Hans Arp. Koliažas. 1916-1917 m.
Prieš tai, kai Dada buvo ten, jis buvo ten.
Dada - tai senovinis keturkojis arbaletas, vedantis šunelį už pavadėlio.
Dada siūbuoja taip, kaip nesisapnavo nei šimtui milžiniškų sengirių.
Dada kartais žvilgčioja į žmogų iš durpyno akimis, panašiomis į kirminų išgriaužtus obuolius. Nepaisant to, kiekvieną dieną Dada gražesnis, nei ankstesniąją.
Dada tai Rožė su Rože atlape.
Dada žmogiškąja kalba pasakoja apie savo nesuskaičiuojamus pilnus butelius.
Dada turi rankas ir kojas, kurios pastoviai stveriasi už daiktų, kurie neturi rankų ir kojų, turi galvas, kurios vis pameta galvą, ir namelius, kuriems visąlaik ne visi namuose.
Dada yra pradžia ir pabaiga, pradeda nuo pabaigos, juda link pradžios ir neužbaigia, priėjus iki storo vidurio. Dėl to Dada ir atrodo taip sveikai, ir dėl to didelių sentencijų naudojimas teisėtas ir laisvas nuo prietarų.
šaltinis: surface.lt