Šiemet po labai ilgos pertraukos mano ruduo nusidažė kiek kitokiomis spalvomis nei paprastai. Neprasidėjo jis spalvingu krintančių lapų cirku, nesujaukė jo ramybės teatrališkas sirenų šėlsmas ir greičiausiai nebesuvirpins išskrendančių paukščių giesmių gaida...
Šiemet ruduo buvo kaip reta poetiškas. Sutikau jį Druskininkuose. O jei atvirai važiavau ten tik su viena intencija – vėl iš arti patyrinėti poetus ir parsivežti tekstą apie Poetinį Druskininkų rudenį. Dar iš studijų laikų buvau išsaugojusi pačius saldžiausius prisiminimus apie naktines orgijas, kur netikėčiausias formas įgaunanti poetinė kalba nesuvaldomai liejosi ir iš jaunųjų ir iš jau pripažintų poetų lupų, kur net pačios nejautriausios ausys dienos šviesoje galėjo patirti žodžiais nenupasakojamus malonumus.
Bet šį kartą teko pamiršti hedonizmą ir pastatyti ausis. Ruduo prasidėjo nuo diskusijos, kurios tema buvo „Politinis korektiškumas ir poezija".
Šiaip atrodytų tai visiškai neaktuali ir pritempta tema Lietuvai, kur poezija per daug toli nuo politikos ir kasdienio gyvenimo mūsų (na jei ne poetai, ne kritikai ir ne filologai mes), o poetai dažniau užsidaro poetiniam dramblio kaulo bokšte nei viešai išreiškia savo politines ar žmogiškąsias pozicijas. Todėl nuoširdžiai nustebau, kai ši diskusija nuolat grįždavo prie keleto įvykių, kiek nutolusių nuo poezijos lauko, tačiau privertusių pašurmuliuoti ne tik Delfio ar Litmenio komentatorius, bet ir Lietuvos meno bei kultūros pasaulį (gal net suskaldė jį į dvi priešingas stovyklas).
Pirmasis įvykis — tai amžina atilsį Valdo Gedgaudo kritinis tekstas „Aš esu pyderas, mama! Ir tuo didžiuojuosi!“ , kuris daliai kultūrinės spaudos skaitytojų pasirodė panašesnis į homofobijos apraišką nei į kritinį tekstą. Tai sukėlė isterišką jų pasipiktinimą ir pagaliau privertė bent kelis kultūrininkus viešai prabilti apie LGBT problemas Lietuvoje.
Antrasis įvykis – prokuratūros pradėtas tyrimas dėl menininkių feminisčių performanso „Po Kudirka, arba patriarchams paliepus, mums panorėjus“ . Tai kaip viešojoje erdvėje ir šioje diskusijoje buvo kalbama apie antrąjį įvykį mano suvokimą apie šiuolaikinį Lietuvos kultūros pasaulį ir kultūrininkus pavertė schema. Atrodo, kad meno ir kultūros lauke vyrauja dvi pagrindinės tendencijos. Vieniems menas – tai nekintanti, universali vertybė, skelbianti tik tiesą, šviesą ir moralę. O tai kas neatitinka šių kriterijų niekada nebuvo ir nebus menas. Kitiems menas – tai labiau procesas. Ir į klausimą ar tai yra menas, atsako ne tiek pats kūrinys, o jo kontekstas. Atrodo šio meno kūrėjams už tobulą estetiką ir profesionalų kūrinio atlikimą daug svarbiau atkreipti publikos ir vertintojų dėmesį į problemas, priversti pirmiausia juos susimąstyti, o tik tada vertinti.
Čia galėtumėt ironiškai manęs paklausit, o ką ši pastraipa turi bendro su poezija.
Ogi tai, kad mūsų kasdienybės problemos – tai ne gėda, kurią reikia nutylėti ir apsimesti, jog „kultūringiems žmonėms“ visuomenės problemos neegzistuoja. Tiesiog garsiai apmąstomos jos išsiveržia iš uždaro tabu rato ir įgyja visai kitas reikšmes, atsiranda galimybė diskusijai. O diskusija (aš tuo vis dar naiviai tikiu) — tai ir būdas ir galimybė rasti naujų (ir dažniausiai daug geresnių) problemų sprendimo būdų.
Taigi po tokios diskusijos taip tikėjausi dar ir pritrenkiančio poezijos pliūpsnio. Bet viskas, kas išsiverždavo iš poetų lūpų skambėjo perdėm padoriai, gerai ir teisingai. Beliko tyliai nusėsti ir kantriai laukti nakties, kada ims siautėti jaunieji. Kadangi nei apie vieną iš jų iki šio rudens nieko negirdėjau ir nežinojau – laukiau sprogimo. O jie tiesiog ėmė ir patvirtino mano smegeninėje lizdą susisukusį stereotipą, jog poezija tai labai intymus malonumas, kai didžiausią pasitenkinimą patiri akimis rydamas tekstą.
