„Pradalgė“ – literatūros metraštis, ėjęs 1964–1980 m. Londone. Jį leido Nidos knygų klubas, redagavo Kazimieras Barėnas. Metraštyje spausdinti prozos ir poezijos kūriniai, atsiminimai, laiškai ir apžvalginiai straipsniai. Išėjo 10 netraščio numerių. 1972 m. pasirodžiusiame aštuntajame „Pradalgės“ numeryje publikuoti Fausto Kiršos, Petronėlės Orintaitės, Vytauto Alanto, Julijos Švabaitės, Gražinos Tulauskaitės, Marijos Jurgitos Saulaitytės, Vlado Šlaisto, Eduardo Cinzo, Prano Milašiaus, Prano Visvydo, Zentos Tenisonaitės, Algio L. Lapšio, Antano Giedriaus, Alfonso Giedraičio, Jurgio Gliaudos, Algirdo Tito Antanaičio, Kazio Almeno kūriniai.
Faustas Kirša
PLUOŠTAS EILĖRAŠČIŲ IŠ PALIKIMO
SKULPTORIUS
Kalu plaku granitą
Ir grauduliu drebu —
Negyvas veidas švito
Pagonišku stabu.
Kiekvienas bruožas akmeny —
Širdies virpėjimas many:
Tai du pasauliai paslaptingi
Vienoj lemty sustingo.
Nešventintos skeveldros
Į laiko dulkes krito,
Kad atsidengtų veidas
Ugningas iš granito.
Kai įkvėpimo smūgiai
Žaizdras aplinkui sėja.
Daugiau nei žemės ūgiui
Prasmė ištrykšta ir idėja.
BE TEMOS
Nepašėręs, broli, žirgo.
Nekratysi brizgilų.
Paukščių giesmės girioj girdis.
Kai žaliuoja ir tylu.
Upės džiūsta ir patvinsta.
Marios supas amžinai.
Auksas žemėj rastas tviska.
Krūmus puošia putinai.
Kai tiesa nušviečia mintį.
Dangų širdyje matai.
Žodžiai vainiku nupinti —
Sielai gelmių apmatai.
Tu, įkirtęs kirtį drąsų
Seno ąžuolo šerdin.
Nesvajok, kol rūko rasos
Plieną suvynios rūdin.
Laužk, kol sveikos rankos siekia!
Šauk, kol žodis, kaip ugnis!
Tas tik dovanas palieka.
Kas idėjų kalinys!
DAINOS GIMIMAS
Pamariais bangų skaisčių
Krenta šydai ant smilčių
Vėtrų verkiančių paguodai.
Juodos marškos debesų
Slenka kerštui iš dausų,
Marios mėlynos pajuodo.
Griausmas, pažarai, žaibai,
Vėtrų vėtomi stabai
Pėdas suka, tolius skaldo.
Atrakintas žiburys
Meile gal širdin įkris.
Kad pavirstumei į maldą.
Apvaldytuos sūkuriuos
Neraliuotas suraliuos
Dovanomis sostų menėj;
Ir iš suplakto vandens
Deivė bures iškedens
Ir atplauks šviesi Vandenė.
Tai tik skraidanti banga.
Tai tik sielos atvanga,
Tai kentėjimo šaukimas...
Su bangų plaktu sriautu
Eina pasaka krantu.
Blaškosi dainos gimimas.
ŽAVUS ABSTRAKTAS
Kai kam liks atmintis — žavus abstraktas:
Tik dvi aki ir lūpos — sfinksui raktas.
Kai laikas nusineš spalvas ir mostus.
Bus prie širdies — tik vakarykštis tostas.
Tik man vienam paliks girdėtas žodis,
Aštriais garsais į širdį įsiskrodęs.
Tik man paliks daina dainuotas žvilgsnis.
Lyg gyvas dar dienų ir metų žingsniuos.
Dažnai sustos ant kryžkelės šešėlis,
Ant juodo kryžiaus nuodėmes iškėlęs.
Dažnai sustos ant kryžkelės šešėlis
Su praeities, kaip gėlės, angelėliais.
Dažnai sustos ant kryžkelės ir veidas.
Kaip naktį šydą ant akių užleidęs.
O aš einu dar saule pasigėręs,
Lyg amžinybė būtų čia, ir gėris.
Lyg būtų čia tiktai žiedų klajonės
Ir dieviška tvarka, ir šviesūs žmonės.
MAŽOJI KARALIJA
Su vabalais, su peteliškėm,
Su bitėm, skruzdėm, žirginais, —
Nutolo dirvose jaunystė
Ir moja ūkanų sparnais.
