K. Jakubėno „Mieganti žemė“ susėmė tautos sielvartą ir praskambėjo „atūžiančių vėtrų žinia“.Kazio Jakubėno eilėraščiuose tauta kalba, kaip „lūšnelė verkia rudenį tamsiausią juodą vakarą“, kaip „žaliam sode iš bado kariasi vargo broliai“, motinos rauda sūnaus, „kuris krauju palaistė žemę“, o lietuvaitė jau nebe ta su „rūtų darželiais“, o „pas Kauną, pas žalią ir mieląjį Kauną“, „sūnūs be laimės“ atsisveikina tėvynę plaukti Pietų Amerikon naujos tėvynės ieškoti, nes „žalioj tėvynėj dirvos verkia, rytojaus ilgis naujo“. Apie tą naują rytojų „vėtrų atūžiančia žinia“ dainuoja poetas. Kazio Jakubėno eilėraštinė technika gal tiek nepuošni poetinėm priemonėm, bet ji galinga savo lyriška jėga ir nusakymu tokių dalykų, kurių kitas dėl oficiališkų priežasčių pasakyti negalėtų. (Kazys Boruta, 1930)
MIEGANTI ŽEMĖ
Gal staugs gailiai liūdnieji vėjai,
bet sniegas ims varvėti —
nebeužgest šventai idėjai,
išauš rytai gėlėti.
LAISVĖS DAINIUS
Oi nesakykite: aš dainavau varguoliams.
Aš dainavau žmonėms visiems.
Jei daugumai vargšų kančios likimas puolė,
aš dainavau taip pat ir jiems.
Manon dainon krauju įpinta
kiekvienas skausmo žodis,
todėl, kurie kitus grandinėmis rakintų,
ir dainoje žiauriais atrodys.
Kaip paukštis giedu visai žemei
ir naktį apdainuoju saulę.
Nekaltas aš, kad taip sutemo,
kad užgulė kančia pasaulį.
Ne aš tą kančią žemėn sėjau,
ne aš žiedams pabėriau gruodą.
Todėl ir keikt gražiai mokėjau
nelaimės naktį juodą.
Oi nesakykite, kad kerštą sėju
ir klasę siundinu prieš klasę.
Tiktai šiame pasaulyje skriaudėjų
dėl brolio brolis duobę kasa.
Aš nepavydžiu niekam skarmalų,
kuriuos varguoliai turi.
Bet lobiai man per niek — prisiekt galiu —
į auksą lobstančių nežiūriu.
Tik gaila man, kad šitie lobiai
iš prakaito kitų ir kraujo.
Todėl tai tiems, kurie kančioj nuslobo,
aš pranešu gadynę naują.
Tai tik dėl to mane, kad giedu broliškumą
ir meilę užguitų, — tikėkite manim —
bijodamies šviesos gražumo,
skriaudėjai svaido akmenim.
Aš žydrumai dangaus dainuoju
kančios apgultą svietą.
Todėl man parinkta gražiuoju
kalėjime tamsiausia vieta.
Oi nesakykite: sutemo
ir laisvės dainius pančiuos.
Ir nors tirščiausias rūkas slėgt dar žemę,
matau aš: galas kančiai.
SODŽIUJ
Lūšnelė verkia rudenį
tamsiausį juodą vakarą,
kai beldžiasi šalna ties langu
ir malkų nėr ugniakure.
Lange bespalvės gėlės žydi,
snieguotos slenka dienos.
Žingsnius tavuosius pančiai lydi,
liūdnai sučerška plienas.
Balta paklodė dengia kaimą,
o mus kas dengs paguoda
ir kaip pabaigsim liūdną laimę
taip skurdžią, suodiną ir juodą?
Žalias girias iškirto broliai,
liūdnai jų piūklas žvanga.
Kodėl nuo mūs džiaugsmai nutolę
ir tamsuma po melsvą dangų?
Langelis mažas. Užkamšytas.
Už jo gi — pirmas sniegas.
Virš miestų dunkso ženklas ryto,
kodėl sodžiuj dar miegas?
ŽIEMOS IR LEDO KRAŠTAS
Toli dar žydinčiosios žemės krantas
ir vasaros žiedai.
Žiemos daina pusnynuos skrenda,
širdy — pageltę lapai ir ledai.
Apyliūdniai. Visai kaip pasakoj,
kurioj belaimis laimės ieško.
