Šios knygos autorius ALGIRDAS LANDSBERGIS (g. 1924 m. Kybartuose) – prozininkas, dramaturgas, eseistas ir kritikas. 1941-1943 m. VDU studijavo lituanistiką. Po karo studijas tęsė Mainco (Mainz) un-te anglistikos ir romanistikos srityse. 1949 m. atvykęs j JAV, studijavo anglistiką Bruklino (Brooklyn) koledže. 1957 m. Kolumbijos un-te Niujorke gavo magistro laipsnį lyginamosios literatūros srityje. Nuo 1965 m. Farlėj Dikinsono (Farleiych Dikinson) un-te asistentas profesorius. Dėstė istoriją ir dramą. Nuo šeštojo dešimtmečio vidurio aktyvus PEN klubo narys. Gyvena prie Niujorko. Išleido pjesių knygas „Meilės mokykla", 1965; „Penki stulpai turgaus aikštėje", 1966 (Lietuvių bendruomenės dramos premija); „Vėjas gluosniuose – gluosniai vėjyje", 1973; „Trys dramos", 1980; novelių rinkinius „Ilgoji naktis", 1956; Muzika, įžengiant j neregėtus miestus", 1979; romaną „Kelionė", 1954 („Draugo" romano premija).
[Algirdas Landsbergis. Kelionės muzika]
Dainos gimimas
Miestelis Valijoje, giliame slėnyje. Perėjus akmeninį tiltą per sraunią upę, matyti būrys didelių palapinių. Prie jų plevėsuoja festivalio vėliavos. Lauke būriuojasi žiūrovai ir dalyviai. Choro balsų derinys iš didžiosios palapinės, palaidas balsų ūžesys lauke. Vasarinės suknelės, atraitotos rankovės, spalvingi liaudies šokėjų apdarai. Vienoje šalutinių palapinių, ant lentinių suolų, prie medinių stalų sėdi frakuoti choristai iš Vilniaus. Jų amžius įvairus, nuo dvidešimties iki penkiasdešimties. Vieni kramsnoja, kiti susikaupę niūniuoja patys sau, treti mėgina juokauti, bet visus jungia bendra įtampa, artėjantis pasirodymas scenoje. Įtampa ypač ryški veide įdubusiomis akimis, giliomis raukšlėmis abipus nosies. Jis protarpiais įdėmiai peržvelgia kitus choristus. Įsižiūrėjus jo akysna iš labai arti, aiškėja, kad jo mintys kitur. Jo stambios ir pabalusios lūpos truputį praviros ir kiek juda, lyg jis kalbėtųsi su savimi. Niekas iš ten esančiųjų jo atidžiau neseka, ir visa tai lieka nepastebėta. Didžiojoje salėje nutyla choro daina, pasigirsta plojimai. Jis įkiša pirštą per ankšton apykaklėn ir nekantriai pažiūri į programą...
„CREDO" (JOHN HANDL), LUEBECKER KAMMERCHOR, EUTIN, GERMANY.
