Vaiciulaitis virselisVaiciulaitis virselisTalentingo novelisto, literatūros tyrinėtojo, vertėjo A. Vaičiulaičio (g. 1906; nuo 1940 m. gyvena JAV) knyga sudaryta iš prozos rinkinių, išleistų 1932–1986 m. Spausdinamas ir romano „Valentina" trečias pataisytas leidimas (1 – 1936, II – 1951). Rašytojo kūrybai būdingas psichologizmas, grožio, dvasinių vertybių poetizavimas, giedra harmo­nija, grakštus stilius.

 

PELKIŲ TAKAS

 

Wer jetzt stirbt irgendwo in der Welt,

ohne Grund stirbt in der Welt.*

R. M. Rilkė

 

Matas Mateika paskutinį kartą smogė kirviu į kamieną ir pridėjo ranką prie kaktos. Jis žvelgė aukštyn, kur temstančiam danguj pušis stovėjo iš­didi ir liekna, su snieguota viršūne.

Jis pasitraukė prie kitų darbininkų.

Medis apačioje grikštelėjo, susvirduliavo, lyg nežinodamas, į kurią pusę griūti,– ir triokštelėjęs nuslinko žemyn šlamšdamas. Krito staigiai. Vaini­kuota galva dusliai šlumštelėjo į žemę. Spiečius sniegulių ištryško iš viršūnės. Pušis dar krūptelėjo, sušiureno pastarą kartą ir nutilo. Išskėtė šakas tarp kelmų, kurių susigūžusios eilės kirtimuose laukė nakties.

Mateika grįžo prie medžio, nubraukė delnu per kamieną ir paglostė baltą rėžį su išplyšusia žievės juosta. Jis kalbėjo sau vienas:

– Tokia pušis! Tokia pušis...

– Mylimąją nukirto, – juokėsi vyrai. Pamažu gulė snaigės ant šakų. Jis akimis permetė

visą medį. Ūmai nusigręžęs, pasibruko kirvį su pjūk­lu po pažaste. Tiesiai per kelmynus kūprino į kaimą. Kur tik akys siekė, visur jis regėjo sugulusias eiles pušų ir eglių, begalinę srovę rudų ir sakuotų rąstų. Jis mąstė: „Koks naikinimas! Koks naikinimas!" Grįžęs tarė:

– Šiandien keliauju namo. Ir ėmė dėliotis daiktus.

– Nakčia, – abejojo šeimininkas.

– Mėnesiena...

– Bet dvi mylios.

Mateika tylėjo. Atsiklaupęs ant grindų, jis kišo į krepšį duonos kepalaitį ir lašinių bryzą. Po valandėlės jis tarė:

– Gal paskolintumėt maišą.

– Pralobai, pralobai! – nupūtė dūmą ūkininkas, ir jo pypkė cypė ir spragėjo.

– Mat jie alkani ten, namie. Ir tie mažyčiai...

Jis norėjo dar kažką tarti, bet jo lūpos ėmė vapsėti kaip žmogui, kuriam graudu kalbėti, ir žodžiai užduso.

Šeimininkas,– o jis vadinosi Jonas Naigūnas, – pakilo nuo suolo, iškratė pelenus į stalo kampą ir, žiūrėdamas, kaip asloje gęsta kibirkštis iš pypkės, tarė:

– Maišą duosiu. Tik aš manau: pasiimk dabar, kiek pakeli be vargo,– likučius atvešiu antrą šven­čių dieną.

– Būsit mieste?

– Jei sakau!..

– Gerai, gerai! Ir marškinius paliksiu,– reikia daugiau maisto...

– Taip! – pritarė Naigūnas, linguodamas galva. Sutemos rinkosi į trobą, tokios skystos ir šėmos žvaigždėtų vakarų sutemos. Ant lovos, prie lango, driekėsi geltonas mėnesienos keturkampis. Iš tvarto grįžo Jonienė, milžusi karvę.

– Šiandien su darbais sugaišau, – ji skundės ir įžiebė skalą, kurią dantyse laikė medinis diedas.

Ji buvo liesa ir pageltusi moteriškė, su aukšta kakta. Vos padėjo kibirą, kai ją užpuolė kosulys. Ji kosėjo uždusdama, įtraukus vidurius ir rankomis krūtinę suspaudus. Akyse jai sužvilgo ašaros.

