aš negaliu pasakyti
patam patam
aš negaliu pasakyti
patam patam
maurulam katapult i lemm i lamm

vertė Kęstutis Navakas




Primestas šeimininkas

be to jūs man per baltas skraidyti
ir per juodas gulėti
dešinėj per jaunas
o kairėj per senas
dar pridėkim kad jūs esat kūniškas
dar pridėkim kad jūs ateinat tiesiog iš begalybės vidurio
dar pridėkim kad jūs tris iškimštus kalnus išsyk galit praryti
taip jūs pernelyg man primenat dresuotą gleivių mėnulį
kurs veltui ieško penkto rato sau ant užpakalio
man reikalingas šimto karatų iždininkas
su pinigine iš akmenų
ir meistru iš kaulų
taip sakant visuomeninė padėtis
padėtis nuo vyresnių lig jaunesnių dienų
jam būtų saugu pas mane
be to jisai veltui kasdien gautų drėgnas savo vandens šukes
jūs man ir viršuj per bukas
ir apačioj per smailus
priešaky per trumpas
ir užpakaly per ilgas
man reikia vieno kuriam viskas tiek ilga kiek platu
ar mažų mažiausiai ilga tik per vieną galvą ilgiau nei trumpa
o trumpa tik trumpai ilga
trumpinant ir trumpiau tariant ilga trumpa
o trumpa platu
o kur per trumpa ar per ilga
trumpa trumpa
o ilga truputį įmušta
kaip man jus susikišti į savo vėjuotus marškinius
kaip jūs įsivaizduotumėt karstus mano lopšius
be to voliuta puoštais spinduliais man regis
tarsi jūsų barzda silpnai prikabinta prie pagrindo
parodykit man liežuvį vieną kartą
na taip viskas aišku
jūs žinot iš esmės nei į nei iš
kitais žodžiais nei na nei tpru
jūsų priekinis kompasas skuba dvidešimt keturias valandas
o jūsų užpakalinis kompasas dvidešimt keturias valandas vėluoja
pirma išmokit čiaudėti kito nosimi
ir jei jūs supratot kad tarp dieningo ir naktingo
viskas laikoma už gryną
tai žinot kur gyvena jūsų senasis geradėjas
ir kad jis kairę savo širdį vis dar užmovęs vietoj kamščio ant savo
dešiniojo butelio šnapso.

vertė Kęstutis Navakas




Jis

Jūs jį matėt su juo kalbėjot?
Jūs jį aplaižėt apuostinėjot?
Jis skrenda jis rieda jis šokuoja rėplioja?
Jis didelis ar mažas ar minkštas ar standus?
Ar jis turi vaisingas kulšis?
Ar tiesa kad jo lovos nuolat išparduotos metams?
Ar tiesa kad jo lovomis pienas ir medus visad teka?
Ar tiesa kad jis ne avelė o klastingas pakeleivis kurs tarp abiejų
užpakalinių savo skruostų suspaudė durklą ir smeigia juo kiek širdis
geidžia?
Kodėl jūs man neatsakot?
Kodėl jūs norit nuo manęs nuslėpti savo nuomonę?
Ar tiesa kad riebūs jo vaikai visados tebėra einama prekė?
Ar tiesa kad jis išrado žaidimą kurį vadina musgaudžiažaidžiu?
Tas žaidimas susidėtų iš odinių debesų kur jis užtepa lipnaus ir
skraiduoliai lyg musės ant jų lieka prilipę ir muistosi ligi mirties.
Ar tiesa kad jis visuomenės damoms pasiutusį gašlumą kelia
nesuvokiamu svirpesiu?
Kodėl jūs norit man primesti savo nuomonę?
Kodėl savų nasrų neatveriat?
..............................................
Taip taip galiu dabar tarti dar žodelį?
Argi nematot kad mane gaubia kailis?
Argi nematot kad esu pelytė?
Aš tikrai nenoriu eiti per arti prie jūsų.
Gi gali būti kad jūs turit kitą požiūrį į reiškinius.

