Accessibility Tools

MANO TĖVUI

 

„Devoirs Infernaux“

René Char Feuillets dʹHypnos

 

V E I K Ė J A I

PASAKOTOJAS – pagyvenęs, anglosaksiškai profesoriškas.

ANTANAS – 35 metų, partizanų būrio vadas, buvęs skulptorius.

JONAS – 30 metų, partizanas, buvęs stalius.

LEONAS – 25 metų, partizanas, buvęs moksleivis.

GENĖ– 19 metų, moksleivė, partizanų ryšininkė.

TARDYTOJAS – 60 metų, teisės profesorius.

ALBINA – 30 metų, tardytojo sekretorė.

BERNIUKAS – 9 metų.

TĖVAS – Genės tėvas, senas.

MOTINA – Genės motina, sena.

DEPUTATAS – aukštas okupacinės valdžios atstovas, labai senas.

PIRMININKAS – okupacinės valdžios pareigūnas, pusamžis.

 

VIETA: miškas ir miestas mažoje šalyje.

LAIKAS: mūsų šimtmetis.

 

P I R M A S    V E I K S M A S

 

Uždangą atvira. Tuščia scena. PASAKOTOJAS užlipa į sceną iš publikos, profesorišku žingsniu. Jis ką tik atsikėlė iš patogios kėdės vienoje iš Amerikos universtetinių bibliotekų.

 

PASAKOTOJAS. Ponios ir ponai, labas vakaras. Aš pristatysiu jums keistą istoriją.

 

Scena palaipsniui nušvinta. Pamažu įeina ANTANAS, JONAS, LEONAS. Jie dėvi partizaniškus drabužius.

 

Išryškėja požeminio bunkerio vidus. Lentinės sienos. Laipteliai aukštyn. Ugniakuras. Narai. Dėžės. Lentinis stalas. Baterijinis siųstuvas. Rašomoji mašinėlė. Armonika.

PASAKOTOJAS. Reliatyviai artima praeitis, bet pakankamai tolima pažvelgt jon objektyviai: Rūdys, puvėsiai, – atsimenat? Prieš jūsų akis – požeminis partizanų bunkeris. Metai, kada mažam krašte baigėsi ginkluotas pasipriešinimas prieš galingą užkariautoją. Aš jums papasakosiu apie žmones, ant kurių nukrito kraštutinių reikalavimų ir visuotinių sprendimų dangus. Tais metais įvyko keistos vestuvės, užsimezgė tamsus planas užmušti žmogų. (PASAKOTOJAS prieina prie JONO iš užpakalio.) Ką tu galvoji apie planą, Jonai?

JONAS (greitai, susijaudinęs). Gudrus! Nors aš ir eilinis partizanas, bet tuoj užuodžiu gudrų planą. (Parodo į ANTANĄ.) Vadas ir aš atvykstam į miestą vestuvėm. Vadas – sužadėtinis iš sostinės. Aš – pajaunys. Vestuvių puoton ateina pareigūnai. Ateina apskrities tardytojas. Leonas (Jis parodo į LEONĄ.) ir du vyrai iš štabo įsitaiso name anapus gatvės. Mes paleidžiam ugnį! Leonas dengia mūsų pasitraukimą, mes visi pabėgam sunkvežimiu. (Kalbėdamas apie atentato smaigalį, JONAS išsitraukia suomišką peilį ir keliskart beda jį į stalo paviršių.) Tardytojas, kurį mes veltui stengėmės nudobt per septynerius metus, dėl kurio mes netekom tuzino geriausių vyrų, – tardytojas likviduotas. Ir aš tikiuos, kad mano kulka jį nukirs.

PASAKOTOJAS. Bet tu nieko nežinai apie tardytoją: nei jo praeities, nei jo tikros pavardės.

JONAS. Jis šaipydavos iš nuteistųjų. Jis džiaugdavos perskyręs šeimas. O kas žino velnio tikrą pavardę?! Ir velnias turi praeitį!

PASAKOTOJAS (ištraukia peilį iš stalo, žengia prie LEONO ir įspaudžia peilį jo rankon kartu su klausimu). O tu, Leonai, ką tu galvoji apie planą?

LEONAS (išmeta peilį, kurį PASAKOTOJAS pakelia). Aš laukiu, kad štabas jį atšauktų. Kas gali užtikrint, kad tardytojas ateis į vestuvių puotą. Mieste kareivių – knibžda. Tas planas – tai mirties spąstai, apdengti nuotakos šydu.

PASAKOTOJAS. Taip labai bijai mirties?

LEONAS. Ne mirties. Išeit vienas, kovot vienas. (Parodo į ANTANĄ.) Aš visad jaučiausi saugiai su juo. Aš negaliu atsiskirt nuo jo – ir negaliu jam to prisipažint.

PASAKOTOJAS (žengia prie ANTANO ir perduoda jam peilį). O tu, būrio vade?

ANTANAS (kietai suspaudžia peilį). Aš vykdysiu planą. Štabo įsakymas.

PASAKOTOJAS. Be mažiausios abejonės?

ANTANAS. Plano autorė Albina...

PASAKOTOJAS. Kodėl?

ANTANAS. Aš ją labai gerai pažįstu. Mūsų vestuvės buvo paskirtos prieš septyneris metus. Frontas mus perskyrė. Nuo to laiko mes nesimatėm.

PASAKOTOJAS. Bet ji priklauso pogrindžiui, kaip ir tu?

ANTANAS. Ji sugebėjo įsisiulyt tardytojo sekretore; nuo to laiko ji buvo vertingiausia mūsų agentė.

PASAKOTOJAS. Tad kodėl abejonės?

ANTANAS. Aš atsimenu jos minties rašyseną – švelnios linijos drebulės lape. Aš mėginu įsivaizduot ją kuriant tą planą ir negaliu.

PASAKOTOJAS. Ar tu viską išpasakojai savo vyrams?

ANTANAS. Rytoj jie turi būt kaip plienas: aštrūs ir be dėmės. Abejonė – tai rūdys.

PASAKOTOJAS. Abejonės planu; abejonės savomis rankomis, kurios mokėdavo iškalt tokias tobulas linijas.

 

ANTANAS nusisuka nuo PASAKOTOJO ir pažvelgia į drožinį savo rankoje. Jo pirkai perbėga drožinio bruožais. Skausmas ir nusivylimas atsispindi jo veide. Jis padeda drožinį į šalį.

 

PASAKOTOJAS (atsisuka į publiką; paima sąsiuvinį nuo dėžės). Laikas paliest pageltonavusius jų dainų puslapius; laikas pradėt. (PASAKOTOJAS pradeda skaityt iš sąsiuvinio. Armonikos muzika. Šviesa pereina į požeminio bunkerio prieblandą. ANTANAS, JONAS ir LEONAS užima savo vietas jame.)

Gegužėle, šį metelį

Tu anksčiau pas mus parlėk,

Apraudoki mūs vargelį,

Našlaitėliams mums padėk.

 

Bet, parlėkus, nepažinsi

Tu šalelės Lietuvos...

Neatrasi, kur giedojai,

Tos šakelės mylimos...

 

Antrojo posmo metu pasigirsta aitrus, džiovinis LEONO kosulys. Bedeklamuodamas, PASAKOTOJAS pereina į kitą scenos pusę ir pranyksta. Scena pašviesėja.

 

JONAS. Kad ji nebūtų paklydus, vargšelė – kaip užpernai.

ANTANAS. Genė mūsų mišką pažįsta geriau kaip lapės ir barsukai.

