Prieš tai liudijau apie tylą,
arba Buvau kurčia ir buvau nebylė
Pradžioje žodžio
nebuvo,
buvo
tyla.
Prigesę laukimo
ūkanoti vaikystės portretai
išplėšytų lapų
bloknotuose –
nemaž sykių netilpo,
neliko jų
ant blakstienų galiukų.
Bet tu neleisk manęs
gundyti, –
ir pieštuko grafitas
tyruose
ištrina tylą.
Nusivalyk lūpas dar ir kita ranka,
arba Kartais buvo pyragai, cha!
Minėjau šimtąsyk,
mama,
tavo žodžiai
beveik vilkai.
Tarp dantų
musių kojos ir
galvos – spjoviau,
tinkleliuose
kandys,
pabėgo – tai gaudžiau
drugius
skylėmis.
Iš tiesų siuvėjų nebuvo,
arba Taip yra, kaip sakai
Keturios sienos ir žirnių
bėrimas
strimgalviais –
todėl nesvarbu,
nes atsitrenkia,
byra,
ir klūpai ant kelių.
Iš minios nė vienas
nematė drabužių, –
tu esi karalius,
tu ne iš šio pasaulio, –
ir gyrė apsiaustą,
ir bijojo tapti
kvailiais.
O aš mėgau klausytis,
kaip kalba man
kandys naktinėse lempose.
Apie pieno riebumą,
arba Dar ir dabarties
Boružės pienu ant lūpų,
cukrinėm lazdelėm –
ne pirštų galiukais.
Ir lijo
kažkurį vieną iš kartų
durų stakton
įrėmus kreidutę
rėžimui.
Nepavyko išmokti,
nevaikiška:
negalėjai minėti
daugiau nė vieno
vardo
be reikalo.
Pusė rankos ir karalystė,
arba Raiteliai be galvos
Ir krito nuo ledkalnio
jie,
ir dužo
žirgai,
tik per galvas
nespėjo pasiekti
viršūnės.
Man sakė tėvas
neleisiąs tekėti.
O aš nešuliu siekiau
užsitvenkti
ir plūsti pro plyšį
į pievas –
man sakė tėvas
neleisiąs tekėti
už duženų.
Rankas iškelt į viršų!,
arba Pusė velnio
Iš delno
kryžiai ir kalvos,
proto gija
nutrūkusi,
bet liko
grandinės.
Iš delno, sakau,
gyvensi mažiau nei
pusšimtį metų,
riedės kauliukas,
nusivilksi pirmus,
atiduosi paskutiniuosius
marškinius –
tau visada atsilygins:
velniais.
Šaukštai ir statinės,
arba Kaip blakstienos rinko dulkes
Šunys lojo,
o tu stovėjai,
ir mašinistai
stabdė lokomotyvus.
Ar žinai,
o buvo
tavo
labai gražios akys.
Ir viskas
tik už jų.
Tik,
arba O buvo rytas
Ant marškos
nelieka manojo atvaizdo –
gal pirštai išglostė,
gal pralėkė vėjas vagom,
ir pažeme
debesys nuplaukė –
bet kaip prisiminti ašaras,
mama?
Neduos Dievas – pats,
arba Kaip žmonės auga
Ir į mane įskiepijo,
ir pjovė,
ir tvirtino vyšnių šakas,
ir tvirtino ąžuolą,
tvirtino drebulę,
tvirtino bet kurį
vaisius brandinantį
krūmą.
Ir aprišo akis,
aprišo rankas.
Kalkėm patepė
kojas.
Graužė graužikai,
galando nagus siauravyzdės,
suko lizdus padangių sparnuočiai.
Aš jums sakau,
o pabaigoje buvo taip,
kaip su derliaus
nebeduodančiu vaismedžiu.
Kornelija Mikalauskaitė Vilniaus universitete studijuoja lietuvių filologiją. Piešia, groja smuiku, mėgstamiausias kūrinys – Jules’io Massenet „Meditation“.