– Kad būtų medaus, – pasigaikščiodama ji kal­bėjo, – išsivirčiau... išsivirčiau su liepžiedžiais... Tada man praeina...

Atbula rankovės puse, kaip vaikai daro, ji nubrau­kė ašaras ir košė pieną, kurio burbulai pūtėsi ir spro­ginėjo puodynėje.

– Mūs bitukes vokiečiai sudegino, – tarė ji po valandėlės. – Buvo penki aviliai, o spiečiai tokie stiprūs...

– Zinai ką, Liudvika, – prabilo vyras, – užsuk­siu pas dėdę, jis turės medaus.

– Taip vėlai? – tarė ji, nužnybdama žariją nuo skalos.

– Palydėsiu štai Matą.

– Ar jau išeina?

– Taigi.

Po vakarienės, į kurią grįžo išraudę vaikai, rogu­tėmis leidęsi nuo upės šlaito, abu vyrai iškeliavo. Buvo vaiski mėnesienos naktis. Kaimynijoj gūdžiai kaukė šuva. Žvaigždės aukštai buvo stambios ir drebėjo kaip benukrentą rasos lašai.

Matas žengė atlašus. Siame žiemos pusiautamsy jo įkritusios akys, žandų įdubimai priminė juodas dėmes. Su pjūklu ir kirviu po ranka, su krepšiu ant strėnų, jis keliavo aukštas, įsižiūrėjęs į laukų platy­bes, į tas sniego lygumas, kurios tolumoj niūriu ruožu susibėga su dangum.

Naigūnas, kuris nešė jam duonos kepalą, tarė:

– O aš dar galvojau, kad nesiskubinsi namo. Pačioj darbymetėj...

Jis ėjo palinkęs į priešakį, ilgomis, nukarusiomis rankomis, ir kalbėdamas vis kreipė savo didelį veidą į Matą, tartum norėtų kiaurai žmogų perprasti.

– Užteks jau... – atsakė tasai.

– Taip, taip... Ir aš pamanau: sunku jiems ten mieste...

– Kur čia bus lengva...

Mateika norėjo dar ką tarti, bet jam dabar buvo ir graudu, ir malonu: jam rodės, kad Jonas užsi­minė apie jo šeimą, – apie tą mažytį Stasiuką, tokio­mis didelėmis akimis nubalusiam veide, ir apie žmo­ną, ir apie Bronę...

– Ne iš gero juk ėjau, – pasakė jis Naigūnui, kuris žvelgė į jį ramiai ir stengdamasis suprasti. – Prieš karą gyvenau tegu nepuikiai, bet dėl kąsnio neturėjau vargo. Nūn ėmė iš visų pusių veržti: nei

kuro, nei duonos, nei darbo. Gal būtume dar ken­tėję. Bet vaikai... Staselis. Jis toks mažas, o gudrumą savo turi.

– Vaiko neapgausi.

– Taigi... Vieną dieną kaip ten buvo, kad aš krutinu lūpas, lyg kramtyčiau ką nors. Berniukas atkiūtino prieš mane, žiūrėjo, žiūrėjo: „Tėti, ką valgai?" – paklausė jis. O man jo žodžiai – lyg pei­liu... Ir iškeliavau į girias. Na, bus geriau dabar. Ir keli variokai skamba kišenėj.

Ėjo tylėdami, kol Naigūnas prabilo:

– O čia jau skirsimės...

– Dar geras kelio galas prieš akis. Aplinkui pelkės – tokia alkūnė!

– Kam tas šuolis į šalį – keliauk tiesiai.

– Kad įgarmėčiau kur į properšą!

– Pasisaugosi. Vasarą taip, šių liūnų neišbrisi. Tada čia tik žalčiai šliaužioja. Gyvatės vaikus perisi. O žiemą numina žmonės taką.

– Nežinojau.

– Parodysiu, ir žinosi. Galiu pavedėti valan­džiukę.

– Tik ar ne per vėlu bus pas dėdę...

Naigūnas juokėsi:

– Pas dėdę per vėlu! – Žmogau, ten – kaip vienuolyne! Jie kažin kolei vakaruoja, ligi atkalba rožančių, ligi atgieda apie Adomą ir Ievą. Senis net gyvenimus šventųjų skaito.

– Senoviški žmonės...

– Senoviški, senoviški.