JONAS. Tąsyk, kai buvo peršalus, Jūs slaugėt, kaip iš knygos, pone vade. Bebudėdamas akių nesudėjot, o ir ji negalėjo užsimerkt, įsižiūrėjus į Jus. – – – O vis dėlto gera buvo girdėt moterišką šalimais čiaudant.

ANTANAS (LEONUI). Leonai, tau laikas.

LEONAS (staigiu pasiryžimu). Jeigu ji neateis, aš lieku čia!

ANTANAS (JONUI). Jonai, apsižvalgyk lauke. Paklausyk, ar neišgirsi ko įtartino. (JONAS išeina labai lėtai, įbedęs akis į LEONĄ.)

LEONAS. Tu nenorėjai, kad jis girdėtų. Ar tau gėda dėl manęs?

ANTANAS. Aš didžiuojuos tavim. Kodėl jis turi matyt tave silpnybės akimirkoj? – – – Tu išeisi dabar. Tiedu vyrai iš štabo jau bus atvykę prie malūno su tavo drabužiais ir dokumentais.

LEONAS. Kodėl tu nenori suprast manęs?!

ANTANAS. Tu buvai jauniausias mūsų grupėj; tu ir Genė. Kas kitiems buvo skaistykla, tau turėjo būti pragaras; kas jiems buvo pragaras, tau – nėra vardo.

LEONAS. Tu pats abejoji planu ir vis tiek siunti mane!

ANTANAS. Štabas ištyrė planą iki paskutinio šovinio. (Šiltai.) Viskas baigsis gerai, Leonai. Mes išsikasim rytoj. Žvelk anapus rytdienos. Žiūrėk į ateitį.

LEONAS. Į ateitį? Jei koksai stebuklas išplautų mane ant jos kranto, kas man beliktų? Žiopčiočiau plaučių skudurais, kaip paslika žuvis. Ir tebegręžčiau galvą praeitin: į mano vaikystės medžius kulkų nesukapotom šakom; į mėnesieną ant mano jaunatviškų knygų; į aušrą ant mano drabužių praviroje spintoje: kasdienių ir šventadienių.

ANTANAS. Praeitis laiko surišus mūsų rankas. Mes turim atidėt ją į šalį.

LEONAS. Visą praeitį? Tą popietę, kai mudu atsitiktinai susitikom parke, prieš karą. ANTANAS. Net ir tą popietei.

LEONAS. Saulė buvo varinė. Gėlės – atsimenu – chrizantemos. Knyga tavo rankoje vadinosi „Ateities skulptūra“; ji tiko tavo rankoms geriau kaip šautuvas.

ANTANAS. Tos knygos žodžiai; tos popietės grožis; visos mūsų ištikimybės – viskas atvedė mus čia. Mes kareiviai, Leonai, ir kareiviai nesustoja pusiaukely žvalgytis į savo praeitis.

LEONAS. Mudviejų susitikimas pakreipė mane į naują kelią. Aš pradėjau skaityt, ieškot. Tu įžiebei many kibirkštį... kad palaidotum ją bunkeryje.

ANTANAS. Mes išsaugosim ją. Vieną dieną mes ją išnešim saulės švieson, kaip deimantą delnuose. Tai ryšys tarp mūsų, Leonai. Todėl tu man visada reiškei daugiau, negu kiti.

LEONAS. Aš visad buvau tau dėkingas, bet...

ANTANAS. Pamiršk dėkingumą, kalbėk – mes nebeturim laiko.

LEONAS. Ne, aš negaliu! Prisipažint, kad... (Įeina JONAS.)

JONAS (ANTANUI). Nė garso, pone vade. Tik juodas brazdėjimas – kaip bieso užpakaly.

ANTANAS (LEONUI). Tau laikas.

LEONAS. Laikas nusikratyt manim?

JONAS (LEONUI). Laikas pajudint lašinius.

LEONAS (JONUI). O tu, kur tu skubi – pasikart ant stulpo turgaus aikštėj?!

ANTANAS. Leonai, prašau!

JONAS. „Prašau?!“

ANTANAS. Nesikišk, Jonai!

JONAS. Čia ir kurčias neiškęstų neįsikišęs.

ANTANAS. Ar man reiks primint tau drausmės įstatus?!

JONAS. Per visus tuos metus, pone vade, aš daug girdėjau apie drausmę. Mano močiutė, amžiną atilsį, man apie šventuosius tiek nepripasakojo – o ji mėgo pasakot apie šventuosius. Drausmės įstatai?! Aš maniau, kad Jūs Leoną prie sienos pastatysit už tokius maivymusis, o ką aš girdžiu – „prašau“.

ANTANAS (JONUI). Prieš mus didelis uždavinys, ir aš nepakęsiu palaidų liežuvių! (Švelniau.) Leonas pervargęs.

LEONAS. Neatsiprašyk už mane!

JONAS. Čia buvo daugiau pervargusių.

ANTANAS. Ar aš buvau mažiau kantrus su jais?

JONAS. Kaip tėvas, gal, bet ne kaip minkštaširdė motina!

ANTANAS. Du širšių lizdai – abudu užkliudžiau. Jonai žiūrėk man į akis ir sakyk – viską, kas tau guli ant širdies.

JONAS. Aš galiu kalbėt atvirai, žiūrėdamas į savo bambą ar į plyšį lubose. O kai mūsų būry buvo keturiasdešimt vyrų? Aš nenoriu skųstis, kaip boba, bet tada Jūs neprašėt mane žiūrėt Jums į akis. Tada Jonas buvo paskutinis. Jonai, grybauti Jonai, skalbti, Jonas vėl neišmoko pamokos! Jonas nebaigė gimnazijos! – Tada Joną nelabai pastebėjot. Bet to Jono šuniška laimė – jam ir mirt prisieina beveik paskutiniam.

ANTANAS. Jonai, jų nebėrai Ar tu pavydi mirusiems?

JONAS. Aš niekam nepavydžiu! Man tik pikta, kad mes čia visi žemėm apnešti, o tiems ponaičiams, studenčiokams vis geriau išeina.

LEONAS. Kam aiškini jam?! Jis vistiek nesuprasi

JONAS. Aišku, kur man suprast?! Juodos rankos, juoda galva. Jūs nevietinis, pone vade, Jūs nebuvot mūsų apylinkėj prieš karą. Aš čia užaugau. Vaikėziukas būdamas matydavau Leoną atidardantį mišioms juodoj tėvų bričkoj. Buvo baltas, kaip kunigo delnas. Aš atmenu kaip šiandien – jo motina vienąsyk apdovanojo mus, driskelius, saldainiais. Ji neišdalino jų – ne – tik savo plonais piršteliais išmetė saują mūs vidurin.

LEONAS (JONUI). Neliesk mano motinos! Leisk jai ramiai ilsėtis ir nesiknisk po ja savo aklom šnervėm. Nuo pat pirmos dienos čia aš buvau „dvarininkas“, pašalietis.

ANTANAS. Po žeme nėra pašaliečių, Leonai. Mūsų visų rankos juodos!

JONAS. Oi kaip greit jo rankos pabaltų, jei tik laikai pasikeistų.

ANTANAS. Jei tie septyneri metai nepadarė judviejų broliais, niekas nepadarys. (JONUI.) Kaip tu gali eit į rytdienos žygį, jei taip galvoji apie jį?! – – – Aš turiu amnestijos lapelį. Dabar pasiduodančius jie palieka gyvus.

JONAS. Dievaži, jei taip toliau kalbėsi, aš taip ir padarysiu! Išeina, kad tik jūs, baltarankiai galit ištesėt iki galo. Aš jums parodysiu, kad aš galiu ištvert ilgiau už visus! (Tyla.)