...vokiečiai dainuoja, o pavadinimas lotyniškas kaip kokiuos atlaiduos, velniai žino, ką reiškia? mačiau palapi-nėn žygiuojant, balti frakai raudonais atlapais, nusiganę niemcai, veidai kaip pasturgaliai, gib špek, gib buter! dabar lotyniškai dainuoja, o tada maršyren, maršyren, maršyren, inderheimat, inderheimat, inderheimat! programoj čia rašo, kad fabriko choras, ni čerta! darbininkai susimes, lotyniškai pagiedos, paims ir atvažiuos čia, dudki! padainavo jie inderheimat keturiasdešimt ketvirtais, pasturgalius nešdami! o, Katryt, turėsiu tau ko papasakot sugrįžęs, susimesim drauge gyvent, bus laiko pasakotis (tik ne viską, aišku, ne viską), bet kiek tų vyrų atrasi, kur taip po svietą važinėtų ir tiek matytų? ot mes dabar Velse (kiti sako Valijoj, velnias žino, mano viršininkas sako Velse, tai tegu būna Velse), apgyvendino mus tokiam bažnytkaimy, o visas folkloro festivalis, nastajaščij balagan, gretimam miestely; čia slėny sustatytos palapinės didžiausios, dešimt tūkstančių gali sutilpt (negalėjo halės pastatyt kaip reikiant, kapitalizmas, ne taip, kaip pas mus), du šimtai chorų, daugiau kaip Vingio aikštėj, ar gali įsivaizduot? o patsai miestelis gražus, nieko nepasakysi, kaip tose spalvotose kortelėse, krautuvių dar nepaspėjau apžiūrėti, bet medžiagų yra, nebijok, tau nailono parvešiu, ir perukų, nepamiršau! ot miestely tie anglai, ne anglai — valai, prie darželių kapstosi, darželiai dailūs, o gatves šiukšlina, ir supaisyk tu juos! darželiai dailūs, ir žmonės pavalgę, apsirengę, bepig jiems, anglų imperija karo nedaug matė, kolonijas plėšė; o pro miestelį srauni upė teka, verda, kunkuliuoja per akmenis, aš sustoju ant akmeninio tilto ir, žiūriu, dievaži! žuvis išsliuogia iš srauto ir, žaltys! sublizga saulėj, pagalvojau tada, kad mes abu taip ant to tilto kada nors... ką aš čia darau? ne viską tau galėsiu pasakyt, bet kitaip neišeina, toksai pasaulis, ideologijų dvikova, supranti? vokiečių valdantys sluoksniai revanšistai, bet eiliniai darbininkai dori, mir i družba, taip! ko aš tau negalėsiu pasakyt, tai koksai mano darbas, gal ir gerai, ba juoktumeis, aš su visais choristais, frakuotas, kaip tie ponai filmuoti, lipu ant scenos ir žiūriu į dirigentą, laukdamas ženklo, ir išsižioju drauge su visais, tik nedainuoju, jie dainuoja, o aš tik žiopčioju į melodiją kaip lydeka...
BENEDICTUS (HANS LEO HASSLER), KRASNOHORShA WOMEN'S CHOIR, BRNO, CZECHOSLOVAKIA
...čekės, ir tos lotyniškai tirlena kaip kokiam davatkų festivaly; jei man reikėtų tau paaiškint, Katriuk, kodėl aš ant scenos kaip lydeka žiopčioju, aš tau pasakyčiau, ar prisimeni Čekoslovakiją? paleido vadžias, neprižiūrėjo kaip reikiant, revizionistai ir nacionalistai, ir žydeliai (raporte rašysiu — sionistai) pradėjo savo daineles niūniuot, supranti? manai, kad galima išleisti porą tuzinų balsingų vyrų į užsienį kaip į Žirmūnus, o jie padainuos ir sugrįš tokie patys?! balsus jie turi, bet dauguma, ideologiškai kalbant, žali, kitiem gal buržuaziniai nacionalistinės miglos dar neišgaravo; žiūri kaip nekalti, tyli, o velniai žino, ką jie galvoja? vakar tas tenoras raitytais plaukais, ir per