... Į molį, o paskui ir į šlyną reikėjo suleisti du rentinius, į žemę, kad būtų kur pasidėti, talpinti žmogų, jo esybę bei turinį, vidų... Ir nebereiktų su kibiru vis tąsytis ir ieškoti, kur čia pakasus... paslėpus žmogų. Nežinau, ar man tai patiko. Dabar abejoju. Kasiau, ir tiek. Buvau virtęs Golemu. Rentiniai slinko sunkiai, prakaitas molį skiedė, molį kabinti – ne kopų smėlį žarstyti. Po rentinio apatine briauna iš žemės kūno vis iššokdavo kalkinis akmuo – šie labiau priminė kokio priešistorinio gyvio kaulus ar į gurvuolį sušokusius pirktinius koldūnus – ir judėti betoniniam rentiniui neleido, akmuo priešinosi kaip įmanydamas, it svetimkūniui. Nors požemių gravitacija stipri ir neatšaukiama, bet galop susiurbia ir priglaudžia viską it juodoji skylė. Antrasis rentinys, užridentas ant pirmojo, kuris jau buvo įsičiulpęs į žemę it vaikas į krūtį, ėjo dar vangiau...