ANTANAS. Dovanok, Jonai. Aš be reikalo paminėjau amnestiją. – – – Ne, aš negaliu kaltint tavęs. Visos pasaulio ir mūsų nuodėmės tebėra su mumis. Praeities vaikų akys, aptrauktos skurdu, atseka mus net po žeme.

JONAS. Tu gražiai kalbi. Kaip per kursų paskaitas. O kaip mums, kurių liežuviai grubesni? Kalbos, statutai, deklamacijos! O mums keiktis uždrausta. Kaip mums – permirkus, pridžiūvusiais skilviais, perštinčiom žaizdom – himną giedot, poterius kalbėt? Kada geras keiksmas būtų kaip degtinės stiklas, kaip valanda miego. O iš mūsų, balose lindinčių, angelaičius norėjo padaryti po velniui.

ANTANAS. Tylėk, Jonai!

JONAS (tešaukiamai). Po velniui.

ANTANAS (jo susitvardymas dingsta). Tylos!! Mes karo fronte!!!

JONAS. Po velnių! Po velnių!

Aukštai pasigirsta beldimasis. Visi trys griebiasi šautuvą. Beldimasis tęsiasi ir jie atpažįsta sutartą ženklą.

LEONAS lipa aukštyn atidaryt dangčio. GENĖ nulipa žemyn. Paskui ją LEONAS.

ANTANAS. Gene! (Suima jos rankas. GENĖS veidas nebylus.) Gene... Ar viską atnešei? (GENĖ išardo savo švarkelio pamušalą ir išima pluoštą popierių. Paduoda juos ANTANUI.) Pasai. Karinės prievolės atleidimas. Darbo pažymėjimai. Profsąjungos knygelės. Komandiruotės. Labai gerai – – – Ką matei štabe?

GENĖ. Aš... nieko nebematysiu!!! Vyriausio štabo nebėra! (Ji pravirksta.)

ANTANAS. Gene?!

GENĖ (pro ašaras). Vos tik išėjau su popieriais – – – po poros valandų miestely – – – sužinojau – juos išdavė. Aš mačiau sunkvežimius, kaip kūju prigrūstus kareivių, ūžiant į mišką. Juos apsupo. – – – Jie susisprogdino! Tik du išliko. Jie buvo išėję iš ryto ypatingo uždavinio.

ANTANAS. Dabar niekas nebegali atšaukti štabo įsakymo. (LEONUI.) Tavo du vyrai jau bus prie malūno. Aš įsakau tau žygiuot susitikt su jais! (LEONAS žvelgia ANTANUI į akis. Staiga išbėga laipteliais aukštyn ir laukan.)

JONAS. Aš – – – eisiu pasižvalgyt. (JONAS lėtai išeina paskui LEONĄ.)

GENĖ. Kas Leonui?

ANTANAS. Šiąnakt aš sapnavau sapną. Buvau tarp savo statulų senojoj dirbtuvėj. Lauke šėlo audra. Staiga vėjas nuplėšė stogą. Lietus prakiuro; žaibas tvoskė, kaip rimbas. Aš mėginau apdengt statulas, apsaugot jas, bet veltui. Jos pleišėjo, skeldėjo, tirpo. Jų akmeninės akys buvo mano būrio vyrų akys – priekaištingos.

GENĖ. Ką jūs darysit, kur jūs eisit?

ANTANAS. Mes kovosim toliau. Bet urvą mes paliksim – nebegalim grįžt.

GENĖ. O aš?

ANTANAS. Tavo ryšininkystė baigta. Tu turi dar vieną svarbią kelionę – namo. Mane graužia dar vienas didelis rūpestis, kad tu sugrįžtum saugiai. Grįžus sunaikink viską, kas mena tavo keliones, ir pradėk naują gyvenimą.

GENĖ. Aš nenoriu saugiai sugrįžt! Nenoriu naujo gyvenimo!

ANTANAS. Aš įsakau. Atsimink, kol tu grisi namo, esi dar mano vadovybėje. Gene, man labai svarbu, kad tu sugrįžtum – aš turėjau pasiųst tave namo, kai tu buvai dvylikos.

GENĖ. Man devyniolika!

ANTANAS. Atmenu, kai tu pirmą sykį atėjai pas mus. Tokia pramuštgalvė, greitom akim, išsipešusiom kaselėm. Ar dar tebeturi tą rudą suknelę, kurią dėvėjai tą dieną?

GENĖ. Dabar ja vilki mano mažoji seselė.

GENĖ pavargusi sėdasi, nusiauna šlapius batelius, nusimauna kojines.

GENĖ. Antanai, prašau, visada atsimink mane, kaip šiandien, – devyniolikos metų.

ANTANAS. Kaip aš galėčiau pamiršt tave? Tu atėjai pas mus kovai prasidedant. Per liūtis, per rudenio miglas, per gruodą, tavo pėdelės – vis tikresnės, vis tvirtesnės – ieškojo kelio į mūsų urvą. Tu matei mus laimėjimuose ir viltyse. Tu augai mums pralaimint ir mirštant. Mūsų žaizdos krekėjo ir nebeužsivėrė – tu gražėjai. Aš visad atsiminsiu tave devyniolikos, nes dėl mūsų tu galėjai nesulaukt nei trylikos.

GENĖ. Kai aš buvau trylikos, – ir keturiolikos, – po kiekvienos kelionės tu padėdavai man džiovint kojas. Aš vis laukdavau to akimirksnio, brisdama per pelkes, svajodavau. – – Jau keleri metai, kai pasigendu tavo rankų. Kodėl tu nebepadedi man?

ANTANAS. Ar tu nesupranti? Gene, Gene. Aš taip pat laukdavau tavęs prie žarijų. Mano rankos, kaip beturčio skulptoriaus, stengdavosi atkurti tavo kojeles iš oro ir prisiminimų. Bet penkioliktą tavo rudenį aš nebegalėjau toliau apgaudinėti savęs – mergaitė niekad nebegrįš: į mūsų bunkerio dangtį belsis jauna moteris. Aš turėjau pasitraukt.

GENĖ (iššaukiamai). Kodėl?! Ar moteris nejaučia daugiau, giliau, kaip mergaitė?

ANTANAS. Užteks, Gene!

GENĖ (po tylos akimirksnio). Gerai, bet viena sąlyga. Šis vakaras paskutinis; čia niekad nebelauks manęs ugnis, duona, tavo rankos. Padėk man džiovint kojas, kaip tada, kai buvau keturiolikos. (ANTANAS nusisuka.) Niekas, niekad daugiau. Į jūsų urvą lapės ir barsukai beatras kelią.

ANTANAS atsisėda prie jos. Paima jos pėdą į rankas ir švelniai glosto ją.

ANTANAS. Tavo kojos dabar bus sausos ištisus metus.

GENĖ. Mano kojos mergaitiškai naivios. Dabar jos tilo, kad tavo rankos niekad nebesiskirs nuo jų.

ANTANAS. Gene, tu pažadėjai!

GENĖ. Gerai, kalbėsiu apie kitką. Tu labai seniai man bedavei savo drožinių. Jie visi išrikiuoti ant mano lentynos. Mama erzina mane – ji sako, aš negaliu išaugt iš lėlinio amžiaus. Ji mano, kad koks pūkiažandis gimnazistas man juos piausto.

ANTANAS. Šįmet visi mano drožiniai išeina primityvūs – lyg aš gimdyčiau puspročius vaikus. Atrodo, lyg mano rankos būtų praradusios – bent laikinai – tą švelnią jėgą, tą kantrumą, kurie įkvepia gyvybę medžiui.

GENĖ. Netiesa! Antanai, tu buvai toks geras, toks švelnus, toks kantrus su manimi. Laiko neturėdamas, rūpesčiais apkrautas, tu mokei mane.