vertė Kęstutis Navakas




Stop

Tada atėjo stori bei kurti
burkuotojai ir burkavo.
Tada atėjo abiejų lyčių slėniai
su savo aidų pasiūla.
Tada atėjo gadintojai
ir gadino vieną dangų po kito.
Tada atėjo karšėjai bei karšėjos
ir karšė keturkampius
sumaltą rūdą
raitelius mėgėjus
kol pasigirdo stop.
Bukmekeriai sėdėjo po bukais
operos solistais persirengę
stop!
ir vaišinosi stiklo pyragais
stop!
tada buvo įžengta į niekieno žemę
stop!
sutema dengė kutais
nuluptais pilkai
aplotais pilkai
tolimą dieną visą dantytą valandą.

vertė Kęstutis Navakas




Sutrikusių angelų savivalė

dezertyravę angelai dūzgia kaip sniegas
sveiki atvykę į naująjį pasaulį
lyg pro statines be dugnų
kiaurai jie švytėdami šoka viens po kito
ant ožio supjauna žaibus
išvaduoja supančiotas gėles
ir sumeta akmenis į jūrą
nusivylę akmenys kabinasi jiems į plaučius
lyg sudužę skiemenys į žaliojo pliuso lapiją
už giesmynų barikados angelai skelbia kozirį
suima save į pirštinėtas rankas
užmiega ant keturkojų skysčių
pavirsta apvaliu sielos skuduru
kyšančiu iš begalybės per nosies ilgį
ir ateistiškoje uolienos tarpgyslėje prisistato kaip
bevardžiai kūnai
taip viskas vyksta pirmaisiais metais
antraisiais metais išgirskite dezertyruojant
šūkis sveiki atvykę į naująjį pasaulį
dabar skamba tik per ratrutritualines apeigas
pavyzdžiui kai puodas pilnas laiko nukeliamas nuo
pasaulio viryklės
trečiaisiais metais naujasis pasaulis jau pasenęs
angelai numeruoja savo sparnus
ir nori išgaruoti lyg vazaodžių klajojančių studentų pulkas
bet šį dvelksmą permuša tam tikras daug stipresnis dvelksmas
nuo kurio angelai subyra į dvi vienodas šaltas porcijas
išpažįsta juodą spalvą
amen vardu
giesmės pradžiai palieka dainos pabaigą
tuomet neplautame pirminiame tekste
galiausiai angelai užtempiami ant žvaigždžių ienų
ir su chimeromis ligi nepasimatymo pranyksta

vertė Kęstutis Navakas




Sveiki sveiki

Jūs ieškote didžiosios šviesos šalies.
Iš toli jūs atvykot.
Jūs keliavot per bambų šalį.
Jūs keliavot per ūsų šalį.
Juokdamiesi bei verkdami
verkdami bei juokdamiesi jūs keliaujat toliau.
Jūs keliaujat per
purpurinių ibių šalį
jie purpurinį kąsnį po kąsnio kanda.
Jūs keliaujat per budriųjų bokštų šalį
kur bokštas ant bokšto ropščias.
Jūs keliaujat per žadintuvų šalį
kaip pašėlę jie čirškia ir žvanga
nes turi pažadint iš miego
tūkstančių metų senumo mumijų mėsą.
Jūs keliaujat per smagurių šalį
kur ir jūs kaip tikri smaližiai
be perstojo laižot ir laižot.
Jūs keliaujat per šalį Mobiloil
su trylika Atodūsių tiltų
žvaliais aliarmo aparatais
bei sintetinėm giedrom dienom.
Jūs keliaujat per kaliausių šalį
čepsėdamos jos išsrebia durpių puodelius.
Jūs keliaujat per šydo dvasių šalį
už mažus arbatpinigius jos
nusiims šydus
ir šiepdamos dantis siūlys savo žavesius.
Juokdamiesi bei verkdami
verkdami bei juokdamiesi jūs keliaujat toliau.
Jūs ieškote didžiosios šviesos šalies.
Jūs verkiate dėl linksmų
ir juokiatės dėl liūdnų dalykų.
Jūs verkiate dėl liūdnų
ir juokiatės dėl linksmų.
Jūs neturite taisyklių
kaip juoktis ar verkti.
Pagaliau jūs atkeliaujate į
tikrojo lašelio ir žiežirbos patamsės šalį
jie itin pareigingai saugo narvą
kur miega maža balandė barškuolė
ir maža gyvatė burkuolė.
Jūs jau norite keliauti toliau
kai tikrasis lašelis
ir žiežirba patamsė
jus pasveikina tokiais žodžiais:
„Sveiki sveiki
jūs ieškantys žemės sūnūs.
Jūs teisingam kely.
Toliau yra
vikriųjų kiaušinių šalis.
Ji labai ilga
tačiau tik šimto žingsnių platumo.
Jei jau būtinai norit
užsilipti vienas kitam ant pečių
viršutinis tikrai pamatys
beje kaip ir apatinis
didžiuosius vartus
vedančius į didžiąją šviesą.“
Žemės sūnūs patikėjo
nes pamatė jau ir patys
ir ėmė taip juoktis bei raudoti
kad jiems pritarė ne vien tik aidas
bet ir tikrasis lašelis
žiežirba patamsė
ir visi vikrieji kiaušiniai.
Ir didieji vartai atsivėrė.