Tamsiam danguj nežvilga žvaigždės,
melsvoj drobėj neieškok mėnesio.
Brolau! Dalis liūdnoji teko.
Kitiems gėlių žiedai — mums nieko.
Tik retkarčiais melsva svajonė atlekia,
širdy ramiau palieka.
Tik retkarčiais pro kalvės suodžius,
pro žaizdro dulkių giesmę
tyliai ataskrenda svajojimai
ir kviečia tiltą laimėn tiesti.
Nuvyskit, ledo gėlės,
ir tirpki, šaltas sniege!
Rytoj pavasaris po dirvas juoksis
ir atsigaus gamta paliegus.
Atlėkite iš krašto tolimo,
varnėnai ir lakštingalos, pašvilpot.
Su sniegu tirpkite ir skausmo klodai,
jei širdyje jau nebetilpot.
Žiemos daina numirs pusnynuos
ir naktys prablaivės sutemę,
nes suodiniems draugams sušvis greit laimė...
Artyn, gėlėta žemė!
ŽALIAM SODNE IŠ BADO
Išbrėkš aušra liūdnai tamsoka,
danguj — juodoji marška.
Kažin kodėl gana liūdnokai
varpai skardieji tarška.
Šit kaminai jau dūmais smilkos,
ir bunda vargo kaimas,
ir galvas lenks rugiuos vasilkos,
atjausdamos nelaimę.
Greit gėlos rūbą vilks giružė,
giesmė nesklys po orą.
Žaliam sodne, kai vėtros ūžė,
kažin kas pasikorė.
Šį liūdną rytą jį atrado
pražuvusį po kilpa.
O korėsi jisai iš bado,
vargai širdy netilpo.
Gal veidu ne vienam nuriedo
gailios rasos karolis:
taip skina šalnos puikų žiedą,
taip žūva vargo broliai.
MOTINAI
Kai mėnuo liūdinčiai bakužei
gailias raudas supynė,
žalia giria nuo vėtrų ūžė,
šypsojosi liūdni žvaigždynai.
Toli liūdėjo eglės, pušys,
toli raudojo vėjai.
Kodėl pravirko tau, motuše,
širdis tiek daug kentėjus.
Skausmu išbalęs veidas žydi,
kančių vaizdai po sielą.
Nejau tau laimės kas pavydi,
nejau gyvent nemiela?
Sūnaus raudojai... Tylią naktį
žvaigždėtos erdvės temo,
skaudi nelaimė ėmė plakti,
ir jis krauju palaistė žemę.
Dėl ko? Neklausk geriau, motuše,
ant mūsų lūpų — spyna...
Nebent siūbuos liūdnai tos pušys,
nebent praneš kai ką žvaigždynai.
TIES ŽYDINČIOS JAUNATVĖS VIEŠKELIU
Ties vieškeliu, pačios jaunatvės vieškeliu
ir žydinčios ir svajingos,
nebeilgai juodieji kryžiai juoksis
ir budeliai ulios.
Ties žvaigždėm, žvaigždėm plazdančiom
nedasiekia ledinė žiema —
tik daeina svajonė, kaip pasaka:
vasarojai ir žolės sužeis.
Žalių šilų vainikai, žalių spyglių armonikos,
dainuokite, ir broliai alkani, dainuokite,
kaip žvaigždės degančios rausvėkite,
žiedus dilgynių šluokite!
Lai bekraujai ledynai nuslinksta,
auga dainos ir melsvos svajonės,
juodos naktys su sielvartais dingsta,
pasakų rojus pažvelgia į žmones.
Juosvos spalvos praslinksta pro šalį,
miglos krinta į tylinčią žemę,
rausvos rožės skambina lapais,
šviesųjį rytmetį lemia.
Atveriami širdžių dainynai,
rausvėja tamsios gatvės.
Dainuokite, visi šilai melsvieji,
ties vieškeliu pačios jaunatvės!
DAINUOJANTI KARČIAMA
Mums kelias ne rožėm kaišytas,
dalis mus suskurdus, žema,
bet mes pauliosim lig ryto,
per naktį suūš karčiama.
Per naktį, per mieląją naktį
uliosim lig ryto šviesaus,
nelaimės pradėjo mus plakti,
sudžiūvom nuo darbo sunkaus.