ANTANAS. Aš tik stengiausi ištausoti sau pačiam, ką aš kadaise buvau išmokęs. Bet, laikui bėgant, tau iš manęs buvo vis mažiau naudos. Miškas, žaizdos, plienas pripildė mano sąmonę savo tamsiomis formulėmis. Pažiūrėk į mūsų rašomą mašinėlę. Mes beveik nieko nebegalim parašyt: jai trūksta M ir O. Tas pat su manim, su mumis visais.

GENĖ. Mano visam gyvenimui užtektų tavo vardo raidžių be M ir O.

ANTANAS. Rytoj mūsų urvinė patirtis tau bus nebereikalinga. Nebereikės ieškot priedangos, bėgt, šaudyt. Tau reikės gyvent, kovot visai kitaip. Baigiamieji egzaminai kitą mėnesį, ar ne? Kokie tavo pažymiai? Nepergeriausi?

GENĖ. Vidutiniai.

ANTANAS. Tu turėsi gerai mokytis. Stenkis patekti į universitetą. Pažadėk man. GENĖ. Melai, pilki melai!

ANTANAS. Jų melai nebus tau pavojingi. Tavo protas, nervai, oda – tavo visas kūnas atmes juos; tavo kojos, prisiminusios miškų drėgmę. Aš stengiaus tau duoti pagrindą iš istorijos, filosofijos, literatūros. Nepamiršk šito. Mokykis.

GENĖ. Bet aš nenoriu mokytis! Noriu gyvent, kaip dabar. Mano namai čia – prie tavęs. Čia ramu, nėra garsiakalbių, plakatų, akmeninių veidų.

ANTANAS. Gene, man nepatinka tavo kalba. Tai miškas tavy; vėjai susirinkę tavyje per septynerius metus.

GENĖ. O man nepatinka tavo kalba! Man nereikia pamokymų. Perdaug jų girdžiu namuos. Tu man ne tėvas!

ANTANAS. Man trūksta tik keleto metų.

GENĖ. Dovanok man. – – – Kas tu esi man? Ištark, kas mes esam vienas kitam. Tada aš galėčiau nešiotis tą žodį, apglėbt jį migdama ir busdama. Pasakyk man! (Akimirksnis tylos.)

ANTANAS. Man trisdešimt penkeri.

GENĖ. Tu jaunas ir stiprus.

ANTANAS. Prieš tave visas gyvenimas. Jis turi tau dar labai daug dovanų – tau vienai. Laikai gali pasikeist. Tavęs dar laukia vasaros vakarai, negirdėtos dainos, nematyti veidai. Tavo ateity jauni vaikinai nedrąsiai ir viltingai tyko pakalbint tave. Ir vergijos metu mergaitės nenustoja svajojusios; jos visad svajos apie tuos dalykus.

GENĖ. O moterys? Tu sakei, kad aš moteris.

ANTANAS. Dar mergaitė ir jau moteris: pats pavojingiausias amžius. Kai po keleto metų pažvelgsi atgal į kai kuriuos savo jausmus, nusijuoksi ir papurtysi galvą.

GENĖ. Netiesa! Mūsų žodį, Antanai, mūsų žodį!

ANTANAS. Mes urvuose skirti mirčiai! Gyvieji turi laikytis nuošaliai nuo mirusiųjų. Juo toliau, juo geriau. (Tyla. GENĖ užsimauna kojines, apsiauna batelius, užsivelka švarkelį.)

GENĖ. Antanai, ar ta beprotybė kada baigsis?

ANTANAS. Taip, Gene. Kitaip visi mūsų darbai būtų beprasmiški.

GENĖ. Tai pažadėk, kad tada ateisi pas mane.

ANTANAS. Pažadu. Kai visos mūsų kovos baigsis, aš ateisiu pas tave.

GENĖ. Ar palydėsi mane? Bent iki upelio.

ANTANAS. Negaliu. Labai norėčiau, bet negaliu. Gene, aš neturiu tau atsisveikinimo dovanos – paimk bent mano svarbiausią paslaptį. Ar atmeni triaukšti namą prie ligoninės mieste? Jo kieme yra ratinė. Joje aš palikau savo statulas. Kiemsargis žinos – jei jis dar gyvas. Paprašyk, kad jis palaikytų jas dar bent pusmetį; niekam nesakyk apie jas; retkarčiais aplankyk jas.

GENĖ. Ačiū, Antanai. Aš lauksiu tavęs – tenai.

ANTANAS. Sudiev, Gene. (Pabučiuoja ją į kaktą.)

GENĖ. Sudiev, Antanai. (Staiga bučiuoja jį į lūpas. Jis negali susilaikyti. Ilgas, švelnus pasibučiavimas.) Tu ateisi – aš žinau. Mes būsim drauge, mes turėsim laiko – begalinius miškus saulėto laiko. Aš nežiūrėsiu į jokį vyrą. Aš niekad neištekėsiu, kol tu ateisi. (Apsisuka ir išbėga laipteliais aukštyn.)

ANTANAS. Gene, būk atsargi. – – – Sek spindį miške. (Užveriamo dangčio garsas.) Gene...

Valandėlę stovi nejudėdamas. Paima geležinį vamzdį ir ima daužyti radijo aparatą – – – JONAS nulipa žemyn.

JONAS. Kogi Jūs tą trantą daužot. Vistiek iširęs.

ANTANAS (piktai). Jei jie atras mūsų urvą, tegalvoja – partizanai gerą aparatą turėjo, su užsieniu kalbėjo, nenorėjo mums palikti

JONAS. Labai gudriai, pone vade... (Dvejoja, pasiryžta.) Pone vade, aš nusižengiau drausmei.

ANTANAS. Jau buvau pamiršęs. (Šilčiau.) Ir, prašau, nebevadink manęs „ponu vadu“.

JONAS. Stoviu aš lauke – Antanai – ir galvoju: mes kaip vaikai pasidarėm. Mažiausias niekas – ir gerklę suspaudžia. Naktis, medžiai ošia, drėgna žolė po kojom, ir – Genės balsas tamsumoj. Moters balsas naktį – man net kvapą užima. Dieve, kaip aš norėjau armonikos, stovėdamas lauke. Taip patraukt porą sykių, kad ir be melodijos.

ANTANAS. Kaip ji atrodė – nueidama?

JONAS. Jos akyse blizgėjo ašaros. Šiltos ašaros mėnesienoj.

ANTANAS (karišku tonu). Mums laikas. Ar tavo šautuvas išvalytas?

JONAS. Taip, pone vade.

ANTANAS. Šautuvus pakasim pamiškėj. Naudosim brauningus. (ANTANAS išima iš dėžės tuščią konservų dėžutę, seną žibintą, numeta juos žemėn.) Gerai, kad išsaugojom tą importuotų konservų dėžutę ir fanarą. Jei užtiks, tegu mano, kad gaunam pagalbos iš užsienio. (ANTANUI kalbant, JONAS lėtai apsidairo, žengta prie tuščių narų ir švelniai paliečia juos.)

JONAS (nesiklausydamas ANTANO). Tik pagalvok, septyneri metai, kai tardytojas pradėjo siautėt. Ir mes čia išgyvenom septynerius metus. Jie sunaikino tuos, kurie neturėjo slėptuvių; tada jie išrūkė slėptuves, dabar jų šunys jau šniukštinėja mūsų pėdsakus, jų kareiviai jau šliaužia apsupt mūsų: per pelkes, per liūnus, po pat žeme. Dievas žino, gal mes vieninteliai beišlikom visoj šaly.