ilgais, sukišę nosis su čeke šnabždasi, net krūptelėjo mane pamatęs, aš j knygutę įsirašiau, gal apie Kauno chuliganus pasakojo, ar tuos Prahos ir Kauno susideginusius pamišėlius lygino, supranti? tik paleisk juos be priežiūros, susigundys kokiais blizgučiais ar skudurais, galva apsisuks, dar pas kapitalistus sugalvos pabėgt, ir padainuok tada! o kas žino, dar kokie antitarybiniai emigrantai prisistatys, pradės savo giesmelę? o kur dar anglai &u savo žvalgyba, žinom jų fokusus, jų laikraštininkų čia tik knibžda, o kiek iš tų laikraštininkų tikri laikraštininkai? prie mūsų, prie visų socialistinių kolektyvų tik sukasi, mūsų įdainavimus per radiją transliuoja, Bi-bi-si televizija į videomagnetofono juostą įrašė, iš tos Bi-bi-si televizijos palapinės tik šypsenos, mojavimai, avinėliai nekaltieji susirinkę, lyg mes nežinotumėm, kad čia ta pati Bi-bi-si, kur antitarybines laidas siunčia, by-bis jiem! o kaip su manim atsitiko? kitus apgyvendino po du tris pas angliakasius, pas mokytojus, pas barų savininkus, o mane pas policininką! ir nuduoda nekalčiausius, tas policininkas pypkę pampia, alaus siūlo, televizorių man nutaiso, o kaip jie žinojo, kas aš toks? tyčia jie mane pas policininką! o gal kas iš mūsiškių jiem pasakė? kas?! tik pakliūtų man į rankas! prie Stalino geriau buvo, taip nesiterliojo su tokiais, po minutės klykdavo! bet ir dabar jie žino, kas valia ir kas nevalia, aš pereinu visus akimis, ir jų Adomo obuoliai sujuda, tuoj baimę įkvepiu! o prie Stalino tuoj klykdavo, tas klyksmas...
PSALM 23 (FRANZ SCHUBERT), UKRAINIAN SHEVCHENKO CHOIR, ENGLAND
...ukrainiečiai iš... Londono! kaip arabai iš Panevėžio, žinau, kas tą ukrainiečių chorą sudarė, arabus mums pučia, ne be reikalo psalmes gieda, matai, su kuo mum čia reikia galynėtis, ne juokas! keista tikrai, kad lietuvių imigrantų dar nepristatė, turiu instrukcijų, ką su jais daryt: kantriai, švelniai, duot tautinį kaklaryšį, knygelę, atvažiuokit j Lietuvą, pamatysit, kaip mes gyvenimą kuriam, jei paminės Staliną, sakyt „sunkūs laikai buvo tada", Stalinas nebegrįš; o prie Stalino su tokiais būtų lengviau susitvarkyt! provokacijos čia kiekvienam žingsny; atvažiavom, prie palapinių vėliavos, aš taip ir nepastebėjau, kad tarybinės nėra, ar aš galiu viską iš po kelionės, iš karto? o viršininkas ėmė ir pastebėjo, ir kaltė man —tavo darbas, sako, viską pastebėt! ir dar pridėjo, kad man čia nepasikartotų Italija! jis pats nuėjo pas rengėjus ir sako, kodėl neplevėsuoja Tarybų Sąjungos valstybinė vėliava? rengėjai atsiprašė, sako, tuoj gausim, pradėkim festivalį, ir tas baritonas riestanosis pliurptelėjo, pradėkim ir be vėliavos, viršininkas šoko ant jo visu savo meškos svoriu: o kam mes atstovaujam?! Lietuvai atstovaujam, baritonas kaip aklas toliau sau duobę kasa; ne, viršininkas atšauna, mes turim dar didesnę, garbingesnę misiją — supažindinti valus su Didžiosios Tėvynės, Tarybų Sąjungos, T-A-R-Y-B-Ų S-Ą-J-U-N-G-O-S tautų liaudies menu, tarybine choro kultūra! ir tada baritono veidas ištįso, susiprato, gal per daug alaus buvo išgėręs; ir kol ant stiebo nepakilo tarybinė vėliava, festivalis neprasidėjo; uždainuos