zvirinskis Tadas Žvirinskis (g. 1969) – poetas, prozininkas. Gimė Vilniuje, kurį buvo palikęs tik du kartus – trylika mėnesių tarnavo sovietinėje kariuomenėje ir penkerius metus (1987–1993) studijavo farmaciją Kauno medicinos akademijoje. Dirba farmacininku didmeninėje medicininės įrangos ir farmacinių produktų tiekimo įmonėje, rašo savo malonumui. Savo kūrybą T. Žvirinskis publikavo „Keturiuose vėjuose“, „Nemune“. Pirmąją poezijos knygą „Dvynys“ išleido 1995 metais. Vėliau parašė dar šešias knygas: „Sakyk: nebūtis“ (poezija, 1998), „Menaechmi“ (poezija, kartu su Tomu Bakšiu, 2000), „Nuszwitimai“ (proza, 2002), „Dievas & aš“ (poezija, 2003), „Jalmos serbentai“ (proza, 2008), „Užrašai ant receptų“ (poezija, 2014). Iš anglų kalbos yra išvertęs Jameso Douglaso Morrisono poezijos knygą „Viešpačiai ir naujosios būtybės“ (2010).
Φαρμακσν‒ senosios graikų kalbos žodis, reiškiantis ir vaistą, ir nuodą. „Poezija ‒ tai psichotropinis vaistas“, ‒ teigia eilėraščių rinkinio „Užrašai ant receptų“ autorius Tadas Žvirinskis. Ar reikia šiam vaistui recepto? Ar jį išrašyti turi pats autorius? Ir ar išvis reikia žmogui tapti pacientu, t. y. skaitytoju? Be abejo ‒ jei tik jis pasiryžęs rizikuoti ir akis į akį susitikti su šiame rinkinyje transformuota gyvenimo kasdienybe.
„Užrašai ant receptų“ ‒ tai įdėmus ir pašaipus žvilgsnis į save: netobulą ir senstantį, šiek tiek pagiringą, gal todėl taip drąsiai maknojantį per istorijos įspaudais paženklintą Vilnių, vis pasikalbantį ne su kuprotais angelais, bet su amžininkų tekstais, ir žinantį, kad mirti geriausia vasarą, nes tada „žemė lengva ir gėlės pigios“. Kuriantį ironiškas eiles, kurių skaitymo malonumas ne visada baigiasi orgazmu, nes kartais užtenka tik lengvo it voratinklis pojūčio, kad būta tos akimirkos, kai protas nuskaidrėja ir be psichotropinių vaistų.
POETAI
Geriausi poetai dirba morguose.
Jie ir išmintingiausi –
Nebrukantys savo kūrybos
Neišmanėliams skaitytojams,
Pasipūtėliams kritikiams,
Negabiems plunksnos broliams,
Net neslepiantys jos stalčiuose,
Kuriuose glaudžiasi sumuštiniai
Ir mierzavčikai su degtine.
Mirtis žavi tik lėtai save žudančius,
Beveik įtikėjusius, kad yra nemirtingi,
O tiems, kurie visad šalia,
Tiems tikriesiems poetams,
Ji suteikia gyvenimiško genialumo
Nerašyti.
GYVOJI VASARA
Vienas lietuvių poetas
Bandė įteigti Lietuvos skaitytojams,
Kad mirti reikia rudenį.
Sutikčiau su juo, jei
Būčiau poetas arba ruduo,
Bet mano venomis teka
Pavasarinė klevų sula,
Mano akių mėlis atkartoja
Giedro dangaus gylį,
O pasišiaušusi žilė –
Kamuolinius debesis,
Pranašaujančius gerus orus
Bei masinį sijonų trumpėjimą.
Mirti reikia vasarą,
Kai Giltinė Sauliaus Š. stiliumi nuvejama
It nususęs katinas,
Kuriuo bodisi ir senas, ir jaunas,
Staiga įtikėję savo sielų nemirtingumu,
O tas pasidygėjimą keliantis „škac“
Dar sutvirtinamas nesuvokiamu „visada“...
Mirti reikia vasarą,
Kai Kaulėtoji atrodo menkutė,
Pasiklydusi išvešėjusiame gamtos gaivale –
Tik pyplys milžiniškame prekybos centre.
Mirti reikia vasarą,
Kai žemė lengva ir gėlės pigios.
MIEGAMOJO RAJONO BLIUZAS
Palaimintos alkoholikų žmonos!
Mušamos, ujamos, žeminamos,
Jos su voro kantrybe tempia naštą,
Kurios pirmai progai pasitaikius
Atsikratytų bet koks sveiko proto žmogus.
Jos įsimyli tobulus vyrus, sapnuoja jų
Rankas ant savo krūtų,
Svajoja apie švelnų žodį ir vieną kitą žiedelį,
Parneštą ne kovo aštuntąją.
Jos šypsosi pro miegus suskirdusiomis lūpomis,
Sapno svaiguly jų rankos užverstos,
Plaukai išsidraikę...iki pabudimo.