ANTANAS. Ar kada pagalvojai, kiek vaikų išaugo per tuos metus? Kuo jie užaugs? Ką jie galvoja apie mus?

JONAS (dar nesiklausydamas ANTANO). Ar atmeni kalvį ir rudaplaukį? Kaip juodu dainuodavo, be galo ir be krašto?

ANTANAS. Be galo... iki dviejų paklydusių kulkų.

JONAS. Ir kapitono dvipirštę ranką, ir kaip jis cigaretes sukdavo. Lipdamas į savo narus, kasnakt užčiuopdavau pridžiūvusius jo kraujo lopus.

ANTANAS. Kaip lėtai jie skyrėsi nuo mūsų... Po sąnarį, po kraujoplūdį. Ir dabar dar nevisai atsiskyrę. JONAS. Nepalikim tų tuščių narų. Aš juos sulaužysiu.

ANTANAS. Ne, mes paliksim juos. Po jais aš pakasiau sąsiuvinėlį su partizaniškom dainom. Gali prabėgt daug metų, kol kas nors atras mūsų urvą. Gal tada priešo jau nebebus. Ir tada žmonės atsargiai iškels tuos narus, atras mūsų dainas, ir – atsimins.

JONAS. Septyneri metai...

ANTANAS. Ir penki stulpai... Eime! (Jiedu pajuda. Tamsa.)

 

Scena nušvinta. Tardytojo raštinė. Dvi kėdės. Bylų spintelė.

ALBINA sėdi ant kėdės, su užrakintu sąsiuviniu ant kelių. TARDYTOJAS žiūri pro langą.

 

TARDYTOJAS. Penki stulpai turgaus aikštėje... (Tyla.)

ALBINA. Ar pradėt naują puslapį?

TARDYTOJAS. Taip. (Diktuoja.) Turgaus aikštė kadaise. Mainai saulėje ir arklių mėšlas sniege. Variniai pinigai, sūrus nuo prakaito, ir skarotos moterys vežimuose, kaip vos tik atkastos statulos. Mažytė žalia šalis, snaudulinga ir užsispyrus, tebegrimstanti tamsių šimtmečių raistuos.

ALBINA. Atleiskit, bet kas tai?

TARDYTOJAS. Mano memuarų pradžia. Aš norėjau, kad Jūs užrašytumėt bent pirmą skyrelį – prieš pabėgdama.

ALBINA. Aš juos skaitysiu su didžiausiu įdomumu.

TARDYTOJAS. Jokia valdžia neleis jų spausdinti. Bet – pirmas skyrelis dar nebaigtas. (Jam bekalbant, scenos fone pasirodo penkių stulpų siluetai.) Prieš septynerius metus stovėjau rinkos aikštėje ir akimis sekiau pratarškantį vežimą su partizanų lavonais. Mano akys nuklydo nuo lavonų į skruzdėlyną aikštės pakrašty. Tą akimirką man gimė idėja. Kitą dieną prie skruzdėlyno iškilo stulpas; netrukus dar po du iš šonų. Pačiam partizaninių kovų įkaršty stulpus papuošdavo nuogi lavonai. Stulpas skruzdėlyno vidury paprastai būdavo rezervuotas vyresniajam. Taip iš paprastos turgaus aikštės buvo sukurtas dramiškas simbolis, perspėjimas gyventojams.

ALBINA. Prašau... (Ji nuleidžia galvą.)

TARDYTOJAS. Albina kas Jums? Jūs tokia išbalus.

ALBINA. Jūs vakar sakėt, kad aš galėsiu išeit anksčiau.

TARDYTOJAS. Aš prisipažįstu. Bet šiandien aš sąmoningai pamiršau Jūsų vestuvių išvakares – kuo ilgiau pratęst mudviejų paskutinę popietę. Paskutinis suknelės priderinimas?

ALBINA. Paskutiniai apsilankymai.

TARDYTOJAS. Aš pats lankiu lemtingo apsilankymo.

ALBINA (sunerimusi). Kokio apsilankymo?

TARDYTOJAS. Deputatas iš sostinės – viena didžiųjų Naujosios Santvarkos figūrų. Ir Pirmininkas.

ALBINA (su palengvėjimo atodūsiu). O – jie... Jie apsilankys vestuvėse?

TARDYTOJAS. Jie pažadėjo. Deputatas mane formaliai vizituos rytoj rytą. Tai gali būti mano paskutinis pasikalbėjimas su olimpine figūra. Mūsų miestas buvo svarbus dėl partizaninio karo. Nuo kitos savaitės čia tesilankys valdininkėliai su nuobodžiais portfeliais.

ALBINA. Jūsų laukia daug įdomesni įvykiai.

TARDYTOJAS. Aš niekad neatleisiu Jūsų būsimam vyrui. Jis nukerpa mudviejų dialogą, o aš tikėjau jį tęst daug ilgiau. Dar bent metus. Man vistiek neteks ilgiau gyvent.

ALBINA. Jūs juokaujat. Jūsų sveikata puiki. Jau metai, kaip prieš Jus nebuvo atentato. Svarbiausia – banditų štabas sunaikintas, visas partizaninis sąjūdis nušluotas.

TARDYTOJAS. Porai pavyko pabėgt...

ALBINA. Jūs atsilankysit į mūsų vestuvių vaišes – Jūs pažadėjot?

TARDYTOJAS. Aš slėpiaus namuos, kai partizanai karaliavo miškuose ir kaimuose. Bet į Jūsų vestuves aš būčiau atėjęs ir tada.

ALBINA. Šiandien Jūs labai dosnus komplimentų.

TARDYTOJAS. Pats laikas, Albina. Viskas eina prie pabaigos, ir aš turiu būt visiškai atviras. Aš labai pasigesiu Jūsų. Be Jūsų, šis miesčiukas bus tik pensininko anekdotas, pleiskanoto raštininko švilpaujama giesmelė. Partizaniniam karui užgesus, pasibaigs paskutinė pramoga. Liks vien tuštuma. Ir šešėliai.

ALBINA. Kokie Šešėliai?

TARDYTOJAS. Jūs pažadat nesijuokt? – – – Minia šešėlių iš praėjusių septynerių metų. Tylūs, užsispyrę ir nežmoniškai kantrūs, jie buriuojas prie mano sąmonės durų.

ALBINA. Jūsų tardytieji?

TARDYTOJAS. Kaimuose mane vadina velniu ir gąsdina vaikus mano atsilankymu. Kai vaikai išgirsta mano vardą, slepiasi. Kaip gera tiems, kurie sugeba pasislėpt. Ar žinot, kodėl praeity tardytojai nešiodavo ilgus, juodus rūbus? Susigūžt juose ir pasislėpt nuo savo šešėlinių lankytojų. Mes, naujosios santvarkos tardytojai, esam nuogi jiems savo kasdienėse eilutėse. – – – Ar Jūs nė kiek nebijot manęs?

ALBINA. Ne. Kai aš buvau maža, bijodavau išpurtusių akių, kablinių nosių, iltinių dantų. Vėliau aš supratau, kad siaubas yra žmogaus viduje. Šiandien aš žinau, kad žmonės, nešiojantys siaubą savo krūtinėse, yra patys bejėgiškiausi. Jie nenusipelno baimės – jie patys yra baimė.

TARDYTOJAS. Aš vertinu Jūsų atvirumą, Albina. (Tardytojo tonu.) Ar Jūs vadintumėt mano veiklą čia nusikaltimu?

ALBINA (išsisukdama). Jūs atlikot savo pareigą...