Užmerktos akys mato saules,
Riedėjusias rupia žeme,
Kur jaunos dienos sutrupėjo
Vis naujo ryto laukime.
Su vabalais, su peteliškėm,
Su bitėm, skruzdėm, žirginais, —
Nutolo dirvose jaunystė.
Ir moją ūkanų sparnais.
Iš SAULĖTŲ DAUSŲ
Ak, atskriski, daina nukankintos šalies.
Ir neklausk, kur gimiau, kur einu, kas esu,
Man gyventi nubodo ir mirt nebaisu, —
Tu nuleiski sparnus ant sugeltos širdies
Iš saulėtų dausų.
Apkeliauju žemes, kaip klajūnų minia
Pasigėrus vaizdais iš slaptingų šviesų!
Rodos, jūros bangoj būtų plaukti drąsu,
Kada leistus širdin, kaip žuvėdra,
Žinia Iš saulėtų dausų.
Girdžiu, skamba varpai iš gimtos padangės:
Ant vitražų liepsna, ant altorių šviesu,
Rodos, chorai sustūgaus gyvybės garsu,
Rodos, laimės šypsnys nevilty praregės
Iš saulėtų dausų.
Nors kapuos praeitis, bet koks oras kvapus,
Tartum rožių banga vaidilučių kasų.
Tartum aukuro dūmuos užburtas esu,
Ir tik ženklo pritrūko, kurs audrą nupūs
Iš saulėtų dausų.
Kelias saulė rytuos, tuoj liepsnos vakarai;
Kurie miega ramiai, aš jų sapno klausau,
Kurie širdis prarado, kenčiu dėl visų, —
Ir ramina gimtosios šalies pažarai
Iš saulėtų dausų.
Ak, stebuklų daina, tu nutildai audras,
Tavo geismo garsuos žemę keiti drąsu.
Tavo žodžio liepsnoj aš smaragdas esu,
Kai skrendi per pasaulį dievų aukuruos
Iš saulėtų dausų.
LIETUVA SU MANIM
Lietuva su manim, nors tamsi uždanga
Ją atskyrė ir užraktą pančiais apkorė,
Nors per tėviškės žemę satrapų banga
Leido pelenu žmones, sodybas ir žolę, —
Lietuva su manim.
Lietuva su manim, ją nešioju širdy
Nenusakomą žodžiais, kovingą ir šviesią.
Prakeikimų kančioj amžinybėj didi,
Jinai kruviną ranką klajūnui ištiesia, —
Lietuva su manim.
Lietuva su manim, jos kapų pelenai
Mane šaukia sugrįžti, kur jūra putoja.
Kur vagoti laukai, kur upokšnių kalnai.
Kur rudenio vėjai našlaičiais vaitoja, —
Lietuva su manim.
PAVASARINIS VĖJAS
Jis iš pietų šypsodamas pažaist atėjo —
Ramus, švelnus, puošnus pavasarinis vėjas.
Mažus ar didelius, kur tik žiedus pamatė —
Jis pylė į taures spalvų ir aromato.
Vienuolėj varpinėj varpų garsus prikėlė —
Ir nulėkė bangom per upę plaštakėliais.
Kai parkan atžengė, susisukę prie klevo —
„Pasveikinu visus“, — sušuko ir keliavo.
Bangavo per miškus ir sliuokė per dirvonus —
Ir seniams, ir jauniems — ir lauktas, ir malonus.
Ir buvo liūdna jam tik žaisti ir šypsotis —
Jis apvertė su mirra padangių ąsotį.
Ir varsos ėmė plakt, ir pumpurai susprogo —
Net pažaliavo samanos ant seno stogo.
Visokius gyvulius už keterų pakratė.
Lakštutė — paupy, erelis — erdvėj matė.
Išlandžiojo urvus, pašiurpino pakriūtes
Ir lakstė pamariais, ir smiltis jūron pūtė...
Jis palietė mane, jis palietė krūtinę —
Ir atgimė pirmoji meilė ir gimtinė...
TREMTINIO PSALMĖS
I
1. O Dieve, Tu mus ištrėmei, kad mes budriau
budėtume Tavyje.
2. Sukūrei laužus iš rąstų, kuriuos tėvai į
šventovių sienas sukrovė.
3. Liepsnoje mes šildėme rankas ir veidus, o
aplink mus tėvų vėlės stovėjo.
4. Į liepsną krito šviesios peteliškės ir tie,
kurie iš skausmo pamišo.