Pasaulis vien rožėmis žydi
ir deimantai, auksas jame,
bet mes čia vargus teišvydom
ir raukšles veide skurdžiame,
Gėlynai ir saulė skaisčioji
kitiems tik šypsosis, žydės.
Už prakaitą savo uliojam,
ir giesmės užkimę aidės.
Užtrauksim, draugai, mes dainužę,
nes ėjome skurdo keliais,
ir suodiną skurdžią dalužę
paliepsim nueit po velniais.
Nežydi mums mėlynos gėlės,
gražuolė aušra mums nešvies,
skaisčioji ne mums vasarėlė,
džiaugsmai ne dėl vergo širdies.
Liūdnai mums šypsojos saulutė
ir mėnuo skliauste mėlynam,
žiaurieji vėjeliai mums pūtė,
kad laimė nešviest nė vienam.
Net tolimos erdvės liūdėjo
ir skundėsi pušys šiluos,
dar vakar tu rože žydėjai,
o šiandie — jau vysti varguos.
Užgeskite, mėlynos akys,
kaip žvaigždės skliaute mėlynam.
Nejaugi jums niekas nesakė,
kad laimė nežvelgs kankiniam...
Kai rytas išauš, mes perbalę,
mes kūjo, plaktuko draugai,
žingsniuosim pro alkaną šalį,
dirbtuvėje vargsim ilgai.
Veidai mums suvytę palieka,
juos, giltinės dalgi, nuskink!
Be laiko pražuvęs... Tai nieko,
stiklelyje vargą skandink!
Išgerki, drauguži mieliausias,
kad baltasai veidas kaistų.
Nuvysta juk gėlės gražiausios,
kaip žiedas nuvysi ir tu.
Gal švis dar dienelė iš naujo
ir svietas atrodys puikus —
iš prakaito mūsų ir kraujo
tironai sau pins vainikus.
O mums tie vainikai karalių
sutrempt ir po kojų pamint!
Tik gaila, kad suodiną dalį
temokam stikle paskandint...
Vargų vis negali pakakti,
dalis mums suskurdus, žema.
Per naktį, per mieląją naktį,
dar ūš ir dainuos karčiama.
IŠ RYTO
Tyliai iš vakaro žvangėjo pančiai
ir melsvumoj nusilpo vyturys,
ir mielas, pamestas didžiausiai kančiai,
pravers kalėjimo duris.
Naktovidžio tamsa apgaubs jaunuolį,
šviesa mėnulio nedaeis.
Ar ne skaudu: per jaunas puolė,
nesigrožės jau saulės spinduliais.
Pavasaris puikus laukais žygiuoja
ir soduos sapnas obelų.
Vis vien. Dabar žydės kančia gražiuoju
tarp vos pražydusių gėlių.
Darželiai rožėm iškaišyti
tyliai paskęs liūdėjiman.
Ateis žiauri šalna iš ryto
ir mirtį neš žydėjiman.
Nebesulauks svajingo vasarojimo
žiedai, kuriuos šalna bučiavo...
Mieloji liks graudžiam raudojime,
netekus mielo savo.
Iš ryto viltingai vėl paukščiai sugiedos,
žydėjime puikiam didžiuosis jazminai.
Jiems nekenkė šalna — liks obelys žieduos,
nuvyto nuo šalnos tik vieni kaliniai...
PRAŽUVUS LIETUVAITĖ
Pas žaliąjį gimtąjį kaimą
ulbėjo ir paukščiai skurdžiai.
Gal būt taip ir savą nelaimę
sutiksim gana graudingai.
Vos sodai žali pražydėjo
ir mieste jau nėr žalumos,
tik dulkės akyse mirgėjo,
gal greit teks nuvyst nuo šalnos.
Pateko nelaimei kaimietė
ties purvino miesto gatve.
Ją vargas į nuodėmę kvietė,
paskendo, kaip kitos, purve.
Sudie, jau pražuvus lietuve,
tau smuklėj ulioti gražu...
Matyt, jog sava paleistuvė
prie visko pripras pamažu.
Prie vargo, gėdos ir žuvimo,
prie bado ir alkio giesmės.
Iš tolo jau gailestis ima,
bet miestas anos negailės.
Ne gėlės — elektros žibintai
pražydo ties pat dirbtuve.
Ne tau jau vainikai bepinti,
kai puolei graudžiam žuvime.