– Kaip tie medžiai, kuriuos svetimi kerta. Matas staiga nutilo: jis nebuvo pratęs tokiais žodžiais kalbėti.

Ūkininkas liūdnai jam pritarė:

– Skurdu žiūrėti, kaip jie naikina... O štai ir takelis. Retas kas juo vaikšto, bet jei įsižiūrėsi ge­rai – ir pėdas rasi. Jų ir laikykis. Nukrypęs į šalį, pateksi į kokią akį ir... Žinai, pernai metais čia trys vokiečiai priburbėjo... Eik rankos tiesumu, o mėne­sienoj pėdsakus lengvai atseksi.

– Kad tik nesutemtų: lyg ir niaukiasi iš vakarų.

– Ne, – pasižiūrėjęs sprendė Naigūnas. – Ten skystas debesys, tik kol žemai, atrodo juodas ir sun­kus. Iš tikrųjų – tik marška. Aptrauks mėnulį, nubirs kelios snaigės... O dabar sudie!

– Pasilikit sveikučiai... Ačiū jums...

– Ką čia! Keliauki su Dievu.

Kai Mateika nusisuko ir kiek paėjėjo, ūmai iš­girdo balsą už savęs: atsigręžęs pamatė ūkininką, stūksantį sniege, lyg ir padidėjusį nuo nykaus ir iš­blėsusiu žiemos naktų šviesumo. Dūlavo jis ten kaž­kaip šiurpiai ir nežemiškai, o jo balsas sklido toli, lyg būtų sakomas sušalusiam ir išmirusiam pasauliui.

– Dar būčiau užmiršęs, – jis šaukė, – jie anoj pusėj turi sandėlius ir laiko sargybą. Pasisaugok: žmogaus jie nesigaili. Keliauki sveikas!

Ir juodu išsiskyrė. Vėlu dar nebuvo. Mateika galvojo, kad miestelį pasieks gerokai prieš vidunak­tį. Tiesiai juk ir kelias kokia valanda trumpesnis. Taip, Staselis jau miegos. Žmona kartais gula negreit. Gali ją rasti adant ar lopant. Tada ir Bronė zys aplink motiną it širšė. Ne, tos mergaitės pervirš jis nemy­lėjo: tokia draska, susipeša su vaikais. Parbėga kar­tais visa murzina ir purvais apsitaškius. O Staselis! Meilus kaip ėriukas. Na, aš jam nupirksiu naujas kelnaites. Ir valgyti bus tau ko. O, ir kepalas, net ranką sveria...

Aplinkui buvo lyguma, toli ten atsirėmusi į juodą girių ruožą ir į gilų dangų, kur stambios žvaigždės drebėjo. Nieko čia neaugo, vien tik samanų kupstai po balta pluta. Kur ne kur stiebėsi nušiuręs lendrių ir švendrų kuokštelis, nespėjęs nugriūti į liūną ir likęs speigams ir šiaurės vėjams. Vietomis styrojo trumpi ir stambūs stagarai, apsisagstę lediniais spygliais, kurie užgauti trupėjo ant žemės. Ir akių tiesumu buvo įmintos pėdos – vienur giliau ir su apšalusiais kraštais, kitur lengvos ir vos įžiūrimos.

Pačiame pelkių vidury jis rado beržą, žemą ir skursnų, nežinia kieno galybės čia atneštą, įdiegtą ir augintą. Mateika atsikvėpė ties medžiu, čiupinėjo sustirusias beržo šakas ir glostė žievę.

Juoda debesų siena jau buvo pakilusi ir stūmėsi prie mėnulio, šalto ir bailaus tose erdvėse. Debesies viršūnė buvo išsitaršiusi, ir štai vienas skystas jo pluoštas perbėgo per mėnulį.

– Dar greit netems, – garsiai pasakė Mateika išsijudindamas.