Man patirti malonumą klausantis daugelio mūsų poetų ganėtinai sunku. Dažniau tai primena teksto kankinimą, jį kapojant, dudenant, monotoniškai gromuliuojant, neaiškiai artikuliuojant ar su patosu, o kartais su bereikalingu pykčiu spjaunant iš burnos.
Tada labai rimtai susimąsčiau tai koks gi turėtų būti tas mano tekstas apie Poetinį Druskininkų rudenį. Gal labiau impresija, primenanti rudens vėjo gainiojamus lapus ir šokčiojanti nuo to ką aš patyriau ar kas ir kaip man pasirodė ir kokius jausmus sukėlė? O gal šalta ir kultūringa įvykių išklotinė?
Atrodė tarsi būčiau atsidūrusi aklavietėje, kol mikrofono į rankas nepaėmė Ernestas Noreika.
Ir tada pasipylė… Be priekaištų išrepuotas aukščiausios klasės tekstas vulgarybių kratinį pavertęs nepriekaištingu poetiniu žaidimu žodžiais ir jų reikšmėmis. Ir tada man užgimė poetinė roko žvaigždė, o šį įsivaizdavimą dar labiau sutvirtino rankose atsidūrusi pirmoji Ernesto poezijos knyga. Pasirodo jis — ne tik puikus šoumenas, jis — puikus poetas.Ir tik tada supratau, jog mano tekstas privalo būti apie pašalaičio atradimus Poetiniame Druskininkų rudenyje.
Antras atradimas — Mindaugas Nastaravičius, kuris pats prisipažino, jog daugiau rašo apie kaimą.
Bet kaip rašo ir dar kaip skaito. Su tokia švelnia ironija, paprastais, taikliais žodžiais ir situacijomis, kurios priverčia kikenti, bet tuo pačiu suvokti, jog šiame tekste vyksta drama. Tokia graudi, bet ir tokia juokinga, nes tai lyg ir ne apie tave, bet griebia už širdies, nes šios dramos veikėjai tokie savotiški martinaitiški kukučiai…
Ir kai toks kukučių sielos gelmių žinovas improvizuodamas užrepuoja apie miestą, supranti, jog ne tik poetai, bet ir poezija toks labai gyvas procesas, apie kurį daugelis tiesiog nieko nežino, nes kažkodėl kritikai apie tai nieko nerašo.
Trečias atradimas – Jesus Munarriz.
Ispanas. Jau dabar graužiuosi nagus, kad ko gero pažintis su jo poezija apsiribos šių metų almanache išspausdintais eilėraščiais. Nebent atsiras vertėjas arba išmoksiu ispanų. Įdomu ar atsiras vertėjas?
Norėčiau kažką daugiau apie jį parašyti, bet nežinau ką, nes jo tekstai patys pasako viską. Jiems tikrai nereikia komentarų. Gilūs, paprasti ir suprantami. Liejasi, pagauna ir nusineša skaitantįjį.
TAVO GALIA
Tavo galia, kuri yra visur,
tebūnie nekenčiamas tavo vardas,
tegul niekados mūsų nepasiekia tavo karalystė,
tegul neišsipildo tavo valia
čia, žemėje,
nes dangus tau mažai terūpi.
Kasdienės mūsų duonos
šiandien tu nevogsi iš mūsų,
nepadidinsi mūsų skolų,
nepraneši kreditoriams,
neleisi mums pakliūt
į valdžios nagus, -
tu užmirši mus amžiams,
amen.
KELI ŽODŽIAI
Keli žodžiai. Keli tikslūs žodžiai.
Materija viduje, širdis viršuje,
siela priekyje.
Keli žodžiai.
Keli mylimi žodžiai. Liepsnojantys.
VERTĖ ARYDAS MAKŠTUTIS
Ketvirtas atradimas – vertėja, poetė, dainininkė ir roko grupės įkūrėja Ana Gerasivoma.
Jos nerasite šių metų poezijos almanache, ji puikiai kalba lietuviškai, karts nuo karto reziduoja Vilniuje ir į rusų kalbą verčia poeto Gintaro Patacko eilėraščius. Čia tas keistai dieviškas variantas, kai supranti tą kitą kalbą, o į ją išversti eilėraščiai skamba labai organiškai ir atrodo, jog tai ne lietuvių, o rusų poezijos klasika. Atrodo, kad su rusų kalba tas grubus ir netašytas verlibras tampa galutinai išbaigtas, įgauna tikrąjį skambesį. Ir taip neblogas lietuviškas tekstas pavirsta gera rusiška poezija.
Penktas atradimas – Druskininkai rudenį.
Foto ir video - www.manipuliacija.lt