TARDYTOJAS. Pareiga yra operinis žodis. Tie žmonės stovėjo skersai kelio istorijai. Sentimentalūs studentai, apsamanoję ūkininkai, prietaringos moterėlės. Kadaise jie turėjo savo valstybę, savo įstatymus, savo kalėjimus... Jie brangiai užmokėjo man už mano pusmetį kalėjime.

ALBINA (su sarkazmo užuomina). Tai bus skyrelis Jūsų memuaruose?

TARDYTOJAS. Jūs bauginančiai taikli, Albina. Kai mano skundai nusibos Jums – o didžiuma mano kalbos yra skundai – perspėkit mane.

ALBINA (nuoširdžiai). Jūs pats nenuobodžiausias žmogus mūsų mieste.

TARDYTOJAS. Ar Jūs tikėsit, kad aš niekam savo gyvenime tiek daug neprisipažinau, kaip Jums?

ALBINA (pusiau juokais). Tai beveik meilės prisipažinimas.

TARDYTOJAS. „Meilė“ – žodis baisiai netikslus. Sakykim, kad aš – tardytojas, šešiasdešimties metų – mėgstu būt Jūsų draugėje, klausytis Jūsų balso, skaityt savo gyvenimo istoriją Jūsų besiklausančiose akyse. Aš labai savanaudiškas – man reikia Jūsų. Gulėt su Jumis aš nenoriu. (ALBINA pakyla ir nusisuka.) Atleiskit. Atsisveikinimai niekad nebuvo mano stiprybė.

ALBINA. Visi Jūsų tardytieji su tuo sutiktų.

TARDYTOJAS. Dar viena taikli strėlė. Visi. Kiekvienas, šešėliai, vien šešėliai. Nė vienos išimties. Ar Jūs manot, kad aš sugebėčiau padaryt išimtį vienintelę išimtį?

ALBINA. Tokie klausimai yra anapus mano pareigų ir mano žinojimo.

TARDYTOJAS. O vis dėlto Jūsų akys sako: „Aš tikiuos.“ Dėkui už Jūsų viltį. Gal kada nors aš sugebėsiu atsilygint už ją. (Tyla.) Jūs dar neatleidot man. Ar Jūs atleisit, jei aš Jums išduosiu savo paslaptį?

ALBINA (atidžiai). Kokią paslaptį?

TARDYTOJAS. Mano vestuvinės dovanos paslaptį. Ji mano vertingiausia nuosavybė – gal būt, vienintelis egzempliorius visam pasauly.

ALBINA (šiek tiek nusivylus). Knyga?

TARDYTOJAS. Parašyta žmogaus, kurio Jūs šiandien nepažintumėt, kita pavarde. Ją teskaitė saujelė žmonių, įskaitant keturis cenzorius, nors ji buvo skirta milijonams.

ALBINA. Man nieko nelieka, kaip atleist Jums.

TARDYTOJAS. Įrodyt, kad Jūs tikrai man atleidžiat, ar galėčiau Jums įteikt savo dovaną rytoj rytą?

ALBINA (instinktyviai). Ne! (Tyla.) Kodėl ne...

TARDYTOJAS. Dešimtą?

ALBINA. Ne – apie vienuoliktą. Aš lauksiu. Bet dabar man laikas eit.

 

Tamsa. Pasirodo PASAKOTOJAS. Vakaro Šviesa. Rinkos aikštė. PASAKOTOJAS atsisėda ant žemės ir užsideda juodus akinius, vaizduodamas elgetą. Jis armonika palydi savo giesmę.

 

PASAKOTOJAS.

Kokia baisi žmogaus menkysta,

Didžiausios svieto karalystės

Sugrius, kaip šitie skruzdėlynai,

Kai ateis diena paskutinė.

 

Jam begiedant, įžengia basas BERNIUKAS, atsargiai žvalgydamasis aplinkui ir viena ranka kažką slėpdamas prie krūtinės. PASAKOTOJAS padeda armoniką į šalį ir iškelia pirštą, klausydamasis.

 

PASAKOTOJAS (rimtai). Mes atėjom į sūkurio šerdį. Čia rinkos aikštė. Partizanų eilės taip praretėjo, kad stulpai jau keletą mėnesių stovi tušti. (Atsisuka į BERNIUKĄ.) Devynerių metų kojelės ir vienos valandos gėlės. Ar aš įspėjau.

BERNIUKAS. Tos gėlės tau vaidenas, dėduli.

PASAKOTOJAS. Vaikeli, ar tu ne iš tų, kur stulpus puošia?

BERNIUKAS. Aš? Ne! O kas, jei ir būčiau? Ne tau suprast, dėduli.

PASAKOTOJAS. Kodėl gi man nesuprast, vaikeli? Aš žinau gyvenimą. Nebūk per drąsus – akis išdegsi. Prieš vėją nepapūsi. Kieno galia, to ir valia.

BERNIUKAS. Ką tu gali žinot, dėduli, tu toks senas.

PASAKOTOJAS. Ir todėl labai išmintingas.

BERNIUKAS. Ar tu kada nors padėjai gėlių tau labai brangion vieton, kai tai buvo uždrausta?

PASAKOTOJAS. Teisybę pasakius – ne. Kas žino, gal aš ką ir pražiopsojau.

BERNIUKAS. Labai daug, dėduli, labai daug. (BERNIUKAS atsisėda prie jo.)

PASAKOTOJAS. Gal būt, gal būt. – Geras berniukas, kad pabūni su senu žmogum. Pasislink arčiau. Na, pagalvok, kaip nuostabu bus užaugt: nešiot ilgas kelnes, skųst barzdą, pabučiuot mergiotę... A?!... Pasigeri? Ir tada – pasidaryt kuo nors.

BERNIUKAS. Kuo nors kuo?

PASAKOTOJAS. Kuo nors – kiekvienas žmogus yra kas nors. Net ir aš, elgeta, esu kas nors.

BERNIUKAS. Aš nenoriu būt kas nors. Aš būsiu tik berniukas. Niekas nemėgsta policininko. Krautuvininkas visada murma. Net mano tėvas mažai juokiasi.

PASAKOTOJAS. Pasidaryk valdžia – tai geriausias kas nors. Žinai, tie žmogynai, kur pravažiuoja juodais automobiliais, prisipampę vištienos, importuotais šiltais apatiniais.

BERNIUKAS. Žmonės spiauna ant šaligatvio, kai tie automobiliai pravažiuoja.

PASAKOTOJAS. Pst, aš girdžiu dvi poras kojų. (BERNIUKAS apsižvalgo. JONAS ir ANTANAS įeina scenon iš kitos pusės.)

JONAS (pasimuisto). Mano kelnės per trumpos. Sakyk teisybę, ar aš neatrodau, kaip baidyklė rugiuos?

ANTANAS. Tavęs laukia naujas švarkas – pas laikrodininką, kur tu šiąnakt nakvosi.

JONAS. Vargšas žmogelis subankrutuos. Naujas švarkas! O aš teturiu porą grašių.

ANTANAS. Aš tikiuos atrast pinigų šį vakarą.

JONAS. Kur?

ANTANAS. Prieš septynerius metus aš paslėpiau gniūžtę banknotų čia, netoliese. Tu geriau pažįsti miestą. Kur Albinos gatvė?

JONAS. Aš nebesusigaudau. Visi gatvių vardai pakeisti. Man rodos – ten. (Jis pastebi stulpus.) Žiūrėk, stulpai! (Staigiai persižegnoja.)

ANTANAS. Tušti...

JONAS. Vien skudurai beliko iš štabiškių; nebuvo ko užkabint – ar ne, tardytojau?!

ANTANAS. Tardytojas! Juoda dėmė – mušt, mušt, šaudyt! Už visą laukimą, dantų griežimą, už visas septynerių metų žaizdas!