Jos vis dar drovisi savo apsimyžusių vyrų,
Atsargiai kumščiuoja juos, kartodamos rytinę mantrą:
„Kelkis, gyvuly, kelkis, parazite...“
Nors aplink nėra nei svetimų, nei artimųjų,
Tik beprotiškai romios alkoholikų vaikų akys –
Saugiu atstumu, tarpdury.
Galima būtų tęsti ir tęsti, nes toks pat
Begalinis ir yra pragaras, o jame nėr vietos
Atjautai net šventosioms –
Alkoholikų žmonoms.
SĄMONĖS SRAUTO POETIKA
Sąmonės srauto poetika mažai kuo skiriasi
Nuo rudų fontanų,
Besiveržiančių iš kanalizacijos ertmių,
Drūčiai nulijus.
Viskas yra susiję, nes Visatos entropija didėja,
Ir kiekviena mano išdulkinta moteris
Nešasi prisiminimus apie mane tik tol,
Kol jos kažkas geriau neišdulkina.
Einšteinas buvo kvailys.
Sąmonė ilgainiui išvargina, todėl palaiminti yra idiotai,
Nes jų yra dangaus karalystė, čia ir dabar.
Jiems nereikia praverti suvokimo durų,
Nes jųjų durys – dažniausiai be rankenų,
Dievas kalba su jais pirmaprade kalba,
O mes tematom seilėjimąsi ir marmaliavimą.
Sąmonės srauto poetika užknisa.
Labiau gal užknisa tik kai kurių moterų noras užsiauginti
Pimpalą ir šlapintis atsistojus. Eitų verčiau į bažnyčią
Arba planetariumą. Priklausomai nuo tikėjimo.
Ar taip, ar kitaip Visatos entropija didėja.
EILĖRAŠTIS APIE DVI HOMOSEKSUALIAS ŽIRAFAS
Pradėti derėtų nuo kvapo aprašymo.
Mat nosis poeto – užmiršta nepelnytai.
O kvapas – svarbu, juk tai –
Pusė skonio, net beskonybei suteikiančio
Poetinį prieskonį.
Kvapas vėlyvo rudens,
Puvėko, neplautų kojinių,
Mirties.
Kvapas vėlyvo rudens,
Muskuso, pelėsinio sūrio,
Aistros.
Nelygu, ar stiprus dvilktelės vėjas.
Patalpa aklinai uždaryta.
Jei dvilkteli kas, tai nebent
Salsvoki moteriški kvepalai.
Nuolankiai guliu kaip išpleręs varliagyvis
Ant staliuko po lupa, pro kurią
Kosmetologė nužiūri būsimo mūšio lauką.
Baisu net pagalvoti, ką gali padaryti
Moteris, ginkluota keistais metaliniais
Įnagiais ir šalta bejausme šypsena!
Laimei, galvoti – ne man.
Mūšis pradedamas žodine žvalgyba,
Lyg tarp kitko klausinėjama apie šį bei tą,
Bet aš žinau: akių tai dūmimas.
Stipriau įsitveriu staliuko ir laukiu atakos.
Ir štai – pirmas gnybimas, po kurio kaipmat užverda kautynės.
Vargšė mano nugara, gyvenime mačiusi ne mažiau,
Nei aš pats. Jei ji būtų pilvas,
Glostyčiau ją kasdien,
Rūpestingai myluočiau grublėtą odą,
Įtrinčiau kvapiaisiais aliejais...
Nugara – geroji mano pusė, todėl ne bet kam išdrįstu ją atsukti.
Guliu, kenčiu ir prisimenu pasaką darželinukams
Apie dvi homoseksualias žirafas:
Apie save ir savo nugarą.
EUROPOS CENTRAS. PRAGARO PRIEANGIS
Vasara paskutinįkart karštai iškvepia.
Taip iškvepia negraži moteris,
Patenkinta negražaus vyro
Ne itin estetiškomis aplinkybėmis.
Dangus apsiniaukęs, avietynai parudavę,
Tvenkiny vieniša plūduriuoja vandens lelija,
Lygiai nuskustas pievas juosia pikti užrašai,
Draudžiantys be leidimo įžengti į privačias valdas.
Panašiai turėtų būti Rojuje:
Ten Viešpats su šventaisiais žaidžia golfą,
Gi angelai paslaugiai nešioja golfo lazdas ir
Baltas vėliavas, žyminčias šventųjų pralaimėjimus.
Dabartis tėra ateities repeticija,
O landžiojimas po krūmus, ieškant išmestų
Iš golfo rojaus kamuoliukų, išmarginų keistais užrašais
Ir tolimų kraštų atvaizdais – amžinųjų klejonių
Pragaro ratais pasiruošimas.
Nejaučiu nei nuoskaudos, nei grėsmės.
Galvoju apie ateitį, kurioje nebebus manęs,
Bet mano vaikai smagiai ridens golfo kamuoliukus –
Nei margučius Velykų rytą.
Ir man nusišvilpt ant
Amžinojo gyvenimo, kurį pardaviau
Kristui už dvidešimt penkis pasidabruotus
Lietuvos krepšininkų medalikėlius.