tasai baritonas sugrįžęs! matai, Katriut, kas čia dedasi, o visko tau ir pasakyt negalėsiu; ir tas viršininkas, ko jis su manim žaidžia? ar aš pelė jam? Klausia, kaip tau scena atrodo? nu, tvarkoj, sakau, o jis man, ar nematai, kad be laiptų, mūsų chorams neįprastas sustojimas tik ant dviejų plokštumų?! nu taip, sakau, o jis klausia — atsitiktinai? turbūt, sakau, o jis purto galvą ir murma, ne be reikalo tu ten, Italijoj... o ko jis mane Italija gąsdina? prieš dvi vasaras mes didelę ekskursiją laivu atplukdėm j Neapolį, darbas buvo nesunkus, mes kiekvienas buvom atsakingas už penkis žmones, šešiasdešimt mūsų mėlynkepurių visoj ekskursijoj, nastajaščij batalijon, ir kai nuvažiavom į Romą automobiliu, toksai ruskelis užsižiopsojo, ir toks inžinierius ėmė ir pradingo, koksai triukšmas pakilo, mus visus užaliarmavo, o ekskursija buvo gera, laive kasdien katlietai, mūsų laimei, ta italų policija tokia nususus, nepalyginsi su mūsiške, mane pasiuntė su Vladimiru geležinkelių stoties saugot, žiūrim, ogi tasai snarglys-bėglys prie bilietų langelio su dviem policininkais! mudu prišokam ir tempiam jį, aš keikiuos lietuviškai, Vladimiras rusiškai, baimę reikia iš karto įvaryt, tie italai mus visus nuvedė į gelžkelio postą, iš ten į centrinę būstinę, sienos nedažytos, tinkas byra, tai tau ir policija, o mes tą laiką pakeliui išnaudojom ir bėgliui tiek baimės įkvėpėm, sakėm, žmoną, vaikus į Mordoviją išgrūsim, kad jam išgaravo noras bėgt, ir atsisakymą bėgt patvirtino, ir pasirašė pareiškimą (durnius, norėjo bėgt, o itališkai nei mikt, ir angliškai tik gudbai), ir sugrįžo kaip avinėlis, šlapiu klynu, aš jam kumščiu į tuščią vietą, ambasados koridoriuj, kad atsimintų gudbai, o jis suunkštė kaip šuo, gudbai, jisai suunkštė, ir ambasados koridoriuj staiga kitas riksmas, nežmoniškas, iš keturiasdešimt devintųjų... o kaip tu, Kat-riut, dabar lovoj rangais, ar atsispirsi, kai grįšiu su nailonais ir perukais?.. Iš keturiasdešimt devintųjų, viršininkas gal nežino mano nuopelnų iš keturiasdešimt devintųjų, tas riksmas nežmoniškas iš keturiasdešimt devintųjų... kas ploja?., ploja tiem falšyviem ukrainiečiam...
POLISH FOLK DANCE, STUDENT ENSEMBLE, UNIVERSITY OF LUBLIN
...paliokai trypia, skripka iš didžiosios palapinės, mergos kaspinais apsikarstę, vyrai paliokiškais čebatais, čebe-pačeba, jiems reikia stiprios rankos, per mažai juos prižiūri, pro šalį eidamas į juos dėbtelėjau, o jie lyg nieko, nežino, kas aš... jei žinotų, tai sudrebėtų, prose pana! kas būtų pagalvojęs, kad aš, samdinio vaikas, žąsiukus lietuj gainiojęs, tarptautiniam festivaly žvilgtersiu — ir du tuzinai vyrų sudrebės! yra teisybė pasauly, tik mano viršininkas, jo vardo aš tau nesakysiu (sako, Rusijoj gimęs ir augęs), man vis tą vėliavą prikiša ir apie Italiją marmaliuoja, kad man čia taip nepasikartotų, bet ginčytis su juo neverta, jis viršininkas, jam nereikia lipt ant scenos ir žiopčiot, užpykinsi jį — parašys blogą raportą ir atšauks į namus, ir bus praščiaj, Italija, ir praščiaj, Valija! sudiev nailonai ir perukai, ir rankiniai laikrodėliai, tik bobeles vaikyt nuo šventoriaus Kazlų Rūdoj! ne vien