5. O svetimos vėliavos su plakatais ir piautuvais
žengė per šventąją mūsų žemę.
6. Ir ašaros be prasmės tapo, tik temdė likimo
kelionę.
7. O tremtie, kuri tautai uždėjai erškėčių
vainiką, įprasmink mūsų žygius!
8. O tremtie, kuri veržiesi per kacetus, per
pinkles, svetimų panieką ir kerštą, įprasmink mūsų žygius!
9. O tremtie, kuri klajūnų pelenais svečias
kapines papildai, įprasmink mūsų žygius!
10. O tremtie, klaidoje gimusi, įprasmink mūsų
žygius!
II
1. Ir atsivėrė prieš mus svetimų žemių plotai,
ir tapome svečiai nekviestiniai.
2. Pakrūmės, apleistos pašiūrės ir kareivinės
tapo mūsų nakvynės ir guoliai.
3. Ir motinos su kūdikiais ant rankų, raguolį
kąsdamos, garbina Dievą.
4. Kam saulė taip šviečia, kam gėlės prie kelio,
jei meilės nerandam?
5. O koks laimingas elgeta, kurs turi pastogę,
palaimintą globą ir žemę tėvynės!
6. O jūs, svetimi pareigūnai, išdidžiai svetimus
trupinius mums berdanu, nelemta jums mus praryti.
7. O jūs, kurie savo apakime iš mūsų dubenio
sau kraunate turtus, būkite nuteistieji.
8. Perkūnas netrenkia ir žemė neatveria gelmių
nuo neteisybės rūstumo.
9. Mes esame likimo žiburiai, kuriems šviečia
aukščiausia malonė.
10. Mes esame nužmoginto bandymo grobis,
bet teisybė tarp mūsų.
III
1. Nuo Sibiro taigų, nuo sugriautų Europos
miestų mes liudijam gyvąją tėvų žemę.
2. Ir kas tave gali išnešti amžiam, jei ne mūsų
maldos, kančios ir kraujas.
3. Praradom jaučius ir žirgus, bet užgrūdinom
meilę tėvynei.
4. Pavirto pelenais rūmai, pilys ir šventovės,
bet mūsų širdys patapo meilės tvirtovėm.
5. Užžėlę vaikščioti takai, ir vartytas vagas usnys
aptraukė, bet mes nevilty neparpuolėm.
6. O žemės rutuly, pavirtęs Sodoma ir Homora,
per kančias atgauni savo veidą.
7. Ir mano tėvynė iš dumblino duburio versmės
feniksu kelsis.
8. Praradusiem dvasią ir artimo meilę
pasigailėjimas iš mūsų lūpų.
9. Kovotojų, savanorių, partizanų širdys nusagstė
amžiam puošmenom laisvės statulą.
10. Bus saulės rytas, ir skambins laisvės varpas:
Laisva Lietuva!
MEDŽIŲ GARBEI
Aš sveikinu tremty, jūs ąžuolai ir liepos,
Amerikoj išaugę sultim ir žiedais.
Už marių, Lietuvoj, man jūsų broliai liepė
Kitokią laimę šaukti tais pačiais vardais.
Ten medžiai iš šaknų karams pašėlus virto.
Išvirto kryžiai, skyrės rūmų pamatai...
Nūn šermenų giesmė — kas buvo amžiais tvirta, —
Ar girdit aimanas, ar žinote jūs tai?
Skarotas gedulas ant ąžuolų užkrito...
Gyvenimo keliai — skrajojanti kančia.
Naktinė glūduma užgniaužia aušrai rytą.
Ir vėjas alkanas, — ar žinote jūs čia?
Ir liepos apmirė nuo debesų ūžimo,
Pašvaistės perskrodė žaliuojančias šakas,
Ir žemė stūgauja pati sau prakeikimą
Nudiegiančiais balsais, — ar žinote jūs, kas?
Kai buvome maži, baubojo jaučiai šėmiai.
Kalbėjo voverės, zuikeliai ir šlaitai...
Laukuos skambėjo dainos, medis medį rėmė...
Dabar šauksmai rūkuos — ar žinote jūs tai?
Aš sveikinu, bet skausmas ant krūtinės gula.
Staiga nutyla žodis prie svečių stuobrių
Bet laisvę vis jaučiu kaip gaivalingą sulą,
Banguojančią tarpe artojų ir karių...
Aštuntoji pradalgė: literatūros metraštis. Redagavo K. Barėnas. Londonas, Nidos knygų klubo leidinys nr. 87, 1972.