NERAŠYTAS ĮSTATYMAS
Būna dienų, kai nekaltybė verta
pusės bugienių miškelio karalystės,
Nes kita jos pusė jau seniai pasmerkta
aimanoms ir dantų griežimui.
Būna, kad norisi išsimokėtinai parduoti sielą
suodinam spekuliantui, tik bėda:
Plunksnos aukštai danguje išmėtytos –
nei pasieksi, nei pasirašysi, bet orai keisis.
Būna, kad imi painiotis:
ar debetas – mirtis, ar kreditas – gyvenimas?
Balansas didžiojon tikėjimo knygon nesuvestas,
pasaulio nuodėmės
Ne avinėlio krauju, o Fairy apiplautos,
indulgencijoms universalėjant.
Tada mąstai, ar žvaigždės tėra
blankūs numirėliai, pergyvensią gyvuosius,
Plukdančius krokodilo ašarų upėmis
rąstus iš akių. Sieliai iš sielų!
Iš tųjų, kasdien žudomų
be kraujo praliejimo –
Tokie tad didieji mažųjų tragedijų
inkvizitoriai esame.
Ar Dievas serga autizmu?
LYTIŠKAI PLINTANTIS EILĖRAŠTIS
Šiandien parašiau eilėraštį.
Piktai it patėvis nužvelgiau jį nuo pradžios
Ligi galo:
Daugtaškių aiškiai per daug!
Nubraukiau, nubraukiau, nubraukiau
Juos kaip utėles nuo tankių šukų.
Gerai, bet trūksta kažko... Nėra pajautos!
Pavaikščiojau po kambarį,
Pagrūmojau fikusui, pažiūrėjau pro langą.
Kieme – belytė žiema:
Balta kaip paklodė sifilitikų palatoj.
Sugrįžau prie eilėraščio,
Kiek pagalvojęs, įliejau tulžies, sėklos ir kraujo.
Nepagailėta fluidų – net išsekau, bet
Vis vien nėra pajautos,
Nu blia, koks aikštingas eilėraštis!
Parūkiau. Pažiūrėjau žinias.
Išprievartauta 80-metė senutė.
Tai vis dėl žiemos, dėl kelių užpustytų...
Grįžau prie eilėraščio:
Šekit nūdienos aktualijų
Vietoje balsių a ir o, vietoj jaustukų ai ir oi.
Nubraukiau. Perrašiau. Praturtinau –
Pajautos kaip nėra, taip nėra.
Kas gi čia yra, po velnių?
Kažkoks pribraukytas lapelis
Riebaluotais kraštais, susiglamžęs.
Teksto dėmė primena...falą.
Eureka!
Nunešiu pas Užupio dailininkę –
Gražiai įrėmins, aromatizuos ir prastums,
O jei pasistengsiu parodyti jai kiek pajautos,
Tai gal net gausiu papist.
Ir net ne išsinešimui.
BUITIŠKAI PAKYLĖTAS EILĖRAŠTIS ARBA NUOGA TIESA
ir pasakojai man
kad neįmanoma vienu metu
plaukti dviejose valtyse
o aš mąsčiau kokia
čia dar po velnių evangelija
kai vienas turi dvi valtis
gi kitas tik akmenį po kaklu
sunku įtikėti kad galima eiti vandeniu
sunku įtikėti kad mesijas moteris
bet vis mąsčiau ir mąsčiau
trauk jį devynios
toks santuokų rekordas
užfiksuota vienam nenuilstančiam
optimistui Vilniaus zagse
kodėl nieks neužkelia užrašo
įžengiantys čia teužmiršta viltį
nes santuoka išlaisvina
nuo sveikatos svajų ir finansų
ar pastebėjot kad princesės
už vargšų teka tik pasakose
dar mąsčiau kurių galų apsunkinu
save visokiais mąstymais
atsipalaidavau atsidusau
ir baigiau į tave
o tau sutraukė koją
mėšlungis
POETŲ ŪKIS
Suguldysiu Parulskį su Grajausku –
Lai Gintaras sava ironiška aistra
Sigito metafizinį bambėjimą apsėklina.
Du Eurazijos šviesuliai tesusiveja
Į poezijos kamuolį.
Ką ten kamuolį?!
Į rutulį,
Išguldysiantį kritikus-kėglius.
Tesuskamba paneuropinis
Orgazminis šūkis: STRIKE!
Iki Elados tenusirita pasigėrėjimo banga,
Kad girtas Homeras pagaliau ištartų lietuviškai:
„Pisau aš tą inžinieriaus Garino hiperboloidą!“
Patekintas G.Beresnevičius:
„Na štai: kai nori, tai moki, aklas žalty!“
VIETOJ EPILOGO
Nespardykite girto vaistininko,
Verčiau pasitarkite su juo,
Kokia chemija svaigintis,
Kad ruduo išauštų protingesnis už vasarą,
Ir taip – kiekvieną penktadienį.
Tadas Žvirinskis. Užrašai ant receptų. K.: Kitos knygos, 2014.