Ir vėl sustojo. Klausėsi savo balso. Jam atrodė, lyg tuos žodžius būtų taręs kas visai svetimas ir neži­nomas – taip keistai jie atliepė tarp šių sniego ir dangaus platybių, ir tokie nereikalingi jie buvo prieš visą šį nebylų pasaulį. Ir kaip tik šiuo metu prieš save Mateika pastebėjo juodulį. Žengdamas jis svars­tė: gal tai medis, gal kuolas koks įbestas ar tirštesnė dėmė debesyje. Juodulys ryškėjo – gal tikrai ten koks žvėrelis bėga ar žmogus eina. Kad tik nebūtų sargybinis! Bet ne! Iš lėto keliavo moteriškė. Kai ji prisiartino ir pagarbino Dievą, Matas regėjo prieš save senutę, amžiaus prilenktą prie žemės. Rankoj laikė ji lazdą, beveik lygią su savim. Apsigaubusi didele skara, užtraukta ant kaktos, ji nešėsi rožančių ir meldėsi kelyje. Šituose liūnuose Mateiką ji susitiko ramiai, lyg savo žmogų ar seną bičiulį.

– Kur, senutėle, taip vėlai? – tarė jis.

– Namo, vaikeli. O Dievuliui niekados nėra vėlu. Tai sakydama, ji kėlė nulinkusią galvą ir žvelgė Mateikai tiesiai į akis. Jis nesuvokė, kaip atsakyti. Tada moteriškė vėl prabilo ramiu ir geru balsu.

– Iš miestelio grįžtu.

– Ilgai užtrukot.

– Dukrelę laidojau. Izabelė buvo ji vardu. Die­vuliui niekados ne vėlu; dukterį pasiėmė, o motiną, sako Jis, paskui rasiu.

Matui buvo graudu prieš tą jos tiesų žvilgsnį ir švelnius ramybės žodžius.

– Tu, tu... jūs... – jis murmėjo.

Ji atrodė jam tokia didelė ir galinga su tąja į sniegą tvirtai įsmeigta kaip kokio vyskupo lazda.

– Gyvenu ten prie girios, – aiškino ji. – Mieste­lyje nelikau pas žentą – koks jis man dabar žentas!.. O pats į kur?

– Irgi namo. Į miestą.

– Valandą eisi. Pasiskubink iš pelkių: apsiniauks. Tamsy dar pataikysi į eketę: jų čia daug... Ir tos sargybos dar! Vaikščioja tarp gluosnio ir sandėlių. Sako, juose esą ginklų, parako... Nežinau tikrai. Bet kam taip labai žiūrėtų, jei nebūtų... Nuo tada, kai dvare generolai gyveno...

– Sako, štabas koks buvęs.

– Aš nieko nesuprantu, vaikeli. Gal ir štabas... Bet sargybiniai kaip tie maži šunyčiai: tai kanda, tai aplinkui glaustosi. Kartais paso nori: be paso dabar nė kojos per slenkstį nekelk. Ėjo pernai čia mūsų kaimynas. Stok! Duok pasą! Neturi. Suėmė, žinotum. Ir šiandien žmogus dar negrįžo – išvežė kur.

– Bjaurybės!

– O antrą adventų sekmadienį keliavo čia Dermino Julius į rarotas. Liepė stoti, o anam galva ir susimaišė: kad pasileis bėgti. Ir nušovė... Tokioj jaunystėj...

Ji lukterėjo, ar Matas jai nepritars kokiu žodžiu. Bet jis niūrus tylėjo.

– O tarpais jie nieko, – prabilo ji. – Matyt, ar žmogus nelygu, ar sandėliuose mažiau ko būna... Nors ir šiandien: ėmiau ir susitikau sargybinį. Žemas toks, šinelis platus, skvernai nukarę; šypsosi jis kaip koks vaikas – ir toks nesuaugęs dar atrodo. Sakė man kažką, nusijuokė ir numojo ranka – eik savo keliu.

Staiga Mateika tarė:

– O jei mane bandytų suimti kaip tą jūsų kai­myną,– nesiduočiau. Ką be manęs pradėtų mažieji namie...

– Vaikų turi...

– Aš be jų negaliu. Nesulaikys manęs...

– Ką gi, sūnau, iš tolo pasaugok, kada kareivis nuo gluosnio grįš prie sandėlių – jis į dešinę, tu – į kairę; ir nepastebės tavęs. Gal ir taip nieko nedary­tų. Kartais net pašneka su žmogum...

Ji nutilo. Mąstė kažką.

– Gal pas Dievą jai geriau, – ji pasakė. – Ir visiems bus taip, kaip ten Viešpats į savo knygas parašė... Sudie, sūneli: per ilgai šiandien gaištu... žemelėje gaištu... sudie!

– Sudie.