Suėdė, pražudė jaunatvę,
negrįši žaliajan kaiman.
Subilda tik ūžiančios gatvės
dejaviman tavo kurčian.
KAI KURIŲ LAIMĖ
Kaimietiškų dainų nedaug beliko:
tarp gatvių negirdėti čiauškiant vyturių,
tik spiegia kaminai skalikai
graudingą laimę kai kurių.
Paėdė žydinčią jaunystę
ir karčiama ir bildanti dirbtuvė.
Oi miela, neraudok, anksti kad vysti,
abu, abu pražuvom.
Tik prisimint begalim sodžių
ir kaip iš žalio kaimo grįčios
į miestą vargas vijo godžiai
ir džiovą davė magaryčių.
Nespėjo keletas pavasarių prašvilpt,
ir drožlės geležies ant plaučių sėdo.
Kaip skersgatviuos belaimiams alkaniems sutilpt.
dirbtuvių kaminams ne bėda.
Jie švilpia sau, ir miestas ūžia
ir karčiamoj liūdėjimą skandina.
Žinai, ne du mes čia sudužom.
Daug tūkstančių. O kiek? Gal nieks nežino.
Dabar pavasaris po kaimą
ir sodas baltas nuo žiedų.
Tai mat, kokia graudi pasaulio laimė,
mums dulkių nenuplauti nuo veidų.
Tokia skaudi lygybė spindi:
vainikais rožių puošias kai kurie,
o kai kurie urvuose lindi
ir skarmaluos iš alkio dvesia jie.
O ką? Gal būt per daug skurdžiai nuslobom
Atleisk — kitaip mes negalėjom:
argi galėt kitaip užaugti lobiai
ir ponai švilpoti alėjom.
Graži gamta ir mus viliojo
iš karčiamos į žydinčius laukus,
bet badas grandiniais sukaustė kojas,
kad taurę lenkt lig dugno gyvenimas klaikus.
Ir tu, mieloji, ne aš vienas
dalyviai buvom tos kaltės,
ir tu parsidavei ne kartą vieną,
tikėdamos, gerai kad užmokės.
Sakei, jog gelbėjies nuo bado,
nes kūdikis iš alkio dvės.
Klydai, mieloji! Dar nieks pasaulyje nerado,
kaip sugražint sveikatą vystančios gėlės.
Ir vyto jis, kaip dobilas nupiautas,
ir tu gėdoj vytai.
Dabar abiem vargan mums nusispiauti,
aušrų varsa neraudonuos rytai.
O jei raustų — už savo gėdą
ir mums gal tektų raudonuot.
Nekaltinu tavęs. Kaltesnis aš, kad spaudžiant bėdai,
užsimiršau paimt dvi kilpas — ir vieną tau paduot.
VISAD ŽALIUOJANTI
Pavasaris ateis. Žalia pasodė
vėl ievomis žydės.
Ant mėlyno dangaus jau paukščiai pasirodė
ir laisvą giesmę greit ulbės.
Per skaudūs šiemet gruodai buvo
ir žiema buvo per skaudi.
Tiek daug žiedų šalnoj pražuvo,
gėlių dalia tokia graudi.
Žaliuot, nuvyst ir vėl žydėt,
pavasariais žaliais alsuot.
Bet nieko nėr gražiau pasaulyje regėt,
kaip sodus pradedant žaliuot.
Kas met balti žiedai baltavo
ir akys skendo žalumoj.
O kur, brolau, žalumas tavo,
jei vyst rengies rytoj?
Neteko dar žiedais grožėtis
nei pražydėt pačiam —
ir tu, kaip gruodų vėlybų žolė lytėta,
žuvimui numestas graudžiam.
Kaip rytmetį rasa pas beržą žalią
gal būt nukris tau ašara...
Bet, nors kančia krūtinę gelia,
svajokim laisvės vasarą.
Ir ji ateis žaliais laukais ir volais,
pavasarių gražiųjų lydima.
Ir pievoj žels žiedų atolas,
o sielon grįš padangių melsvuma.
Ta vasara nepažinos vytimo,
tik vien džiaugsmus, žydėjimą
ir girių keistąjį ūžimą
ir paukščių melsvumoj ulbėjimą.
Tai vienas džiaugsmas kaimo broliams,
žydės visur — o niekas nenuvys.