pyragai man čia, Katriut, o kiek žmonių tą supranta? kai tik sužino, kad į užsienį, tuoj sąrašus grūda ko parvežt, lyg aš kokia skraidžiojanti prekybos bazė, o jei neparveši, nebekalbės! tas mano viršininkas skaitys mano raportą ir rašys mano charakteristiką, ir aš tau prisipažinsiu, Katriut, aš truputį prisibijau, ką jis supranta apie mane? vis šnairom į mane, gal mano, kad bet kas gali lipt ant scenos ir žiopčiot, o reikia žmogaus muzikalaus, kad neissižiotų, kai kiti užsičiaupia, ar atvirkščiai, supranti? ar jie eiliniam saugumiečiui prižiūrėtojui leistų žaist krepšinį užsieny? ar eilinį sodintų į valtį irkluot drauge su „Žalgirio" irklininkais?!.. kai mes čia autobusu važiavom pro ežerą, jau temo, ant kalno pilis, o ežere laivelis raudonom burėm, visur pilka, juoda, tiktai tos raudonos burės, saulės pagautos... tu mane suprastum, Katriut, jei aš tau galėčiau viską paaiškint, aš stoviu čia ant scenos ir burną atidarinėju, be garso, bet tiksliai, kaip reikiant, kodėl? nes aš balsingas, aš galiu dainuot! brolyt, kaip užplėšdavau su liaudies gynėjais, ne vienas man sakė, eik mokytis dainuot, tikrai! prieš išvažiuojant į Velsą, per instruktažą, aš ir sakau vyresniajam, kad ir aš galiu dainuot, jeigu prireiktų, jis pažiūrėjo į mane kaip mazgotę prarijęs, lyg aš koks durnius būčiau, net užėjo noras jam užplėšt iš visų plaučių ir parodyt, vos susilaikiau! tau aš užplėšiu, Katriut, sugrįžęs! gal reikėjo į klausimų lapą užrašyt, kad aš galiu ir mėgstu dainuot? o aš neįrašiau: kad tas viršininkas neprikibtų... su liaudies gynėjais kad užtraukdavau, net varnos iš pušų pakildavo, juodos varnos, kaip tada, kai tas klyksmas, ir jo akys išsprogo kaip skenduolio, kur mane, dar piemenį, ištraukė iš Mūšos, ir prakaitas jį apipylė, ir krito po varstotu, šlapias maišas...
MEN OF HARLECH (FOLK SONGS), COR MEIBION WALES
...valai dainuoja, sako, jie nuo lopšio iki grabo plyšauja, vakarais nuo kaimo j kaimą, nuo slėnio į slėnį, pro tuos kalnus, Katriut, autobusu važiavom, diena aušta, dulkia lietus, o pašlaitėse avys, ką tik nuskustos, pašiurpusios, mėlynais ženklais ant pašiurpusios skūros, dienos mano piemenystės, pamėlynavusios kojos, nors į mėšlą kišk, ar kada jautei tokį šaltį, tokį alkį? paskui angliakasių miestelis prie kalvos prilipęs, siauri šaligatviai, namai anglim apnešti, tuščia gatvė brukavota, vargas-vargelis, pradėjo lyt smarkiau, mūsų autobusas stabtelėjo, priešais eilutė prie laidotuvių, juodi skėčiai, vargas, britų imperializmas ir kapitalizmas (nepamiršt raporte paminėt), o už miestelio pilis ant kalvos, į Trakų panaši; kalvos, kalnai, pilys, pilys, karai, karai, karai, tokia sako, Velso istorija; Kryme tai buvo, tą vasarą, kai gavau kelialapį, guliu pliaže, apelsiną čiulpiu (dar vaikas būdamas, miestely mačiau mokytoją su mokytoja, jis apelsino skiautelę jai, o aš stoviu akis išplėtęs, koksai stebuklas buvo tasai apelsinas, o dabar Krymo pliažas, saulė, apelsinas rankoj), ir tada toksai meitėlis šalimais, juodais plaukais apžėlęs, užveda kalbą, litovec, a? ir dviem pirštais parodė, kiek tų litovcų mažai, man kraujas muša į galvą, gal per daug saulės, ir