JONAS. Ko mes laukiam čia? Tik bėdą prisišauksim. Juo ilgiau aš žiūriu į tuos stulpus, juo labiau man kojos tirpsta.

ANTANAS. Žiūrėk, įtrink savo akis į juos iki kraujo – bus lengviau rytoj.

JONAS (pastebi BERNIUKĄ). Čia dar vienas žiūri į juos – kitokiom akim. Dar septyneri metai ir jis stypčios priešo uniformoj. Gal jis mus ir pagaus, jei mes gyvi išliksim.

ANTANAS. Jis nurodys mums Albinos gatvę.

JONAS. Klausk priešo kalba – bus saugiau. (ANTANAS prieina prie BERNIUKO ir sušnabžda jam.)

BERNIUKAS (pakrato galvą). Ne! Ne! Aš nesuprantu! Aš nemoku tos kalbos! (ANTANAS ir JONAS nusišypso vienas kitam.)

ANTANAS. Sakyk, vaikeli, kur čia Šlovingosios Ateities gatvė?

BERNIUKAS. Ten, pro turgaus aikštę, už kalėjimo, pirma į kairę.

ANTANAS. Dėkui, vaikeli, labai dėkui. (ANTANAS pritūpia prie jo.) Sakyk, ar tu nuolat čia žaidi?

BERNIUKAS. Aš nežaidžiu!

ANTANAS. Kodėl? Kai aš buvau tavo metų, ko mes nežaisdavom. Plėšikais ir policininkais, kaubojais ir indėnais.

BERNIUKAS. Kartais mes žaidžiam karą. (ANTANAS paglosto BERNIUKO galvą ir pastebi gėles. Švelniai ištraukia jas ir parodo JONUI.)

ANTANAS. Alyvos. (BERNIUKUI. Labai rimtai.) Ar tau ne laikas eit namo?

BERNIUKAS (pagriebia gėles iš ANTANO). Ne! (ANTANAS apkabina jį.) Paleiskit mane! Paleiskit!

PASAKOTOJAS. Kas jį skriaudžia?! Pagalbos!

JONAS. Tylėk, skudurgalvi! Nori bėdą užtraukt?!

ANTANAS (paleidžia BERNIUKĄ). Viskas tvarkoj, senuk. Niekas jo neskriaudžia. (Pabučiuoja BERNIUKO kaktą.) Dievas tesaugo tave. (Žengia prie JONO.) Jonai, tiesiai pas laikrodininką ir gerai išsimiegok.

JONAS. Įsakymą išpildysiu su didžiausiu malonumu. O Jūs?

ANTANAS. Aš eisiu paieškot pinigų laikrodininkui. (Sustabdo JONĄ.) Nesirūpink – nepavojinga. Iki rytojaus. (ANTANAS ir JONAS išeina. Tyla.) BERNIUKAS. Dabar tylu, ar ne, dėduli?

PASAKOTOJAS. Kaip grabe. Tiktai kitam miestelio gale dvi basos kojos su naščių svoriu. Pirmos gatvės lempos jau taškos balose, kaip naujagimiai viščiukai. – Neik, palauk. Aš tau papasakosiu pasaką apie skardinį kareivėlį.

BERNIUKAS. Dėkui ne. Jūs labai geras, bet aš turiu eit.

PASAKOTOJAS. Pamatysi, kaip tau patiks pasaka apie skardinį kareivėlį!

BERNIUKAS. Rytoj, dėduli.

PASAKOTOJAS. Kaip aš tau galiu padėt?

BERNIUKAS (žengia žingsnį scenos gilumon). Jei išgirsi kareiviškus batus, perspėk mane.

PASAKOTOJAS. Gerai, vaikeli. (Šiltai.) Tavo balsas dreba. Ar tu bijai?

BERNIUKAS (žengia dar vieną žingsnį. Sustoja). Truputį, dėde, tik truputį.

PASAKOTOJAS.

Kas liks iš tavo griešno kūno,

Lepinto svieto malonumams?

Tik kaulai, nučiulpti skruzdėlių,

Akių skylėse po kirmėlę.

 

PASAKOTOJUI giedant, BERNIUKAS atsargiai išsiima iš po marškinių gėlių puokštę ir palygina jas. Staigiu pasiryžimu apsisuka ir nubėga scenos gilumon. Šviesos užgęsta. Iš tamsos išnyra ratinės vidus. Mėnesienos srovelė teka pro langelį paluby. Kelios statulos. ANTANAS atsargiai įeina ratinėn, dar sykį pažvelgia laukan, pamažu uždaro duris. Akimirką svyruoja. Lėtai žengia prie statulų, iš vienos ištraukia seną lagaminą, atidaro, išima į brezentą suvyniotą banknotų gniūžtę. Mėnesiena paryškėją. ANTANAS įsideda pinigus kišenėn, išima iš lagamino suglamžytą purviną palaidinį, skulptoriaus plaktuką, skaptą. Apžiūri juos atsargiai ir su nuostaba, lyg jie būtų nepaprastai trapūs. Jo akys nuslysta nuo įrankių prie mėnesienos apsemtų statulų.

 

ANTANAS. Kokia smalsi mėnesiena. Nebe miško mėnulio lopšinė. Mano pagarba, miesto mėnuli. Aš atpratau nuo tavo skustuvinio smalsumo, tavo įkyraus meno kritiko profilio. Tavo lūpose klausimas: ką jaučia skulptorius, po septynerių metų apsilankąs savo kūrybos pasaulėly? Miesto mėnuli, ar padėsi man vėl įžengt į tą pasaulėlį? (ANTANAS lėtai nuima apdangalus nuo statulų. Beaiškindamas jas mėnuliui, smalsiomis rankomis keliauja jų bruožais.) Mano „Miegantis kareivis“ – vos beatpažįstamas – begrįžtąs į Nieką, iš kurio jis atėjo. Jis turbūt ne sykį stebėjosi, kodėl aš, kursai žinojau, jog molis neišsilaiko septynerius metus, laiku nesugrįžau perkelt jo į patvaresnę medžiagą. Vargšas „Kareivis“... – – – „Atletas“, tebeskriej antis į savo tikslą, vis įtemptais raumenim. – – – A, mano „Mergaitė su mirštančiu elniu“, artimiausia mano širdžiai. Ar tu sakai, kad joje perdaug smurto pastoralei? Tai laiko antspaudas, belaiki, tolimasis stebėtojau; antspaudas, kurio aš niekad nenorėjau ištrint. „Atmesk laikmečio ligas, bet apglėbk jo žaizdas.“ Mano širdis padiktavo tuos žodžius prieš septynerius metus, ir ji tebešnabžda tą patį šiandien, – – – Viena aš pripažįstu, mano olimpinis kritike, aš turiu plačiau užsimot, naudot naujas medžiagas. „Kareiviui“ – naujai, geresnei versijai – aš panaudosiu bronzą. Bronza: sodri, kilni bronza. Jei tik karas būtų prasidėjęs pora mėnesių vėliau. Aš jau buvau pasiruošęs padidint savo ateljė, pastatyt džiovyklą liejiniams. Pora mėnesių – ir aš būčiau galėjęs pradėti dirbt su bronza. Kaip aš jos geidžiau! – – – O „Mergaitė“, mano „Mergaitė su mirštančiu elniu“! Aš ją išskaptuosiu medyje. Mediena, kaip ji paryškins kompoziciją. Aš susigyvenau su medžiu dar labiau, kaip su bronza ir marmuru; medžiai dabar man broliai. Aš naudosiu medį ir bronzą, girdi?! Visas formų pasaulis laukia manęs!! (Mėnesiena pradeda blukti.) Mano planai – ką tu galvoji apie mano planus? (Mėnesiena dabar tokia blyški, kaip prieš jų pasikalbėjimą. ANTANAS akimirką stovi tylėdamas. Pažvelgia aukštyn į langelį. Liūdnai.) Miesto debesis... Sudie miesto mėnuli.