Ruduo nueis į šalį tolią
ir mūsų tėviškėn negrįš.
SKURDO PAVADIS
Ties ūžiančia giria gimiau. Pirmąsias
vagas dirvone čia vagojau.
Ar tai tikėt, kad jau dienas gažiąsias
pavadis skurdo įžabojo?
Audras, pavasarius ir vasaras matydavau
ir švilpojau gražiam žydėjime.
Nors vargas ir dažnai gal apkramtydavo,
bet mielas būdavo audrų šnarėjimas.
Dar primenu dabar, kaip sapną melsvą,
kaip botagu dar piemenį mane nučaižė.
Bet tas — palyginti — saldžių saldžiausia,
dabar mane jau plieno pielos raižo.
Išvijo laimė iš gimtinės,
kai išėjau žydėjo vyšnios, slyvos.
Mieste ne obelų, bet fabrikų grandinės,
pavasaris visad vėlyvas.
Čia baltas veidas melsta, lūpos tyli,
suvytę, kaip žolė iš pradalgių,
ir vargas nenustos čia šokt kadrylio,
ir giltinė nepagailės gal alginių vergų.
Tai spiauk nerugojęs. Matyt, taip reikėjo
dėl laimės turtuolių ir ponų.
Sudie tau, jaunyste! Žalia pražydėjai
po skurdo ir vargo dirvonus.
PAS KAUNĄ
Pas Kauną, pas žalią ir mieląjį Kauną
čiulbėjo liūdnoka paukštytė.
Išbrėško aušrelė ir vėl ji užgeso,
o saulės — dar vis nematyti.
Sudie tau, tėvyne žalia ir maloni,
šilus ir dirvonus palieku.
Aušra gal kadaise švytravo po klonius,
dabar gi — nei saulės nei nieko.
Ar laukei, grįtele, kad sūnūs be laimės
tėvynę gražesnę surado?
O ne! Tai pastogei ir žydinčiam kaimui
sudie mes pasakėm iš bado.
Išeinam. Paliekam. Darželiuose gėles
žydėkit mums žūstant, mums vystant.
Ant kryžkelės skausmo žiedai jau sužėlė,
nelaukit daugiau jau sugrįžtant.
Neliūskit! Neverkit! Gal sekantį rytą
aušra bus gražesnė matytis.
Pas Kauną, pas žalią ir mieląjį Kauną
linksmiau ims čiulbėti paukštytės.
RUDENS GĖLĖ
Rauda močios mažutė mergytė.
Tu neverk! Juk vis viena dingai.
Senka veidas vidudienį skaistų,
švilpia vėjas gana graudingai.
Skamba varpas bažnytkaimio mažo,
bet tuštoka varinė širdis.
Tyli senas dulkėtas altorius,
jis našlaitės globot neišdrįs.
Gaila aukso. Mieliau jis sučerška
už skambėjimą vario varpų.
Lai sau skamba našlaitės verkimas,
žmonės tylūs, kaip duobės kapų.
Verkia vaikas. Nežino mažytė:
liūdna laimė ją greitai užpuls.
Stiebsis saulėn, kaip žiedas nuvytęs,
ieškos rožių — vargan susikuls.
Džiūsta rausvosios rožės daržely,
iš kažin kur girdėti svirplys.
Pina rudenio gėlei vainiką
girių ūžiančių juodas kranklys.
RUŽAVĄ MĖNESIENĄ
Danguj, kurs spindėjo melsvai,
išbrėško mėnulis ružavas.
Išbalęs, kaip klonių sniegai,
pasauliui gražiam tu nesavas.
Kaip žiedui liūdnųjų gėlių,
užaugusių naktį be saulės,
taip tau nesidžiaugt darželiu,
kitiems juk gėlynų pasaulis.
Jaunystėj pačioj pražuvai,
liūdnai tau lakštingalos gieda.
Ir gėlės žydės ružavai,
o tu nelytėsi nė žiedo.
Ne savas, ne savas vilkam,
bet broliam lūšnelių tu savas.
Todėl tai danguj mėlynam
išbrėško mėnulis ružavas.
MŪRAS
Manajam kambary nebėr dangaus
ir laisvojo nebėr pasaulio.
Pavasaris puikus po kraštą siaus,
o man — nežvelgs pro mūrus saulė.