aš jam, dar apelsino neprarijęs, drėbtelėjau, tie tavo litovcai į Maskvos vartus baladojosi! jis paraudo, o aš išbalau, supratau, koks durnas buvau, iš kalbos išėjo, kad jis papulkininkis, aš jam stengiaus medum tept: tautų brolybė, lygūs tarp lygių, rusų liaudies progresyvios tradicijos, o jis tebemurmėjo, pasitempė tru-sikus viršum bambos, ir nuėjo, lyg ir marožino, o man nuo to laiko jo paraudęs veidas neišeina iš minties, jei jis kam paskundė? išsitarė kam ar neišsitarė? yra įrašas mano byloj ar ne? pašauks kurią dieną ir paklaus, kaip ten su buržuaziniai nacionalistiniais pasisakymais Kryme? kodėl neįrašei anketon, kad mėgsti dainuot? a, bobų pasakos, seniai būtų pašaukę! mes ilgai autobusu važiavom, Katriut, ant sienų matėm užrašus „Free Wales", tai reiškia, laisvas Velsas ar „Wales for the Welsh", Velsas valams, aš abu užsirašiau į savo bloknotėlį, bet paskui išplėšiau ir išmečiau, kam šauktis bėdos, ypač jei tas papulkininkis pasiskundė, bet atmintin vis tiek įsirašiau; ant kitos sienos „English go home", anglai, eikit namo! autobusas sustojo tokiam kurortėly, trumpam užsukom į liaudies dirbinių krautuvę, kaip Vilniuj, mezginiai, lėlės juodais cilinderiais, aš tau piniginę, rankom megztą, nupirkau, žaliai melsvą, ir tada kertėj pamačiau ratelį, visai kaip lietuvišką, su špūle ir kuodeliu, visai kaip mamytės, ir siūlas nusidriekęs ant žemės, kaip tą dieną, kai ji numirė ir paliko... per šermenis teta Ancė rėkė nesavu balsu, bobelės užgiedojo kaip juodos varnos, aš užrikau, kad nutiltų, mane išvedė laukan, paskui gėrėm, aš uždainavau visa gerkle, kad neuždusčiau, taip juoda krūtinėj, teta Ancė nenustojo klykusi kaip prie varstoto, jo akys buvo mėlynos, veidas pažaliavo, putos pro dantis, krito kaip' maišas, pjuvenos juodos plaukuos, klykdamas, nežmoniškai...
TURKISH FOLK DANCE, STUDENT ENSEMBLE, UNIVERSITY OF ISTAMBUL
...turkai su būgnais bum bum bum, vienodai, be atvangos, bobos išpūstom kelnėm, veidus šyduose paslėpusios, tik didelės akys blizga, musulmoniškos akys, jų tėvai gal Korėjoj kariavo imperialistų pusėj, mediniais plūgais dar žemę aria, o skersai rubežiaus, tarybinėj šaly, kombainai, traktoriai; turkai, sako, žopajobai, kaip armiaškos, gal todėl tom turkėm akys taip blizga, a, Katriut, tą ilganosį tenorą mūsų nugirdau bambsint apie armėnų radiją, užsirašiau knygutėn, turės pasiaiškint, bus jam armėnų radijas, kai reikės pasilikt namuos ateinantį sykį! bum bum bum ant turkiško jaučio skūros, kelnės-balionai, dantys blizga juoduos veiduos, trypčioja vietoj, ne mūsų liaudies šokiai! vakar naktį, Katriut, visas miestelis — vienas kermošius, gatvės ir aikštelė prisigrūdo turistų, vietinių, dainininkų, šokėjų, ir tas turkas atsivilko tą savo barabaną ir pradėjo barabanyt, vienodai, be perstojo, kaip dabar, o žmonės susiėmę rankom ėmė šokt ratelį, mir i družba, aš išsinėriau iš jo, per rimtas mano darbas šokinėt, supranti? aš pasukau dainos link, prie didžiojo viešbučio, kur apsistoję samyje glavnyje, susigrūdo minia, daugiausia jaunikliai, studentai ir gimnazistai; kliaukia iš butelių kaip Lietuvoj, iš karto susiderina, tūravoja, aš