Baksnodama lazda, ji gūrino takeliu ir kalbėjo poterius. Mateika stovėjo, kol ją apglobė sutemos ir vis tirštesnės snaigės. Tada jis greit nusisuko ir keliavo skubiai, apie nieką nemąstydamas. Tik jam akyse vis šmėkšojo ilga jos lazda, jis vis prisiminė ramų senės veidą ir gailią jos kalbą. Moteriškė strigo jam galvon, strigo prieš jo valią ir kažkaip nykiai atliepė jo sieloje. Ir gūdžiai pritarė jo sielai smarkė­jantis vėjas tuose tyruliuose.

– Duktė numirė, duktė numirė! – jis kartojo. – Džiaugsis Staselis, kai grįšiu. Mano vaikas! Duktė... duktė... Ir tas vaikinas – nušauti!

Ginčydamasis su savim, nė nepajuto, kaip jis baigė pelkių taką. Iš tolo buvo matyti ir sodybos, ir dvaras, ir giria, ties kuria barkšojo aukšti sandėliai, iš lentų sukalti. Sargyba? Ne, jos čia nėra. Skubė­damas jis truputį apilso. Pasiekęs gluosnį, sustojo. Augo tas gluosnis tvirtos žemės liežuvyje, įlindusia-me toli į liūną, ir buvo senas ir be šakų, tik ilgus išleidęs ūgius, kurie vainiku buvo sužėlę viršuje ir dabar styrojo sušalę.

Girioje stūgavo vilkai. Kiemuose bailiai jiems atliepė šunes.

Matas prisišliejo prie medžio. Oras buvo šaltas, toks gaivus ir sveikas gerklei. Mateika užsiėjo iš kitos gluosnio pusės ir išvydo lyg išplėštus vidurius juodą kiaurymę nuo šaknų ligi šakų.

Jis tarė sau:

– Čia įlindus ir užsirūkyti galima – niekas ne­pastebės.

Ir kėlė koją į tą drevę. Atkišo ranką. Susyk at­šoko, palytėjęs kažką šiltą, lyg veidą. Iš medžio riktelėjo. Ten būta sargybinio. Jisai didelėmis akimis žiūrėjo, lyg nežinotų ką daryti, ir čiuptelėjo už diržo, permesto per petį.

„Šaus!" – suūžė Matui galvoje. Stvėrė jis kareivį, trenkė ant sniego ir griebė už gerklės. Tačiau anas grūdo jam keliu į vidurius, ištraukė rankas iš glėbio ir apsikabino. Mateika jį murdė į sniegą, o sargybinis nepasidavė, persisvėrė ant šono ir koja užkliudė kupstą. Pasispyrė, ir abu kūliais apsivertė. Taip jie ritosi, balti kaip du sniego kamuoliai, pridusę ir tylūs. Ilgi drabužiai sukosi jiems aplink kojas. Matas buvo be kepurės, susivėlusiais plaukais, o sargybinio šal­mas tarkšteldavo, pataikęs į sušalusį grumstą ar kyšantį akmenį. Tamsoje tik jų akys žvilgėjo, tik jautė vienas antro šniokštimą ir kvapą, veidas į veidą, tokį karštą ir stiprų kvapą, lyg juodu vienas antrą gaivintų. Grūmėsi nebylūs, tik unkštė kaip du susi­rieję žvėrys; grūmėsi naktyje, tyruliuose ir sniege kaip du priešai, kurie po ilgų metų laukimo susikovė kerštui ir mirčiai. Nuo tako nuslydo į pelkę. Nė vie­nas neilso, nė vienas nepasidavė ir nė vienas nejautė, kaip sniego pluta ėmė eižėti ir linkti: lūžo juodu ir nugarmėjo po ledu.

Mateika vandeny plėšė kareivio rankas nuo sa­vęs. Bet sargybinis laikė jį tvirtai, prisispaudęs kaip sūnus prie tėvo, ir gramzdino abu gilyn ir gilyn, kol paskutinis burbulas mušė jiems iš gerklės.

 

* Kas dabar kur nors pasaulyje miršta, miršta pasaulyje be priežasties (vok.).

 

Antanas Vaičiulaitis. Tavo veido šviesa: novelės, padavimai, romanas. – Vilnius: Vaga, 1989.

 

Vaiciulaitis virselisVaiciulaitis virselis