Atėjus motina, galbūt, raudos,
kad geležim apkaustė sūnų,
kad neišgrioviau aš žiaurios skriaudos,
o pats nuo jos nelaisvėj žūnu.
Neglausk prie šalto mūro veido tu,
kam laistyt kartumu jo kertę!
Nejau tas mūras nuo gėdos kaistų
ir ašarų valkoj prigertų...
KILPA
Suvyta iš linų
žydėjusių melsvai.
Tai jai dabar giesmes pinu,
su ašaromis jai.
Mačiau sodne žaliam
ant obelies turėjos ji.
Pusiaunakty žvaigždėtam ir tyliam
mergaitė korėsi graži.
Žydėjo obelis,
kaip sniegu taip gražiai,
o ją — apvylė jis,
ir kilpa liko jai.
Sudie, žalia rūtyt!
Naktis, kaip pasaka, praeis.
Tik žvaigždės degančios, matyt,
ims verkt gailiaisiais spinduliais.
ŽYDĖKIT, JAZMINAI
Baltai žydėjo sodai,
dabar gi akys sako:
tiek daug raudono sniego
žaliam sodne ant tako...
O ne! Nukrito baltas žiedas
klanan raudono kraujo...
Žalioj tėvynėj dirvos verkia,
rytojaus ilgis naujo.
Ilgai dar lauksit žalios dirvos,
krašte artojai miega —
todėl tai gali švilpot vėtros
ir klot žiedų raudoną sniegą.
Gaili rauda žaliuos dirvonuos
ir tėviškėj gražioj nežmoniška kančia.
Pražydo jazminai nelaimei savo,
nespėjo pražydėt — ir gruodas čia.
Žydėkit jazminai! Ir gruodų skaudžiami
žydėkit!
Ir laisvės kankinių krauju nulietą žemę
mylėkite, draugai, mylėkit!
ERŠKĖČIAIS VAINIKUOTOJI
Ateina aušra jau dainuodama,
aušra vainikuota erškėčiais.
Ateinu ir aš paskui ją,
kad tuos vainikus pamylėčiau.
Ir šaiposi juodas kalėjimas,
pačioje jaunatvėj nusilpome.
Einu aš ir pančių palydimas,
einu, nors ir vėjų nušvilpiamas.
Dar tyli nuvytusi žemė
ir akmenys skamba po kojų,
bet veidas liepsnos dar jaunyste,
nutils alkanieji raudoję.
Kol švis čia dar saulė žeruodama,
aš veržtis tolyn tenorėčiau.
Ateina aušra jau dainuodama,
aušra vainikuota erškėčiais.
MŪSŲ LAIMĖ
Aš žinau: nesulauksiu pavasario
taip svajingo ramaus ir gražaus.
Ūžia girios tamsiausį vidunaktį,
ūžia girios dėl piūklo skaudaus.
Mūsų laimė, kaip žaliojo miško,
mus pakirto vargų nedalia.
Juk matei, broliams kraujas ištiško,
tai varžykis su laime gailia!
Nenuliūskite dar! Lai pavasaris eis
čia atkviestas per mūsų lavonus,
ir lai saulė skaisčiais ugningais spinduliais
lygiai šildys ir vargšus ir ponus.
Mūsų laimė ne ten, kur laimėjimas,
ir nė ten, kur žuvimas, gal būt.
Aš į laisvę veržiuos iš kalėjimų
ir veržiuosi gyventi, ar žūt.
MIEGANTI ŽEMĖ
Po pasaulį žali vasarojai
ir erškėčių ir rožių žiedai.
Ir tegul mums lenciūgai ant kojų,
neužges suliepsnoję veidai.
Žemė miega giliausįjį miegą,
miega broliai varguos nusiminę...
Per pusnis, per ledus ir per sniegą
neškim vėtrų atūžiančių žinią.
Oi, neliūskit, varguos neliūdėkit,
vasarojai siūbuos dar žali.
Sunkūs pančiai ir grandys žvangėkit
o dainuot tu ir pančiuos gali!
Dar prikelsim mes miegančią žemę,
žemę tylią kančios ir vargų,
nors už tai mums ir kartuves lemia
ir kalėjimuos vysim tegu!
Kazys Jakubėnas. Mieganti žemė. Kaunas, 1929.
Spausdino Zavišos ir Steponavičiaus spaustuvė Kaune, Kęstučio g-vė, 36.