taip niekur ir nebėjau, pradėjau lūpas judint kaip ant scenos, iš įpratimo, supranti? taip norėjau įsijungt visa gerkle, bet visos dainos vališkai, nei vienos angliškai; aš paklausiau tokio studenčioko šalia, „what means?" angliškai „ką reiškia?" ir užsirašiau vališką pavadinimą „Caown ni ein tir" ir angliškai „We shall keep our land", ir lietuviškai „Mes neduosim savo žemės", dar neišplėšiau iš knygutės; supratau, kad čia valų nacionalistai, norėjau paklaust studenčioko, kieno bus ta žemė, liaudies ar ponų? anglų ar valų? bet jis pradingo grūsty, o minia vis didėjo, aš niekur nejudėjau, nors man pareiga buvo, reikėjo vaikštinėt, savo avinėlius prižiūrėt, aš stovėjau, dar prisidėjo girtų bernų; už kalno čia lygumos, ūkiai ir javų laukai; tie bernai dar girtesni už studentus, nebeišdainuodami šlitinėja, vištos koja taukuotuos pirštuos, ar žuvis su bulvėm laikraštin įvyniota, mėsininkas gudrus, atdaras po vidurnakčio, taukuotus pirštus šluostos į baltą žiurstą, taukuotus banknotus kišenėn, o tie bernai savo girtus balsus pridėjo stumdydamiesi, o kur policija?! Tik keturi aikštės pakrašty, rankas ant krūtinių sunėrę, su tais angliškais šalmais ir neginkluoti, ot tau ir tvarka čia, mes per minutę būtumėm sutvarkę! tie bernai plyšauja, kumščiais policinin-' kam pagrūmoja, o tie stovi kaip stulpai, ir, Katriut, aš puikiausiai žinojau, ką tie policininkai jautė, man teko Kaune tada prieš tuos rėkiančius vaikėzus, tvarkos ardytojus; bet palauk, palauk, ką aš sakau? tie policininkai imperialistų, čia valų liaudis demonstruoja už savo teises, per ideologinį instruktažą mano viršininkas man pasakojo, kad „valai ruošia festivalius, nes jie nori išlaikyt, atgaivint savo liaudies papročius, tradicijas, parodyt pasauliui, kad valai skirtingi nuo anglų", jo žodžiai, į knygutę užsirašiau; po apmokymo nugirdau vieną savo avelių lyginant valus su lietuviais, aš tuojau jį prie sienos, o ką turėjai omeny? jis, uodegą sukdamas, žmonės darbštūs, sako, dori, gražiai dainuoja, melagis! žinau, kas jam ant liežuvio buvo — tie šūkiai ant sienų! užsirašiau jo pavardę, turės pasiaiškint, paprakaituos! ir tada, Katriuk, policininkas atsisuka į mane, dievaži, mano šeimininkas, tas pats, kur rankoves atsiraitęs man alų pylė, o ta minia vis augo — kaip Kaune, gerai žinau, ką tas policininkas jautė! daina po dainos, šūkiai, „freedom" — laisvė! ką jie žino apie laisvę be ideologinių pagrindų, „savo kalbą, tradiciją, papročius", o dainavo jie velniškai gražiai, žinai, koksai šūkis festivalio? „laimingas pasaulis, kai dainuoja, puikios jo dainos", gerai pasakyta, kaip iš mano lūpų, bet palauk, palauk, o imperialistai, buržuaziniai nacionalistai ar negali gražiai dainuot?! „savo kalbą, tradiciją, papročius"; tie turkų būgnai, kad jie nutiltų pagaliau! ir tada vienas tų bernų, iš praskeltos nosies kraujas, policininkų pusėn, kraujas iš bandito gerklės, kai jam varstotu suspaudėm, kad pasakytų, kur kiti slepias, klykdamas krito ant žemės, plaukuose pjuvenos, putos iš burnos, „laimingas pasaulis, kai dainuoja", varnos pakilo nuo medžio, ant jo kaklo randas vingiavosi, kraujas pjuvenose...