 

Tamsa. Scenos krašte pasirodo ALBINOS kambario fragmentas. Langas su baltomis užuolaidomis. Lova. Žvakė ant stalo. ALBINA, skara apsigaubusi galvą ir pečius, laukia prie lango. Kitoje scenos pusėje, prieblandoje, GENĖS kambario fragmentas. GENĖ stovi prie lango. TĖVAS ir MOTINA sėdi ant suolelių. PASAKOTOJAS stovi scenos pakrašty. – – – ALBINA pastyra. Ji vos gali tikėti, kad girdi žingsnius. Pribėga prie durų ir atplėšia jas. Tarpdury stovi ANTANAS. Akimirką abu nejuda. ANTANAS įžengia vidun, ALBINA apkabina jį.

 

ALBINA. Antanai... Antanai...

ANTANAS. Taip, Albina! – – Taip!

ALBINA. Brangusai; tu labai pavargęs; sėskis.

 

ANTANAS atsisėda ant lovos, ALBINA sėda šalia, suima jo rankas ir žiūri į jį. ANTANAS nervingai pašoka, prieina prie lango, pažiūri laukan, porą sykių švelniai pabeldžia į sieną.

 

ANTANAS. Čia saugu?

ALBINA. Kaip miške. Kaimynė našlė su keturiais mažyliais. Ji nustojo klausiusis pasaulio kalbos. (ANTANAS vėl atsisėda.) Ir aš pati daug nekalbėjau savo priverstinoj našlystėj.

ANTANAS. Tu tuoj pastebėsi, kad ir mano žodžiai pasidarė šykštūs ir nerangūs.

ALBINA. Tada mes dešimt metų tylomis žiūrėsim vienas į kitą ant šitos lovos. (Tyla.) Tu pavėlavai. Kas nors atsitiko?

ANTANAS. Ne, viskas kaip plane.

ALBINA. Kur nors sustojai?

ANTANAS (dvejonės akimirka). Ne. Tik miško pakrašty, persirengt.

ALBINA (glosto jo ranką ir paliečia rankovę). Ar tavo švarkas ne per trumpas? Pažiūrėk, lopas marškiniuos!

ANTANAS. Jie neturėjo geresnių, vargšai žmogeliai. Jono kelnės per trumpos. Jis atras savo pajaunio eilutę pas laikrodininką, kur jis šiąnakt nakvos.

ALBINA. Užsimerk, kol aš duosiu ženklą.

 

ALBINA išskuba iš kambario.

ANTANAS užsimerkia ir suglemba kėdėj – jis nebegali atsispirti nuovargiui.

ALBINA įeina, laikydama rankoj tamsią eilutę ir baltutėlius marškinius.

 

ALBINA. Antanai...

ANTANAS (vėl atsisėda tiesiai, paliečia medžiagą). Tu išleidai jam metų uždarbį?

ALBINA. Nepamiršk, aš neturėjau kam puoštis. Taupyt buvo lengva. (Ji padeda drabužius ir marškinius ant kėdės ir atsisėda šalia ANTANO.) Maniau, kad nebeateisi. Kas dešimt minučių vis bėgdavau gatvėn. Sykį net sustabdžiau nepažįstamą žmogų. (ANTANAS akimirkai užmerkia akis.) O, Dieve, tu išbadėjęs, o aš sėdžiu čia ir nenustoju tauškus. Aš visą laiką šildžiau tavo mėgiamiausius blynus. Galėsi valgyt už minutės.

 

Skubiai apkabina jį ir išbėga. ANTANAS nusižiovauja, paliečia antklodę ir paklodę, stebėdamasis jų švarumu. Jis pasiduoda pagundai, išsitiesia ant lovos ir po akimirkos užminga.

 

ALBINA (už scenos). Aš tuoj prileisiu vonią. Antanai, brangusis, tu toks išbalęs. Tu tebemėgsti spanguoles? Ir arbatą? Antanai, mano rankos dreba iš džiaugsmo. Kiek, kiek daug aš tau turiu papasakoti.

 

Ji įeina ir sustoja nustebinta. Paglosto jo plaukus, pakelia galvą, pataiso pagalvį, nuvelka jo švarką ir numauna batus. Scena tamsėja. Atsisėda ant kėdės šalia jo ir vėl apsigaubia skara. Kita scenos pusė šviesėja. GENĖS tėvų kambarys išnyra iš tamsos.

 

TĖVAS. Ji man pasakys, kur buvo vakar naktį, nors man reiktų ją už plaukų gatve tąsyt.

MOTINA. Permirkusiom kurpelėm, išdraikytais plaukais, gaidžiams giedant – kiek gėdos!

GENĖ. Miško rasa buvo ant mano kojų, mano plaukuose, mano akyse.

TĖVAS. Tikra laukinuke išvirto, visoj apylinkėj nerasi tokios.

MOTINA. O žmonių akys čia, o liežuviai – ginkdie, ji niekad neištekės.

TĖVAS. Jei bent šuo mūsų kaime sulos, aš jai nedovanosiu.

MOTINA. Kiti laikai dabar, tėve, jaunus prieš senus pjudo, mūsų žodis niekam nebevertas.

PASAKOTOJAS (GENEI). Tu buvai miške. Tu atsisveikinai su jais, bet neskubėjai namo. Pasislėpus už medžio, tu laukei jų išeinant iš bunkerio. Tu sekei juos akimis ir nedrįsai prieit.

GENĖ. Jiedu atsargiai brido per žolę, kaip žali piovėjai. Jis ėjo paskui savo draugą, statydamas pėdas į prieky išmintąsias. Su tokiu rūpesčiu, taip švelniai, taip tvirtai – kaip viskas, ką jis darydavo.

PASAKOTOJAS. Žolė, kurioje pasiliko mirsiančiųjų pėdos, yra kapinių žolė.

GENĖ. Ne, jis gyvas!

TĖVAS. Ką ji sako?

MOTINA. Kai ji buvo po mano širdim, aš ją geriau suprasdavau.

TĖVAS. Kas jai, ar jai galva skauda, kad duonkubilis tuščias, kad vinių nėra, stiklo už lašinius nerasi.

MOTINA. Jos pirštai visada buvo tušti – jie neskauda, kai tarp jų nebeslysta vilna.

TĖVAS. O gyvent reikia ir su svetima girna ant kaklo. Naktį partizanai, dieną saugumiečiai.

MOTINA. Kur dabar kaulai tų, kur šoko prieš galybę?

 

Moterų dejavimas pakyla ir nuslūgsta miesto pusėje. GENĖ pastyra. TĖVAS, MOTINA ir PASAKOTOJAS atidžiai klausosi.

 

GENĖ (PASAKOTOJUI). Ar Jūs girdėjot? Kas atsitiko?!

PASAKOTOJAS (labai ramiai). Kažką veda į kalėjimą.

GENĖ. Antanai!

ANTANAS staigiai atsisėda lovoje.

ANTANAS. Kas ten?!

ALBINA. Nieko, nieko. Moterys čia niekad nenustoja dejavusios – tu įprasi.

PASAKOTOJAS. Devynerių metų vaikas. Jį suėmė turgaus aikštėje.

 

U Ž D A N G A

 

Algirdas Landsbergis. Penki stulpai turgaus aikštėje. Chicago: Santara-Šviesa, 1966.