vertė Kęstutis Navakas




Rožės žengia į porcelianines gatves

Pasakos pakrašty mezga sau rožes naktis.
Gandrų vaisių faraonų arfų kamuolys išsivynioja.
Po tuštumos šaknimis mirtis nešasi savo tarškančią puokštę.
Gandrai dunksi į kaminus.
Naktis yra pasakos iškamša.

Rožės žengia į porcelianines gatves ir mezga iš savo metų
kamuolio žvaigždę po žvaigždės.
Tarp žvaigždžių miega vaisius.
Tuščios šalys metų iškamšos besijuokiantys lagaminai šoka.
Gandrai ryja faraonus.
Rožės auga iš kaminų.

Mirtis ryja metus po metų.
Faraonai ryja gandrus.
Tarp vaisių miega žvaigždė. Kartais pro miegus ji tyliai
juokiasi lyg porceliano arfa.
Tarškančios pasakos mezgančios gatvės daiktus besikraunantys
gandrai šoka.
Augantys kaminai ryjančios arfos porceliano puokštės šoka.
Faraonų šaknys iš rožių.
Gandrai susikrauna į lagaminus savo kaminus ir traukia į
faraonų šalį.

vertė Kęstutis Navakas




Mano paties veidas

Pilkos minios klajojo
po tamsias, niūrias gatves.
Jos murmėjo bei virkavo kaip samovarai.
Jose aš jau nieko
nebesugebėjau pažinti.
Po to išsiskirstė, virtę
pilku kambariu.
Kambarys buvo panašus į ilgą, begalinį koridorių,
kuris tolumoje vis tamsėjo ir tamsėjo,
besileisdamas į gilumą, į vidų.
Aš miegojau ir nubudau,
nors jau miegodamas buvau pradėjęs
lukštenti pilkus kiaušinius iš pilkų, neišvaizdžių kauliukų.
Sykį toks kiaušinis iškrito man iš rankų,
sudužo į grindis,
O iš jo vidaus išbiro begalė mažų, pilkų kauliukų,
išpieštų spalvotais, švytinčiais sapnais.
Viename tolimame lange pamačiau savo paties veidą,
prigludusį prie stiklo,
smalsiai mane stebintį.

vertė Kęstutis Navakas




Kur

Kur yra svajos?
Krištoliniuos laivuos.
Kur krištoliniai laivai?
Pirmykščių žibučių šaly.
Kur pirmykščių žibučių šalis?
Širdy svajotojo.

vertė Kęstutis Navakas




Malda

Tyroji šviesa
gelbėk mus nuo beprasmybės.
Gelbėk mus nuo tuščių
beprasmybės kančių.
Neužtenka
kad retsykiais
lašas krinta ant karšto
žemės akmens.
Gelbėk mus
nuo beprasmybės sąvadautojų
triumfuojančių žmogėdrų
išsigyrusių staugūnų.
Nes klaidžiojam beprasmėj kančioj.
Mes amžini keliautojai smėlynais.
Mes vartomės lovose
iš įkaitusio smėlio.
Tai juokinga
tai graudu
tai uoliai tampa beprotiška.
Vargas mums nelaimingiems kvailiams.
Kuriai beprotybei mes priklausom.

vertė Kęstutis Navakas