AVE VERUM CORPUS (L. G. VIADANA), ŠAUKLYS CHOIR, VILNIUS, LITHUANIA, USSR
...jėzusmarija, mūsų eilė, vyrai jau keliasi, ko jie žiūri į mane kaip į kokį vaiduoklį, kas mano veide? aš jiem pažiūrėsiu! į didžiąją palapinę, choristai frakuoti, žali kalnai aplinkui, per daug žmonių tarp palapinių, kiekvienas gali būti priešas, reikia sekt, sekt be perstojo, nė valandėlės miego atvažiavus, laikraščiai po kojom, imperialistų laikraščiai, ar kas tą mamytės ratelį dar pasuka? dulkėm apneštas, dulkėm, pelėsiais ir kerpėm apaugus aukštai... pilis ant kalnų, kaip Lietuvoj... mes jau palapinėj, kiek akių! aplink sceną gėlės, lipam į sceną, plojimai, rikiuojamės scenoj, veidai, akys, pirmoj eilėj frakai ir balinės suknios, anglų buržuazija, valų buržuazija, antroj eilėj moterėlė su mezginiu, jėzusmarija! net širdis sustojo, visai kaip mamytė! publika nutyla, dirigentas pakelia rankas; mama, mama! vaikystės dienos, man Levoniukas sakė, ištepk veidą karvelio šūdu, pasėdėk prieš saulę ir strazdanos pranyks, melavo, rupūžė! paskui juokės, melavo ir melavo, ir melavo! jėzusmarija, jie jau dainuoja, ar viršininkas nepastebėjo?! aš žiojuos, vėl lotyniški žodžiai, prakliatyje, ką, ar mes tamsybininkų tarnai, prie mišių patarnaujam?! studentai prie viešbučio dainuoja, kad širdį veria, „laisvės Valijai"! vaikėzai pakrinka Laisvės alėja, aš pastveriu vieną su plakatu „laisvės"! jo marškiniai plyšta, dievulėliau, karvelio šūdas! melas, melas, melas! kaip gražiai dainavo, pilnatis virš gojaus, šuo kaukė tokioj tolybėj, bernai iš kaimo į kaimą dainavo, ir aš kišau ranką po jos bliuze, šilta, šilta, ai! žuvis, žuvis pašoksta iš srauto ir sužvilga! Katryt, Katryt! aš nebegaliu, jėzusmarija, turkų būgnai, upė, verdanti per akmenis, mano rankos suspaudžia varstotą, ai!!!.. GARRR-DUS ALUTIS PADARYTAS!!..
Dramatiškas epizodas vakarykščiame festivalio koncerte. Įpusėjus lietuvių choro privalomajai dainai, vienas choristas ją staiga pertraukė savo paties daina. Jo kolegos mėgino jį ištempti iš scenos, bet jis nepasidavė ir stipriu tenoro balsu, lietuvių kalba, tęsė savo dainą. Jį pagaliau pašalinus iš scenos, choras vėl padainavo privalomąją dainą iš pradžios. Vėliau lietuvių grupės vadovas padarė viešą pareiškimą spaudai, paaiškindamas, kad jo choristas staigiai susirgęs maisto užnuodijimu ir dabar esąs grupės gydytojo priežiūroje. Tai maža auka, pareiškė vadovas, veikloje už tautų draugystę, už taiką, už tautas vienijančią dainą.
Algirdas Landsbergis. Kelionės muzika: romanas, novelės. Vilnius: Vaga, 1992.